Citata iš Davido Parkinsono „Kino istorijos“: „Iki 1947 m. 88 proc. visų Holivudo filmų buvo nespalvoti, o po 10 metų daugiau nei pusė buvo filmuojama ant spalvotos juostos. Šį perėjimą palengvino ir antimonopolinė byla prieš „Technicolor“, ir 1950 m. pasirodžiusi „Eastmancolor“ produkcija. Pastaroji daugiasluoksnė kino juosta, sukurta vokiečių „Agfacolor“ procesu, tiko įprastoms kameroms, jos apdorojimas buvo nebrangus, o ryškumas ir spalvų kontrastai puikūs. Nespalvota juosta liko populiari niūrioms temoms ar pusiau dokumentiniams filmams“.
Nespalvoto kino renesansas
Istoriko įvardintas „niūrias temas“ pokario metais gerai atspindėjo vadinamasis „Liberalaus realizmo“ kinas, kai plačiu frontu į JAV ekranus plūstelėjo nespalvotoje juostoje susuktos nedidelio biudžeto dramos, drąsiai nagrinėjančios anksčiau draudžiamas temas – skaudžią karo veteranų integracija į pokarinę visuomenę, antisemitizmą, rasizmą, alkoholizmą, narkomaniją, politinę korupciją, smurtą kalėjimuose, sukčiavimus sporte, profsąjungų susiliejimą su mafija ir kitas aktualijas.
Nenuostabu, kad tokiame fone ryškiai išsiskyrė „juodieji“ kriminaliniai filmai (film noir), kurie teigė, kad moralinis supuvimas jau pernelyg persismelkė į visas gyvenimo sritis, todėl visuomenės degradavimas neišvengiamas. Tokiems filmams naudota nespalvota juosta dar labiau pabrėždavo ekrane rodomų istorijų realistiškumą.
Vėliau jau šeštojo dešimtmečio antroje pusėje prasidėjo prabangaus plačiaformačio spalvoto kino mada, po kurios vėl atėjo mažabiudžetinio kino bumas. Tai buvo jau vadinamojo „Naujojo Holivudo“ laikais: Vienas pirmųjų naujos JAV kino režisierių kartos atstovų nespalvoto kino privalumus pademonstravo Peteris Bogdanovich‘ius („Paskutinis kino seansas“, „Popierinis mėnulis“).
Šiomis dienomis vėl pastebimas nespalvoto kino renesansas, ir tokio kino kūrėjai vadovaujasi jau ne vien taupumo sumetimais. Juodai baltas kinas jiems – principinė nuostata, primenanti fotomenininkų ištikimybę nespalvotai fotografijai.
Primename 10 nespalvotų naujojo kino šedevrų
10. „ŽMOGUS, KURIO NEBUVO” (The Man Who Wasn’t There, 2001)
Broliai Džoelis ir Etanas Koenai amerikiečiai režisieriai garsėjantys savo dinamiškais, vienu žanru ir stiliumi neapsiribojančiais darbais. Jų sukurtos dramos ir komedijos yra laikomos vienomis geriausių amerikietiškų filmų istorijoje. Brolių duetas yra absoliučiai išskirtinis, nes jie sugeba sukurti tokius filmus, kurių beveik neįmanoma atkartoti. Savitas brolių braižas ir sugebėjimas tiek parašyti scenarijų, tiek režisuoti filmą yra stipriosios jų savybės. Jų sukurtas juodai baltas kino stebuklas pradeda mūsų naujojo nespalvoto kino sąrašą.
Santūrusis Edas Kreinas (akt. Billy Bob Thornton) dirba savo svainio kirpykloje ir gyvena kartu su žmona Santa Barbaroje, Kalifornijoje. Filmo metu Edas atlieka pasakotojo vaidmenį. Jis kalba apie savo gyvenimą be jokios aistros balse, leisdamas suprasti, jog ne itin mėgaujasi gyvenimu, tačiau nesiskundžia ir toliau sau ramiai leidžia dienas. Tačiau vieną dieną jo darbovietę aplanko žmogus, kuris įtikina jį investuoti į sauso drabužių valymo verslą. Edas išgauna pinigų iš žmonos meilužio, kurį vėliau netyčia nužudo, o jo žmona yra apkaltinama žmogžudyste. Nuo tada jo tylus ir ramus gyvenimas sparčiai pradeda keistis.
Filmo siužetas, kaip visada, parašytas brolių režisierių, buvo įkvėptas plakato, kuriame vaizduojamos įvairios šukuosenos, kurios buvo populiarios ketvirtajame dešimtmetyje. Broliai jį pamatė filmuodami žemiau minimą filmą juostą „Hadsakerio įpėdinis“.Publika filmą priėmė palankiai ir išgyrė dėl puikios filmavimo technikos ir aktorių pasirodymų. Pagrindinio veikėjo vaidmenį atlikusio Billy Bob Thornton pasirodymas buvo vertinamas itin gerai. (G.B.)
9. „MALONUS MIESTELIS“ (Pleasantville, 1999)
Tai amerikiečio Gary Rosso, geriau žinomo kaip „Bado žaidynių“ režisieriaus, darbas, kuris 1999 metais buvo nominuotas trims Oskarams prestižiniuose Akademijos apdovanojimuose.
Ši dvidešimto amžiaus komedijinė drama iš pažiūros gali pasirodyti, kaip niekuo iš kitų Holivudinių filmų neišsiskirianti istorija, tačiau akylesniems žiūrovams kūrėjai šį filmą pasistengė „paskaninti“ daugybe paslėptų žinučių.
1990 metai, JAV, Deividas ir jo sesuo Dženifer gyvena tam laikmečiui įprastą paauglišką gyvenimą. Kai vieną vakarą svetainėje stovintis televizorius juos staiga įtraukia į vidų ir jie yra įkalinami populiariausiame 1950 metų nespalvotame televizijos seriale, kuriame juos pasitinka mylintys ir rūpestingi tėvai, senamadiškos vertybės bei begalo naivūs kaimynystės gyventojai. Nežinodami, kaip sugrįžti atgal į normalų pasaulį, jie stengiasi prisitaikyti prie šios visada viskuo patenkintos, konservatyvių pažiūrų visuomenės. Tačiau tai trunka neilgai, malonus miestelis jiems tampa pernelyg nuobodus, kadangi jame nėra linksmybių, paprasčiausio smalsumo, o ką jau kalbėti apie aistrą ar įniršį. Paauglių lėtai įnešamas šiuolaikiškas nerūpestingumas miestelį pradeda keisti. Juodai baltame pasaulyje atsiranda spalvos, o kartu su jomis ir emocijos, kurių miestelio gyventojai nėra patyrę. Tiesa, šiems pokyčiams pritaria toli gražu nevisi, o miestelis tampa nebe tokiu maloniu.
Visi filmo personažai yra begalo dinamiški. Nuo pat filmo pradžios keičiasi jų vertybės bei požiūris į gyvenimą. Todėl su nelengva užduotimi teko susidurti ir šio filmo aktoriams. Jiems tiesiogine to žodžio prasme teko įsikūnyti į savo atliekamus vaidmenis tam, kad žiūrovai matytų palaipsniui kintantį personažą, o ne staigų it magijos triukuose dingstančių daiktų vaizdą. Mūsų akių džiaugsmui, nepriekaištingai atliktas jų darbas sukūrė kiek įmanoma natūralesnį kiekvieno personažo vidinį perversmą ir suteikė filmui realistiškumo pojūtį.
„Malonus miestelis“ – tai jausmingas, be galo dinamiškas filmas atskleidžiantis socialines problemas su kuriomis susiduria to meto visuomenė. Kaip bebūtų gaila, tačiau su tomis pačiomis problemomis tenka kovoti ir iki šiol, todėl šį filmą būtų galima pavadinti nesenstančiu. Puiki aktorių vaidyba bei originalūs vizualiniai sprendimai pavergia žiūrovų širdis ir kviečia jį peržiūrėti dar ne vieną kartą. (G.A.)
8. „ARTISTAS“ (The Artist, 2011)
Į Kanų kino festivalio konkursinę programą „Artistas“ 2011-aisiais metais buvo įtrauktas paskutinę akimirką. Kadangi anksčiau režisierius Michelis Hazanavichius kūrė pramogines komedijas, „Artisto“ premjeros kritikai laukė negailėdami skeptiškų komentarų ir piktdžiugiškos ironijos. Tačiau po premjeros visi neslėpė emocijų ir susižavėjimo. Nes pamatė retro stiliaus nespalvotą ir nebylią komediją, panardinančią žiūrovus į garsinio kino pradžios epochą.
Autoriai gražiai stilizuoja tuos laikus, kai „didžiojo nebylio“ klasikai Charlis Chaplinas, Douglas Fairbanksas, Busteris Keatonas, jau nekalbant apie mažesnio rango artistus, buvo sutrikę dėl visiškai naujos kino specifikos. Viskas, ko filmų kūrėjai buvo pasiekę per tris dešimtmečius, tapo niekam nereikalingais reliktais. Visai kitos pasidarė ir karjeros kine galimybės.
Visa tai savo kailiu pajuto ir „Artisto“ herojus Džordžas Valentainas, kuris ilgai mėgavosi ekrano žvaigždės statusu, bet kine atsiradęs garsas negailestingai ėmė žlugdyti jo karjerą. Virtuoziškai Valentainą suvaidinęs Jeanas Dujardinas pelnytai gavo geriausio aktoriaus apdovanojimą. Aukštą ekscentriškos vaidybos pilotažą jis demonstravo ir anksčiau, už ką pelnė chameleono reputaciją. Dabar ji sutvirtinta solidžiu Kanų kino festivalio kokybės ženklu. O po Naujųjų sulauksime gerų žinių iš Holivudo, kur „Artistas“ nominuojamas šešiems „Auksinio gaublio“ prizams. Vėliau jis gavo net penkis Oskarus.
Džordžas Valentainas yra idealus senojo kino įsikūnijimas – jis gražus, elegantiškas, užsispyręs, arogantiškas ir talentingas. Visuomet geros nuotaikos nepriekaištingai pasirėdęs dabita moka įtikti publikai ir vaidindamas, ir bendraudamas su gerbėjais. Nenuostabu, kad jo švytintis veidas mirga žurnalų viršeliuose.
Gera būti garsia Holivudo žvaigžde – tokia kaip Džordžas Valentainas! Vyrukas taip priprato prie savo statuso, kad net negalvojo, jog vieną dieną viskas neatpažįstamai pasikeis.
Didžiosios permainos Džordžo gyvenime sutapo su dar viena aplinkybe – kartą jis susipažino su gražią merginą Pepe Miler (Berenice Bejo), kuriai padėjo žengti pirmuosius žingsnius filmavimo aikštelėje. O vėliau judviejų keliai pasuko į skirtingas puses. Pepės populiarumo kreivė staiga šovė aukštyn, o Džeko ėmė leistis link horizonto linijos. Taip dažnai būna negailestingame rampos šviesų pasaulyje. Dar vakar kiekvieną tavo žingsnį lydėjo gausi fanų palyda, o šiandien šalia tavęs liko tik du ištikimiausi draugai – šunelis ir senas vairuotojas (Jamesas Cromwellas).
Filmo autoriai maksimaliai išnaudoja nebylaus kino galimybes ne tik gausiai cituodami ano laikmečio kino šedevrus. Jiems pavyko perteikti pačią nebylaus kino esmę – išlaisvintas nuo žodžių kinas įgauna pirmapradį gyvenimo tiesos pavidalą. Nes aktoriaus veidas stambiu planu ir akių išraiška gali pasakyti kur kas daugiau, nei šimtai gražių žodžių.
Šią labai svarbią tiesą dabartiniai kino filmų kūrėjai seniai pamiršo. Todėl tariame gražų grand merci lietuvių kilmės prancūzų režisieriui Micheliui Hazanavichiui (jo senelis buvo lietuvis ir emigravo į Prancūziją) už tai, kad sugražino kinui tai, kas svarbiausia. (G.J.)
7. „LENIS” (Lenny, 1974)
1999-aisiais pasaulio ekranuose pasirodė ir mums žinomas režisieriaus Milošo Formano filmas „Žmogus iš Mėnulio“ (Man on the Moon), kuriame Jimas Carrey bravūriškai suvaidino realios biografijos žmogų – populiarų aštuntojo dešimtmečio amerikiečių komiką Andy Kaufmaną. Tapęs garsenybe, jis kviesdavo į savo šou įžymius žmones ir paversdavo juos tiesioginiame eteryje tikrais idiotais. Tai, žinoma, piktino laidų dalyvius ir žiūrovus, tačiau Kaufmano populiarumas augo kaip ant mielių. Visi taip priprato prie nuolatinio mulkinimo, kad kai Andy draugai pagalvojo, jog tai dar vienas nepadorus jo pokštas…
Vienas kritikas Kaufmaną apibūdino taip: “Tai nihilistiškas elfas, dzen partizanas, dadaistas komediantas ir pirmasis tikras atlikėjas”, nors esą Kaufmanas mieliau mėgdavo būti apibūdinamas kaip paprastas “šokio ir dainos žmogus”. Kaufmanas mirė 1984 metais nuo plaučių vėžio, būdamas vos 35-erių, tačiau jo dvasia liko gyva ir Robino Williamso, ir daugelio kitų aktorių kūryboje.
Vyresnės kartos amerikiečiams brangus ir dar vienas septintojo dešimtmečio šaipokas Lenny Bruce‘as, kurį 1974 metais režisieriaus Bobo Fosse’o dramoje „Lenny” suvaidino Dustinas Hoffmanas.
Po 8 Oskarais apdovanoto spalvingo ir triukšmingo miuziklo „Kabaretas“ (Cabaret, 1972) režisierius pasinėrė į juodai balto kino atmosferą. Garsus JAV kabaretų komikas Lenny Bruce‘as garsėjo chuliganišku elgesiu, necenzūriniais respektabilios publikos užgauliojimais. Jis nevengė politiškai nekorektiškų išpuolių ir dažnai patekdavo į policijos daboklę. Ne mažiau skandalingas buvo ir jo asmeninis gyvenimas, ypač po vedybų su striptizo šokėja ir narkomane Hane (Valerie Perrine apdovanota Oskaru).
1966 m. Lenny Bryce‘as mirė perdozavęs narkotikų. 1967-aisiais grupė „The Beatles“ įdėjo jo portretą į grupinę nuotrauką albumo „Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“ viršeliui. Bobas Dylanas jam sukūrė dainą, kurioje yra tokie žodžiai: „Lenny Bruce‘as rodė blogą pavyzdį kaip vyresnis brolis, kurio tu niekad neturėjai“.
Pirmą kartą pagal Juliano Barry pjesę „Lenny“ spektaklis Brodvėjuje buvo pastatytas 1971 metais. Pagrindinio vaidmens atlikėjas Cliffas Gormanas tąsyk buvo apdovanotas premija „Tony“, tačiau apie ekranizaciją tada buvo galima tik pasvajoti. Nes pjesėje buvo daug nepadorių pokštų ir keiksmažodžių, kuriuos dar buvo galima toleruoti nedidelėje teatro salėje, bet šimtus kartų didesnei kino auditorijai pasiūlyti tokį siužetą buvo pernelyg rizikinga. Laimė, kaip tik tada formavosi vadinamasis „Naujasis Holivudas“, vadavęsis iš ankstesnių cenzūros draudimų ir prodiuserių diktato gniaužtų.
O ir režisieriaus Bobo Fosse‘o reputacija po jo „Kabareto“ triumfo gerokai sustiprėjo. Tada ir buvo paskelbta, kad režisierius imasi šio projekto, o pagrindinį vaidmeniu susidomėjo Alas Pacino, kuris po pirmojo „Krikštatėvio“ ir „Serpiko“ tapo pirmojo ryškumo žvaigžde. Galiausiai aktorių varžybose nugalėjo Dustinas Hoffmanas, atlikęs savo vaidmenį nepriekaištingai. (G.J.)
6. „MERGINA ANT TILTO“ (La fille sur le pont, 1998)
Po smagios istorinės papročių komedijos „Pajuoka“ (Ridicule, 1996), tiesiog žaižaravusios paradoksaliu humoru, režisierius Patrice’as Leconte’as ėmėsi visai kitokių išraiškos priemonių. „Merginoje ant tilto“ pasakojama kamerinė istorija, savo turiniu primenanti teatro pjesę, o filmavimo maniera panaši į klasikinės “Naujosios bangos” filmus.
Pagrindinius filmo herojus Adelę (ją suvaidino populiari prancūzų dainininkė Vanessa Paradis) ir Gaborą (Danielis Auteuilis) vieną naktį sutinkame ant Paryžiaus tilto. Nusivylusi gyvenimu vieniša mergina jau ketina šokti į kunkuliuojantį Senos vandenį, bet kaip tik šią akimirką lyg geroji dvasia pasirodo Gaboras. Jis dirba cirke, kur rengia rizikingą triuką – cirko vaidinimų metu mėto peilius į gyvą taikinį, ir šis mirtinas atrakcionas tampa ką tik gimusios meilės išbandymu. Kurį laiką jiems sekasi, tačiau nuolatinė rizika ir balansavimas ant aštrių briaunų įneša savo pataisas į dramatiškos aistros istoriją.
Prancūzų režisierius Patrice’o Leconte’o filmografijoje anksčiau dominavo komedijos – pradžioje ekscentriškos, vėliau lyrinės, o „Mergina ant tilkto“ visai ne komedija. Atvirkščiai, tai sentimentali melodrama su tragedijos elementais.
Filmas užburia nuo pirmo kadro savo atmosfera ir tiesiog fiziškai jaučiamu vienatvės tragizmu. Pakeri nušlifuoti dialogai, o dar labiau – nebylūs, bet daug pasakantys žvilgsniai, pauzės, nutylėjimai, dažnai išraiškingesni už daugelį žodžių. Daug dėmesio skiriama detalėms, ypač į gyvą taikinį meistriškai svaidomiems peiliams, tampantiems ne tik mirtinu ginklu, bet ir tramdomos aistros palydovais.
Ir, žinoma, dar vienas svarbus filmo pliusas – nespalvotas vaizdas, kurio šviesotamsos kontrastai puikiai perteikia ir tragizmo kupiną atmosferą, ir herojų išgyvenamas dvasines kančias. (G.J.)
5. „ĮSIUTĘS BULIUS“ (Raging Bull, 1980)
Bronkso buliumi pramintas vidutinio svorio bokso čempionas Jake‘as LaMotta buvo tikra Amerikos sporto legenda (jis mirė 2017 m. rugsėjo devynioliktąją). Ūmaus temperamento bokso čempionas išgyveno ne tik svaiginantį pergalių triumfą, bet ir gerokai ilgiau trukusį autsaiderio kartėlį.
Šį filmą reiklūs kritikai pripažino geriausiu devintojo dešimtmečio filmu, o JAV Meno ir mokslo akademijos nariai apdovanojo dviem „Oskarais“. „Įsiutusį bulių“ galima būtų drąsiai vadinti vienos karjeros istorija, tačiau žinomo boksininko Jake‘o LaMottos gyvenimą režisierius Martinas Scorsese pavertė talpia žmogiškosios egzistencijos metafora. Norėdamas dar labiau pabrėžti siužeto autentiškumą, režisierius nufilmavo „Įsiutusį bulių“ nespalvotoje juostoje, tik retsykiais įterpdamas spalvotus kadrus.
Bokso legenda Jake‘as LaMotta penktajame praeito amžiaus dešimtmetyje kovojo vidutinio svorio kategorijoje. Nesuvaldomas ir skandalingas būdas visą gyvenimą buvo didžiausias boksininko priešas, pridaręs jam nemažai rūpesčių tiek asmeniniame gyvenime, tiek bokso ringe. LaMotta amžinai įsiveldavo į muštynes ir skandalus dėl smulkmenų, keldamas pavydo scenas, o kartais net paleisdamas į darbą kumščius, nes liguistai pavyduliavo dėl savo gražuolės žmonos.
Filmo veiksmas vyksta 20 metų, per kuriuos matome boksininko pakilimus ir nuosmukius, svorio bei išvaizdos pokyčius. (G.J.)
4. „NUODĖMIŲ MIESTAS“ („Sin City“, 2005)
„Nuodėmių miestas“ – vienintelis filmas šiame sąraše, kone visiškai atitinkantis film noir stilistinę charakteristiką. Filmas sukurtas remiantis milžiniško pasisekimo sulaukusia to paties pavadinimo komiksų serija.
Filme pasakojamos trys išgalvoto miesto Basin City, kuriame vyrauja korupcija, smurtas ir prostitucija, gyventojų istorijos. Pagrindiniai veikėjai – gangsteris Marvas, siekiantis atkeršyti už mylimosios mirtį; Dwightas, bandantis nuslėpti policininko nužudymą ir detektyvas Hartiganas, gelbėjantis striptizo šokėją Nancy iš žudiko maniako nagų. Veikėjai tokie pat kontrastingi, kaip ir pats filmas – jo kadrai juodai balti, išryškinant spalvomis tik svarbiausias stilistines detales, pavyzdžiui, ryškiai žalias herojės akis ar besisukančias policijos mašinų sirenas. Tokie režisūriniai sprendimai ekrane atrodo tikrai įspūdingai – kai kurios scenos beveik nesiskiria nuo grafinėje novelėje pavaizduotų. Nenuostabu – juk vienas filmo režisierių yra pats „Nuodėmių miesto“ sumanytojas Frankas Milleris.
Brutalus ir stilingas „Nuodėmių miestas“ – puikus neo-noir pavyzdys. Vos pasirodęs, filmas tapo kultiniu visame pasaulyje, sulaukė palankių tiek žiūrovų, tiek kritikų atsiliepimų. Filmo tęsinys pasirodė pernai, praėjus beveik dešimčiai metų nuo originalo išleidimo. Visgi pirmajai daliai aukštai iškėlus kartelę, tęsinys lūkesčių nepateisino ir finansiškai buvo nepelningas. (J.M.)
3. „IDA“ (Ida, 2013)
Vieno žymiausių Lenkijos kino režisierių Paweło Pawlikowskio „Ida“ gavo Oskarą geriausio užsienio filmų nominacijoje. Hipnotizuojantis juodai baltoje juostoje atgyjantis pasaulio poveikis čia juntamas nuo pirmų kadrų. Per pasaulio festivalius pergalingai žengusi „Idą“, anot režisieriaus, yra „filmas apie identitetą, šeimą, tikėjimą, kaltės jausmą, socializmą ir muziką“. Filme Lenkija vaizduojama tarsi pašaliečio akimis, o stilistiką formuoja asmeninių prisiminimai, vaikystės vaizdai, emocijos, garsai ir muzika. Veiksmas plėtojasi 1962-aisiais metais. Interviu žurnalui „Kinas“ režisierius teigė: „Ida“ yra lyg mano sugrįžimas, tačiau ne tik į Lenkija, bet ir į laikus, kai gimiau, auga, sugrįžimas į pasaulį, kurį pamačiau iš pat pradžių, kuris liko giliai mano atmintyje ir vaizduotėje“.
„Idoje“, kaip ir daugumoje geriausių dabartinės Lenkijos kino filmų, grįžtama į praeitį, kad būtų galima kelti kelis dešimtmečius vengtas skaudžias temas. Šį kartą stengiamasi atvirai kalbėti apie nemažos lenkų dalies dalyvavimą Holokauste (prieš ketvertą metų Lenkijoje labai aršias diskusijas šia tema išprovokavo režisieriaus Władysławo Pasikowskio filmas „Pasekmės“). Pagrindinė P. Pawlikowskio filmo herojė Ana užaugo katalikų vienuolyno prieglaudoje. Prieš pati tapdama vienuole mergina iš savo giminaitės Vandos (Agata Kulesza) sužino, kad ji yra žydė, kurios tėvai buvo nužudyti Antrojo pasaulinio karo metu. Ana ir Vanda drauge lanko siaubingus įvykius menančias vietas. Merginai bus lemta sužinoti šokiruojančią tiesą, kuri privers lemtingo apsisprendimo būsenoje esančią merginą rimtai pakoreguoti savo tikėjimą Dievu. O Vandai (kuri tikėjo komunizmo idealais ir uoliai tarnavo režimui, pasmerkdama socialistinės santvarkos priešus myriop, už ką buvo praminta „Kruvinąja Vanda“) susitikimas su Ana taip pat taps galimybe revizuoti savo gyvenimą ir pateikti sau beapeliacinę sąskaitą. (G.J.)
2. „ŠALTASIS KARAS“ (Zimna wojna, 2018)
Pernai sukurtas P. Pawlikowskio filmas „Šaltasis karas“ prie Oskaro už „Idą“ į režisieriaus taupyklę įdėjo dar 33 tarptautinius apdovanojimus (įskaitant prizą už geriausią režisūrą Kanų kino festivalyje), o metų pabaigoje posėdžiavę Europos Kino akademijos nariai būtent „Šaltajam karui“ atidavė geriausio Europos filmo laurus.
Tai dar viena juodai baltoje juostoje susukta drama, savo stilistika artima geriausiems retro kino pavyzdžiams, subtiliai restauruojantiems šeštojo dešimtmečio pradžios Europos atmosferą, dar neišgydžiusią Antrojo pasaulinio karo žaizdų, bet jau stipriai paveiktą pokarinės stalininės politikos šalčio. Kartu tai ir dar viena nostalgiška meilės istorija, kuriai nelemta pasibaigti holivudine laiminga atomazga.
Filmas leidžia suprasti, kaip vadinamojo sovietinio bloko šalyse tautinė kultūra buvo naudojama ideologijos tikslams. Nuo to praktiškai viskas ir prasideda: po atokius socialistinės Lenkijos miestelius ir kaimus autobusiuku važinėjantis muzikantas Viktoras (Tomaszas Totas) bei jo pagalbininkė chorvedė Irena (Agata Kulesza) ieško naujų talentų liaudies ansambliui „Mazurek“, tapusiam Liaudies Lenkijos meninių pasiekimų etalonu ir geriausia eksporto preke (nesunku jame įžvelgti dar 1948 m. įsteigtą Valstybinį dainų ir šokių ansamblį „Mazowsze“, kurio tikslas buvo puoselėti tradicinį ir liaudišką repertuarą, paremta regioninėmis dainomis ir šokiais).
Viename miestelyje po oficialios kandidatų perklausos Viktoras paprašo jam patikusią blondinę Zulą (Joanna Kulig) padainuoti tai, kas jai pačiai patinka. Mergina iš visos širdies užtraukia populiarią dainą iš rusiškos muzikinės komedijos „Linksmieji vyrukai“. Daina apie širdį, kuri netrokšta ramybės, taps spontaniškai gimusio meilės romano preliudija, o tolimesnės poros santykių raida plėtosis liaudies dainos „Dvi širdelės, keturios akys“ ritmu, kai pagrindinis širdį veriančios dainos motyvas virs tai didinga chorinio dainavimo stichija, tai improvizuota džiazo kompozicija, tai aistringu prancūziškos šansono ilgesiu (muzikinis filmo garso takelis mano asmeninių topų viršutinę poziciją vis dar užima nuo to momento, kai „Šaltąjį karą“ pamačiau pirmą kartą).
Bet P. Pawlikowskis kuria ne sentimentalią melodramą, o visai kitokį kiną apie žmones, kurie negali vienas be kito, bet ir būti kartu jiems neleidžia begalė neįveikiamų kliūčių – skirtingi temperamentai, išsilavinimas, gyvenimiška patirtis ir net imunitetas politiniams kompromisams.
Į pusantros valandos pasakojimą režisierius sudėjo tik pačius esminius Vikltoro ir Zulos tragiškos jausmų epopėjos įvykius – bėgimą į Vakarus, susitikimus ir išsiskyrimus, melą ir išdavystę, sugrįžimą į totalitarinę Lenkiją, politinio kalinio patirtą siaubą, dviejų mylinčių širdžių jungtuves nusiaubtoje bažnyčioje, iš aptrupėjusios freskos stebint vieninteliam šios ceremonijos liudytojui.
Tokiame kontekste tragiškas finalas gali būti vienintelė išeitis. (G.J.)
1. „ŠINDLERIO SĄRAŠAS“ (Schindler’s List, 1993)
Pagal Thomaso Keneally romaną sukurtas filmas pasakoja apie žmogų, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusį šimtus žydų. Apsukraus verslininko Oskaro Šindlerio (Liamas Neesonas) metalo gaminių fabrike Krokuvoje dirbo daug žydų iš geto. Pradžioje jie fabrikantui tebuvo pigi darbo jėga. Tačiau netrukus cinišką požiūrį keičia užuojauta, ir Šindleris tampa žydams tikru angelu sargu. Filmo moto – citata iš Talmudo “Kas išgelbėjo vieną gyvybę, tas išgelbėjo visą pasaulį”.
Idėja sukurti tokį filmą gimė dar septintojo dešimtmečio pradžioje, kai vienas Oskaro Šindlerio išgelbėtas žydas Poldekas Pfeferbergeris pasiryžo visam pasauliui papasakoti apie mažai žinomą teisuolį. 1963 metais Howardas Kochas (vienas legendinės „Kasablankos“ kūrėjų) net parašė scenarijų, tačiau jis nebuvo realizuotas. Bet prie šio scenarijaus sukūrimo prisidėjęs legendinis Holivudo režisierius Billy Wilderis vėliau įtikino Steveną Spielbergą imtis šio projekto.
1982-aisiais, pasikalbėjęs su Pfeferbergeriu Thomas Keneally parašė knygą „Šindlerio laivas“ (Schindler’s Ark). JAV kino korporacijos MCA prezidentas Sidas Sheinbergas pasiuntė knygos recenziją Stevenui Spielbergui, o kai režisierius išreiškė norą ją ekranizuoti, studija Universal Pictures tuoj pat įsigijo visas reikalingas teises. Tiesa, tada Spielbergas buvo pasinėręs į fantastinių bei nuotykių filmų pasaulį („Ateivis“, „Indiana Džounsas“), todėl į Pfeferbergerio klausimą „Kada gi prasidės filmavimo darbai“, Spielbergas tiesiai šviesiai atsakė: „Po dešimties metų“.
Tiek ilgai studijos vadovai laukti nenorėjo, todėl ėmė dairytis, kas galėtų šio projekto imtis. Pats Spielbergas įkalbinėjo kolegą Sydney‘ų Pollacką, studijos atstovai – Martiną Scorsese – šis atsisakė, sakydamas, kad Holokausto tragediją geriausiai perteiktų režisierius žydas). Atsisakė ir Romanas Polanskis, nes būdamas aštuonerių jis pats gyveno Krokuvos gete ir pabėgo iš jo geto likvidavimo išvakarėse (vėliau režisierius visgi sukurs filmą „Pianistas“, pasakojantį apie tuos tragiškus įvykius).
Taip stumdant projektą iš vienų rankų į kitas atėjo 1991-ieji. Spielbergas ką tik baigė dar vieną nuotykių filmą „Kablys“ (Hook) ir jau galėjo niekieno netrukdomas pasinerti į tragišką Holokausto pasaulį. Tačiau Sidas Sheinbergas iškėlė vienintelę sąlygą – pirmiau Spielbergas turi padaryti „Juros periodo parką“. Tai buvo ir komercinis, ir psichologinis taktinis sprendimas. Niekas negalėjo prognozuoti komercinės „Šindlerio sąrašo“ sėkmės, todėl filmas apie dinozaurus nesėkmės atveju kompensuotų studijos patirtus nuostolius. Na, ir psichologiškai režisieriui po Holokausto tragedijos daryti dinozaurų atrakcioną tikriausiai būtų ne taip lengva.
Planuodamas būsimąjį filmą Spielbergas iš karto nusprendė, kad „Šindlerio sąrašas“ bus nespalvotas filmas. Jis motyvavo tuo, kad Krokuvos geto sunaikinimas liko užfiksuotas juodai baltuose pačių nacių filmuotuose kadruose.
Krokuvos geto sunaikinimui scenarijuje buvo skirtas vos vienas puslapis. Spielbergas pareikalavo šią vietą gerokai išplėsti, kas ir buvo padaryta. Tik filmuoti tikrame Aušvice Lenkijos valdžia neleido, todėl teko statyti identišką mirties stovyklos dekoraciją.
Režisierius neapsiriko – „Šindlerio sąrašas“ susilaukė milžiniškos sėkmės ir tapo daugiausiai pinigų kino istorijoje uždirbusiu juodai baltu filmu.
Prie beprecedentės filmo sėkmės, be abejo, prisidėjo ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Liamas Neesonas puikiai parodo savo herojaus metamorfozę, kai fanatiškas nacių idėjų šalininkas, sukrėstas nežmoniškų jo garbinamos partijos nusikaltimų, tampa fašistinės ideologijos priešininku ir rizikuodamas gyvybe ima gelbėti nuo sunaikinimo pasmerktuosius.
Visiškas Šindlerio antipodas – Ralpho Fienneso suvaidintas Amonas Göthas – nacių vykdytos politikos fanatikas, sadistas ir šaltakraujis žudikas (1946-aisiais nuteistas ir pakartas). Būtent jam buvo suteikti įgaliojimai sunaikinti Krokuvos getą ir po šios operacijos išlikusius žydus perkelti į Plašovo (Płaszów) koncentracijos stovyklą, o kai buvo nuspręsta likviduoti ir ją – pasmerktieji buvo išvežti į Aušvicą.
Dar vieną įsimenantį vaidmenį suvaidino Benas Kingsley. Jo Ichakas Šternas buvo Šindlerio buhalteris. Būtent jis ir padėjo sudaryti vadinamąjį „Šindlerio sąrašą“ – nuo išvežimo į Aušvicą išgelbėtų žydų registrą.
Filmas apdovanotas septyniais Oskarais: geriausias filmas, režisierius, adaptuotas scenarijus (Stevenas Zaillianas), operatorius (Januszas Kaminskis), kompozitorius (Johnas Williamsas), montažas (Michaelas Kahnas) ir dailininkas (Allanas Starskis). (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Justina Markuckytė, Gintarė Aukštakalnytė, Giedrė Bastytė
Taip pat skaitykite: TOP 10 XXI a. antro dešimtmečio filmų, kurie greičiausiai taps klasika
