Kino filmo „Apokalipsė“ filmavimo užkulisiai

Sunku vienareikšmiškai pasakyti, kodėl kai kada garsūs aktoriai, kurie tikrai negalėtų skųstis vaidmenų stoka, ryžtasi stotis kitoje kino kameros pusėje ir pasiskelbia režisieriais. Gal čia reikšmės turi didesnės ambicijos arba notas parodyti, kad pavadovauti visam kino kūrimo procesui ne taip jau sudėtinga.

Galima būtų nesunkiai sudaryti sąrašą garsių aktorių, kurie bent kartą gyvenime išbandė jėgas režisuodami filmus: Jackas Nicholsonas, Marlonas Brando, Johnny Deppas ir kt. Dažniausiai visi jie greitai suprato, kad režisūra yra specifinių sugebėjimų reikalaujanti profesija, ir sugrįžta prie to, ką jie išmano geriau ir kur  jaučiai gerokai tvirčiau.

Žinoma, pasitaiko ir malonių išimčių, pavyzdžiui, Clintas Eastwoodas, kuris savo devyniasdešimtąjį (!) gimtadienį (2020 m. kovo 31 d.) gali pasitikti dabar kuriamo vaidybinio filmo „The Ballad of Richard Jewell“ (beje, jau 38-ojo) premjera.

Maloni išimtis yra ir Melas Gibsonas, kuris dabar taip pat režisuoja vesterną „Laukinė gauja“ (The Wild Bunch), ir tai bus savo metu (1969) pasirodžiusio labai žiauraus filmo (rež. Samas Peckinpah) perdirbinys.

Aišku, Melas Gibsonas visų pirma visiems geriausiai žinomas kaip populiarių filmų aktorius. Už savo pirmąjį vaidmenį jis gavo tik 20 dolerių. Vėliau jam jau mokėjo 20 milijonų, kai jo pavardė filmo titruose buvo komercinės sėkmės garantas.

Nors Melas Gibsonas gimė JAV, jaunystę jis praleido ir vaidinti pradėjo Australijoje. Mat tėvas nepanoro, kad kuriam nors iš jo sūnų tektų su ginklu rankose ginti Amerikos interesus Vietname.

Stodamas į Sidnėjaus Nacionalinį dramos institutą į pedagogų klausimą, kodėl jis norįs tapti aktoriumi, jaunuolis pasakė: „Mėgstu kvailioti ir neprieštaraučiau, jei man tai dar būtų mokama“.

Jau antras vaidmuo kine padarė Melą tarptautine garsenybe. 1979 m. režisierius George‘as Milleris paleido pasaulin garsųjį „Pašėlusį Maksą“, kuris tapo pelningiausiu Australijoje sukurtu filmu. Melas šiame fantastiniame veiksmo trileryje suvaidino pagrindinį pašėlusio policininko Makso Rokotanskio vaidmenį.

Tolimesnė aktoriaus Melo Gibsono veikla Holivude yra gerai žinoma. Dar vieno pašėlusio policininko Martino Rigso vaidmuo keturiuose „Mirtino ginklo“ filmuose padėjo jam iškopti į supervaigždžių olimpą.  Veiksmo filmus su Melu Gibsonu žino bemaž visi. O štai jo Hamletą, suvaidintą italų režisieriaus Franco Zeffirellio filme (1990) matė toli gražu ne kiekvienas.

Pastarasis dešimtmetis aktoriui Melui Gibsonui buvo ne itin sėkmingas. Jis vaidino nemažai, bet tai buvo antrarūšiai filmai. Bet šiemet ekranuose pasirodžiusi drama „Profesorius ir pamišėlis“ (The Professor and the Madman, 2019) gali atverti naują brandžių aktoriaus vaidmenų sąrašą.

Taigi primename penketą puikių Melo Gibsono režisuotų filmų:

5. „ŽMOGUS BE VEIDO“ (The Man Without a Face, 1993)

The Man Without a Face, 1993

Išbandyti jėgas režisūroje Melas Gibsonas sugalvojo tada, kai beveik vienu metu vaidino dvejuose labai skirtinguose filmuose – veiksmo blokbasteryje „Mirtinas ginklas 3“ (Lethal Weapon 3, 1992, rež. Richardas Donneris) ir sentimentalioje fantastinėje melodramoje „Amžinai jaunas“ (Forever Young, 1992, rež. Steve‘as Mineris).

Kaip tik tada aktorius perskaitė jaudinantį Isabelle Holland romaną „Žmogus be veido“ ir nusprendė ne tik suvaidinti pagrindinį vaidmenį, bet ir filmą režisuoti. Jam tada buvo trisdešimt septyneri.

Mažame miestelyje Meino valstijoje dvylikametis Čakas Norstadtas (Nickas Stahlis) gyvena su mama ir dviem sesutėm nuo skirtingų tėčių. Pastaroji aplinkybė stipriai paveikė berniuko charakterį ir santykius su Glorija bei Meigan, todėl šeimoje berniukas nesijaučia jaukiai ir idealizuoja kartu nebegyvenantį savo tėtį, karinio naikintuvo pilotą.

Didžiausia Čako svajonė – mokytis karo mokykloje ir eiti tėčio pėdomis. Globoti berniuką imasi buvęs mokytojas Džastinas Makleodas (Melas Gibsonas), pelnęs atsiskyrėlio reputaciją. Vyriškio veidą darko po autoavarijos likę siaubingi randai, o po miestelį sklando gandai apie tamsią vyriškio praeitį. Kai kas net skleidžia gandus, kad siaubingos išvaizdos vyriškis yra išprotėjęs maniakas.

Džastinas ir Čakas tampa artimais draugais. Netrukus berniukas sužino, kad siaubingoje avarijoje, kurioje buvo sužalotas Džastino veidas, žuvo jo mokinys. Čakas pabando pasigilinti į šią istoriją, kad išsklaidytų apkalbų ir paslapčių miglą.

Panašų personažą (tik gražios išvaizdos jaunuolį) Melas Gibsonas vaidino aktorinės karjeros pradžioje. Dar Australijoje sukurtame filme „Timas“ (1979, rež. Michaelas Pate’as, pagal Colleen McCullough romaną) dar visai jaunutis Melas Gibsonas suvaidino protiškai atsilikusį jaunuolį, kuris tampa nedidelio miestelio gyventojų apkalbų objektu, kai įsidarbino sodininku pagyvenusios moters sodyboje ir įsimylėjo šeimininkę.

Melo Gibsono režisūrinis debiutas pavyko. Kainavęs 4 mln. dolerių filmas „Žmogus be veido“ surinko 24 mln., nors ekspertai pranašavo kur kas kuklesnes pajamas.

4. „KRISTAUS KANČIA“ (The Passion of the Christ, 2004)

The Passion of the Christ, 2004

Seniai neturėjome filmo, kuris būtų taip supriešinęs žmones ir išprovokavęs tiek garsių skandalų, kaip tai atsitiko, „Kristaus kančiai“ pasirodžius pasaulio ekranuose. Jeigu dėl Larso von Triero filmų iki užkimimo ginčijosi tik palyginti negausus kinomanų būrys, tai šį Melo Gibsono režisuotą kūrinį komentavo visi: ateistai ir religiniai fanatikai, katalikai ir protestantai, stačiatikiai ir bedieviai, žydai ir antisemitai, istorikai ir kultūrologai, tikri kino gurmanai ir retai į kiną vaikščiojantys žmonės. Vieni garsiai reiškė susižavėjimą ir kalbėjo apie seanso metu patirtą katarsį, kiti svaidėsi prakeiksmų žaibais. Vieni ragino filmą rodyti bet kokios tautybės ir tikėjimo žmonėms, kiti kryžium gulė už tai, kad ši erezija būtų kuo greičiau uždrausta.

Dar prieš premjerą pasklido gandai, kad filmas bus ryškiai antisemitinis, nes autoriai kaltina žydus nužudžius mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Nors tokią ydingą nuomonę beveik prieš daugiau nei penkis dešimtmečius paneigė oficialusis Vatikanas, faktai lieka faktais: Kristaus laikais Judėjoje tikrai gyveno žydai. Žinoma, galima teigti, kad Išganytoją nukankino Romos imperijos valdžia, bet kas tada aikštėje šaukė Pilotui: „Nukryžiuok jį“?.. Ir kas Pilotą ragino pasigailėti ne Kristų, o plėšiką Barabą?

Seniai žinoma, kad iš visų istorinių asmenybių daugiausiai kartų ekrane buvo pasirodęs Kristus. Bet dauguma filmų apie jį nenukrypdavo nuo biblijinių kanonų ir buvo tik pedantiškai atliktos (ir dėl to nuobodžios) keturių evangelijų iliustracijos. Skandalai lydėjo tik Luiso Buñuelio „Aukso amžių“ (1930), kuriame Kristus buvo susietas su… markizu De Sade‘u, Piero Paolo Pasolinio „Evangeliją pagal Matą“ (1964), kuriame Kristus buvo panašus į hipį-marksistą ir Martino Scorsese‘s „Paskutinį Kristaus gundymą“ (1987), kuriame nukryžiuotas Kristus suabejojo, ar iš tikrųjų vertą atiduoti savo gyvybę už abstrakčios žmonijos nuodėmių atpirkimą.

Melo Gibsono „Kristaus kančia“ vengia panašių sensacingų asociacijų. O šokiruoja visų pirma tuo, kad labai natūralistiškai perteikia fizines Kristaus kančias kelyje į Golgotą. Pirmasis šio filmo recenzentas popiežius Jonas Paulius II pasakė, kad „viskas taip ir buvo”. Sunku tokiai nuomonei pritarti, nes evangelijose apie fizines Kristaus kančias terasime keletą sausų eilučių. O filme tam skiriama daugiau nei valanda ir visos modernaus kino priemonės. Efektas iš tikrųjų stiprus. Išvadas darykime patys.

3. „NARSIOJI ŠIRDIS“ (Braveheart, 1995)

Braveheart, 1995

Penkiais Oskarais apdovanotame filme atkuriamos XIII amžiaus pabaigoje vykusios kovos dėl Škotijos laisvės. Ginkluotam pasipriešinimui prieš okupantus anglus tada vadovavo nacionaliniu didvyriu tapęs Viljamas Volesas. Jis vedė ginkluotus sijonuotų vyrų būrius prieš galingą Anglijos karaliaus Edvardo pirmojo, praminto Ilgakoju, armiją.

Filmo veiksmas prasideda 1280 metais Škotijoje. Būsimasis narsuolis karvedys anksti neteko tėvo, nužudyto britų, ir berniuką užaugino dėdė Orgailas (Brianas Cox‘as), suteikęs jam gerą europinį išsilavinimą. Į gimtinę Viljamas sugrįžo jau suaugęs (nuo šio momento jį jau vaidina Melas Gibsonas). Jis ketina vesti ir gyventi taikiai. Tačiau jo nuotaką nužudė britai, ir Volesui buvo lemta pradėti ilgai trukusį kryžiaus žygį už savo šalies laisvę. O tokiame kelyje visuomet žmones lydi ir pergalių džiaugsmas, ir pralaimėjimų kartėlis, ir artimiausių bendražygių išdavystė.

Su panašiais išmėginimais, beje, tuo pat metu susidūrė ir Herkus Mantas: 1260-aisiais metais, sužinojęs, kad kryžiuočių ordinas Prūsijoje sudegino pilyje jo tėvą pagonį su visais bendražygiais, jis subūrė atskiras prūsų gentis kovai su kryžiuočiais ir atkakliai priešinasi jiems net dvylika metų. Bet jėgos buvo nelygios.

Nelygios buvo ir Viljamo Voleso kariaunos jėgos, bet gana ilgai narsusis vadas ir ištikimiausi jo pagalbininkai priešinosi karaliaus Ilgakojo (Patrickas McGoohanas) kariuomenei. Ypač efektingai plačiame ekrane atrodo škotų pergalė garsiose Stiorlingo kautynėse, įvykusiose 1297-ųjų rugsėjį, kai karaliaus kariauna buvo sutriuškinta.

Bet, kaip sakoma, laimėti mūšį dar nereiškia laimėti karą. Savąjį karą Volesui pergalingai baigti nebuvo lemta: jis buvo išduotas ir žuvo ant ešafoto, prieš mirtį spėjęs garsiai išrėkti žodį „Laisvė!“.

Viljamui Volesui taip ir nepavyko savo šaliai iškovoti nepriklausomybės. Šį tikslą netrukus visgi pasiekė narsiaširdžio Voleso pasekėjas Robertas Briusas, kuris taip pat sukilo prieš žiaurų Anglijos karalių Edvardą Pirmąjį. Apie tai pasakoja pernai Netflix platformoje sukurta istorinė drama „Neteisėtas karalius“ (Outlaw King, 2018, rež. Davidas Mackenzie).

Kainavęs 72 mln. dolerių filmas „Narsioji širdis“ visame pasaulyje uždirbo 213 mln. Pajamų galėjo būti dar daugiau, jeigu savaitę anksčiau ekranuose nebūtų pasirodęs dar vienas istorinis filmas apie škotų kovas – „Robas Rojus“ (rež. Michaelas Caton-Jonesas). Sukurtas pagal Walterio Scotto romaną filmas pasakojo romantiško maištininko ir „svieto lygintojo“ istoriją, o pagrindinį vaidmenį sukūrė Liamas Neesonas.

 2. „APOKALIPSĖ“ (Apocalypto, 2006)

Apocalypto, 2006 Mel Gibson film movie

„Apokalipsė“ yra ketvirtasis Melo Gibsono režisuotas filmas, kurio stilistika bei problematika labai panaši į dviem metais anksčiau sukurtą filmą „Rapa Nui“ (1994), kurį prodiusavo Kevinas Costneris, o režisavo Kevinas Reynoldsas (Kevinas Costneris vaidino jo filmuose „Fandangas“, „Robinas Hudas – vagių karalius“ ir „Vandens šalis“).

„Rapa Nui“ polineziečių kalba reiškia „Prarastas rojus” – taip kadaise buvo vadinama Velykų sala (isp. Isla de Pascua). Dar ir dabar žmonėms fantastišką įspūdį daro salos pakrantėje stovinčios ir į dangų žvelgiančios žmonių statulos, čiabuvių kadaise išskaptuotos iš ugnikalnių bazalto: šios skulptūros vadinamos moais. Filmas „Rapa Nui“ ir pasakoja jų atsiradimo istoriją. Gaminti skulptūras privalėjo žemiausios kastos vyrami, priklausę trumpaausių genčiai. Šios genties merginos buvo labai gražios, ir vieną jų – Ramaną – pamilo ilgaausių genties karys Noro (jį suvaidino Jasonas Scottas Lee). Vyriausias salos šamanas leido įsimylėjėliams susituokti tik tada, kai abu įvykdys kelias sudėtingas užduotis.

Sudėtingų užduočių ir senovinių ritualų daug ir Melo Gibsono režisuotoje „Apokalipsėje“, kurioje pamėginta šiuolaikinei visuomenei priminti mažai žinomus ar seniai pamirštus istorinius faktus apie indėnų civilizaciją. Filmavimo grupė ir būrys aktorių neprofesionalų filmą kūrė neįžengiamose Meksikos džiunglėse.

Siekiant autentiškumo, „Kristaus kančioje“ herojai kalbėjo senąja aramėjų kalba. Panašiai Melas Gibsonas elgiasi ir šį kartą. Visi dialogai išversti į šiuolaikiniam pasauliui nepažįstamą egzotišką Majų kalbą. Režisierius net norėjo taip įgarsintą filmą ir išleisti į pasaulį, tačiau kas jį be angliškų subtitrų tada būtų supratęs?

Pavadinime minimas graikiškas žodis reiškia naują pradžią po senojo pasaulio žūties. Melo Gibsono teigimu, šis universalus žodis kuo puikiausiai apibūdina tai, ką jis norėjo papasakoti. Filmo pagrindą sudaro 500 metų senumo įvykiai, kai XVI amžiuje Ispanijos kariuomenė užgrobė Meksiką ir Centrinę Ameriką.

„Apokalipsė“ – tai jaudinanti istorija apie indėnų bendruomenę, kurios idilišką ir ramų gyvenimo būdą brutaliai sugriauna žiaurūs svetimšaliai. Nenorėdamas tapti lengva okupantų auka jaunas karys, pramintas „Jaguaro letena“, ryžtasi pabėgti nuo gresiančios mirties. Bet meilė savo moteriai, sūnui bei tėvui priverčia jį sugrįžti atgal ir stoti į nelygią kovą už savo civilizaciją.

1. „PJŪKLO KETERA“ (Hacksaw Ridge, 2016)

Hacksaw-Ridge-2016

2015-aisiais Oskaru apdovanotas Clinto Eastwoodo filmas „Amerikiečių snaiperis“ (American Sniper) tėvynėje susilaukė piktos kritikos, o pats režisierius net buvo apkaltintas karo ir žmogžudysčių idealizavimu. Mat filmas pasakoja apie geriausiu visų laikų amerikiečių snaiperiu pramintą Chrisą Kyle‘ą, per savo karinę karjerą, trukusią iki 2009-ųjų, pavojingiausiose Irako teritorijose likvidavusį 255 gyvus taikinius ir palaidotą su iškilmėmis, kurių nusipelno tik nacionaliniai didvyriai.

Na, o Clinto Eastwoodo kolegos Melo Gibsono karinėje dramoje „Pjūklo ketera“ matome absoliučiai priešingą pavyzdį. Tai taip pat tikrais įvykiais pagrįsta istorija apie Antrajame pasauliniame kare dvivyriu tapusį mediką Desmondą T. Dossą, kuris tapo pirmuoju kariu istorijoje, dėl pacifistinių įsitikinimų atsisakiusiu į rankas paimti ginklą. Net ir mirtinas pavojus kovos lauke neprivertė jo išsižadėti savo pažiūrų bei įsitikinimų.

Kruviname Okinavos mūšyje 1945-ųjų gegužę beginklis Dossas, nuolat apšaudomas priešų, iš mūšio lauko išnešė 75 sužeistus amerikiečių karius ir suteikė medicininę pagalbą daugybei kitų. Kelis kartus kliudytas snaiperių ir netgi sužeistas granatos skeveldros, ginklo į rankas taip ir nepaėmęs vaikinas išgyveno Okinavos pragarą ir tapo pirmuoju pacifistu istorijoje, apdovanotu Kongreso Garbės medaliu.

„Pjūklo ketera“ (taip vadinamas karinis fortas) – jau penktasis Melo Gibsono režisuotas filmas. Trys jų buvo epiniai kūriniai: „Narsioji širdis“ (1995) pasakojo apie XIII a. kovotoją už Škotijos laisvę Viljamą Volesą, „Kristaus kančia“ (2004) atskleidė Jėzaus Kristaus žemiško gyvenimo paskutinių valandų tragizmą, o „Apokalipsė“ (2006) supažindino su XVI a. Meksikos džiunglėse dėl išlikimo kovojusia indėnų gentimi.

Pristatydamas „Pjūklo keterą“ Venecijos kino festivalyje Melas Gibsonas filmą komentavo taip: „Dabar kine matome per daug išgalvotų supermenų. Todėl nusprendžiau, kad atėjo laikas prisiminti tikruosius“. Pats D. T. Dossas ilgai priešinosi bandymams jo istoriją parodyti kine. Likęs gyvas po karo košmaro Septintosios dienos adventistas tvirtino, kad tikrieji didvyriai yra tie, kurie kariavo, o jis tik gelbėjęs sužeistuosius.

Filmo pabaigoje Melas Gibsonas parodo tikrąjį D. T. Dossą, užfiksuotą nuotraukose ir dokumentiniuose kadruose. O prasideda „Pjūklo ketera“ pasakojimu apie idilišką prieškario Amerikos provinciją Virdžinijos valstijoje, pavyzdingus santykius šeimoje ir jų išugdytą paprastą vaikiną, jaunatviškai energingą ir nuoširdų, drovų su mylima mergina ir nuoširdžiai tikinti Kristaus mokymu. Paprastai panašūs dalykai amerikiečių (ir ne tik jų) kine atrodo ne tik sentimentaliai, bet ir dvelkia dirbtinu patosu. M. Gibsonas šio pavojaus išvengia. Tikėjimas gėriu bei jaunojo herojaus tiesa yra ne deklaratyvūs, o jauno aktoriaus Andrew Garfieldo vaidyba tokia nuoširdi, kad nepalieka abejingų.

Kai Desmondas išgirdo apie Perl Harbore įvykusią tragediją, kuomet japonų lakūnai savižudžiai atakavo JAV laivyną, jis negali likti nuošalėje ir nesvyruodamas tampa savanoriu. Bet ginklą į rankas imti kategoriškai atsisako, juk Kristus mokė: „Nežudyk!“. Aišku, kad tokia naujoko pozicija susilaukia neigiamo požiūrio: jei nenori rankose laikyti ginklo, esi arba beprotis arba bailys, o už panašų boikotą karo sąlygomis ir į tribunolą galima pakliūti.

Desmondo pasaulėžiūrai, be abejonės, didžiausią poveikį padarė jo tėvą (Hugo Weavingas) visą gyvenimą persekioję Pirmojo pasaulinio karo košmarai. Jo sūnui panašią patirtį išgyventi padėjo nuoširdus tikėjimas Kristaus paskleista filosofija. „Joje yra visa Dosso esmė, – aiškino M. Gibsonas. – Kad ištvertum tokį karo veiksmų pragarą, kai oras perpildytas švinu taip, kad sunku kvėpuoti, kai esi epicentre to, ką japonai vadino „plieniniu lietumi“, reikalingas stiprus tikėjimo užtaisas. Tai yra tikroji filmo esmę, kuri mane įkvėpė“.

Taip pat skaitykite: TOP 5 režisieriaus Gaspar Noé filmai

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: