Jau beveik tris dešimtmečius kinematografiniame pasaulyje įsiplieskia aršūs ginčai dėl to, kaip reikėtų vertinti Larso von Triero filmus. Vieni šį danų režisierių tituluoja originalų stilių išpuoselėjusiu genijumi, kiti pašaipiai vadina genialiu provokatoriumi, manipuliuojančiu vulgariausiais žmonių instinktais. Tiesos, kaip dažniausiai būna, reikėtų ieškoti per vidurį, bet viena aišku – Larsas von Trieras yra vienas garsiausių modernaus kino kūrėjų.
Pradžioje jis buvo „grynojo kino“ adeptas, daug ir įdomiai eksperimentavęs su įvairiais stiliais bei kinematografinėmis koncepcijomis. Postmodernizmo madą jis pasitiko filmu „Nusikaltimo gaivalas“ (1984 m.), kuriame kriminalinio nusikaltimo tyrimas skendėjo siurrealistinės mistikos rūkuose. Į pirmuosius perspėjimus apie galimas kompiuterinių virusų grėsmes režisierius atsakė trileriu „Epidemija“ (1988 m.) – siaubinga fantazija apie dviejų scenaristų išpranašautą keistą epidemiją, kuri netrukus tampa realybe ir pasklinda po Europą. Hipnotizuojančiu poveikiu pasižymintis juodai baltas filmas „Europa“ (1991 m.) buvo stilingas amerikietiško film noir ir vokiško kino ekspresionizmo derinys.
Kanų kino festivalio „Auksine palmės šakele“ apdovanotas filmas „Prieš bangas“ (1996 m.), polemizuodamas su danų kino klasiko Carlo T. Dreyerio šėdevru „Žodis“ (1955 m.), kvestionavo asketiškas protestantų religijos dogmas ir skelbė svarbią krikščionišką tiesą – „Dievas yra meilė“. Po šio filmo Larsas von Trieras net buvo pavadintas geriausiu XX a. pabaigos režisieriumi.
O 1996 metais drauge su artimiausiai bendražygiais jis paskelbė naujo judėjimo „Dogma‘95“ manifestą, kurio principai (pavadinti „skaistybės įžadais“) taip paveikė pasaulinį kiną, kad šio reiškinio aidai dar ir dabar nėra nurimę.
5. „NIMFOMANĖ“ Vol.1, Vol.2
Tranki „Ramštain“ daina įveda į istoriją, kuri ir įtraukia ir atstumia vienu metu. Vieną niūrių, snieguotą vakarą, mokslą ir knygas pamilęs skaistuolis Seligmanas gatvėje randa sumuštą merginą. Kadangi vyriškis esti atviros širdies ir visame kame ieško gėrio, rastą merginą parsiveda namo, norėdamas ja pasirūpinti. Tuo tarpu rastoji mergina (Džo) papasakoja Seligmanui savo spalvingo ir, be abejonės, aistringo gyvenimo istoriją. Istorija suskirstyta į dvi dalis. Pirmojoje dalyje išvystame „Nimfomanės“ istorijos pradžią, o antroje – absoliučią priklausomybę nuo seksualinio pasitenkinimo.
Istorija akivaizdžiai spalvinga ir aistringa, bet tuo pačiu metu ganėtinai atstumianti ir šlykšti. Viena labai gera draugė, vieną labai gražią dieną duoda nuostabų patarimą pasimetusiai merginai. Patarimo esmė – reikia permiegoti su kuo daugiau seksualinių objektų. Pagrindinei personažei Džo kyla klausimas: „O kas jeigu jis šlykštus?“. Klausimas lyg ir logiškas, bet draugė turi dar logiškesnį atsakymą – „Tada įsivaizduok ką nors kitą!“ Patarimas virsta kūnu ir klajoja per amžius, netgi užvaldo Džo. Dabar jos gyvenimas yra malonumo siekis, o dar vienas malonumas papasakoti šią išdžiūvusią istoriją pirmam sutiktam nepažystamajam Seligmanui.
Šoko terapijos stiliaus filme pametėjama nemažai idėjų pamąstymams, tačiau vien tai, kad režisierius skaitė bibliją ar senovės istorijos vadovėlį jam nesuteikia išskirtinės vertės. Susidaro įspūdis, kad savo erotines fantazijas norima padengti giliomis mintimis, priverčiančiomis žiūrovą galvoti apie kiekvieną kadrą. Tačiau kadrų seka labai greitai nebestebina. Tai kas iš pradžių gali šokiruoti, vėliau tik kelia klausimą „kam…?“. Kam dangstytis gilia filosofija norint pateikti savo erotines fantazijas? Kam kuriamas šis filmas? Kam reikia susipažinti su nimfonamiška ir neskania istorija? Režisierius be abejo turi savo atsakymą, bet panašu, kad jis iš tų žmonių, kurie pirmiausia kerpasi kairę ranką – nes tai kas nesukelia sunkumų arba dar geriau teikia malonumą – reikia atlikti pirmiau.
Charlotte Gainsbourg iš skandalingojo „Antikristo“, Stellan Skarsgrd iš hipnotizuojančios „Melancholijos“, Shia LaBeouf iš populiariųjų „Transformerių“, Christian Slater iš įtraukiančių „Proto medžiotojų“… Aktorių rinkinys neabejotinai įspūdingas. Tai žmonės išmanantys savo darbą ir atliekantys jį bene be priekaištų.
Taip, „Nimfomanė“ neabejotinai stiprus kūrinys. Tiesa, iš esmės jis nepateikia jokios moralios gėrybių dozės. Kita vertus, amoralumo demonstravimas, pats savaime nurodo kas yra gera ir tikra.
4. „NAMAS, KURĮ PASTATĖ DŽEKAS“
Savo metu trečiojo amerikietiškos trilogijos filmo „Vašingtonas“ Larsas von Trieras taip ir nesukūrė, bet matyt neatsitiktinai naujausio šio režisieriaus kūrinio „Namas, kurį pastatė Džekas“ (The House That Jack Built, 2018 m.) veiksmas plėtojasi JAV sostinėje. Vašingtono pakrašty gyvenantis pusamžis inžinierius Džekas (Mattas Dillonas) svajoja tapti architektu ir prie ežero net stato nuosavą namą. Kol kas šis užsiėmimas realizuojamas ne itin sėkmingai. Gal todėl, kad labiau už architektūrą vyrą domina visai kita meno rūšis. Džeko sąmonę valdo vidinio demono balsai (medikai tokią psichologinę anomaliją vadina obsesiniu kompulsiniu sutrikimu), kurių įtakotas vyras jaučiasi esąs ypatingos rūšies menininkas nekrofilas. Taip paprastai vadinami mirties temos apsėsti menininkai. Bet Džekas kuria savo meną iš realios mirties, o medžiagą savo kruvinoms instaliacijoms, laikomomis milžiniškame šaldiklyje, gauna žudydamas žmones, lengvabūdiškai patenkančius į jo pinkles.
Garsusis kino provokatorius ne kartą žadėjo šokiruoti kino žiūrovus intelektualios pornografijos kūriniu. Prie šio tikslo jis artėjo keliais etapais. Atvirai pornografinių vaizdų buvo jau filme „Antikristas“, dar didesnis autoriaus dėmesys intymiems žmogaus kūno organams pastebimas „Nimfomanėje“ (2013 m.), kuris griovė „padoriam“ kinui įprastus tabu. Su pastaruoju filmu „Namą, kurį pastatė Džekas“ lyginti lengviausia ir juos nagrinėti kaip klasikinę Eroso bei Tanato priešybių vienybės iliustraciją. Pagrindinė „Nimfomanės“ herojė Džo buvo sekso įsikūnijimas, Džekas gi yra pati mirtis žmogaus pavidalu. „Nimfomanėje“ buvo nemažai pornografinių scenų, „Name, kurį pastatė Džekas” netrūksta baisių žmogžudystės scenų, kurios apibrėžiamos terminu „torture porn“ (pornografiniai kankinimų vaizdai). Beje, daug pirmųjų šio filmo žiūrovų Kanų kino festivalyje išėjo iš salės nesulaukę finalo.
Panašią reakciją stebėjome ir mes, kai kino teatruose buvo rodomas austrų režisieriaus Michaelio Haneke‘s filmas „Smagūs žaidimėliai“ (Funny Games, 1997 m.): už linksmo pavadinimo iš tikrųjų slypėjo šiurpą kelianti istorija apie tai, kaip du labai inteligentiški vaikinai, kurie pasirodė esą rafinuoti sadistai, šaltakraujiškai išžudė vasarnamyje prie ežero apsistojusią inteligentų šeimą. Kai pirmąja auka jau buvo tapęs mažylis, vienas budelių atsigręžė tiesiai į kino kamerą ir bejausme veido išraiška ištarė: „Jeigu jums nepatinka tai, ką mes darome, mes galime ir baigti. Bet filmas dar tik įpusėjo, o jūs gi tikrai norėsite pažiūrėti jį iki galo“.
Tąsyk Michaelis Haneke kalbėjo apie tai, kad kine jau seniai prasidėjo pavojingas procesas, kai nutrinamos ribos tarp tikrovės ir reginio. Dar spartesniais tempais šį diversinį darbą daro televizija, kuri vaikydamasi sensacijų, priversta žiūrovams kaskart pateikti vis rafinuotesnių žiaurios realybės vaizdų. Nes prie smurto vaizdų žiūrovas pripranta panašiai kaip narkomanas prie kvaišalų, ir abiem kaskart reikia vis didesnės dozės. Todėl per pastarąjį dešimtmetį prievartos eskalavimas kine pasiekė neregėtus mastus. Ir šią problemą reikia kažkaip spręsti. Nes jau daugėja pavyzdžių, kai itin žiaurūs filmai paskatina nestabilios psichikos žmones realybėje pakartoti ekrane matytus sadistiškus vaizdus. O sociologai su filosofais niekaip neišsprendžia dilemos: ar filmai dabar darosi žiauresni todėl, kad daugėja smurto gyvenime, ar rafinuoto sadizmo gyvenime darosi daugiau todėl, kad vis žiauresnius maniakų „žygdarbius“ rodo kriminaliniai filmai.
Michaelis Haneke neskubėjo daryti išvadų. Jis tik pabandė be ryškios autorinės intonacijos parodyti, ką iš tikrųjų reiškia pati baisiausia smurto forma, ir privertė žiūrovą pasijusti aukos kailyje. Larsui von Trierui to nepakanka.
Vienoje „Antikristo“ scenoje tikra lapė žmogaus balsu (!) ištaria keistą frazę „Chaosas valdo“ (sakoma, kad ši sentencija „Chaos Reigns“, raudonomis raidėmis užrašyta virš durų į L.von Triero biurą). „Name, kurį pastatė Džekas“ režisierius pasiryžo įrodyti, kad pasaulį valdo Blogis. Ir šią tezę įrodinėja labai plataus spektro argumentais – dokumentiniais vaizdais iš laukinės gamtos, eilėmis iš Williamo Blake’o poemos apie tigrą ir ėriuką, mirtinus nusikaltimus slepiančių gotikinių bažnyčių nuotraukomis, siaubingas scenas vaizduojančiais dailės šedevrų paveikslais, klasikinės animacijos intarpais, XX amžiaus tironų paveikslais ir portretais didžiųjų humanistų, kurių idealistinės svajonės apie harmoningą žmonijos ateitį bei visuotinę gėrio pergalę jau seniai atrodo kaip neįmanoma utopija. Užkadrinėje polemikoje su savo alter ego, kuris filme vadinamas Verdžu (asociacija su Vergilijumi yra pernelyg akivaizdi) neapsieinama ir be teologinio „argumento“: „Religija žudo žmones. Jūsų Dievas moko žmones neigti tigrą savyje ir mus visus paverčia vergais, kurie gėdijasi tai pripažinti“.
Kaip visada sodrus ir meistriškai sukomponuotas filmo garso takelis baigiamas Ray‘aus Charleso daina, kurioje yra tokie žodžiai: „Hit the road, Jack and don’t you come back no more, no more, no more…“ (pradink, Džekai, ir niekada, niekada, niekada nebegrįžk…).
3. „MELANCHOLIJA“
Larso von Triero kūrybą seniai įprasta nagrinėti pasitelkus filosofines koncepcijas ir psichoanalizės metodikas. Net plika akimi matosi, kad tai neurotiškos (gal net psichopatologiškos) asmenybės kūryba, kurioje autorius net nesistengia giliai slėpti savo fobijų. Ypač stipriai baimės jausmu buvo persmelktas „Antikristas“ (2009 m.), kuriame iracionalų siaubą kelia du psichologinės agresijos kupini šaltiniai – metafizinė gamtos energija ir racionaliai nesuvokiama moteriškų geismų prigimtis.
„Melancholija“ – ne mažiau sudėtingas filmas, primenantis kinų dėžutę, kurią atidaręs randi kitą, ir tai kartojasi tiek kartų, į kiek lygių yra pasiruošęs leistis filmo interpretatorius. Prasideda šis intertekstualus žaismas jau nuo paties pavadinimo. Sekdamas vokiečių romantikų tradicijomis režisierius linkęs jį dažnai užvaldančią depresiją vadinti melancholija. Tai vienas autoriaus poziciją nusakančių filmo „raktelių“. Kitas yra visai paviršiuje, nes Melancholija čia vadinama kosminė planeta, kuri milžinišku greičiu skrieja link mūsų, ir jos susidūrimas su Žeme reikštų pasaulio pabaigą.
Melancholija (vokiečių romantikų prasme) valdo ir pagrindinę heroję Žiustiną (linkėjimai markizui de Sade‘ui!), kurios vestuvių scena filmas prasideda. Įdomu lyginti šį prologą su beveik analogiška scena iš ankstesnio filmo „Prieš bangas“ (1996 m.). Tik jaunamarčių savijauta skiriasi iš esmės. Jei Besė Maknyl filme „Prieš bangas“ spinduliuoja užkrečiančia laimės euforija, tai Žiustinos (ją suvaidinusi amerikietė Kirsten Dunst Kanuose buvo apdovanota už geriausią moterišką vaidmenį) elgesį ir veido išraišką valdo kažkoks somnambuliškas atsiribojimas nuo aplink vyraujančio džiaugsmo. Šią gilią sumaištį nesunku paaiškinti labai proziškai – kaip tik prieš vestuves Žiustinos konfliktiniai santykiai su artimiausiais žmonėmis pasiekė aukščiausią piką. Bet L.von Trieras nebūtų vertas didžiojo provokatoriaus vardo, jei pasitenkintų tik tokia žemiška koordinačių sistema. Režisieriaus užmojai kur kas didesni, jis visada siekia ištrūkti iš realizmo (ir įprasto kino) gniaužtų.
L.von Trieras mėgsta Richardo Wagnerio muziką. Jau debiutinėje „Epidemijoje“ skambėjo „Tanhoizerio“ preliudija ir „Valkirijų skrydis“. Po „Dogvilio“ L.von Trieras buvo kviečiamas Bayreutho operos teatre pastatyti visą „Nibelungų žiedo“ operų ciklą (šių grandiozinių planų realizavimą sustabdė reikalingų lėšų trūkumas). „Melancholijoje“ taip pat daug Wagnerio muzikos – dominuoja „Tristano ir Izoldos“ uvertiūra ir trečio akto pradžia, geriau žinoma kaip „Tristano mirtis“. Muzikologai paprastai vadina šią operą idealia melancholijos išraiška muzikoje (o Marcelis Prustas, žinia, „Tristaną ir Izoldą“ titulavo garsiausiu visų laikų kūriniu). Tokiame kontekste ir Žiustiną apėmusią nuotaiką režisierius „rimuoja“ su Wagnerio aistros apsibrėžimu „Liebestod“ („Meilė mirtyje“). Suvokus bent šiuos L.von Triero pasiūlytus orientyrus aiškėja ir Žiustinos sapnų prasmė, dviejų planetų susidūrimą vaizduojant visai ne kaip apokalipsę, o kaip meilės ekstazę ir strindbergišką mirties šokį.
2. „ŠOKĖJA TAMSOJE“
Pats Larsas von Trieras savo suformuluotų „skaistybės įžadų“ laikėsi vos vieną kartą – kurdamas „Idiotus“ (1998 m.). Vėliau jis vis labiau tolo nuo „Dogmos‘95“ principų. Tai akivaizdu jau filme „Šokėja tamsoje“ (Dancer in the Dark, 2000 m.), kuriame iš dešimties griežtų taisyklių liko vos viena – filmavimas rankine kamera, dėl ko dažnai žiūrovai mato drebantį vaizdą. Bet smerkti režisieriaus už nepastovumą ar principų „išdavystę“ tikrai nesinori. Nes jam pavyko taip sujaudinti žmones savo istorija, kad abejingų neliko. Tik vieni besąlygiškai liaupsino filmą, kiti argumentuotai kaltino režisierių racionaliai manipuliuojant giliausiais žmonių jausmais. Vadinasi, svarbiausią tikslą režisierius ir šį kartą pasiekė.
Niekada nebuvęs Amerikoje Larsas fon Trieras susidarė įspūdį apie šią šalį iš amerikietiškų filmų. Ir vadovaudamasis tokia kinematografine patirtimi išdrįso sukurti kelis filmus, kuriuose jam pavyko pagauti Ameriką taikliai charakterizuojančius bruožus. „Mano „amerikietiški“ filmai yra veidrodinis atspindys tos informacijos, kurią aš gaunu apie šią šalį, juk 90 procentų to, ką aš matau per TV, susiję su Amerika, – sake režisierius. – Turėjau apie daug ką pamąstyti. Be to, Amerika – tai proto būsena, savotiškas mitas, kuris priklauso visiems, o ne vien amerikiečiams“.
„Šokėjos tamsoje“ veiksmas plėtojasi 1964-aisiais metais Vašingtono priemiestyje. Metalo gaminių fabrike dirbanti Selma, emigrantė iš Čekoslovakijos, kartu su paaugliu sūnumi gyvena namelyje ant ratų, kurį moteriai nuomoja vietinis policininkas. Selmos regėjimas kasmet prastėja, ir šią ligą, matyt, bus paveldėjęs jos sūnus. Todėl moteris taupo pinigus vaiko akių operacijai, o pati tenkinasi minimaliais gyvenimo malonumais, kurių svarbiausias – amerikietiški miuziklai – jų nuostabias melodijas Selma nuolat girdi, o ir pati, norėdama nors trumpam pamiršti visas gyvenimo negandas, įsivaizduoja esanti miuziklų herojė. Miuziklai – Selmos antroji gyvenimo realybė, nes „juose niekada nieko bloga neatsitinka“
Tačiau realus gyvenimas – toli gražu ne miuziklas. Kai dėl Selmos kaltės ji atleidžiama iš darbo, likimas siunčia vargšei moteriai dar vieną skaudų kirtį – jos sunkiai kauptas santaupas pasisavina treilerio savininkas. Mėgindama susigražinti pinigus Selma nužudo policininką ir tampa „pirmojo laipsnio nusikaltimo“ kaltininke. O už pareigūno nužudymą Amerikoje nuo seno daugeliu atveju baudžiama mirtimi. Žinoma, geras advokatas, šioje situacijoje galėjo surasti lengvinančių aplinkybių, bet teismo procesas surytų visus pinigus, taupytus sūnaus akių operacijai. Todėl tokio savo gyvybės gelbėjimo plano moteris atsisako.
„Šokėja tamsoje“ gali būti laikoma savotišku ankstesnio filmo „Prieš bangas“ tęsiniu, o populiarios islandų dainininkės Björk suvaidinta emigrantė Selma gali būti pavadinta tikra Besės Maknyl seserimi. Nes abi vardan meilės aukoja tai, kas kiekvienam žmogui brangiausia. Besė savo gyvybės kaina išgelbėjo mylimą vyrą iš klastingos ligos gniaužtų. Selma aukoja savo regėjimą, o vėliau ir gyvybę už galimybę išgydyti nuo apakimo mylimą sūnų. Tik jeigu „Prieš bangas“ finalas žadino kažką panašaus į katarsį, tai „Šokėjos tamsoje“ pabaiga verčia grąžyti rankas, keikti likimą ir amerikietišką teisėsaugos sistemą. Mėgstanti žiūrėti filmus Selma išeidavo iš kino teatro anksčiau, nei ekrane nušvisdavo užrašas „Pabaiga“. Deja, jai pačiai likimo skirtą siužetą teko išgyventi iki paskutinio taško.
„Šokėja tamsoje“ Kanų kino festivalyje laimėjo „Auksinę palmės šakelę“, o pagrindinį vaidmenį suvaidinusi Björk buvo pripažinta geriausia aktorė.
1. „DOGVILIS“
Jei tris ankstesnius filmus „Prieš bangas“ (1996 m.), „Idiotai“ (1998 m.) ir „Šokėją tamsoje“ (200 m.) Larsas von Trieras buvo pavadinęs „Auksinės širdies trilogija“, tai nuo „Dogvilio“ (2003 m.) jis ketino pradėti naują trilogiją, kurią pavadino „JAV: Galimybių šalis“.
Pristatydamas „Dogvilį“ Kanų kino festivalyje režisierius sake, kad pirmąjį impulsą pajuto išgirdęs zongą „Piratė Dženi“ iš Brechto „Trijų grašių operos“: „Aš susidomėjau keršto tema – ji man tada buvo nauja ir netikėta. Kitas stimulas rašyti scenarijų buvo JAV kino kritikų reakcija į „Šokėją tamsoje“. Labiausiai visi linksniavo vieną argumentą: „Kaip galima kurti filmą apie Ameriką, niekuomet čia nebuvus“. Tada aš sau pasakiau: „Na, gerai, aš jums parodysiu, kaip!“. Mąstydamas apie būsimąjį filmą aš įsivaizdavau amerikietišką miestelį, pamatytą iš aukštai ir dėl to panašų į brėžinį“.
Būtent toki miesto planą matome „Dogvilio“ pradžioje – didžiulėje teatro scenoje kreida nupieštos gatvės ir namų kontūrai. Šiame teatrališkai sąlygiškame pasaulyje rutuliuojasi tikrai originaliai pateikta istorija.
„Dogvilis“ – dar viena grandiozinė provokacija. Šį kartą režisierius pasiryžo įrodyti, kad kvapą gniaužiančiu reginiu gali tapti teatrališka statika, o visiško atsiribojimo metodas ir brechtiška spektaklio struktūra yra puikiausias būdas priartėti prie gilių psichologinių kontekstų. Ypač tada, kai nekreipi dėmesio į tradicijas ir apribojimus, o taip pat nebijai rizikuoti.
Didžiosios depresijos laikais trečiojo dešimtmečio Amerikos kalnų miestelyje pasirodo nuo gangsterių besislapstanti gražioji bėglė Greisė (Nicole Kidman). Atsidėkodama už pagalbą moteris pasisiūlo kiekvienam miestelėnui pagelbėti namų darbuose. Pradžioje toks sandėris tenkina visus. Tačiau, kai gyventojus pasiekia žinia, jog už bėglės galvą siūloma didelė pinigų suma, viskas pasikeičia, ir Greisė tampa godumo užvaldytų miestelėnų verge, nes kaip sakoma vienoje scenoje, „Dogvilyje neįprasta nei iš šio nei iš to tramdyti savo neapykantą“.
„Dogvilis“ yra bene labiausiai metaforų prisodrintas Larso von Triero filmas, kuriame viskas – pradedant miestelio pavadinimu ir visų personažų vardais – susidėlioja į sudėtingų asociacijų kombinacijas. „Dogvilis“ – tai ir psichologinio eksperimento erdvė, kurioje telpa savotiška pasaulio miniatiūra. Visi penkiolika Dogvilio gyventojų patiria didesnę ar mažesnę charakterio transformaciją, kai žmogus pasikeičia (kartais neatpažįstamai) paveiktas baimės ar patikėjęs savo galia valdyti kitus. Režisierius neieško ribos tarp gėrio ir blogio – ją, kaip ir kreida nupeštas sienas galima lengvai kirsti: kartais pakanka tik vieno žingsnio, kad iš šviesos zonos patektum į tamsos teritoriją (šviesos ir spalvų svarbai filme galima būtų skirti detalesnę studiją).
Ko gero, didžiausią transformaciją patiria pačios Greisės charakteris: jame giliai ir ilgai slėptos senos psichologinės traumos nenužudė tikėjimo žmonių gerumu. Tačiau ši iliuzija buvo Dogvilyje palaidota, o pats miestas susilaukė pelnyto likimo. Nes kaip pasakyta finale, „žmogus privalo atsakyti už savo poelgius”.
Praėjus trims metams po „Dogvilio“ Larsas von Trieras pratęsė šį eksperimentą ir panašia maniera sukūrė filmą „Manderlis“ (2005 m.), kuriame Greisę suvaidino nebe Nicole Kidman, o Bryce Dallas Howard. Naujajame filme mergina su tėvu iš Kolorado, atvykusi į Manderlio plantaciją Alabamoje, randa čia dar neišnykusią vergiją. Greisė ryžtasi ištaisyti šią istorinę klaidą. Bet ir šį kartą paaiškėja, kad geri ketinimai ir bandymai skleisti gėrį prievartinėmis priemonėmis anksčiau ar vėliau būtinai baigsis blogio pergalę.
Trečiojo amerikietiškos trilogijos filmo „Vašingtonas“ režisierius taip ir nesukūrė. Larsas von Trieras taip pat kol kas visiškai pradingęs iš akiračio. Bet jeigu jis sugrįš, tai tikrai su nauja provokuojančia „dovanėle“. Dėl to galime neabejoti.
Gediminas Jankauskas, Raminta Česnaitė
Taip pat skaitykite: TOP 5 režisieriaus Yorgos Lanthimos filmai
