TOP 10 geriausių Robino Williamso kino vaidmenų

Paskelbė: Data: 2019-06-14 09:54

Spausdinti | Komentarai

2014-ųjų metų rugpjūčio vienuoliktąją` pasaulio žiniasklaida pranešė, kad savo namuose Kalifornijoje rastas aktoriaus Robino Williamso kūnas. Mirties priežastimi pradžioje atsargiai įvardinta asfiksija (uždusimas), po kelių dienų buvo patikslinta, kad kino žvaigždė pats pasitraukė iš gyvenimo, įveiktas pastaruoju metu jį kankinusių bėdų – sunkios depresijos ir priklausomybės nuo alkoholio bei narkotinių medžiagų.

Visada skaudu, kai talentingas menininkas nusižudo. Dar skaudžiau, kai taip pasielgia žmogus, milijonams žmonių visame pasaulyje buvęs optimizmo ir šmaikštumo įsikūnijimu. Dauguma Robino Williamso personažų, suvaidintų kine, o ypač teatre ir televizijoje, surinkti į vieną kolektyvinę nuotrauką, atrodytų kaip grandiozinė linksmų, karikatūriškų, vertų gailesčio ir užuojautos, o kartais net tragikomiškų tipažų galerija.

1951 m. Čikagoje pasiturinčioje šeimoje gimęs būsimasis aktorius nuo mažens buvo priverstas „susidraugauti“ su vienatve. Jo tėvas, užimantis aukštas pareigas Fordo automobilių gamykloje materialiai gerai aprūpino šeimą, tačiau sūnui laiko neturėjo. Mokykloje, o vėliau koledže vaikinas suprato, kad jam sekasi juokinti aplinkinius, pamėgdžiojant mokytojus ir draugus. Kai Robinas prisipažino tėvui norintis tapti aktoriumi, išgirdo atsakymą: „Pirmiau įsigyk kokią nors naudingą profesiją, pavyzdžiui, suvirintojo“.

Bet tėvo patarimo nepaklausęs vaikinas įstojo į Džulijardo menų mokyklą Niujorke, o ją baigęs pradėjo estrados komiko karjerą, demonstruodamas neįtikėtinus balsų pamėgdžiojimo ir aktorinės improvizacijos įgūdžius.

Kine Robinas Williamsas debiutavo 1980 metais, kai režisierius Robertas Altmanas jam pasiūlė suvaidinti populiarų komikso personažą – jūreivį Popajų (Popeye). Ir šis filmas, ir dar keli pirmi vaidmenys kine nebuvo itin sėkmingi, tačiau netrukus situacija ėmė keistis, ir Robinas Williamsas tapo vienu žymiausiu savo kartos aktoriumi,

Pristatome 10 garsiausių Robino Williamso vaidmenų:

10. „MASKVA PRIE HADSONO“ (Moscow on the Hudson, 1984)

TOP 10 Robin Williams (2)

Šis filmas buvo vienas populiariausių tais laikais, kai vaizdo magnetofonai dar buvo didelės prabangos atributas, ir žmonės rinkosi pas ką nors bute iki paryčių žiūrėti tai, apie ką anksčiau tik buvome girdėję. Nesvarbu, kad filmų įrašų kokybė buvo prasta, tačiau patenkinti smalsumą, žiūrint „kažką tokio“ buvo galima su kaupu. Vienus viliojo veiksmo filmai su neprilygstamu Honkongo karate meistru Bruce‘u Lee ir Chucku Norrisu, kitus masino anksčiau neprieinama pornografija, ir visus vienijo populiariausio žanro – komedijos – reginiai. Apie „Maskvą prie Hadsono“ tada žinojome vos kelis dalykus – kad tai satyrinė antisovietinė komedija ir kad joje vaidina iš Sovietų sąjungos į Ameriką emigravęs (ir dėl šios priežasties visai iš mūsų spaudos ir TV ekranų pradingęs) tarybinis komikas Savelijus Kramarovas. Pastarajam, kaip pamatėme, filme skirta ne tiek jau daug dėmesio, o štai sovietinio gyvenimo kritika buvo siužeto pagrindas.

Filme pamatėme tai, kas M.Gorbačiovo paskelbtos perestroikos išvakarėse tapo mūsų gyvenimo kasdienybe – tušti prekystaliai parduotuvėse, talonai maisto prekėms, milžiniškos eilės, laukiančių galimybės nusipirkti tualetinio popieriaus ir nyki kasdienybė, kurią iškęsti padėdavo tik prakeiksmai valdžiai bei milžinišku greičiu masėse plintantys anekdotai. Filmo „Maskva prie Hadsono“ siužetas, galima sakyti, visas sudarytas iš anekdotinių situacijų. Anekdotiškas yra net pagrindinė siužeto kolizija, kai beprotišką vieno homo soviticus troškimą pasprukti į kapitalistinius Vakarus realizuoja jo draugas.

Apie sotų gyvenimą Amerikoje svajoja tarybinio cirko klounas Anatolijus Čerkesovas (jį suvaidino 1976 m. iš Maskvos į Ameriką emigravęs aktorius Elya Baskinas), tačiau gastrolių Jungtinėse valstijose metu jį uoliai seka KGB agentai, o štai saksofonininkas Volodia Ivanovas (Robinas Williamsas) neatsilaiko pagundai tapti perbėgėliu. Lemtingas apsisprendimas įvyksta prabangioje parduotuvėje, kurioje paskutinę gastrolių dieną visa rusų delegacija per pusvalandį privalo atsikratyti amerikietiškų kišenpinigių. Ilgame ir labai juokingame epizode iki valios pasišaipoma iš russo turisto stereotipų su bukais kagėbistais, nuo prekių gausos šokiruotais rusais, lingvistiniais nesusipratimais, ne visai korektiškais pokštais ir komiškomis gaudynėmis parduotuvės aukštais ir miesto gatvėmis.

Vladimiro adaptacijai Niujorke skirta vidurinė filmo dalis, kai emigrantas plauna lėkštes restorane, prekiauja dešrainiais gatvėje, vairuoja taksi, bet palengva juda link savo tikrojo pašaukimo – groti saksofonu.  Galiausiai jis tai ir daro grodamas Niujorko gatvėse, o jį nesėkmingai perauklėti bandęs kagėbistas Borisas… šalia prekiauja dešrainiais.

9. „PONIA DAUTFAJĖ“ (Mrs. Doubtfire, 1993)

TOP 10 Robin Williams (1)

Šio filmo premjerai amerikiečiai sugalvojo šaunų reklaminį šūkų: „Pasitrauk Tutse, eina ponia Dautfajė!“. „Tutse“ (Tootsie) buvo pavadintas filmas (1982, rež. Sydney‘us Pollackas), kuriame darbo netekęs Maiklas Dorsis (jį suvaidino Dustinas Hoffmanas) sužino, kad vienas televizijos kanalas ieško talentingos aktorės muilo operos serialui ir gauna šį vaidmenį, persikūnijęs į dailios lyties atstovę taip tobulai, kad keletą metų vedžiojo už nosies žiūrovus bei kolegas. Tik galutinai susipainiojęs meilės reikaluose, Maiklas pagaliau ryžosi tiesioginio eterio metu nusimesti kaukę.

Filmai, kuriuos aktoriai vyrai vaidina moteris (ir atvirkščiai) vadinami travesti žanro kūriniais. Ypač žiūrovus linksmina filmai, kuriuose vyrai vaidina moteris – tokiais atvejais persikūnijimo galimybių, juokingų detalių ir tragikomiškų situacijų būna kur kas daugiau. Tad suprantama, kodėl populiarūs aktoriai (ypač patyrę komedijos meistrai) svajoja apie panašius vaidmenis, visai nesibaimindami tapti pajuokos objektais.

Režisieriaus Chrisas Columbusas („Vienas namuose“ ir kt.) komedijoje „Ponia Dautfajė“ pagrindinis herojus Danielis Hilardas taip pat yra nevykėlis aktorius, kuris netenka darbo kino studijoje, kai animaciniame filme atsisako įgarsinti rūkantį peliuką, nes tai prieštarauja jo moralinėms nuostatoms ir nesiderina su vaikų auklėjimo principais. Už tokį principingumą Danielis ir buvo atleistas, nors darbe buvo nepakeičiamas darbuotojas, nes galėjo vienas skirtingais balsais įgarsinti didelę animacinių personažų būrį.

Bet bėda, kaip sakoma, nevaikščioja viena. Danielio žmona Miranda ir anksčiau buvo nepatenkinta savo vyreliu. Jiedu nesutarė ir dėl vaikų auklėjimo metodų, nes tėtis su trimis atžalomis paversdavo namus tai cirku (kai į beprotiškas šėliones įtraukiamas net irokėzo šukuosena papuoštas šuo), tai zoologijos sodu (kai namiškių būrį papildo gyvas ponis), tai tikru kautynių lauku, kai dūžta servizai ir žemyn krenta sietynai. Kai Mirandos kantrybės taurė persipildo, žmona (po keturiolikos bendro gyvenimo metų) išvaro nevykėlį vyrelį iš namų, uždraudusi vargšeliui dažnai matyti vaikus. Tačiau išradingas vyrukas įveikė šią problemą, Jis persikūnijo į 65 metų senutę Eufegeniją Dautfajė ir tapo savo atžalų aukle.

Kaip ir Dustinas Hoffmanas „Tutsėje“, Robinas Williamsas tobulai persikūnija į pagyvenusią, bet nepaprastai energingą moterį (viename interviu aktorius pasakojo, kad vaidmens prototipas jam buvo jo paties auklė). Ir nors filme yra daug tokiam kinui būdingų štampų, būtent Robino Williamso talento dėka jis tapo žiūrovų mėgiama pramoga, kuri idealiai tinka šeimyninio kino kategorijai.

8. „MELAGIS JAKOBAS“ (Jacob the Liar, 1999)

TOP 10 Robin Williams (3)

Šis filmas su Robinu Williamsu pagrindiniame vaidmenyje ekranuose pasirodė 1999-aisiais metais, nors siužetas buvo pradėtas plėtoti dar 1963 m. Ir ne Holivude, o Demokratinėje Vokietijoje, kai studijoje DEFA dirbęs rašytojas Jurekas Bekkeris pradėjo rašyti scenarijų, kurio veiksmas plėtojosi II pasaulinio karo metais Varšuvos gere. 1968 metais scenarijus buvo atmestas, bet rašytojas nenusiminė ir jo pagrindu parašė knygą, kuri 1974 metais visgi buvo Rytų Vokietijoje ekranizuota: beje, režisieriaus Franko Beyerio filmas „Melagis Jakobas“ (Jakob, der Lügner) tapo pirmuoju VDR sukurtu filmu (bendradarbiaujant su Lenkijos kinematografininkais), kuris buvo nominuotas Oskarui geriausių užsienio filmų kategorijoje (Oskaro jis tąsyk negavo, tačiau buvo apdovanotas Aukso lokiu Berlyno kino festivalyje).

Šiam scenarijui, o vėliau ir pačiam filmui labai priešinosi Lenkijos atstovai. Ir juos suprasti nesunku. Jurekas Bekkeris savo pasakojimui apie rūsčias Varšuvos geto realijas pasirinko satyrines intonacijas. Anuo metu tai atrodė kaip pasityčiojimas iš nacių aukų. Filmo kūrėjams buvo priešinamasi net aukščiausiu politiniu lygiu: anuometinis VDR vadovas Erichas Honeckeris užblokavo Vakarų Vokietijos komiko Heinzo Rühmanno kandidatūrą, todėl optimistą Jokūbą Heimą suvaidino čekoslovakų aktorius Vlastimilas Brodský.

Prancūzų kino režisieriui Peteriui  Kassovitz’ui kurti šio filmo perdirbinį 1999-aisiais  buvo gerokai lengviau. Nes jau aptilo ginčai apie Roberto Benignio filmą „Gyvenimas yra gražus“ (La vita è belala, 1997), kurio autoriai išdrįso apie žydų tautos tragediją prabilti ekscentriškos komedijos kalba: drąsus eksperimentas pasiteisino – filmas susilaukė žiūrovų simpatijų visame pasaulyje ir buvo apdovanotas trimis Oskarais.

1944 m. nacių okupuotoje Lenkijoje kartu su kitais žydais gete gyvenantis mažos parduotuvėlės savininkas Jakobas Heimas (Robinas Williamsas) atsitiktinai per radiją išgirsta apie sovietų armijos pergalę prieš vokiečius. Šia žinia jis pasidalija su savo draugu buvusiu boksininku, kuris jau buvo pasiruošęs lįsti į kilpą. Greitai tarp žydų pasklinda gandas, kad Jakobas turi radiją. Tai reiškia mirtiną pavojų. Tačiau Jakobas ir toliau visokiais prasimanymais linksmina likimo brolius.

Be to savo namuose jis laiko paslėpęs mažą mergaitę, kuri pabėgo iš traukinio, vežančio į koncentracijos stovyklą. Netrukus apie mistišką radiją sužino naciai ir pradeda ieškoti jo savininko. Jakobas turi nuspręsti – ar pasiduoti, ar leisti mirti niekuo nekaltiems draugams.

 7. „TŪKSTANTMEČIO ŽMOGUS“ (Bicentennial Man, 1999)

TOP 10 Robin Williams (4)

Holivudo kino kūrėjai retai semiasi įkvėpimo iš fantasto Isaac’o Asimovo knygų, nes juose nedaug efektingiems reginiams tinkamų istorijų, užtai su kaupu filosofinių apmąstymų ir nerimo dėl modernių technologijų perspektyvos.

Daug vandens nubėgo nuo tų laikų (1920 m.), kai čekų rašytojas Karelas Čapekas pirmasis panaudojo terminą „robotas“. Dabar be šio personažo neįsivaizduojamas joks fantastinis filmas. Tiesa, per trumpą laiką jis patyrė milžinišką transformaciją – iš primityvaus geležinio monstro jis pavirto kiborgu (kibernetiniu organizmu) ir kiekviename žingsnyje stengiasi sulaužyti tris būtent Isaac’o Asimovo dar 1942 m. apysakoje „Runaround“ suformuluotus „robotų etikos“ reikalavimus: 1. Robotas negali padaryti žalos žmogui. 2. Robotas privalo paklusti žmogaus nurodymams, jei jie nesikerta su pirmuoju dėsniu. 3. Robotas privalo ginti savo egzistavimą, jei tai nesikerta su pirmaisiais dviem dėsniais

Visą šią „intelektualią“ robototechnikos programos iliustraciją regime filme „Tūkstantmečio žmogus“, taip pat sukurtame pagal Isaac’o Asimovo apsakymą. Realizavo šį filmą anksčiau komedijomis garsėjęs režisierius Chrisas Columbusas („Vienas namuose“ ir kt.), kuris po sėkmingo filmo „Ponia Dautfajė“ vėl panoro pabendradarbiauti su Robinu Williamsu. Galima net sakyti, kad ir „Tūkstantmečio žmoguje“ aktorius vaidina dar vieną idealią auklę. Tik šį kartą tai ne šauni senutė, o naujausios kartos robotas NDR-114, kurį netolimoje ateityje įsigijo Ričardas Martinas (Samas Neillas), norintis padaryti staigmeną savo žmonai (Wendy Crewson) ir dviem dukterims. Tamsiai mėlynu metalu žvilgantis humanoidas, kurį mažylė Amanda pavadina Endriu, greitai tampa ne tiki nauju šeimos nariu, bet ir nepakeičiamu pagalbininku atliekant namų ruošos darbus, gaminant valgį ir prižiūrint vaikus.

Vien tokios istorijos pakaktų, kad „Tūkstantmečio žmogus“ būtų idealus filmas, puikiai derinantis šeimyninę tematika su pasvarstymais apie naujausius robototechnikos pasiekimus. Tačiau Isaac’ui Asimovui to būtų aiškiai per maža. Jis ne kartą savo kūriniuose mąstė apie tai, ar nuolat tobulinant robotus galima bus tikėtis, kad kada nors jis galės visiškai prilygti žmogui.

Kaip toli sparčiai besivystantis progresas gali nueiti, bandant „sužmoguinti“ mechaninius robotus?

Robino Williamso suvaidintas robotas Endriu, regis, yra visai netoli šio tikslo. Per du savo egzistavimo šimtmečius jis ne tik techniškai tobulėjo, bet ir ugdė savo jausmų pasaulį. Dabar jis gali ne tik idealiai vykdyti užprogramuotus veiksmus, bet ir savarankiškai priimti sprendimus, net tampa geriausiu „Mažosios panelės“ (taip Endriu vadina Amandą) draugu ir patarėju. Jis netgi patyrė, ką reiškia mylėti ir neapkęsti. Bet Endriu yra nemirtingas, o būti žmogumi reiškia kada nors numirti.

6. „LOPAS“ ADAMSAS“ (Patch Adams, 1998)

TOP 10 Robin Williams (1)

Kaip ir dauguma ilgai kine dirbančių aktorių Robinui Williamsui teko vaidinti ne tik scenaristų sugalvotus personažus, bet ir realius žmones. Tokių vaidmenų aktoriaus sąraše yra ir kelios istorinės asmenybės, pavyzdžiui, du JAV prezidentai Dwightas D. Eisenhoweris („Liokajus“, 2013, rež. Lee Danielsas) ir Teddy Rooseveltas (dvejuose komedijose „Naktis muziejuje“).

Yra tarp Robino Williamso suvaidintų realių prototipų ir du medicinos pasaulyje ryškų pėdsaką palikę medikai. Dramoje „Prabudimai“ (1990, rež. Penny  Marshall) aktorius suvaidino gydytoją Malkolmą Sajerį, kurio netradiciniai metodai neurologijoje davė puikius rezultatus. Pradėjęs dirbti vienoje Bronkso klinikoje jis susidomėjo grupele pacientų, kurie jau buvo „nurašyti“. Vienas jų – Leonardas (Robertas De Niro) jau 25 metai paralyžiuotas. Tačiau profesinė nuojauta, o gal ir iškalbingos paciento akys gydytojui pakuždėjo, kad šį kartą liga nebus visagalė. Kantrybė, fiziniai pratimai, psichoanalizės seansai ir meilės terapija padėjo įveikti negalią.

Ne mažiau profesijai ir pacientams pasišventusį gydytoją Robinas Williamsas suvaidino filme „Lopas“ Adamsas“ (rež. Tomas Shadyac’as). „Lopu“ pramintas gydytojas Hanteris Adamsas – taip pat ne išgalvotas personažas, o realios biografijos žmogus. Savo tikrąjį pašaukimą jis atrado tada, kai dėl bandymo nusižudyti pateko į psichiatrijos ligoninę. Čia Adamsas suprato, kad niekas negydo geriau už juoką. Išėjęs iš ligoninės jis tvirtai apsisprendė tapti gydytoju, greitai savo tikslą pasiekė ir įdiegė medicinoje pagarsėjusią juoko terapijos metodiką. Be to, jis įkūrė ligoninę vargšams, neturintiems pinigų užsimokėti už gydymą. Tačiau jo geri norai vos nenuėjo niekais. Nes medikų taryba nusprendė užkirsti kelią išsišokėliui, neturinčiam nei gydytojo licencijos, nei diplomo.

5. „LABAS RYTAS, VIETNAME!“ (Good Morning, Vietnam, 1987)

TOP 10 Robin Williams (5)

Vietnamo karas Amerikos kine – ligi šiol dinamiškai vystoma tema, prasidėjusi dar septintojo dešimtmečio vidury ir savo pirmąjį piką pasiekusi po gero dešimtmečio, kai patriotinį patosą pamažu ėmė keisti dramatiškos istorijos apie karo poveikį žmogaus psichikai („Taksistas“, „Elnių medžiotojas“, „Mūsų laikų apokalipsė“).

Režisierius Barry Levinsonas filme „Labas rytas, Vietname!“, matyt, sekdamas satyrinių karinių tragikomedijų („MASH“, „Paragrafas 22“) kūrėjų pėdomis pabandė pažvelgti į gėdingą karą Vietname pro ryškios satyros akinius.

„Labas rytas, Vietname!“, – tokiais žodžiais į savo klausytojus kasdien kreipiasi radijo laidų vedėjas Adrianas Kronaueris (Robinas Williamsas). 1965 metais jis buvo pakviestas į Saigone dislokuotą JAV karinį dalinį kelti tautiečių karo dvasią. Savo optimistinę misiją vyrukas atlieka be priekaištų. Kareiviai tiesiog šėlsta, girdėdami jo nešvankius anekdotus ir visą tiesą apie „suknistą karą“. Vadovybei, žinoma, tokia saviveikla nepatinka, bet ką darysi: Kronaueris nėra statutinis kareivis – į daboklę jo nepasodinsi…

Vietnamo karas, kuris pradžioje buvo vadinamas tiesiog „kariniu konfliktu“, pasilieka filmo periferijoje ir pateikiamas kaip dviejų priešiškų politinių sistemų susidūrimas. Tokio abstraktaus požiūrio į karą fone filmo autorius labiau domina atskiros asmenybės, piešiamos ryškiais charakteringais štrichais. Šio kolektyvinio portreto centre – nenuorama Adrianas Kronaueris, kuris už linksmuolio kaukės slepia jautrią ir lengvai pažeidžiamą sielą. Kasdienis gyvenimas netoli karo zonos ir pareiga linksminti karius, kad jie kuo mažiau suktų galvas ir ieškotų atsakymo į klausimą „Ką mes iš tikrųjų čia veikiame?“, vis labiau gilina paties Adriano vidinius konfliktus ir prisideda prie jo iliuzijų kracho.

Nuolatinė įtampa ir nematomo priešo baimė gimdo visuotinę paranoją, kuriai Kronaueris bando priešpastatyti karnavalines intonacijas, absurdišką humorą, griežtų instrukcijų ignoravimą ir drąsą rėžti tiesą, nesidairant aplinkui ir negalvojant apie tai, kad kas nors būtinai įsižeis.

Ilgai tokia visiška anarchija kariškių valdomoje teritorijoje negalėjo tęstis. Skandalingas didžėjus buvo pašalintas iš eterio tuo metu, kai suintensyvėjo karo veiksmai. Formaliai Adrianas buvo atleistas už pernelyg anarchišką rokenrolo propagandą ir nederamus pokštus apie karinės vadovybės bukumą bei prezidento Nixono vykdomos politikos kritiką. Bet visiems buvo aišku, kad tikroji priežastis – drąsa sakyti tiesą.

Amerikiečiams tokia autorių pozicija patiko: „Labas rytas, Vietname!“ pelningiausių sezono filmų penketuke užėmė ketvirtą vietą, o iš geriausių filmų apie Vietnamo karą jį aplenkė tik režisieriaus Oliverio Stone‘o „Būrys“ (Platoon, 1986).

4. „GERASIS VILAS HANTINGAS“ (Good Will Hunting, 1997)

TOP 10 Robin Williams (9)

Nedažnai atsitinka, kad Harvardo studento parašyto scenarijaus pagrindu susuktas filmas būtų apdovanotas net dviem Oskarais. 1992 metais kaip tik tokį rašinį laisvalaikiu parašė Mattas Damonas, vėliau prie šio darbo nagus prikišo dar vienas gabus jaunuolis Benas Affleckas. Galiausiai abu draugai įsigudrino už milijoną dolerių parduoti studijai Castle Rock kartu pabaigtą scenarijų, kuriuo iš karto susidomėjo garsus režisierius Gusas Van Santas.

Gusas Van Santas į amerikiečių kiną įsiveržė devintojo dešimtmečio viduryje kaip ryškus bytnikų epochos idealų paveldėtojas ir jų tradicijų tęsėjas. Režisierius puikiai jautė anuometines dekadentines nuotaikas ir ėmė pasakoti apie vienišus žmones, atsidūrusius gyvenimo paribiuose („Vaistinių kaubojus“, „Mano privati Aidaho valstija“). Jauni šių filmų herojai sąmoningai rinkosi autsaiderio dalią ir nuo bauginančios realybės bėgo į narkotines vizijas ar idealistinių svajonių pasaulį.

Prie šių „maištininkų be priežasties“ šliejasi ir Vilas Hantingas – ypatingais matematiniais sugebėjimais pasižymintis vaikinas. Jis yra agresyvus jaunuolis iš paprastos „proletarų“ šeimos, dienas leidžiantis kartu su draugais, o vakarais plaunantis koledže grindis. Jis jau pakliuvo į policijos akiratį, todėl anksčiau ar vėliau būtų tapęs nuolatiniu daboklės „klientu“. Bet matematikos profesorius Džeraldas Lambo (Stellanas Skarsgårdas) ir psichoanalitikas Šonas Makgvairas (Robinas Williamsas) ištiesia jam pagalbos ranką.

Vilui ir anksčiau teko susidurti su psichoanalitikais, tačiau iš jų pokalbių nebuvo jokios naudos – sarkastiškas jaunuolis netikėjo tokios terapijos veiksmingumu. Bet viskas pasikeitė, kai jis ėmė bendrauti su Šonu Makgvairu, kuriam netrukus pajuto žmogišką simpatiją. Matyt, todėl, kad abu jie labai panašūs dėl vaikystėje patirtų psichologinių traumų ir dėl to, kad abiem teko skaudžiai vaduotis iš negatyvių patirčių priklausomybės.

Vaidinantis Šoną Makgvairą Robinas Williamsas trumpam pamiršta savo firminį ekscentriškumą ir pasineria į subtilių pedagoginių ir psichologinių niuansų sferą. Mačiusiems jį „Mirusių poetų draugijoje“ tai bus dar vienas malonus atradimas, kurį, beje, Akademija įvertino Oskaru.

3. „KARALIUS ŽVEJYS“ (The Fisher King, 1991)

TOP 10 Robin Williams (6)

Sugebėjimu originaliai fantazuoti ir kartu kelti siurrealistinį šiurpą su režisieriumi Terry Gilliamu šiuolaikiniame kine gali konkuruoti nebent Timas Burtonas. Abu puikiai valdo ir absurdo logika, be kurios jųdviejų kūrybos neįmanoma įsivaizduoti. Ir abu mielai renkasi pasakiškus siužetus tik tam, kad įrodytų, jog būtent stebuklinėse istorijose yra daugiau išminties ir gyvenimiškos tiesos, nei pačiose realistiškiausiose dramose.

Pradėjęs kinematografinę karjerą drauge su britų juodojo humoro trupe „Monty Python“, su kuria puikiai įvaldė klasikinės burleskos ir satyrinio grotesko priemones, vėliau T. Gilliamas savo talentą tobulino, kurdamas antiutopijas („Brazilija“, „Dvylika beždžionių“, „Zero teorema“) arba ekranizuodamas chrestomatines pasakas („Broliai Grimai“, „Barono Miunhauzeno nuotykiai“).

Pristatant jo filmą „Karalius Žvejys“, žurnale „KINAS“ (1992 m. nr. 4) buvo taikliai pastebėta: „Ar Terry Gilliamas iššaukia neįtikėtiną ateitį, ar prikelia praeities legendas, jis visada yra svajonių kurstytojas, burtininkas, raganius ir pagaliau – poetas“.

Dviejų pagrindinių „Karaliaus Žvejo“ personažų likimai netikėtai persipynė šiuolaikiniame Niujorke: jis kartu yra ir pasakų miestas, kurio Centriniame parke ir Manhatano gatvėmis jodinėja ne visiems regimas Raudonasis raitelis, netoli Bruklino tilto yra stebuklingas šulinys, o viename turtuolio bute tiesiog ant lentynos stovi… Šv. Gralio taurė, kurios su donkichotišku užsispyrimu ieško ekscentriškas valkata Peris (Robinas Williamsas).

Perio žmoną ir dar kelis žmones nužudė maniakas, su kuriuo tiesioginiame eteryje dažnai bendravo radijo laidų vedėjas Džekas Lukasas (Jeffas Bridgesas). Nakties metu į studiją skambina daug žmonių. Tarp jų pasitaiko ne tik mėgėjų tuščiai paplepėti, bet ir tokių, kurie norėtų išgirsti padrąsinantį arba raminantį žodį. Tačiau Džekas ne psichoterapeutas, o jo studija – ne psichologinės pagalbos punktas. Todėl keli neatsakingi Džeko žodžiai išprovokuoja tragediją: užgautas ciniško komentaro psichopatas įvykdo beprasmišką žmogžudystę. Šio įvykio sukrėstas Džekas meta savo darbą, tampa valkata ir sutinka keistuolį, kuris šiuolaikiniame Niujorke tikisi surasti stebuklingąją Švento Gralio taurę.

Šv. Gralio tema Terry Gilliamas pasinaudojo ir anksčiau, kai kūrė pirmąją montypaitonišką komediją „Monty Python ir šventasis Gralis“ (1975), anot britų, įnešusią svarbias korektyvas į komedijos žanrą ir tapusią geriausia visų laikų absurdo komedija. Bet šioje komedijoje, išjuokiančioje riterių romanų tradicijas, mistinė taurė tebuvo vienas iš daugelio senosios „antikos“ atributų. O filme „Karalius Žvejys“ Švento Gralio taurė yra abiem herojams svarbus Atpirkimo simbolis.

Režisierius Terry Gilliamas taip aiškino svarbiausias filmo idėjas: „Yra daug versijų, kas tas Karalius Žvejys, bet pagal tradiciją –tai Gralio saugotojas. Sakoma, kad užkasęs stebuklingą taurę jis prarado sugebėjimą jausti ir mylėti. Tuo pat metu jis yra beprotis, visų mitologijų personažas, ir Parsifalis, kuris visą gyvenimą ieško Gralio. Filme viskas ambivalentiška: kas yra kvailys – Džekas ar Peris? Juk trokštančio gražinti žmonijai prarastą laimę Karaliaus Žvejo bruožų yra kiekviename mūsų, tik reikia juos savyje atpažinti”.

2. „KUR NUNEŠA SAPNAI“ (What Dreams May Come, 1998)

TOP 10 Robin Williams (11)

Žmonės visada troško sužinoti, kas yra už horizonto linijos arba už tos ribos, kuri skiria gyvenimą nuo mirties. Sofistikos tradicijų tęsėjai dažnai cituoja senovės filosofą Epikūrą, pasakiusį: „Kur aš, ten nėra mirties; kur mirtis, ten nėra manęs. Kam bijoti mirties, jei mes jos niekuomet nesuvoksime?“.

Kine gyvenimo ir mirties kolizija nagrinėjama nuo senų laikų. Mirtis kaip filmų personažas dažnai pasirodydavo klasikiniuose vokiečių ekspresionistiniuose kino šedevruose, Mirtis lydėjo po maro apimtą viduramžių Europą iš Kryžiaus žygių namo grįžtantį Ingmaro Bergmano riterį „Septintajame antspaude“. Labai originaliai Mirtį pristatė prancūzų poetas Jeanas Cocteau, 1949 metais sukurtame filme „Orfėjas“ suradęs puikų kompromisą tarp fantastiško siužeto ir realybės. Čia seno mito istorija apie Orfėją ir Euridikę perkelta į pokario Prancūziją: poetas Orfėjas pamilsta paslaptingą Princesę, kuri yra pati Mirtis: ji taip pat pamilsta Orfėją taip, kaip gali vyrą mylėti moteris. Filme rodoma Orfėjo kelionė į mirusiųjų pasaulį ir visai netikėta chrestomatinio mito atomazga.

Orfėją Jeano Cocteau poetiniame šedevre suvaidino vienas žymiausių pokario Prancūzijos aktorių Jeanas Marais, o filme „Kur nuneša sapnai“ (rež. Vincentas Wardas) į pomirtinius pasaulius keliauja Robino Williamso herojus. Citata iš Hamleto monologo pavadintame filme Krisas Nilsenas su abiem vaikais žūva automobilio katastrofoje ir patenka į rojų – atrodantį taip gražiai, kai Enės tapytų paveikslų peizažai. O be mylimiausių artimųjų nebenorinti gyventi ir nusižudžiusi Kriso žmona Enė neteko galimybės čia patekti, nes savižudžių, žinia, laukia pragaras. Nors Krisui naujoje vietoje visai neblogai, jis pasiryžo susitikti su Ene ir iškeliavo jos ieškoti.

Tai pagal Richardo Mathesono romaną sukurtas jaudinantis, gražus ir prasmingas filmas, apdovanotas „Oskaru“ už specialiuosius vizualinius efektus. Jie čia maksimaliai išnaudojami Kriso vaizduotėje susikurto personalinio Rojaus įkūnijimui. Čia Krisas gali skraidyti, vaikščioti vandeniu ir patirti visokiausius stebuklus. Labiausiai stulbinančios filmo scenos yra tos, kuriose Krisas vaikščioja akinamai ryškių spalvų dar neišdžiuvusiais aliejiniais dažais nutapytuose peizažuose, įkūnijančiuose nuostabaus sapno įspūdį.

Krisą Rojuje lydintis juodaodis angelas (!) Albertas ragina jį mėgautis nauja realybe, tačiau vyrui to nepakanka. Angelas perspėja Krisą, kad kelionė pas Ene yra beprasmiška: žmonai jis vis tiek nepadės, o savavališkai palikęs Rojaus sodus, pats nebeteks galimybės čia sugrįžti.

Muziką filmui kūrė Ennio Morricone, tačiau filmo titruose muzikos autoriumi vadinamas kitas kompozitorius Michaelas Kamenas. Kine tai ne tokia jau reta praktika, kai muzika užsakoma keliems kompozitoriams, o sumontavus filmą sprendžiama, kuri labiau tinka. Ennio Morricone‘s muzikines kompozicijas šiam filmui galima susirasti ir jomis pasimėgauti Youtube, pavyzdžiui, čia.

1. „MIRUSIŲ POETŲ DRAUGIJA“ (Dead Poets Society, 1989)

TOP 10 Robin Williams (8)

Australų režisierius Peteris Weiras dar aštuntojo dešimtmečio vidury išgarsėjo savo originaliais filmais,  kurie drauge su kolegų kūriniais privertė kinematografinį pasaulį kalbėti apie Australijos kino stebuklą. Ypač visus sužavėjo jo drama „Piknikas prie Kabančios Uolos“ (Picnic at Hanging Rock, 1975), kurioje mistinės australiškos gamtos šydas gaubė išties paslaptingą istoriją, atsitikusią 1900 metų Švento Valentino dieną. Tada būrys karalienės Viktorijos mergaičių koledžo auklėtinių išsiruošia paiškylauti prie legendomis apipintos Kabančios uolos. Trys paauglės, su pedagoge išėjusios patyrinėti šią užkeiktą vietą, atgal negrįžo. Apie tai, kas tąsyk įvyko, galima tik spėlioti. Ne mažiau paslaptingą istorija buvo pasakojama ir filme „Paskutinė banga“ (The Last Wave, 1977), kurioje garsus Sidnėjaus advokatas susiduria su aborigenų ritualine žmogžudyste ir suvokia, kad žmonijai iškilo pavojus.

Vėliau režisierius Peteris Weiras buvo pakviestas į Holivudą, kur sukūrė keletą įsimintinų filmų. Jų tarpe yra ir „Mirusių poetų draugija“, užimanti svarbią vietą stiprų edukacinį užtaisą turinčių kūrinių sąraše.

Veiksmo vieta –1959 metų Naujosios Anglijos Veltono akademija berniukams, kurioje svarbiausi auklėjimo metodai, regis, nė kiek nepakito nuo karalienės Elžbietos Pirmosios laikų. Tačiau naujaisiais mokslo metais konservatyvių pedagogų gretas papildo anglų literatūros mokytojas Džonas Kitingas (Robinas Williamsas). Jis kažkada pats čia mokėsi ir net buvo įkūręs Mirusių poetų draugiją. Šios draugijos nariai slapta rinkosi į vakarėlius, kurių metu patirdavo nuoširdaus bendravimo džiaugsmą ir senosios klasikų poezijos žavesį. Kitingas nori vėl atgaivinti šias gražias tradicijas, bet sutinka milžinišką vyresnės kartos pasipriešinimą.

Robinas Williamsas vaidina idealų pedagogą, savo mokiniams, būsimiesiems verslininkams ir politikams, suteikianti ne vadovėlines žinias, bet kur kas svarbesnius dalykus – pasitikėjimą savimi, aukštų moralinių kategorijų suvokimą, sugebėjimą savarankiškai mąstyti ir lemiamu momentu priimti teisingus sprendimus.

Ir šis Robino Williamso sukurtas personažas turi savo realų prototipą – tai Samuelis Pickeringas, Konektikuto universiteto britų literatūros profesorius. Vienas jo buvęs studentas Tomas Schulmanas parašė „Mirusių poetų draugijos“ scenarijų, už kurį buvo apdovanotas Oskaru. Šiuo prizu buvo įvertintas didelis scenaristo nuopelnas, ne tik taikliai charakterizuojant patį Džoną Kitingą, bet ir didelį būrį jo mokinių, kurie filme nėra tik fonas ar choras, o visavertės (nors kartais dar ir ne visai susiformavusios) asmenybės. Labai margoje moksleivių kompanijoje išsiskiria valdingo tėvo gniuždomas jaunuolis Nilas Peris (Robertas Seanas Leonardas) ir jautrios sielos paauglys Todas Andersonas, kuris pirmasis nugalėjo savo baimę ir ryžosi išreikšti protestą prieš koledžo vadovybei neįtikusį pedagogą jo paties pasiūlytu būdu („O, kapitone, mano kapitone!).

„Mirusių poetų draugiją“ reikėtų rekomenduoti visiems mokyklą baigiantiems abiturientams, kad jie gerai įsisavintų svarbiausias gyvenimo pamokas ir savo kasdieniu šūkiu paskelbtų Horacijaus sentenciją „carpe diem“ – kurią norisi išversti ne pažodžiui („skink dieną“), bet kaip išmintingą priesaką – negaišk laiko veltui, džiaukis kiekviena diena.

Taip pat skaitykite: TOP 10 Charlize Theron kino vaidmenų

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt