Takeshi Kitano filmo "Outrage"

Gimęs 1947-tais metais Tokijuje, Japonijoje, Takeši Kitano yra komikas, televizijos asmenybė, rašytojas, aktorius ir režisierius. Gimtinėje žinomas kaip komikas, laikui bėgant užsitarnavo talentingo filmų kūrėjo vardą. Jo statytuose filmuose, kuriuose dažnai pats ir vaidina, dažniausiai gvildenamos temos yra susijusios su Japonijos gaujomis ir jų brutalumu, tačiau jo karjeroje yra ir švelnių, už širdies griebiančių istorijų ekranizacijų. Savo gyvenimą pašventęs kinui ir televizijai, jis yra laikomas vienu geriausių savo laikų kūrėjų, kuris yra pripažintas ne tik gimtinėje, bet ir už jos ribų bei usižėręs daugybę apdovanojimų ir pozityvių atsiliepimų. Čia pristatomi TOP 10 geriausi Takeši Kitano filmai.

10. Lėlės (Dolls, 2002)

Takeši Kitano režisuotas, montuotas ir parašytas filmas „Lėlės“ yra labai tylus, ramus ir subtilus filmas, paremtas japoniško lėlių teatro, bunraku, detalėmis. Gerokai nuklydęs nuo įprastinių tematikų, kuriose gausu agresijos, smurto ir kraujo, režisierius pasineria į romantiškų santykių gvildenimą. „Lėlėse“ pristatomos trys meilės istorijos vienu metu.

Pirmoje pasakojama apie sužadėtinių porą Matsumoto (akt. Hidetoshi Nishijima) ir Savako (akt. Miho Kanno). Jų meilei tenka išgyventi bandymą nusižudyti, tėvų priespaudą ir skurdą, tačiau ji yra stipresnė už visas kliūtis, pasipainiojusias jų kelyje. Antroji gvildena širdį daužančią istoriją apie gaujos narį Hiro (akt. Tatsuya Mihashi) ir jauną moterį (akt. Chieko Matsubara), kurie kiekvieną šeštadienį susitinka parke kartu pavalgyti pietus, tačiau jam nusprendus prisijungti prie jakudzos gaujos, jie išsiskiria. Trečia, paskutinė istorija, pasakoja apie gerbėjo, vardu Nukui (akt. Tsutomu Takeshige), meilę pop žvaigždei Harunai (akt. Kyoko Fukada). Atsitikus nelaimei, po kurios ji susižaloja veidą, Haruna nenori nieko matyti, tačiau jos ištikimiausias gerbėjas yra labai atkaklus ir nenuleidžia rankų. Visos šios meilės istorijos yra tragiškos, tačiau tuo pačiu metu labai gražios.

Filmas buvo nominuotas daugeliui apdovanojimų, tarp jų ir Bankoko filmų festivalyje už geriausią filmą.

9. Įniršis; Visiškas įniršis & Įniršio pabaiga (Outrage, 2010; Beyond Outrage, 2012 & Outrage Coda, 2017)

Visi trys filmai pasakoja istoriją apie jakudzas. Tiksliau konkuruojančias grupuotes, kurios trokšta atsidurti viršūnėje. Filmas yra tiesiog perkrautas baisių, kruvinų scenų, kurios verčia nusisukti nuo ekrano. Tai nėra nauja Takešio kūryboje, tačiau net ir didžiausi jo gerbėjai galvoja, kad čia smurto buvo šiek tiek per daug. Laimei, antroje trilogijos dalyje „Visiškas įniršis“ , yra skiriama daugiau dėmesio siužeto plėtojimui. Čia veiksmas vyksta praėjus penkiems metams po įvykių pirmajame filme. Jakudzos kaip niekada turi daug įtakos. Jie sukūrė platų korupcijos tinklą, kuris apima net vyriausybines organizacijas, kas jiems leidžia praktiškai visiškai laisvai užsiimti sava veikla. Vienas korumpuotas detektyvas, siekdamas prislopinti jų augančią įtaką bando sukelti karą tarp Sano-kai ir Hanabiši-kai gaujų. O paskutinėje trilogijos dalyje „Įniršio pabaiga“, pagrindinis visų trijų filmų veikėjas, Otomo (akt. Takeshi Kitano), atsiduria Korėjoje, Džėdžiu saloje, kur tampa vietinės nusikalstamos grupuotės nariu. Japonams atvykus į Korėją ir nužudžius vieną Otomo naujos grupuotės narį, jis išsiunčiamas atgal į Japoniją suvesti su jais sąskaitas.

Pirmosios trilogijos dalies premjera įvyko Kanų filmo festivalyje, kur režisierius išgirdo nemažai kritikos dėl vaizduojamo žiaurumo. Tačiau kad ir kiek kritikos Takešio kūryba susilaukė, vertintojai sutinka, jog režisierius nepaneigiamai yra savo srities profesionalas ir kad ir kokie brutalūs bebūtų jo filmai, jie yra puikūs veiksmo filmų apie jakudzas pavyzdžiai.

8. Vaizdas prie jūros (A Scene At The Sea, 1991)

Vaizdas prie jūros“ yra vienas is nedaugelio filmų, kuriame nėra nei kruopelytės žiaurumo. Vėl gi, tai meilės istorija, tačiau ši kartą – apie nebylių porą. Pagrindinis veikėjas Šigeru (akt. Claude Maki) yra šiukšlių rinkėjas, kuris vieną dieną randa banglentę ir parsineša ją namo. Vedamas didžiulio noro išmokti ja plaukti, Šigeru užsiima taisymo darbais. Jo mergina Takako (akt. Hiroko Oshima) padeda jam pasiekti užsibrėžtą tikslą visokeriopai jį palaikydama. Jie sutinka žmonių, kurie netiki, kad vaikinas sugebės, tačiau jis nenuleidžia rankų ir iriasi pirmyn.

Šiame filme, visai kaip „Lėlėse“, nėra daug dialogo. Žinoma, viena to priežasčių yra ta, kad abu pagrindiniai veikėjai yra nebyliai, tačiau visiem, kas yra anksčiau matę Takeši filmus yra žinoma, kad jo stiliui yra būdingi veikėjai, kurie daug nekalba, tačiau yra ne mažiau emocingi ir pilni gyvybės. Vietoj skambių žodžių yra labiau atkreipiamas dėmesys į aktorių kūno kalbą ir filmavimo rakursą. Režisierius sugeba puikiai parodyti veikėjų meilės istoriją. Šis jo darbas gerokai pakėlė jo, kaip filmų statytojo reputaciją, nes jis sugebėjo parodyti, jog moka kurti ne tik brutalius, bet ir be galo jautrius ir gražius filmus.

7. Vaiko sugrįžimas (Kid’s Return, 1996)

1994-tais metais Takešis išgyveno skaudžią motociklo avariją, po kurios dešinioji jo veido pusė liko dalinai paralyžiuota. Daugelis spekuliavo, jog jis daugiau nebegrįš į kiną, tačiau didžiai laimei jis pasveiko ir vėl pasinėrė į filmavimus. „Vaiko sugrįžimas“ buvo pirmasis režisieriaus darbas po avarijos.

Filmas pasakoja istoriją apie du draugus, kurie mokykloje buvo peštukai ir nevengė pasijuokti iš savo bendraklasių. Tačiau įvykiams pasisukus jiems nepalankia linkme, jie metė mokyklą ir vienas draugų, Masaru (akt. Ken Kaneko), pasiėmė savo draugą Sindži (akt. Masanobu Ando) ir kartu užsirašė į bokso mokyklą, kad galėtų atkeršyti tiems, kurie susimokė prieš juos. Laikui bėgant paaiškėjo, kad Sindži yra daug talentingesnis šioje srityje ir padrąsinęs draugą eiti tolyn, Masaru pasitraukė jam iš kelio ir pasinėrė į pavojingą jakudzų pasaulį. Atsiradus naujiems gyvenimo tikslams draugai išsiskiria iki kol susitinka vėl.

Tuo metu, kai filmas buvo išleistas, „Vaiko sugrįžimas“ buvo sėkmingiausias režisieriaus filmas Japonijoje. Kritikai šį filmą įvertino be galo pozityviai, dauguma jų įvertinę keturiomis žvaigždutėmis iš penkių. Jis taip pat 1997-tųjų Japonijos kino akademijos apdovanojimuose buvo nominuotas trim apdovanojimams ir laimėjo du iš jų.

6. Brolis (Brother, 2001)

Režisierius ir toliau užsiima jakudzos tematika. 2001-ais metais išėjusiame filme pasakojama istorija apie gaujos narį Jamamoto (akt. Takeshi Kitano), kuris, pasitelkiant jėgą, yra pašalinamas iš gaujos. Gyvenimui pasisukus netikėta linkme jis nusprendžia keliauti į Jungtines Amerikos Valstijas ir susirasti savo jaunesnį brolį Keną (akt. Claude Maki), kuris išvyko ten mokintis. Tačiau suradęs supranta, kad gyvenimas buvo sunkus jiems abiems ir viskas klostosi ne taip kaip tikėtasi. Tuomet Jamamoto nusprendžia imtis darbo ir Amerikoje įkurti savo nusikalstamą grupuotę.

Kaip ir dauguma Takeši Kitano režisuotų filmų apie jakudzas, šis taip pat yra didžiai cenzūruotas dėl rodomo smurto, keiksmažodžių ir nuogumo. Pats autorius prisipažįsta, kad rezultatu nėra labai patenkintas, nes šis filmas turėjo būti tas kirtinis taškas, padėsiantis jam prasimušti į Amerikos rinką, tačiau tai nepasitvirtino. Tai buvo pirmas ir paskutinis filmas, kurį Kitano filmavo už Japonijos ribų.

5. Kikudžiro (Kikujiro, 1999)

Dar kartą išklysdamas iš savo įprastinio kelio apie jakudzas, Kitano pastatė filmą Kikudžiro, kurio personažas buvo giliai įkvėptas režisieriaus tėvo.

Devynmetis berniukas Masao (akt. Yusuke Sekiguchi) yra našlaitis ir gyvena su savo senele. Jis niekada savo trumpame gyvenime nebuvo sutikęs savo mamos, todėl nusprendžia leistis į kelią ir ją surasti. Neturėdamas jokios kitos informacijos, tik adresą ir nuotrauką, berniukas ryžtasi jos paieškoms. Kukudžiro (akt. Takeshi Kitano), berniuko kaimynas, padrąsintas žmonos, išvyksta su Masao. Kelionėje jie patiria daug nuotykių ir sutinka nemažai įvairių žmonių. Tai padeda jiems greitai užmegzti be galo gražią ir nuoširdžią draugystę.

Šis filmas buvo parodytas Kanų filmų festivalyje 1999-tais metais. O 2000-taisiais laimėjo Japonijos kino akademijos premiją už geriausią antraplanį aktorės vaidmenį ir už išskirtinius pasiekimus muzikoje.

4. Žiaurus policininkas (Violent Cop, 1989)

Tai pats pirmas Tekešio režisūrinis darbas. Jame galima pamatyti pagrindinius autoriaus kūrybos charakteristikos bruožus, pasirodančius daugumoje jo režisuotų filmų.

Originaliai filmo siužetas buvo parašytas Kindži Fukasaku (ang. Kinji Fukasaku), kuris negalėjo užbaigti projekto ir jis atiteko Takešiui. Naujai gimęs režisierius pareikalavo teisių pakeisti kai kurias filmo vietas, todėl filmo siužetas, galima pastebėti, kartais atrodo skylėtas ir neišbaigtas. Ir nors jis turi pakankamai nemažai siužeto ir techninių klaidų, vis tiek laikomas vienu geresnių Kitano darbų.

Kaip galima suprasti iš pavadinimo, veiksmas sukasi aplink žiaurų policininką Azumą, kurį vaidina pats Takeši Kitano. Jo gyvenimas nelengvas: sesuo – uždaryta psichiatrijos ligoninėje, jam priskiriamas jaunas ir nepatyręs partneris, o jo vadovai yra nepatinkinti jo brutaliais metodais, sprendžiant nusikalstamas problemas. Tačiau situacija dar labiau pablogėja jam pradėjus tirti narkotikų prekeivio žmogžudystę.

Filmo tematika yra labai tamsi ir nors finansiškai jis nenukentėjo, tačiau Japonijoje žmonės buvo gana sutrikę dėl staigaus režisieriaus įvaizdžio pokyčio. Iki šiol buvęs komikas įrodė, jog turi ir tamsiąją pusę.

3. Zatoiči (Zatoichi, 2003)

Zatoiči yra vienuoliktas Kitano filmas. Ankstesniuose filmuose įkūnijęs modernius personažus, čia jis pasineria į XIXa. laikotarpį ir samurajų laikus. Čia yra atgaivinamas legendinis samurajus Zatoiči. Tai klasikinis veikėjas Japonijos televizijoje.

Siužetas sukasi aplink aklą samurajų, kuris sutinka dvi seseris geišas. Jos papasakoja jam savo gyvenimo istoriją apie nužudytus tėvus ir sugriautą šeimą bei norą atkeršyti. Išklausęs jų istoriją jis nusprendžia joms padėti. Tai istorija apie kerštą ir teisybės ieškojimą. Kitano, atliekantis pagrindinį vaidmenį, puikiai susidoroja su personažu suteikdamas jam naujų spalvų ir atgaivindamas legendinį veikėją. Naudodamas mažai žodžių, tačiau viską perteikdamas savo veido išraiškomis, jis sukūrė dar vieną puikią asmenybę.

Filmas susilaikė didžiulės sėkmės ne tik Japonijoje bet ir visame pasaulyje. Jis gavo sidabrinio liūto apdovanojimą už režisūrą Venecijos filmų festivalyje ir žiūrovų apdovanojimą Toronto tarptautiniame filmų festivalyje.

2. Fejerverkai (Hana-Bi, 1997)

Takeši Kitano „Fejerverkuose“ vaidina buvusį policininką, kurio gyvenimas byra į šipulius. Jo bendradarbis ir draugas Horibe (akt. Ren Osugi) yra pašaunamas ir lieka paralyžiuotas, jo žmona serga leukemija, o vienintelis vaikas, kurį turėjo – mirė. Negana to, jis turi reikalų su jakudzomis, iš kurių pasiskolino pinigų. Žinant režisieriaus stilistiką, gali pasirodyti, jog tai tik dar vienas filmas apie Japonijos gangsterius. Tačiau čia siužetas yra daug gilesnis. Iš pradžių policininkas atrodo, lyg jam visa tai, kas vyksta jo gyvenime, nerūpi, tačiau po tuo akmeniniu veidu slepiasi verdantys jausmai, kurie kartais prasiveržia.

Ši istorija iš dalies yra autobiografinė. Patekęs į motociklo avariją Takeši išgyveno daug sunkumų, kurie įkvėpė nemažai siužeto detalių, panaudotų šiame filme.

Ekranizacija susižėrė daug apdovanojimų, tarp jų ir prestižinį auksinio liūto apdovanojimą tarptautiniame Venecijos filmų festivalyje. Negana to, šio filmo dėka Kitano pagaliau buvo pripažintas rimtu filmų kūrėju savo gimtojoje Japonijoje. Iki šiol žmonės matę jį tik kaip komiką, jie pripažino jo talentą režisūros srityje.

1. Sonatine (Sonatine, 1998)

Išėjęs praėjus vos mėnesiui po „Fejerverkų“, Sonatine yra laikomas geriausiu Takeši Kitano darbu. Jis laimėjo Cariddi D’oro apdovanojimą už geriausią filmą 1993-jų Taorminos filmų šventėje, o jo garso takelis buvo teigiamai įvertintas Japonijos kino akademijos apdovanojimuose.

Filmo siužetas vėlgi sukasi aplink jakudzas. Murakava (akt. Takeshi Kitano) planuoja atsistatydinti iš gaujos, tačiau jis nusprendžia atlikti vieną paskutinį darbą. Jo bosas siunčia jį į Okinavą kartu su dar keliais pakalikais gesinti konflikto tarp dviejų gaujų. Tačiau atvykus ten padėtis pablogėja ir Murakavos buveinė subombarduojama, o jis užpuolamas. Su išgyvenusiais savo vyrais jis pabėga į pajūrį. Filmas iš pradžių pasirodo įprastas, niekuo neišsiskiriantis, pasakojantis apie Japonijos gaujas, tačiau greitai jis įgauna daug filosofinių detalių, įprastai nebūdingų veiksmo filmuose.

Sonatine nesusilaukė didelio populiarumo Japonijoje, tačiau užtikrino režisieriui nemenką pripažinimą tarptautinėje rinkoje. Susižėręs prestižinius apdovanojimus, jis buvo pripažintas vakarų pasaulio kritikų. Šio filmo dėka, Europoje ir Amerikoje atsirado daug Tekeshi Kitano kūrybos gerbėjų.

Taip pat skaitykite: TOP 10 naujosios kartos Pietų Korėjos filmų

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: