Siaubo trileris, stebinantis kitonišku stiliumi. Ir ne be reikalo, tai turbūt vienintelis tokio žanro šedevras, kuriame neišgirsime veikėjų dialogo. Susipažinkite, tai gerai žinomo Holivudo aktoriaus John Krasinski debiutinė juosta – „Tylos zona“ (angl. A Quiet Place) – šiais metais netikėtai patenkinusi didžiausius siaubo filmų gerbėjų lūkesčius. Nors šiurpiausio ar labiausiai gąsdinančio filmo titulo „Tylos zona“, greičiausiai, nenusipelnė, tačiau trilerio metu tvyranti tyla, rodos, persiskverbia per ekraną ir šiurpina žiūrovą, sukeldama įtampą nuo pat pradžios iki paskutinės minutės.
Tie, kam tikrai patinka siaubo filmai žino, kad akimirka, kuomet trilerio veikėjas, matomas ekrane, ilgą kelią bėgęs netikėtai sustoja, praneša apie signalą, skelbiantį apie galimą grėsmę bent jau krūptelėti iš baimės. Čia, „Tylos zonoje“, veiksmas vyksta labai panašiu principu, kamera stambiu planu fiksuoja perbalusius, susirūpinusius, nors ir nei vieno žodžio neištariančius, pagrindinių veikėjų arba, vienos šeimos, veidus, kurie aiškiai diktuoja įspėjimą: kažkas bus, kažkas garsaus. Kiekvienas garsas, tarp spengiančios tylos fono, sukelia abejonių, ar tik nepasirodys tas piktasis monstras, nuo kurio veikėjai nuolat bėga. Visgi, ateivių, filme užvaldžiusių žemę bei paskandinusių planetą į tylą ilgai neišvystame, bet iki to kritinio momento spėjame pamatyti ne vieną kvapą gniaužiantį kadrą, priverčiantį visą kūną nekontroliuojamai įsitempti.
„Tylos zona“ režisierius ir pagrindinė filmo žvaigždė, John Krasinski, pirmą kartą sukuria įdomios siužetinės linijos siaubo trilerį, stebinantį režisūriniais sprendimais. Iš pirmo žvilgsnio, visiškai nieko naujo neišvysime, post-apokalipsinis pasaulis, kuriame karaliauja neaiškios kilmės gyviai, žudantys paskutinius žmones, pasiryžusius bet kokia kaina išgyventi ir laimėti nesibaigiančią išlikimo kovą. Vis dėlto, ne viskas taip paprasta. Vien dėl to, kad auditorija Krasinski pažįsta iš jį išgarsinusio kultinio serialo „The Office“, reprezentuojančio siaubo filmams kontrastingą komedijos žanrą. Tad „Tylos zonoje“, atvirkščiai, dekonstruojami įprasti siaubo filmo rėmai, atrandama „tylos formulė“. Čia neišvysime standartinių, netikėtumą bandančių provokuoti garsinių efektų, ar visiems įgrisusio „bauginančio“ muzikinio takelio fone. Filme tvyro griežta tvarka, sukelsi garsą – mirsi.
Filmas prasideda šokiruojančia tragedija, rodos, žiūrovui neleidžiama apsiprasti su „paišomu paveikslėliu“, jis tiesiai metamas į ugnį. Toks būdas įtampai didinti yra sveikintinas ir, galima sakyti, Krasinski šiuo atžvilgiu konkuruoja su siaubo filmo kūrėjų veteranais. Efektyvus startas įmeta žiūrovą į devyniasdešimt minučių realiai išgyvenamą košmarą, kuriame žmones medžioja itin greitos ir nuožmios būtybės, reaguojančios tik į garsą. Vienas iš svarbiausių, originalių filmo aspektų, tai vaizduojamas šeimos modelis. Motina ir tėvas bando apsaugoti savo mažametes atžalas, kurioms, žinoma, nelengva tylėti ar net stengtis nesukelti menkiausio garso. Būtent dėl šios priežasties, tokioje brutalioje aplinkoje, kaip nebūtų keista, nepamirštamos šeimą aukštinančios vertybės. Svarbu paminėti ir tai įrodančias detales, pavyzdžiui, filme vaizduojami motina ir tėvas saugo vaikus, mokydami juos vaikščioti basomis, mat batų kaukšėjimas kelia didelę riziką iššaukti pabaisą, o dulkėtus, žvyru padengtus kelius šie praleidžia ir veikiau renkasi tylesnį variantą – aplinkelį namo per vos šlamantį, minkštos žolės kelią.
Filmo epicentre besisukantį Krasinski išvystame poroje su savo žmona ir už ekrano ribų Emily Blunt. Žymių aktorių duetas, tiesiog alsuoja chemija, tačiau šiuo atveju būtų nuodėmė neišskirti jaunojo filmo talento – aktorės Millicent Simmonds, kurią kinomanai atpažįsta kaip Rose iš 2017 m. juostos „Stebuklų pasaulis“ (angl. Wonderstruck). Simmonds kurčia realiame gyvenime. Tokią pačią problemą išgyvena ir jos įkūnyta veikėja Regan. Būtent „Tylos zonoje“ paauglės negalia perteikia žiūrovui aštresnius pojūčius, o Regan vis gendantis klausos aparatas, neleidžiantis mergaitei orientuotis garsų prizmėje, verčia šiurpti net ir drąsiausius. Ypatingai tuomet, kai pasirodžiusios pabaisos, sėlinančios už Regan nugaros, mergaitė negirdi. Mes matome artėjantį pavojų, kuris, pasirodo, atrodo dar šiurpesnis spengiančioje tyloje. Filme neišgirsime daug dialogo. Galiausiai, kuomet Krasinski pačiame filmo įkarštyje pagaliau subtiliai sušnibžda porą sakinių, norisi, kad šis patylėtų ir grįžtų prie filme vaizduojamos šeimai įprastos gestų kalbos. Tokia „Tylos zonos“ buitis tampa sava bei priimtina, rodos, savotiškas pasaulis literaliai įtraukia žiūrovą į tyliąją erdvę, kurioje net atodūsis kelia grėsmę gyvybei.
Filmas „suskamba“ ypatingais akordais, nes juostos negalime vadinti paprastu siaubo trileriu arba filmu apie kompiuterinės grafikos pagalba ištobulintus monstrus. Aktorių perduodama šeimos idilės dinamika iš tikrųjų įtikina ir net nesukelia klausimų, paremtų kritika. Faktas, kad Krasinski į komandą pasikvietė kurčią aktorę, žinant tai, jog filme matome gestų kalba bei, praktiškai, išgyvename tik amžiną tylą, yra sumanus režisūrinis sprendimas, puikiai tinkantis juotos žanrui. Čia nėra klaidinančios apgaulės. Čia kiekvienas išgirstas sušnabždėjimas ar medžio šakelės traškesys sukrečia. Ir kas galėjo pagalvoti, kad tyla kada nors sukels tiek išgąsčio?
Taip pat skaitykite: TOP 10 modernių skandinaviškų siaubo filmų
