Ekonominė suirutė, Covid 19 nesuvaldymas, įtampa tarp valdžios ir šalies gyventojų – dabar Venesuelos kasdienybė. Prezidento Maduro populistinis režimas ir jo piktnaudžiavimas žmonių teisėmis, valstybės lėšų naudojimas savo reikmėms tenkinti bei didelė korupcija piktina visuomenę ir kelia masinius protestus.
2019 m. sausio 10 d. Nicolás Maduro neteisėtai užėmė Venesuelos prezidento pareigas, nepaisant visuotinio pasipiktinimo suklastotais rinkimais. Maduro, daugelį metų stengdamasis išlaikyti valdžią, manipuliavo rinkimų procesu ir laiko grafiku savo naudai. Prezidento rinkimų pažeidimai Venesueloje apėmė platų spektrą: nuo bauginimo ir rinkėjų teisių atėmimo iki netinkamo rezultatų pateikimo, populiariausioms Venesuelos politinėms partijoms ir jų kandidatams buvo draudžiama dalyvauti rinkimuose. Maduro bei jo aplinkos veikėjai ir toliau kalino pilietinius, karinius ir politinius lyderius, o maisto normavimą naudojo kaip socialinės kontrolės įrankį.
Išlaikęs valdžią, Maduro režimas ir toliau slopina Venesuelos žmonių balsus, raginančius grįžti į demokratiją. Maduro ardo Venesuelos demokratines institucijas, ekonomiką ir infrastruktūrą, sudaręs sąjungą su tokiomis valstybėmis, kaip Kuba, Rusija, Iranas ir Kinija, beatodairiškai piktnaudžiauja valdžia, vykdydamas Venesuelos žmonių represijas.
Jungtinių Tautų ekspertų grupė, kuriai pavesta ištirti virtinę įtariamų piktnaudžiavimo atvejų Venesueloje rado „pagrįsto pagrindo manyti, kad Venesuelos valdžios institucijos ir saugumo pajėgos nuo 2014 metų planavo ir vykdė rimtus žmogaus teisių pažeidimus, įskaitant savavališkas žudynes ir sistemingą kankinimo naudojimą, prilygsta nusikaltimams žmoniškumui.“
Venesuela apimta krizės
Krizė šalyje sukėlė prekybos žmonėmis bei vaikų ir moterų prievartavimų pavojų, nes esant prastai šalies ekonominei padėčiai, Venesueloje gyvenantys emigrantai, kaip pastebima, įvykdo vis daugiau nusikaltimų.
Ekonomika ir pagrindinės socialinės paslaugos toliau smunka žemyn. Humanitarinę krizę Venesueloje dar labiau sustiprino pandemija COVID-19. Pavyzdžiui, daugiau nei 9,4 milijono venesueliečių nepakankamai maitinasi – tai sudaro trečdalį gyventojų. Nuo 2014 m. iš šalies pabėgo daugiau nei 5 milijonai gyventojų. Viceprezidentas Delcy Rodríguezas ginčija šiuos skaičius, teigdamas, kad juos išpūtė „priešo šalys“, bandančios pateisinti karinę intervenciją. Dauguma išvykstančiųjų persikėlė į kaimyninę Kolumbiją, iš kurios kai kurie persikelia į Ekvadorą, Peru ir Čilę. Kiti išvyko į pietus į Braziliją. O likę gimtinėje daugiau nei 90 procentų šalies šeimų teigia negalinčios nusipirkti pakankamai maisto, o Venesuelos gyventojai 2018 m. vidutiniškai prarado po 24 svarus pajamų.
JAV priimtos sankcijos
Nevaldoma situacija Venesueloje, šalies problemos su naftos gavyba ir abejotini rinkimai atkreipė JAV ir prezidento D. Trumpo dėmesį, kuris jau dvejus metus bando nuversti Maduro. JAV netgi nepripažįsta šalies prezidento Maduro padėties ir laikinuoju prezidentu laiko Juaną Guaido, vadovaujantį Venesuelos nacionalinei asamblėjai. Beveik 60 šalių, kartu su dauguma Venesuelos žmonių, prisijungia prie JAV, pripažindami Juaną Guaidó teisėtu laikinuoju Venesuelos prezidentu. Donaldo Trumpo administracija leido įšaldyti Venesuelos turtą esantį JAV.
Sparčiai mažėja ir šalies prekybos pajamos, nes PDVSA – Venesuelos valstybinė naftos ir gamtinių dujų įmonei – neleidžiama mokėti už eksportą, o tai sukelia pajamų stoką iš JAV ir to pasekoje Venesuela turi 60 milijardų valstybinių ir įmonių skolų.
Šios sankcijos ne tik paskandino Venesuelą skolose, užkirto kelią naftos prekybai, bet ir apsunkino galimybes gauti reikalingų medicininių priemonių Covid19 pandemijai suvaldyti.
Krizės paslaptis – įsisenėjusios problemos
Kai kurios problemos, sukėlusios krizę Venesueloje, atsirado jau seniai. Tačiau didžiojo piliečių pykčio taikinys yra prezidentas Maduro ir jo pirmtakas Hugo Chávezas.
2019 m. lapkričio 16 d. žmonės Karakase surengė protesto žygį prieš prezidentą Maduro – daugelis venesueliečių dėl prastos šalies būklės kaltina Nicolásą Maduro ir jo vyriausybę. 1999 m. tapęs prezidentu J. Chávezas, be kitų dalykų, pažadėjo sumažinti didžiulę atskirtį šalyje. Tačiau jo socialistinės politikos sprendimai žlugo. Paimkime, pavyzdžiui, kainų kontrolę, kurios tikslas buvo padaryti pagrindines prekes labiau prieinamas vargšams, nustatant viršutinę miltų, kepimo aliejaus ir tualeto reikmenų kainą. Kontrolė reiškė, jog daugelis Venesuelos įmonių nutraukė gamybą, nes negavo pelno ir galų gale atsirado lėšų trūkumas.
Daugelis prekybininkų parduoda savo prekes už dolerius, o ne vietinę valiutą – bolivarą. JAV sankcijos Venesuelos naftos sektoriui, sužlugdė šią pagrindinę pramonę, kuri sugeneruoja beveik visas Venesuelos vyriausybės pajamas. Venesuela jau daugelį metų kenčia nuo ekonominės krizės, o hiperinfliacija yra viena iš pagrindinių problemų.
Metinė infliacija krizės alinamoje Venesueloje liepą viršijo 4 tūkst. proc. Venesuelą po septynerių metų ekonomikos nuosmukio yra ištikusi didžiausia ekonominė krizė šalies istorijoje. Verslo naujienų svetainė „Bloomberg“ stebėjo kavos puodelio kainą Venesuelos sostinėje Karakase, kad parodytų, kaip kainos padidėjo – vien per paskutinius metus kavos puodelio kaina padidėjo 9900 proc.
Dėl Venesuelą apėmusios krizės laikinasis prezidentas Guaido ir daugybė opozicijos lyderių aktyviai siekia laisvų, sąžiningų ir skaidrių prezidento rinkimų. Jie taip pat stengiasi atskleisti Maduro režimo melą, pagal galimybes suteikti tinkamą sveikatos priežiūrą žmonėms ir didinti tarptautinį supratimą apie tikrąją krizę, su kuria susiduria Venesuela.
