Prieš tapdamas kino režisieriumi Guy‘us Ritchie (g. 1968 m.) dirbo pramogų versle, filmavo reklamas ir muzikinius klipus. O kino režisieriumi svajojo būti nuo vaikystės, kai pirmą kartą pažiūrėjo klasikinį vesterną „Bučas Kesidis ir Vaikis Sandensas“ (1969, Butch Cassidy and The Sundance Kid).
Nereikia ilgai įrodinėti, kad du Guy‘aus Ritchie filmai “Lok, stauk arba šauk” ir “Vagišiai” savo metu triukšmingai įsiveržė į kriminalinio kino pasaulį ir net privertė pasislinkti šioje teritorijoje ilgam įsitvirtinusį Quentiną Tarantiną. Tačiau vedybos su dainininke Madona ir pirmas bendras sutuoktinių darbas “Nublokšti” (Swept Away, 2002) truputį prasklaidė dar vieno genialaus chuligano reputaciją. Todėl nekantraudami laukėme ilgai reklamuojamo “Revolverio” (2005) nes jis žadėjo “sūnaus paklydėlio” sugrįžimą prie jį išgarsinusių ištakų.
O „Rokenrolos“ (2008) premjerą lydėjo žiniasklaidoje komentuojami pranešimai apie Madonnos ir jos vyro skyrybas. Pradžioje atrodė, kad tai dar viena būsimojo filmo reklaminė akcija. Bet pasirodė, kad šį kartą kinas ir asmeninis gyvenimas buvo susieti kur kas sudėtingesniais ryšiais.
Be spaudoje plačiai aprašytų Madonnos ir G. Ritchie skyrybų priežasčių, ko gero, ne paskutinę vietą užima mažiausiai komentuotas argumentas. Ambicingai pop žvaigždei, žinoma, nepatiko, kad vyro filmuose jai neatsiranda vietos.
Kad Madonna ne naujokė kine, žinome seniai. Bet, tik apie jos pagrindinį vaidmenį Alano Parkerio „Evitoje“ (1996 m.) galima kalbėti rimtai. Čia tobulai sutapo ir kontraversiškosios Argentinos diktatorienės Evitos Peron charakteris, ir pačios dainininkės išoriniai bei vokaliniai duomenys. Kitus gi Madonnos pasirodymus filmuose skeptiškai vertino ir publika, ir kritikai, negailestingai nominavę pop žvaigždės benefisus „Auksinėms avietėms“.
Po vedybų su Madonna režisierius G. Ritchie padarė žmonai vestuvinę dovanėlę ir specialiai jai sukūrė melodramą „Nublokšti“ , kurioje nuostabaus grožio Viduržemio jūros saloje keistokomis aplinkybėmis atsidūrė išpaikusi turtuolė ir jaunas italų žvejys. Negyvenamoje saloje materiali gerovė ir įprastieji socialiniai skirtumai nieko nereiškia, todėl šiame gamtos rojuje porelei tenka kartu kovoti dėl išlikimo. Siužetas buvo nukopijuotas nuo itališko filmo ir skyrėsi nuo originalo kaip diena ir naktis. Be to, tapo aišku, kad melodrama – ne G. Ritchio stichija. Jam kur kas geriau sekasi kriminaliniai veiksmo trileriai. Čia vyrukas jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Neveltui kai kurie jo filmai jau laikomi modernia šio žanro klasika.
5. „ŠNIPAS IŠ U.N.C.L.E.“ (The Man from U.N.C.L.E., 2015)
Ši veiksmo komediją sukurtą pagal populiarų septintojo dešimtmečio kino ir TV serialą. Pirmasis filmas „Spąstai šnipui“ (To Trap a Spy, rež. Donas Medfordas) pasirodė 1964-aisiais. Jame pirmą kartą ir pasirodė pagrindiniai antagonistai brunetas amerikietis Napoleonas Solo (akt. Robertas Vaughnas) bei blondinas rusas Ilja Kuriakinas (Davidas McCallumas).
Žiūrovai sužinojo apie anksčiau negirdėtą slaptą organizaciją U.N.C.L.E. (United Network Command for Law and Enforcement). Šios tikrovėje neegzistuojančios organizacijos tikslas – sergėti įstatymą ir bausti jam nusižengusius nusikaltėlius. Nesunku numanyti, kad Napoleonas Solo ir Ilja Kuriakinas tada buvo amerikiečių alternatyva britų agentui Džeimsui Bondui, o U.N.C.L.E. – atsakas Bondą persekiojusiai organizacijai SPEKTRAS.
Tuoj po Karibų krizės JAV ekranuose pasirodęs filmas buvo ir aktualus, ir populiarus, todėl netrukus žiūrovai pamatė jo tęsinius –„Šnipas su mano veidu“ (The Spy with My Face, 1965, rež. Johnas Newlandas), „Vienu šnipu per daug“ (One Spy Too Many, 1966, rež. Josephas Sargentas), „Vienas mūsų šnipas dingo“ (One of Our Spies Is Missing, 1966, rež. E. Darrellas Hallenbeckas), „Šnipas žalia skrybėle“ (The Spy in the Green Hat, 1967, rež. Josephas Sargentas) ir kitus filmus, kurie negailestingai išnaudojo originalią idėją ir galutinai ją sukompromitavo.
Kadangi retro stilius visada madingas, o pret-a-porter pasaulyje aiškiai pastebimas septintojo dešimtmečio drabužių ir aksesuarų bumas, netenka stebėtis, kad seniai pamirštus herojus prisiminė kriminalines avantiūras mėgstantis britų kino chuliganas Guy‘us Ritchie.
Pačiame Šaltojo karo įkarštyje CŽV agentas Napoleonas Solo ir KGB agentas Ilja Kuriakinas yra priversti trumpam pamiršti nuolatinę ideologinę priešpriešą. Šiems geriausiems savo šalyse agentams pavesta imtis bendros misijos – neutralizuoti masinio naikinimo ginklų arsenalą turinčią tarptautinę nusikaltėlių organizaciją, siekiančią sugriauti trapią taiką pasaulyje. Vienintelis siūlo galas yra dingusio Vokietijos mokslininko duktė Gaby. Partneriai turi kuo greičiau surasti merginos tėvą, nes tik jam padedant atsirastų galimybė infiltruotis į nusikaltėlių organizaciją ir išgelbėti pasaulį.
Itališka filmo dalis nufilmuota Romoje, o septintojo dešimtmečio Rytų Berlyną „suvaidino“ Londono priemiesčiai.
„Šnipas iš U.N.C.L.E.“ gražiai parodijuoja šaltojo karo laikų kino štampus ir daro tai nepaprastai stilingai. Ši G. Ritchie savybė šį kartą nestokoja elegancijos ir skoningo humoro. Ko verta vien Napoleono ir Iljos pažintis… viešajame tualete arba gaudynės skambant Peppino Gagliardi dainai „Che vuole Questa Musica Stasera!“
Dar viena išskirtinė „Šnipo iš U.N.C.L.E.“ ypatybė taip pat matoma plika akimi. Režisierius atsisako seniai visiems įkyrėjusio rusų karikatūrinimo panašiuose filmuose. Atvirkščiai, rusas ir amerikietis čia yra vienas kito verti partneriai, o kai kuriuose situacijose atletiškas Ilja (Armie Hammeris) net pranoksta bendrininką. Jis geriau už amerikietį nusimano ne tik aukštosios mados subtilybėse („tau netinka ši „peteliškė“), bet ir yra pranašesnis už jį ginklų srityje (kol Napoleonas vargsta kirpdamas metalinį tinklą replių ašmenimis, Ilja šią problemą akimirksniu išsprendžia… lazeriu).
Originali yra ir abiejų antagonistų charakteristika. Napoleonas Solo (Henry Cavillas) yra meno dirbinių vagis virtuozas, priverstas dirbti JAV žvalgybai po to, kai buvo pričiuptas nusikaltimo vietoje ir vos nepateko už grotų penkiolikai metų. O Ilja Kuriakinas yra stalininio teroro neišvengusio komisaro sūnus.
Panašios smulkmenos padeda kai kuriose beveik operetinėse situacijose dirbtinio siužeto štampams suteikti gyvybiškumo. Atskirų liaupsių nusipelnė ir puikus filmo muzikinis takelis, iliustruojantis besikeičiančias nuotaikas ir pabrėžiantis stilistiką. Bet tai būdinga visiems Guy Ritchie filmams.
4. „ŠERLOKAS HOLMSAS“ (Sherlock Holmes, 2009)
Bene garsiausią visų laikų literatūrinį seklį Šerloką Holmsą ir jo ištikimą padėjėją daktarą Džoną Vatsoną kriminalinių istorijų mėgėjai iki šiol žinojo iš britų rašytojo Arthuro Conano Doyle‘io knygų ir jų ekranizacijų. Bet režisierius Guy Ritchie įkvėpimo savo filmui pasisėmė visai iš kito šaltinio – Lionelio Wigramo komiksų. Todėl ir jo „Šerlokas Holmsas“ nepanašus į tai, ką apie šauniąją porelę žinojome anksčiau.
Kad naujasis „Šerlokas Holmsas“ turėtų tapti ypatingu besibaigiančių metų akcentu, liudija tai, kad filmo premjeros išvakarėse pagrindinio vaidmens atlikėjo amerikiečių aktoriaus Roberto Downey jaunesniojo vaškinė figūra papildė legendinio ponios Tussaud muziejaus eksponatų kolekciją Londone. O visai netoli esančiame Šerloko Holmso muziejuje (įsikūrusiame, kaip žinia, Beikerio gatvės 221b name) gerokai pagausėjo lankytojų armija.
Konkuruoti su ankstesniais filmais apie garsiausią Londono seklį tikrai labai sunku, juk ekrane Šerlokas Holmsas jau yra pasirodęs daugiau nei 220 kartų (žr. www.imdb.com). Pasakyti kažką naujo, atrodė, visai neįmanoma. Bet G.Ritchie įrodė, kad finalinį tašką gerai žinomoje epopėjoje dėti tikrai anksti. Kad jo filmu liks patenkinti ne visi, nėra jokios abejonės. Bet režisierius tikrai pasistengė, kad jo kūriniu liktų sužavėta kuo įvairesnė publika.
Veiksmas užsimezga 1891-ųjų metų įvykiais. Holmsui ir Vatsonui ką tik pavyko suimti juodosios magijos specialistą lordą Blekvudą, kurio sąžinę slegia baisios ritualinės žmogžudystės, atliktos šėtoniškų juodųjų mišių metu. Prieš mirties bausmę šis kraupus serijinis žudikas ne tik neatgailavo, bet pareiškė, kad mirtis jo visai nebaugina. Lordo Blekvudo išpranašautų nelaimių ilgai laukti netenka, todėl bukajam Skotland jardo inspektoriui Lestreidui (Eddie Marsanas) vėl tenka kreiptis pagalbos į Holmsą. Kaip tik tada Londone apsireiškia ir sena Holmso pažįstama amerikietė avantiūristė Irena Adler (Rachel McAdams). Koks bus jos vaidmuo demoniškame juodosios magijos ir nusikaltimų raizgalyne, turėtų paaiškėti tik finale.
Kriminalinių šaradų mėgėjai gaus nemažą painių intrigų porciją, dedukcijos adeptai dar sykį įsitikins, kad šioje srityje Holmsui tikrai nėra lygių. Bet šie dalykai mūsų laikais yra savarankiška vertybė tik tiems, kurie užuot sekę kino naujienas senamadiškai vakaroja su stora knyga rankose. O į kiną vaikščiojantis jaunimėlis mėgsta visai kitas pramogas. Todėl G. Ritchie savo filmą adresuoja visų pirma jiems – komiksų ir ekstremalaus veiksmo fanams. Todėl neverta stebėtis, jog Londonas kompiuterinių efektų dėka tapo panašus į Gotemo miestą, o Šerlokas Holmsas ir daktaras Vatsonas labiau primena ne XIX amžiaus britų džentelmenus, bet kietų vyrukų porelę, kalbančią prasčiokišku koknių dialektu bei vadinančia vienas kitą Šerliu ir Vatsiu.
Pakito ir chrestomatinis santykis tarp Holmso bei Vatsono. Dabar jie ne tiek vienas kitą papildančios priešingybės, kiek lygiaverčiai partneriai ir net konkurentai. Jei kam nors kiltų noras lyginti filmo herojus su A.Conano Doyle‘io aprašytais personažais, tai mažiausiai skirtumų rastume lordo Blekvudo (Markas Strongas) ir daktaro Vatsono (Jude‘as Law) asmenyse. O tai, kad finale sušmėžavo Šerloko Holmso amžino priešo profesoriaus Moriarčio šešėlis, reiškė tik vieną, kad netrukus žiūrovai turėtų sulaukti tęsinio.
P.S. Ilgai laukti nereikėjo: 2011-aisiais pasirodė tęsinys „Šerlokas Holmsas: Šešėlių žaidimas“ (Sherlock Holmes: A Game of Shadows). Antrojo filmo pradžioje ištikimasis seklio Šerloko Holmso pagalbininkas daktaras Vatsonas ruošiasi vesti. Bet ir audringo bernvakario, ir povestuvinės kelionės į Paryžių scenarijus pakoreguos piktadario daktaro Moriarčio ranka.
3. „VAGIŠIAI“ (Snatch, 2000)
Žiūrint šį Guy‘aus Ritchie filmą atrodo, kad populiarusis Bradas Pittas į „Vagišių“ filmavimo aikštelę nužengė tiesiai iš „Kovos klubo“ ir tęsia pagrindinę Davido Fincherio filmo temą. Aktorius vėl įtaigiai vaidina profesionalų mušeiką Maiką O’Nilą, boksininkų tarpe vadinamą tiesiog “Vienu smūgiu”, nes jis paprastai priešininką ant ringo grindų paguldo dar pirmajame raunde.
Bet šį neįveikiamo stipruolio įvaizdį papildo visai netikėtos kai kurios jo charakterio ypatybės: jis tiki Dievą (nebūtų airis !), daug geria (matyt, anksti pamėgo garsųjį škotišką viskį), be perstojo rūko (tai daro net per pertraukėles varžybų metu) ir margina savo raumeningą kūną visokiausiomis tatuiruotėmis (garbingiausioje jo kūno vietoje puikuojasi dainininkės Madonos (!) portretas.
Tačiau šį tikrai originalų dar vieno “kovos klubo” smogiką negailestingai išnaudoja bokso varžybų organizatoriai Turkas (Jasonas Stathamas) ir Tonis (Vinnie Jonesas), kuriuos savo ruožtu lyg marionetes už virvučių tampo gangsteris Briktopas (Alanas Fordas). Pradžioje jis liepia Maikui dalyvauti aukščiausio lygio nelegalaus bokso kovoje, o po to įsako Turkui, kad jo globotinis pasiduotų ir ketvirtajame raunde leistų save “pribaigti”.
Neįvykdyti šios sąlygos praktiškai neįmanoma, nes būtent už tokį rezultatą totalizatoriuje jau pastatyta krūva pinigų. Nepaklusti įsakymui tolygu pasmerkti save žiauriai mirčiai. Tačiau “Vagišių” autoriai nepasitenkina vien šių dramatiškų rungtynių peripetijomis. Lemiamą vakarą pogrindiniame klube atsidurs dar keli painaus trilerio herojai, kuriuos labiau už boksą domina vieno žydų rabino deimantų kolekcija. Ją kartu su savo sėbrais nori pasisavinti smarkuolis Frenkas, pramintas Keturpirščiu (Benicio Del Toro) ir dirbantis įtakingam žydų mafijozui.
Bet apie brangenybes sužino ir rusų mafijos vadas Borisas (Rade Serbedzija), kuris pasamdo tris juodaodžius žudikus atlikti visą “purviną” darbą. Žodžiu, visas šis reikalas baigiasi dideliais nesusipratimais, o pagrindiniai rizikingų akcijų dalyviai įklimpsta į tikrą mėšlą.
2. „LOK, STAUK ARBA ŠAUK“ (Lock, Stock and Two Smoking Barrels, 1998)
Tai pirmasis Guy’aus Ritchie vaidybinius filmas, kuriuo jaunas režisieriaus tarsi uraganas įsiveržė į kriminalinio kino pasaulį. Kriminalinis siužetas buvo ir jo trumpametražiame debiutiniame filme „Kietas reikalas“ (The Hard Case, 1995), iš kurio vėliau išsiplėtojo „Lok, stauk arba šauk“. Dainininkui Stingui dvidešimt minučių trunkantis „Kietas reikalas“ taip patiko, kad jis nedvejodamas sutiko filme „Lok, stauk arba šauk“ suvaidinti jauno bandito Edžio tėvą Džejų Di.
Beje, Stingas kine nebuvo naujokas. Anksčiau jis vaidino net ir didelius vaidmenis tokiuose filmuose, kaip „Nuotaka“ (The Bride, 1985), „Audringas pirmadienis“ (Stormy Monday, 1988) ar „Kopa“ (Dune, 1984, rež. Davidas Lynchas).
Apie „Kietą reikalą“ Stingas pasakė: „Buvau sužavėtas Guy‘aus energetikos. Man patinka kaip jis vaizduoja smurtą. Man nepatinka nepagrįstas žiaurumas. Manau, kad įdomiau būna tada, kai smurtas yra greičiau numanomas, negu tada, kai atvirai rodomas ekrane“.
O pats režisierius, komentuodamas „Lok, stauk arba šauk“ aiškino, kuo jo pasirinktas metodas skiriasi nuo holivudinio: „Kurdamas šį filmą stengiausi, kad jis būtų ir tikroviškas, ir tuo pat metu juokingas. Mačiau, kaip kiti bando daryti kažką panašaus, bet jų filmai būdavo pernelyg natūralistiniai arba kraujas tiško į visas puses. Aš suprantu, kad smurtas kine neišvengiamas, bet nenoriu kad viskas skęstų kraujyje. Palyginus su holivudiniais blokbasteriais mes stengiamės vengti akivaizdžių žiaurumo vaizdavimų“.
Pirmoji „Lok, stauk arba šauk“ scena buvo nufilmuota 1997 m. spalio šeštąją bokso salėje „Repton“, kurioje Edis pralošia visus savo pinigus. Vėliau filmavimo aikštelėmis po atviru stogu tapo Londono rajonas Ist Endas ir liūdną reputaciją nuo senų laikų turintis Sohas. Dizaineriai labai pasistengė, kad niūrūs skersgatviai, neoninės reklamos, mažos parduotuvėlės, apiplyšę reklaminiai plakatai ant sienų sukurtų ypatingą režisieriaus vaizduotės pagimdytą atmosferą.
Keturi draugai – Tomas (Jasonas Flemyngas), „Muilas“ (Dexteris Fletcheris), „Bekonas“ (Jasonas Stathamas), ir Edis (Nickas Moranas) ilgai taupė pinigus, kol surinko kiekvienas po 25 tūkstančius svarų. Kai sudėjo visas santaupas į krūvą, gavosi apvali šimto tūkstančių sumelė. Ir tada bičiuliai nusprendė vienu mostu padvigubinti šį banką. Paprasčiau kalbant, nutarė sulošti iš visų pinigų kortomis. Tačiau rimtai nepamąstė apie pasekmes. Ir, kaip sakoma, “liko ant ledo”, nes juos paprasčiausiai apmovė patyrę sukčiai.
Nevykėliai kortuotojai ne tik prasilošė, bet ir liko aferistams skolingi dar pusę milijono. Skolas reikia gražinti per savaitę. Jei pinigai laiku nebus sumokėti, gaujos vadas Haris, pramintas Kirviu (P.H. Moriarty), žadėjo kasdien vienam skolininkui nukirsti po pirštą.
P.S. „Bekoną“ suvaidinusiam Jasonui Stathamui tai buvo debiutas kine Režisierius jį pastebėjo džinsų „Levi‘s“ reklamoje.
1. „DŽENTELMENAI“ (The Gentlemen, 2020)
Kol kas tai naujausias Guy‘aus Ritchie filmas. Po neatsipirkusio nuotykių filmo „Karalius Artūras: Kalavijo legenda“ (2017, kainavo 175 mln. dolerių, surinko mažiau nei 150 mln.) ir pelningos pasakos „Aladinas“ (2019, biudžetas 183 mln. dolerių, uždirbo milijardą) režisierius sugrįžo ten, kur jaučiasi geriausiai – į banditų ir kitokio kriminalinio gaivalo pasaulį. Net plika akimi matosi, kad „Džentelmenai“ susukti pasinaudojus jau gerai pasiteisinusiais filmų „Lok, stauk arba šauk“ ir „Vagišiai“ receptus. Ingredientai tie patys, bet ir šį kartą pikantiškas bei aštrus „viralas“ tikrai neprisvilo.
Atrodytų, trečią kartą pritaikoma panaši siužetinė schema turėtų duoti „antrinį“ rezultatą, bet taip neįvyksta, nes režisierius elgiasi tarsi šaltakraujis kortų sukčius, kurio rankų judesius gali stebėti kaip nori atidžiai, vis tiek nepamatysi to momento, kada reikiamu metu iš kortų malkos iškris kozirių tūzas.
Galima Guy‘ų Ritchie lyginti ir su patyrusiu žonglieriumi, įsigudrinančiu vienu metu sumaniai žongliruoti reikšmingomis detalėmis ir manipuliuoti begale personažų, sudarančių vienos kriminalinės teritorijos labai margą „fauną“, kurioje tai pasirodo, tai pradingsta Londono banditai, rusų oligarchai, britų piliečiais tapę kinai, Amerikos žydai, lordai ir prastuomenės atstovai (mylimiausi režisieriaus kokniai, jų dialektu kalbėjo net Šerlokas Holmsas su daktaru Vatsonu). Ir tai dar toli gražu ne pilnas ekscentriškų veikėjų sąrašas.
Veiksmo vieta – vėl Londonas, kuriame savo orbitom dažnai susidurdami skrieja įvairaus plauko marginalai, o talentingas Oksfordo absolventas amerikietis Mikis Pirsonas (visą filmą galima laikyti aktoriaus Matthew McConaughey‘io benefisu) čia sugebėjo sukurti tikrą marihuanos imperiją.
Mikio sėkmės paslaptis – protingai vystyta strategija ir įžūlumas, sprendžiant netikėtai iškilusias problemas. Jis įsigudrino marihuanos plantacijas įsirengti bunkerių požemiuose, o patikimą „stogą“ rado… aristokratams priklausančiose valdose.
Natūralu, kad sėkmingas verslas gundo daugybę tiek menkesnių, tiek ir stambesnių kriminalinio pasaulio veikėjų. Tačiau nuovokus, atsargus ir ryžtingas Mikis žino, kaip išvengti problemų. Tiksliau, žinojo iki šiol.
Kad ir kaip gerai seksi, Mikis nepraranda sveiko proto ir nepamiršta svarbios kriminalinio verslo taisyklės – reikia pasitraukti anksčiau, negu aplinkybės prispirs taip, kad sausam ištrūkti nepavyks. Mikis jau brandina atsitraukimo planą, o vos tik užuominos apie tai pasklinda, tuoj pat atsiranda norinčių pasišildyti svetimos sėkmės spinduliuose.
Mikiui priklausantį kvaišalų verslą užsimojo nupirkti net kažkokie Oklahomos nusikaltėliai, vadovaujami žiauriojo „Sausaakio“ (Henry Goldingas). Tačiau geras biznis nepigiai kainuoja. Todėl reikia žūtbūt numušti kainą. O tai banditai tikrai moka daryti. Čia jau visos priemonės geros – reketas, apgulė, šantažas, grasinimai ir kitokios teroro formos. Todėl Mikiui su artimiausiais pagalbininkais tenka ginti savo tvirtovę, interesus ir gyvybę. Bet bandoma konfliktus spręsti ir taikiai, pasitelkus ištikimo Mikio parankinio Rėjaus (Charlie‘is Hunnamas) sugebėjimais.
Tuo tarpu, pajutę kraują, į ringą žengia ir kiti nusikalstamo pasaulio veikėjai. Žingsnis po žingsnio, veiksmas po veiksmo, Londone užverda tikras nesusipratimų, smurto, apgavysčių bei absurdo pragaras.
Tolimesnių siužetų peripetijų atskleisti nevalia, tik galiu informuoti, kad netikėtų posūkių, apgaulingų atomazgų ir kitokių siurprizų filme bus tikrai per akis.
Kartais sekti visas peripetijas yra sunku dar ir todėl, kad kai kurie svarbūs įvykiai atgyja ne tiesiogiai, o yra pasakojami apsukraus bulvarinio reporterio Flečerio: jį suvaidino sunkiai atpažįstamas Hugh Grantas. Nelengva atpažinti ir smarkiai išvaizdą pakeitusį Coliną Farrellą. O Charlie Hunnamas (anksčiau suvaidinęs legendinį karalių Artūrą) čia atrodo tarsi iš madingų katalogų nužengęs elegantiškumo įsikūnijimas, nežinia kokių likimo užgaidų nublokštas į kriminalinę kloaką: sceną, kurioje jis bėga Londono gatvėmis skambant devyniasdešimtųjų hitui „Shimmy Shimmy Ya“, galime vadinti geru muzikiniu klipu. Stebėtis tuo nereikia, juk karjerą kine Guy‘us Ritchie pradėjo kaip reklaminių klipų kūrėjas. O talento, kaip sakoma, nei pragersi, nei pamesi…
Taip pat skaitykite: TOP 5 režisieriaus Alfonso Cuaróno filmai
