Keičias rūbai margo svieto! Turtuolių pinigus skaičiuojantis žurnalas „Forbes“, kasmet skelbiantis daugiausiai pasaulyje uždirbančių žmonių topus, dažnai pasidomi ir kino industrijos garsenybių pajamomis.
Dar prieš dvejus metus daugiausiai pasaulyje uždirbančių aktorių viršūnėje puikavosi Emmą Stone: jos statusas ir honorarai šovė į viršų gavus Oskarą už vaidmenį „Kalifornijos svajos” (La La Land, 2016). O šiemet gražuolės Emmos nėra net garbingajame dešimtuke. Užtai pirmojoje holivudinio olimpo vietoje patogiai (bet ar ilgam?) įsitaisė jos kolegė Scarlett Johansson, per laikotarpį nuo 2017 metų birželio iki 2018 metų birželio uždirbusi 40,5 mln. JAV dolerių. Tokių rezultatu pasiekti aktorei, be abejonės, padėjo nauji „Keršytojų“ („Avengers“) sagos filmai, kuriuose ji suvaidino Juodąją našlę.
Į tokias fantastiškas šlovės viršūnes Scarlett Johansson (g. 1984) ryžtingai žengia daugiau nei du dešimtmečius. Pirmąjį vaidmenį Brodvėjaus spektaklyje „Sofistika” (Sophistry) ji suvaidino būdama vos aštuonerių. Dar po dviejų metų ji jau pasirodo kino filmu epizoduose šalia Bruce’o Williso („Nortas”, 1994) ir Seano Connery (vaidina jo herojaus anūkę kriminalinėje dramoje „Įtikinamas motyvas, 1995).
Lūžio tašku jos ankstyvoje karjeroje tapo vaidmuo filme „Arkliu užkalbėtojas” (1998), kuriame jos partneriai buvo tokie patyrę aktoriai, kaip Robertas Redfordas, Kristin Scott Thomas ir Samas Neillas. Čikagos kino kritikų bendruomenė keturiolikmetę paauglę nominavo „Jaunojo talento” apdovanojimui.
Pasipylus pasiūlymams filmuotis tapo sunku derinti pamokas mokykloje ir darbą filmavimo aikštelėse, todėl teko samdyti pedagogus, o vidurinio išsilavinimo dokumentus 2002 metais Scarlett gavo ypatingai gabių moksleivių mokykloje Manhatane.
Tikra šlovės akimirka jaunai aktorei nušvito pasaulio ekranuose pasirodžius režisierės Sofijos Coppolos melodramai „Pasiklydę vertime” (2003) – milijonus žiūrovų visame pasaulyje sujaudinusiai istorijai apie du vienišius, suradusius vienas kitą dideliame svetimame mieste (Venecijos kino festivalyje Scarlett Johansson buvo apdovanota kaip geriausia aktorė).
Šiandien Scarlett Johansson vaidmenų sąrašas perkopė septintojo dešimtuko slenkstį, o mes primename dešimt jos ryškių pasirodymų įvairių žanrų filmuose.
10. „ARKLIŲ UŽKALBĖTOJAS” (The Horse Whisperer, 1998)
Ši jautri melodrama sukurta pagal mums žinomą Nicholaso Evanso romaną. Knyga tapo tikra sensacija anksčiau nei pasirodė knygynų lentynose. Britų rašytojas Nicholas Evansas pats buvo maloniai nustebintas, kai Frankfurto knygų mugėje dar nebaigtos jo knygos prezentacija susilaukė ypatingo skaitytojų dėmesio. Leidyklos „Delacorte Press“ vadovai, pajutę nemažą pelną, romaną netrukus išleido iš karto 600 tūkstančių egzempliorių tiražu.
Pirmos eilutės bestselerių sąrašuose, vertimas į 35 pasaulio kalbas ir ekranizacija Holivude su garsiais kino aktoriais pagrindiniuose vaidmenyse – apie tokį gyvenimo scenarijų svajoja bemaž visi rašytojai, bet laimė nusišypso tik išrinktiesiems. Už kokius privalumus – čia jau atskira kalba.
Ir romano, ir filmo veiksmo užuomazga tampa tragiškas atsitikimas. Kartą jodinėjančią paauglę Greisę (Scarlett Johansson) kliudė sunkvežimis. Mergaitė ir jos numylėtinis Piligrimas liko gyvi, bet Greisė neteko kojos, o žirgas buvo sužalotas. Mergaitės motina, matydama dukros ir jos geriausio draugo kančias, ryžtasi pradėti Greisės sukrėtimų gydymą nuo psichologinės pagalbos Piligrimui. Ji susiranda Tomą Bukerį, mokantį gydyti žirgų trauminį stresą, ir kartu su dukra bei Piligrimu atvyksta į rančą Montanoje.
Nuostabi Montanos gamta, ekologiškai švarūs tarpusavio santykiai padaro tikrą stebuklą. Režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Robertas Redfordas taip apibudino savo herojų, o kartu ir svarbiausią filmo idėją: „Manau, kad žmonėms labai reikia tikėjimo, kad tokie žmonės, kaip Tomas Bukeris, gyvena šalia mūsų. Dabartinėje mūsų kultūroje tikri didvyriai pamažu nyksta. Mes prarandame ryšius su mitologija. Tikiu, kad tikri didvyriai turi kontaktą su kažkokiomis aukštesnėmis sferomis, todėl gali suteikti paprastiems žmonėms viltį ar dovaną. Vėliau kaip tik už tai jie dažniausiai ir būna nubaudžiami. Tomas Bukeris yra didvyris, nes gelbsti ir gydo kitų sielas“.
Filmas patinka tiems, kas kine ir gyvenime ištroško romantiškų jausmų bei idealų įsikūnijimo. Tik daug kartų perrašant scenarijų, iš jo išgaravo kai kurie svarbūs knygos motyvai, todėl filmas dabar primena ekologiškai švarų destiliuotą vandenį, nebeturintį jokių druskų prieskonio. O Roberto Redfordo suvaidintas “arklių užkalbėtojas” Tomas Bukeris atrodo tarsi iš milžiniškų plakatų ar TV reklamos nužengęs “Marlboro” kaubojus. (G.J.)
9. „SENSACIJA” (Scoop, 2006)
Su garsiu JAV kino režisieriumi Woody Allenu Scarlett Johansson pirmą kartą susitiko filmuojant „Lemiamą tašką” (Match Point, 2005). Režisieriui tada buvo prasidėjęs naujas kūrybinio gyvenimo periodas, kai įprastą savo ramaus gyvenimo buveinę Manhatane jis iškeitė į bastūno dalią ir keletą metų pagyveno Europoje, sukūręs tris filmus Didžiojoje Britanijoje ir vieną Ispanijoje (Viki, Kristina, Barselona, 2008).
Pirmajame britiškame filme Woody Allenas papasakojo nusikaltimo be bausmės istoriją (bausmės viltis nušvinta tik akcentuojant paskutinę filme detalę). Pagrindinis herojus čia buvo kažkada vilčių teikęs tenisininkas Krisas Viltonas (Jonathanas Rhysas Meyersas), kuris dabar pragyvenimui užsidirba treniruodamas turtuolius privačiame klube. Jam pavyksta tapti kilmingos šeimos nariu, tačiau poros laimę netrukus sudrumsčia jauna amerikietė Nola (ją ir suvaidino Scarlett Johansson). Ji tampa kliūtimi, kurią reikia žūtbūt pašalinti.
„Sensacija” – taip pat kriminalinė istorija, tik pasibaigianti ne tragiškai, o kai kada tampanti panaši net į ekscentrišką komediją. Čia Scarlett Johansson vaidina jauną žurnalistė Sondrą Pransky, kuri atvyksta į Londoną, tikėdamasi čia paimti seriją interviu iš visokiausių garsenybių. Bet nei profesinės, nei gyvenimiškos patirties neturinčiai naiviai bei labai patikliai mergina netrukus tenka skaudžiai nusivilti.
Tačiau jo Didenybė Likimas pateikia merginai galingą kozirį. Viename magijos seanse ji uždaroma į „teleportacinę“ dėžę, kurioje neseniai mirusio žurnalisto dvasia atskleidžia merginai baisią paslaptį apie maniaką, nužudžiusį kelias brunetes. Policija žudiko pėdsakų niekaip negali aptikti, o žiniasklaida nesugaunamą nusikaltėlį pravardžiuoja „Kortų žudiku“, mat kiekvieną kartą šalia savo aukos jis palieka Taro kortą.
Drąsi mergina savanoriškai ima narplioti sudėtingą žmogžudystės aferą, bet netrukus… įsimyli potencialų įtariamąjį Piterį Laimeną (Hugh Jackmanas), kuris priklauso aristokratų luomui, kolekcionuoja retus muzikinius instrumentus ir į šaltakraujišką žudiką visiškai nepanašus.
Tradicinę istoriją apie žurnalistus, kurie demaskuoja serijinius žudikus šį kartą komplikuoja keli mistiniai momentai, kurių atskleisti filmo nemačiusiems tikrai negalima…
Bet vieną svarbų dalyką galime paviešinti – ne visada vaidinantis savo filmuose Woody Allenas šį kartą yra svarbus painios fabulos herojus, nuoširdžiai norintis padėti Sondrai, bet amžinai komplikuojantis situaciją.
8. „KARALIENĖS SESUO” (The Other Boleyn Girl, 2008)
Apie Anglijos karalių Henriką aštuntąjį ir šešias jo žmonas sukurtas ne vienas filmas, o nuožmų monarchą vaidino garsiausi aktoriai. Vieni pabrėždavo karaliaus despotiškumą, kitiems buvo daug svarbiau akcentuoti aistringą valdovo prigimtį. O kai kas vaizdavo Henriką aštuntąjį kaip tragišką asmenybę – didį, vienišą ir savo epochos nesuprastą žmogų.
Bene skandalingiausią Britanijos monarchą sunki karūnos našta vertė nuolat blaškytis tarp žmogiškų aistrų ir šiurpių nusikaltimų, o nepasotinamą valdžios troškimą dažnai lydėjo nusivylimo kartėlis. Henrikas VIII per 38 valdymo metus padarė daug radikalių reformų: jis atėmė visagalybės vainiką iš Bažnyčios, kai ši nesutiko duoti leidimo karaliaus skyryboms. Jis buvo vedęs net šešis kartus, o dviem sutuoktinėms be ilgų dvejonių liepė nukirsti galvas. Jis išdraskė vienuolynų turtus, atstūmė savo dukras, ne kartą išdavė draugus ir bendražygius. Prieš tokį autentišką personažą nublanksta net W. Shakespeare’o plunksna įamžinti didžiausi piktadariai.
Nenuostabu, kad tokia spalvinga asmenybė negalėjo būti nepastebėta istorinės tematikos filmų kūrėjų.
Įspūdingai atrodo ir aktoriaus Erico Bana vaidinamas Henrikas VIII filme „Karalienės sesuo“, nors čia karalių į antrąjį planą nustūmė dvi seserys Boleyn – Ana (Natalie Portman) ir Merė (Scarlett Johansson). Viena buvo šalia karaliaus soste, kita – valdovo miegamajame. Akivaizdu, kad tokios karaliaus „dalybos“ negalėjo vykti ramiai, ir tarp seserų įsiplieskė žiauri konkurencija, nuolat provokuojanti ambicijų, įžeistos savigarbos ir pavydo karą.
Prasidėjo ši aistrų drama tą dieną, kai karalius kartu su savo svita aplankė Londono užmiesčio pilyje gyvenantį lordą Tomą Boleyną. Vieno karališko žvilgsnio į jaunąją šeimininko dukrą Merę pakanka, kad ji netrukus taptų mylimiausia valdovo favorite (skaityk, meiluže) ir pagimdytų nesantuokinį vaiką. Tokio gyvenimo privilegijomis Merė galėtų naudotis ilgai, jeigu to paties (ir net daugiau) nebūtų įsigeidusi ir jos sesuo Ana. Taip buvo realizuojamas Sero Tomo ambicingas planas padidinti savo šeimos įtaką, pakelti statusą ir pelnyti kuo daugiau karaliaus malonių. Tačiau paklusnumas tėvui ir pastangos padėti šeimai netrukus ims duoti visai nelauktus vaisius.
7. „MERGINA SU PERLŲ AUSKARU” (Girl with a Pearl Earring, 2003)
Sunku būtų pasaulyje surasti žmogų, ničnieko nežinantį apie garsųjį Leonardo Da Vincio paveikslą „Mona Liza“. Dauguma net yra kažką girdėję apie šio paveikslo sukūrimo aplinkybes ir skaitę apie tai, kas galėjo paveikslui pozuoti.
Olandų tapytojo Johaneso Vermerio (1632−1675) kūryba nėra taip plačiai žinoma, tačiau vienas jo paveikslas „Mergina su perlo auskaru“ (kitaip dar vadinamas „Mergina su turbanu“) priklauso nekvestionuojamiems tapybos šedevrams, o šiame portrete pavaizduota XVII a. jauna mergina jau seniai vadinama „Šiaurės Mona Liza“.
Menotyrininkai negali tiksliai pasakyti, kas gi iš tikrųjų yra ta genijui pozavusi „Šiaurės Mona Liza“. Tikrai žinoma, kad paveikslą 1881 m. aukcione Hagoje už menką 2 guldenų ir 30 centų sumą įsigijo kolekcionierius Arnoldus des Tombe. Paveikslas tuo metu buvo pajuodavęs ir nedaug kas galėjo jį tinkamai įvertinti. 1903 m. Arnoldus des Tombe testamente įsakė jį padovanojo Hagos Mauricheiso galerijai, kurioje nemirtingu šedevru galima pasigrožėti ir dabar.
Vikipedijoje apie šį paveikslą randame tokią informaciją: „Pagal Mauricheiso galerijos informaciją, paveikslas nėra portretas, o atitinka vieną XVII a. olandų tapyboje paplitusį paveikslų tipą tronie − įsivaizduotos asmenybės vaizdinį, paveikslo atveju − mįslingos orientalistiniais drabužiais apsirengusios merginos. Šią versiją paremia paveikslo veikėjos dėvimas labai neįprastas turbanas ir perlo auskaras, kuris yra aiškiai per didelis, kad galėtų būti nešiojamas“.
1999 m. specialistams į pagalbą atėjo britų rašytoja Tracy Chevalier, savo romane „Mergina su perlo auskaru“ įrodinėjanti, kad paslaptingoji pozuotoja yra tuo metu dailininko namuose gyvenusi tarnaitė.
Režisieriaus Peterio Webberio kino dramoje „Mergina su perlo auskaru“ ir atgyja ši versija apie Johaneso Vermerio (Colinas Firthas) ir valstiečio dukros Grietos santykius. 1665 metais po namuose įvykusios dramos Grieta tampa tarnaite turtingo dailininko namuose ir yra sužavėta paslaptingos magiškos šviesos, sklindančios iš jos naujojo šeimininko nutapytų paveikslų. O merginos grožis ir žydinti jaunystė savo ruožtu sužavi menininką, kuris nieko mene nenutuokiančią Grietą supažindina su naujausiais technikos išradimais (labai miela scena, kur jiedu, apsigobę dainininko puspalčiu, apžiūrinėja prietaisą „camerą obscura“) arba dalijasi su ja samprotavimais apie labai svarbų vaidmenį menininko peizažuose vaidinančių debesų spalvinius niuansus.
Tikslių žinių apie menininką labai nedaug. Bet fantazuodami vieno šedevro gimimo tema ir knygos, ir filmo autoriai sukūrė nuostabų bei prasmingą reginį.
6. „VIKI, KRISTINA, BARSELONA” (Vicky Cristina Barcelona, 2008)
2008-aisiais metais nežinomi likimo keliai į Barseloną atvedė aštuntą dešimtį metų išmainiusį Woody Alleną, kurio kūrybinius vojažus po Europą vainikuojančių kūrinių kokybė gerokai aukštesnė už krizės paženklintus pastarojo dešimtmečio Amerikoje sukurtus jo filmus.
Kad tai ne trumpalaikė klimato pakeitimo pasekmė, liudija trys ankstesni Woody Alleno Didžiojoje Britanijoje sukurti filmai „Lemiamas taškas“ (2005), „Sensacija“ (2006) ir „Kasandros prakeiksmas“ (2007). Trys geri filmai paeiliui – tikrai ne atsitiktinumas.
Dvi jaunos amerikietės Viki (Rebecca Hall) ir Kristina (Scarlett Johansson) keliauja atostogauti į Barseloną. Viki yra labai griežtos moralės mergina ir rengiasi tekėti už savo jaunikio, o laisvę labiau už viską mylinti vėjavaikė Kristina linkusi į kraują kaitinančius seksualinius nuotykius. Draugės sutinka ekstravagantišką ispaną menininką Chuaną Antonijų ir jo kvaištelėjusią buvusią žmoną gražuolę Mariją Eleną. Taip dvi amerikietės turistės ir ispanų pora pakliūva į labai painią tarpusavio santykių (ne tik romantinių) raizgalynę.
Viskas, ką matome filme „Viki, Kristina, Barselona“ sukurta su meile gražiajam Ispanijos miestui ir keistai čia persipynusiems herojų likimams. Šį kartą pedantas ir perfekcionistas W. Allenas su improvizacijos laisvę mokančiais vertinti aktoriais stačia galva neria į gyvenimo geismų verpetus. Filme lengvai sugyvena linksmybė ir liūdesys, smagaus liaudiško vodevilio stichija ir ją akimirksniu keičianti tragedijos nuojauta, jaunatviškas personažų vitališkumas ir pavojingomis aistromis lengvai manipuliuojančio režisieriaus išmintingos įžvalgos. O paties filmo žanras valiūkiškai švytuoja tarp egzotiškos operetės ir žiaurios pavydo dramos. Visai kaip Pedro Almodóvaro kūriniuose.
Panašumą su P. Almodóvaro stiliumi didina dar ir gražuolė Penélope Cruz, tarsi nužengusi į W. Alleno filmą iš „Sugrįžimo. Būtent P. Cruz suvaidinta Marija Elena, sugrįžusi pas viengungiu pasijutusį jos buvusį vyrą dailininką Chuaną Antonijų (Javieras Bardemas) sukelia neįtikėtiną chaosą ir taip gerokai supainiotoje geismų istorijoje.
5. „KERŠYTOJŲ SAGA” (Avengers saga)
„Buvo idėja pavadinimu Keršytojų iniciatyva. Planas buvo surinkti nepaprastą žmonių grupę ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Pažiūrėti, ar jie galės kartu dirbi, kai mums jų reikės. Kautis tokiuose mūšiuose, kur mes bejėgiai.“ – ikona tapusi frazė, kurią pirmoje Keršytojų dalyje ištaria generolas Nick Fury. Tai frazė, kuri jungia visus Marvel visatos filmus ir kuri yra puikiai atpažįstama kiekvienam gerbėjui.
Kai pirma kartą buvo prabilta apie Keršytojų filmo kūrimą, daug kas netikėjo, kad kažkas iš viso to pavyks. Filmas, kuriame susitinka daugybė pagrindinių herojų ir istorija, kurioje persipina kelios skirtingos frančizės ir planetos, tuomet atrodė kažkas nerealaus. Visų filmų, buvusių iki Keršytojų ir profesionalaus režisieriaus Joss Whedon dėka, šis grandiozinis super herojų susivienijimas tikrai įėjo į kino istoriją.
Šį Marvel Visatos susijungimą tikrai būtų galima tituluoti labiausiai laukiamu ir aptarinėjamu paskutinįjį dešimtmetį. Žiūrovams pristatomi pamilti herojai, visi pasauliai ir, netgi mistiniai begalybės akmenys. Toras, Geležinis žmogus, Halkas, Kapitonas Amerika, Žmogus Voras ir daugybė kitų pamėgtų herojų, tap kurių svarbią vietą užima Natasha Romanova, žinoma dar kaip Juodoji Našlė.
Herojė apdovanota stipriu charakteriu, puikiais kovos menų sugebėjimais ir vidiniu garbės kodeksu, kuris verčia pasitemti kitus komandos dalyvius. Scarlet puikiai susitvarko su jai patikėtu vaidmeniu. Kiekviename naujame sagos filme kinta ne tik herojės plaukų spalva, bet ir pats personažas bei lengvo flirto kryptis. Kartais vos juntama simpatija suspinti Halko herojui, kartais Kapitonui Amerikai, bet tikrieji herojės jausmai lieka neatskleisti. Buvusi KGB agentė kovingumu ir drąsa niekuo nenusileidžia pakvaišusių vaikinų komandai, o kartais gerokai juos lenkia. Herojės gerbėjus jos likimas po paskutiniojo Keršytojų nustumti į tam tikrą nevilties ir panikos būseną, bet MARVEL jau anonsavo, kad greičiausiai sulauksime atskiro Juodosios Našlės filmo, tad visi bus patenkinti.
4. „JI“ (Her, 2013)
Mokslinės fantastikos drama, kurioje mokslinė fantastika įtikimai žmoniška ir dirbtinio intelekto idėja nušviečiama kiek kitokiomis spalvomis. Spike Jonze, kuris parašė scenarijų ir režisavo filmą, teigia, jog filmas yra apie „ryšio sukūrimą su kažkuo kitu, ne tik pačiu savimi“.
Retro stiliumi dvelkiančioje netolimoje ateityje Teodoras (Joaquin Phoenix) išgyvena skyrybas su savo ilgamete žmona Katerina (Rooney Mara). Uždaro būdo, jautraus, dėl skyrybų besisielojančio vyro gyvenimas – gana įzoliuotas: jis rašo laiškus kitų žmonių artimiesiems ar mylimiesiems, darbe bendrauja su vienu kolega Paulu (Chris Prat), kartais leidžia laiką su savo kaimynais Eimi (Amy Adams) ir Čarlzu (Matt Letcher). Laikais, kai technologijos valdomos žodžiu, Teodoras žaisdamas video žaidimus ir gyvendamas ta pačia rutina tiesiog egzistuoja. Viskas pasikeičia, kai jis nusprendžia įsigyti kompiuterio operacinę sistemą, kuri kaip teigiama atstoja „tikrą žmogaus sąmonę“. Kompiuterinė sistema, save pasivadinusi Samanta, (Scarlet Johanson balsas) pasirodo esanti toli gražu ne Apple programa Siri. Samanta atrasdama save, kartu keičia ir Teodoro gyvenimą.
Istorija apie intymumą ir buvimą žmogumi laikotarpiu, kai technologijos bet kokį tarpusavio kontaktą padaro kiek įmanoma operatyvesnį, bet kartu ir visiškai šaltą. Kita vertus, filmo režisierius teigia, jog filmas savo esme nėra pareiškimas apie įtinklintos visuomenės poveikį žmonių bendravimui ar technologinės pažangos neigiamą pusę: „Filmas apie meilę, apie troškimą užmegsti ryšį, bet kartu dalykus žmogaus viduje, gąsdinančius ir neleidžiančius mums to ryšio atrasti“. Savo ruožtu technologizuota visuomenė tai tik aplinka, erdvė ar terpė, kurioje egzistuoja tiek filmo herojai, tiek dabartinė žmonija.
Kitokia meilės istorija. Švelni ir nebanaliai romantiška. Kasdieniai, kartais net buitiniai dialogai, ne tik atskleidžia veikėjų charakterius, bet ir priverčia pamąstyti. Filme netrūksta jaunatviško polėkio, šiltų emocijų, tačiau neišvengiamai diskutuojamos, asmeninių barjerų, emocinio neįgalumo, vienatvės, skaudžių patirčių naštos, temos.
3. „LEMIAMAS TAŠKAS“ (Match Point, 2005)
Nepaprastas ir subtilus režisierius Woody Allen filme „Lemiamas taškas“ gvildena savo taip mėgiamą žmogaus ribų temą, tačiau pats filmas išsiskiria kiek ne Allen‘iška režisūra, o Wood‘žio prisilietimai jaučiami tik kur ne kur.
„Norėčiau gyvenime ką nors nuveikti.“ – tokį norą išreiškia pagrindinis filmo personažas Krisas (aktorius Jonathan Rhys-Meyers). Jaunas, išvaizdus vaikinas dirbantis teniso instruktoriumi akivaizdžiai nori daugiau. Bėda, kad kaip ir didžioji dalis populiacijos, jis nelabai žino ko nori. Žino jis tik, kad jam kažko maža. Taigi, šis jaunuolis yra pasiryžęs bet kokia kaina iš šio pasaulio gauti daugiau.
Ir gauna jis visko. Daug ir su kaupu. Viskas jam duodama dėka jį supančių žmonių. Naivūs, trumparegiai aukštosios klasės britų atstovai rodos tiesiog yra užprogramuoti pildyti Kriso svajones, kuris nesibodi leisti aplinkiniams pagerinti jam gyvenimą. Tiesa, vaikinukas kartais pakraipo galvelę ir paniurna kažką apie tai, kad jam neva nesmagu, jog per gyvenimą jis eina ne visai savomis kojomis, tačiau tai akivaizdus apsimetimas, žinoma, jei tu gali suvaidinti nuoširdumą, tai gali suvaidinti bet ką…
Woody Allen tapo tą taip pamėgtą absurdo pasaulį. Gyvenimas absurdiškas, o žmonių poreikiai nepatenkinami. Žmogus iš prigimties nelogiška būtybė ir Woody Allen tuo tiesiog mėgaujasi, be abejo, tai jis daro labai subtiliai. Režisierius nebado rodomuoju pirštu į žmonių ydas, bet pateikia jas švelniai ir subtiliai, bene pateisindamas kiekvieną poelgį: mes žmonės – mes silpni. Silpni, bet tuo pačiu nepalaužiami. Šis silpnumo – stiprumo paradoksas Woody Allen talento dėka atsiskleidžia ekrane, viskas ką matome atrodo tikra ir normalu, bet tuo pačiu metu taip nelogiška ir nesveika.
Režisierius šiame filme nesaldina pagrindinio herojaus ir nuo filmo pradžios aišku, kad pastarasis kažką rezga, o jo tikslai neskaidrūs. Krisui sutikus geidulingąją amerikietę Nolą (aktorė – Scarlett Johansson) faktas, jog Krisas nėra toks dorovingas bei mielas tik patvirtinimas. Tačiau nors logiškai suvokiama, kad pagrindinis personažas labiau anti herojus nei herojus, kažkodėl vis tiek norisi, kad jam pavyktų.
Filmas klausia ar tikslas visada pateisina priemones. Klausia, bet neatsako. Čia atsakymo kiekvienas jau gali ieškoti individualiai. Atsakymas atrandamas priklausomai nuo moralės supuvimo laipsnio ir, kad ir koks jis bebūtų filmas priverčia pagalvoti apie amžinas gėrio ir blogio sampratas.
2. „PO ODA“ (Under the Skin)
Įtempta mokslinės fantastikos drama, režisieriaus Džonatano Gleizerio darbas po aštuonerių metų pertraukos. Tarptautiniame Dublino kino festivalyje, pelnęs apdovanojimą už geriausią kinemotografiją, filmas šokiruos, bet džiugins psichologinės fantastikos gerbėjus.
Visas veiksmas vyksta viename iš Škotijos miestų ir jo apylinkėse. Filmas pasakoja apie nežemišką būtybę(ją vaidina Scarlett Johansson), įsikūnijusią į moters kūną. Prižiūrima kito ateivio, kuris pasirodo motociklininko pavidale, ji važinėja miesto keliais ieškodama išteklių. Visos moters aukos yra vyriškos lyties atstovai, kuriuos ji užkalbina tiesiog kelyje, teiraudamasi reikiamos krypties. Juos suviliodama, ji nusiveda aukas į apleistą namą, kur čia jų laukia pražūtingas likimas. Vyrai panardinami į juodą vakuuminę masę, kur ten tarsi lieka užkoncervuojami, kol jų kūnai išnyra iš odos. Tai tęsiasi tol, kol ateivė pakelėje sutinka vyrą deformuotu veidu ir netrukus jos požiūris į žmones pradeda keistis.
Filme vaizduojamas žmonių pasaulis per ateivės perspektyvą. Galbūt dėl to, pirmoji filmo scena prasideda visame ekrane vaizduojamu būsimos herojės akies vyzdžiu. Pasak režisieriaus, kai kurios filmo scenos buvo nesurežisuotos. Pavyzdžiui, keli gatvėje kalbinti vyrai buvo išties atsitiktiniai pakeleiviai, kuriuos Scarlett Johansson kalbino su automobilyje paslėptomis kameromis. Dauguma filmo personažų išvis nėra aktoriai, o žmonės sutikę nusifilmuoti. Štai auką su deformuotu veidu, vaidino vaikinas iš Škotijos, iš tikrųjų sergantis neįrasta genetiška liga, o filmo pabaigoje pasirodęs medkirčio personažas, tai vyras, kuriam priklauso viena iš filmavimo vietų. Toks Džonatano Gleizerio eksperimentas išties pasitvirtino, gautas rezultatas – subtiliai suderinti realaus gyvenimo ir fantastikos elementai. Juostoje esančios scenos labai realistiškos ir natūralios, o kai kurios iš jų netgi primena dokumentiką.
Stiprioji filmo pusė, tai nepriekaištinga Scarlett Johansson vaidyba. Ji tobulai išpildo savo personažą ir sukoncentruoja žiūrovo dėmesį būtent į ją. Filme nestinga psichologinių momentų, įtemptų ir šokiruojančių scenų, kurios neretai privers pasijusti itin nejaukiai. Jame labai mažai dialogo, jį pakeičia šiurpokas garso takelis, kuris atspindi pagrindinio personažo emocijas, savijautą, kartais net veiksmus bei ketinimus.
1. „PASIKLYDĘ VERTIME“ (Lost in translation, 2003)
Holivudo aktorius veteranas Bobas (Bill Murray) atvyksta į Japonijos sostinę Tokiją filmuotis viskio reklaminiame klipe. Bobas išgyvena didžiulę krizę – jis pats nežino, ko nori, jaučiasi pavargęs nuo žmonos, negali užmigti ir yra labai nusivylęs gyvenimu.
Tame pačiame Tokijaus viešbutyje apsistojusi ir jauna mergina Šarlotė (Scarlett Johansson). Ji dažniausiai leidžia dienas visiškai viena viešbutyje. Šarlotė ką tik baigusi studijas universitete, tačiau taip pat nežino, ko nori iš gyvenimo. Bobas ir Šarlotė vis atsitiktinai susitinka viešbučio lifte, bare, foje, koridoriuose. Nepaisydami solidaus amžių skirtumo, jie stengiasi pamiršti asmenines problemas, pradeda bendrauti, aptarinėti pačius įvairiausius dalykus, tokius, kaip meilė, laimė ar gyvenimo prasmė. Dviems vienišiems, be ne laisviems žmonėms, ši platoniška draugystė, ilgi pokalbiai vakarais, karaoke, vaikštinėjimas po nepažįstamą didžiulį miestą, kuriame beveik niekas nekalba angliškai, padeda pabėgti nuo gyvenimo beprasmybės jausmo. Dvi šiame gyvenime pasiklydusios ir pasimetusios sielos suranda viena kitą. Bet jie abu Tokijuje apsistoję tik trumpam.
“Pasiklydę vertime” – režisierės Sofios Coppolos šedevras, vienas iš geriausių, įsimintiniausių ir romantiškiausių 2003 m. filmų, pelnytai apdovanotas 3-jomis “Auksinio gaublio” premijomis ir gavęs „Oskaro“ statulėlę už geriausią scenarijų. Tai komiški epizodai iš japoniškų – amerikietiškų papročių, tradicijų ir įpročių radikalių skirtumų, jaudinančios romantiškos scenos, puiki muzika, scenarijuje nenumatytos improvizacijos ir žodžiais neaprašoma aktorių vaidyba.
Gediminas Jankauskas, Greta Rozenbergaitė, Raminta Česnaitė, Kristina Jankevičiūtė
Taip pat skaitykite: Top 10 geriausių Johnny Deppo vaidmenų
