Kodėl vyriškumas gali būti laikomas trapiu ir kas nutinka, kai vyriškumo statusui iškyla grėsmė? Ar dauguma vyrų mūsų visuomenėje vis dar yra varžomi kartais sąmoningai prisiimtų, o kartais plika akimi ir visai nematomų bei tylių vyriškumo normų? Ar moteriškumas yra toks pat trapus? Kokios tiksliai yra vyriškumo normos ir ar šių normų laikymasis turi emocinę kainą bei kainą sveikatai?
Turbūt visi esame girdėję posakį „Tikru vyru negimstama, juo tampama“. Šis posakis gan gerai nusako, kad mūsų visuomenėse „tikro vyro“ statusas yra užtarnaujamas. Jis neateina natūraliai, tačiau turi būti paremtas savo vyriškumo įrodymais ir, be kita ko, turi būti nuolat palaikomas. Būtent šis nuolatiniu savo vyriškumo užtikrinimu paremtas buvimas gali tapti ir dideliu nerimo šaltiniu bei našta. Taigi, kur yra riba tarp konstruktyvaus vyrų siekimo tobulėti, įgyti tas savybes, kurios yra vertinamos visuomenėje, jaustis gerai ir kitos vyriškumo pusės, kuri turi ne tokias konstruktyvias pasekmes vyrų emocinei sveikatai ir visuomenei?
Vyriškumas yra trapus
Amerikiečių psichologai Vandello et al. (1) ištyrė daug teorijų ir praktikų, susijusių su vyriškumu ir buvimu „tikru vyru“ skirtingose kultūrose, taip pat suprojektavo įdomių psichologinių eksperimentų šiai temai tirti ir padarė išvadą, kad vyriškumas ir „tikro vyro“ statusas yra nepatvarus – jis turi būti užtarnaujamas bei nuolat palaikomas. Taigi, net dėl jau kartą užsitarnauto „tikro vyro“ statuso negalima būti visiškai ramiam ir savo veiksmais jį galima gan nesunkiai „sukompromituoti“ bei prarasti.
Pavyzdžiui, kai 2018 m. vasarą kilo skandalas dėl Seimo nario Petro Gražulio elgesio su savo nesantuokiniu vaiku bei jo motina, politikas ir verslininkas A. Šedžius portalui DELFI.lt savo nuomonę apie P. Gražulį išdėstė taip: „Jis vyras tik tuo, kad eina į vyrų tualetą“. Ką iš tiesų reiškia toks pasakymas? Tokia formuluotė gali parodyti, kad P. Gražuliui pasielgus neatsakingai, jo, kaip vyro statusui kitų akyse iškilo grėsmė, nors fiziologiškai jis kaip buvo taip ir liko vyru.
Taigi, ar mes dažnai kvestionuojame, ar vyras yra „tikras“, ir kiek jis yra vyras? Ar mes taip pat dažnai klausiame, ar ji „tikra moteris“? Tyrimai šioje srityje rodo, kad tai, kaip mes vertiname neatitikimą vyriškumo ir moteriškumo normoms, kokybiškai skiriasi (1). Šie skirtumai bus aptarti vėliau šiame straipsnyje. Taip pat idėja, kad vyriškumas kaip socialinis statusas yra trapus, toli gražu nėra nauja, ji atsispindi daugelyje teorijų, tiriančių vyriškumo socialines normas (1).
Svarbu pabrėžti, kad grėsmė prarasti vyriškumą kyla ne tik pasielgus neatsakingai kitų žmonių atžvilgiu, kaip aukščiau minėtame pavyzdyje, bet taip pat parodžius tas emocijas ir savybes, kurios „tikram vyrui“ nepriderėtų. Pavyzdžiui, nebuvimas nuolatos tvirtu, nerimas, baimė, liūdesys, taip pat kitų pačių įvairiausių emocijų išraiška bei ypatingai tų savybių, kurios visuomenėje priimtos kaip moteriškos, rodymas. Visos šios išraiškos gali kelti pavojų suvokiamam vyriškumui, net jeigu yra iš esmės yra konstruktyvios ir naudingos kiekvienam.
Vyriškumo norma
Taigi, pirmiausia pabandykime apibrėžti, kas yra vyriškumas ir kaip jis yra užtarnaujamas. Google vaizdų paieška gali gan lengvai atsakyti į šį klausimą. Pabandykite į paieškos skiltį įvesti žodžių junginį „tikras vyras“ arba angliškai „real men/real man“ ir jūs pamatysite tamsiai nuspalvintų meme’ų kolekciją, orientuotą į veiksmą, tvirtumą ir kietumą. Keletas pavydžių:
demotyvacija.lt nuotr.
Taip pat keletas pavyzdžių iš Google vaizdų paieškos rezultatų įvedus frazę „real men“:
Šie meme’ai puikiai atspindi ir mokslininkų, tiriančių vyriškumo socialines normas, išvadas. Pirmiausia, vyro buvimas apibendrinamas kaip orientuotas į veiksmą ir pasiekimus, aktyvumą. Taip pat yra pateikiamos trys pagrindinės charakteristikos, kurias vyrai turi vystyti, tam kad būtų laikomi tikrais ir gerais vyrais (2).
Pirma, būvis orientuotas į dominavimą. „Tikras vyras“ turi rodyti dominavimą tiek kitų vyrų, tiek moterų atžvilgiu. Tam, kad būtum laikomas tikru vyru, neturi būti palaikytas vienu ar kitu būdu „žemesniu“, ypač tose srityse, kurios sutartinai laikomos vyriškomis. Šios normos gali būti perimamos iš visuomenės, kurioje augama, ir taip internalizuojamos. Pavyzdžiui, vyrui gali būti sunku priimti save ir gali kilti įvairių vidinių konfliktų, jeigu neįgyjami tam tikri „vyriški“ įgūdžiai, kaip mokėjimas pataisyti techniką, gebėjimas uždirbti pakankamai pinigų šeimai išlaikyti ar, pavyzdžiui, vyras uždirba mažiau už partnerę.
Antra, „tikras vyras“ turi rodyti fizinį, emocinį ir psichologinį kietumą bei atsparumą. Tai yra nerodyti savo emocijų bei baimės, nerimo ir liūdnumo akimirkomis išlikti susitvardžiusiu bei šalto proto.
Trečia, kas, beje, yra itin svarbu – atsiribojimas nuo visko, kas gali būti palaikyta moteriška. Šis punktas yra iš ties kertinis – tai vienas iš pamatų buvimui „tikru vyru“. Kiek „paslydus“ šioje srityje, „tikro vyro“ statusui gali gan lengvai iškilti grėsmė. Tai gali būti eisenos stilius, noras apsirengti gėlėtais drabužiais, gal net namų ruošos darbų atlikimas, švelnumo rodymas, makiažo naudojimas, ašaros.
Taip pat efektyviam savo vyriškumo parodymui ir įtvirtinimui geriausia pasirinkti elgesį, kuris būtų viešas, matomas aplinkiniams, įtikinantis ir išsiskiriantis iš kitų (1). Toks elgesys gali būti ir pasiaukojantis, didvyriškas, bet taip pat ir žalingas sau ar kitiems. Kuo rizikingesnis veiksmas – tuo dažnai jis tampa efektyvesniu.
Šie aspektai yra pagrindiniai, pagal kuriuos visuomenė apibrėžia tikrus vyrus. Priežastys dėl būtent tokių normų susidarymo kelia daug debatų, bet sutariama, kad dauguma jų nėra palankios psichologinei sveikatai (1). Šiuo metu taip pat galime pastebėti kylantį norą keisti šias nusistovėjusias normas, tačiau ilgesniu laikotarpiu matome gan nusistovėjusį vyriškumo modelį, kuris kelia nemažai socialinių ir sveikatos problemų.
Lietuviško vyriškumo pavyzdys 2004 metais:
Lentelėje pateikti A. Tereškino apklausos duomenys (3), nurodyti tam tikrų elgesių rangai, kuriuos apklausos dalyviai įvardijo kaip svarbiausius vyriškumui. Rezultatai yra suskirstyti pagal respondentų lytį.
Vertinamas statusas
Reikia pabrėžti, kad absoliučioje daugumoje visuomenių vyriškumas yra aukštai vertinamas statusas (1). Taigi, kol vyrauja patriarchalinė visuomenės struktūra ir tie dalykai, kurie gali būti laikomi moteriškais, kaip slauga, investicija į socialinius ryšius ir pan., yra nuvertinami, ypač finansiškai, vyrams praktikuoti aukščiau minėtas savybes socialiai ir finansiškai apsimoka. Tačiau tuo pačiu metu, bandant pasiekti ir išlaikyti vyriškumo standartus, mokama didelė kaina, neretai pasitelkiamos ir destruktyvios strategijos.
Ar „tikros moters“ statusas toks pat trapus?
Pasak Vandello et al. (1), lyginant su moteriškumu, visuomenė į „tikro vyro“ statusą žiūri kaip į kur kas trapesnį nei į „tikros moters“ statusą. Atitikimas ar neatitikimas moteriškumo normoms yra vertinamas per kitokią prizmę. Moteriškumas labiau siejamas su biologinėmis savybėmis ir yra pastovesnis. Google paieška vėl gali mums padėti. Analogiškai įvedus į paiešką žodžius „real women“ mes gauname tikrai daug kūniškumo:
Taigi, pirmiausia tam, kad būtum moterimi, reikia turėti kūną, iš pažiūros „daryti“ reikia mažiau. Ilgai ir iki šiol kovojama, kad visuomenėje būtų priimti kaip tinkami ir geri kuo įvairesni kūno tipai, tačiau kūniškumas, deja, „tikrame“ moteriškume išlieka vienas svarbiausių. Tuo pačiu „užtarnautas“ ar greičiau biologiškai su brendimu pasiektas moteriškumas daugeliu atveju išlieka visą laiką ir yra tam tikra prasme patvaresnis negu vyriškumas. Trapaus vyriškumo tezės pradininkai, Vandello et al. (1) teigia, kad moteriai pažeidus moteriškumo socialines normas, ji gali būti pradedama vertinti neigiamai, tačiau pasekmės yra kokybiškai kitokios negu netekti „tikro vyro“ vardo. Moteris išlieka „tikra“, tačiau gali būti laikoma negražia ar nevaisinga, bloga. Tuo metu „netikras“ vyras yra sulyginamas su buvimu „ne vyru“, su vaiku, „berniuku“, „pienburniu“, „neužaugėliu“. Vertinant moterį, neatitikimas moteriškumo normoms nėra sulyginimas su buvimu mergaite. Iš stabilumo perspektyvos, „tikro vyro“ statusui vyrams gali kilti grėsmė kas dieną, įvairus elgesys gali šį statusą sukompromituoti. Moters statusas yra labiau siejamas su buvimu gera moterimi, negu buvimu „tikra“ moterimi. Šis statusas stabilesnis. Jis ateina natūraliai, bręstant ir augant ir neturi būti nuolat įrodomas.
Naudota literatūra:
1. Vandello, J. A., Bosson, J. K., Cohen, D., Burnaford, R. M., & Weaver, J. R. (2008). Precarious Manhood. Journal of Personality & Social Psychology, 95(6), 1325–1339.
2. Dahl, J., Vescio, T., & Weaver, K. (2015). How threats to masculinity sequentially cause public discomfort, anger, and ideological dominance over women. Social Psychology, 46(4), 242-254.
3. Tereškinas A. (2004) „Tarp norminio ir subordinuoto vyriškumo formų: vyrai, jų seksualumas ir maskulinizmo politika šiuolaikinėje Lietuvoje”, Sociologija. Mintis ir veiksmas, 14(3), p. 28-38.
