Mintis kurti kažką Donelaičio ir Mickevičiaus gatvių sankryžoje, kažką – burna ir skrandžiu vartotino, matyt, ypač iškilo uždarius seną gerą Donelaičio „Rimi“ (praėjo vis dėlto jau treji metai). Išties kartais taip prisiriši prie vietų ir jas įamžinančių univermagų, jog imi žmogus, nelyg pamaldus žydelis trypčioti vietoje ir sunkiai besupranti, ko konkrečiai gailiesi ar į ką kreipiesi malda.
Kalbu apie kavinę „33“. Apie tamsiąją skylutę Donelaičio gatvės aky. Apie vietą, į kurią nuėjęs blaivas kažin ar girtas neišeisi. Šiaip jau, žiūrint mano subjektyviu požiūriu, tai yra liaupsės. Bet ar vien jos?
Draugė Dovilė gal prieš metelius gyrėsi pramušusi šioje viečikėje ISIC studentų pažymėjimo nuolaidėlę. Dovilė nemelavo: su šia kortele dienos sriubą dabar iš esmės valgai nemokamai. Vis dėlto truputį „biesina” neypatingai empatiškos ir malonios padavėjos žvilgsniai ir caksėjimas liežuviu prasitarus turint minėtąjį pažymėjimą: lyg gundytum jos penkiametę dukrą ilgais ir saldžiais gardumynais. Gal skambėsiu kaip koks šlykštus užkalnis, bet ar aptarnaujančio personalo misija – nėra stengtis patenkinti klientą? Juo labiau, jei jis nieko siaubingo (atminkite pavyzdį su penkiamete) neprašo.
Taip pat reikėtų paminėti vieną pokytį, įvykusį gal prieš tuos pačius metelius ar pusmetį. Kadais čia dirbęs toks pusei Kaunui žinomas renginių ir laidų (kabelių) vedėjas Benderus (vardas pakeistas), jungęs aparatūrą vykusioms diskotekoms ir disco vakarams. Kad ir kaip ten, įmonės savininkai (as) Benderio atsisakė. Matyt, per daug metalo valgė.
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Užtat baras pakankamai atsigavęs, nėra ką lyginti. Tik aptarnaujantis personalas tas pats. Kvazi-hipsteriai čia gurkšnoja alų, žaidžia stalo futbolą ir glamžosi atokesniuose (o tokių yra) kampeliuose. Vis dar matau keistą vidutinio amžiaus bičą, visur besinešiojantį šachmatus ir įkyriai siūlantį „gal dar vieną partiją, vaikinai”. Dienos pietūs kaip tada, taip ir dabar, galimi pasirinkti iš keturių-penkių variantų (tik sriuba ta pati). Tas pats ne iki galo juntamas pasitenkinimas sušveitus pietus.
Apskritai kalbant apie maistą, reikia pripažinti, kad jis, nors vagos ir negadina, nėra „33“ arkliukas. Vištiesnos kepsniukas kuriam laikui sušildys, kepta nebrangi duona su sūriu keletą valandų įsitaisys kaip papildomas aromatas tavo burnoje, o sriuba keturias akimirkas primins mamą. Kad ir kaip ten, ilgojo laikotarpio pasitenkinimą pajusti pernelyg sudėtinga. Gal dėl panašaus tipo bariokų keliamos nuotaikos?
Nemenkas baro pliusas – jo dydis. Čia būtų galima organizuoti šaunius protmušius ar „nusigerk pirmas“ konkursus. Tamsoka erdvė ir sąlyginai nebrangus (3,5-4 lt) alus pagilina nerealumo pojūtį, o kvailoka nuotaika po parūkymo nusileidus laipteliais atgal į „33“ yra neblogas stimulas išgerti „dar po vieną pirmą“.
Apie „33“, kaip ir apie kitas, daugiau mažiau lankytinas landynes-savitus lariokėlius, sunku spekuliuoti lovoje, ant savęs užsikėlus nešiojamą kompiuterį. Tokias aludes-barus kaip „33“, „Kauno alus”, „Mažasis Paryžius”, „Pas Zitą“ ar „Veronika“ reikia pajusti pačiam, naudojant savo patirtį ir matavimo priemones.
Tad pakrutinkit šiknas ir nueikit į savo rajono viečikę. Neabejoju, kad ji bus ne prastesnė nei „33“, ir turėsit ką papasakoti.
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Maistas: 3 Kuo galėtų pasiskųsti kavinė „33“ – tai maisto įvairove. Atsibosta tie patys penki vištienos kepsneiiai ir tik „iš bėdos“ bulvių plokštainis. Užtat didis pliusas dėl „Vilniaus“ ir „Bačkorių“ alučių.
Aplinka: 4 Aplinka čia kiek eviliucionavo, kas antrarūšiuose bariukuose ne taip dažnai ir įvyksta. Juodą pamaišė šviestuvų geltona, girtuoklėlius – pakankamai žavus jaunimas. Viva revolution. Su avansu rašom keturis.
Aptarnavimas: 2 Trumpai drūtai: galėtų būti ir geresnis. Mažiau surauktų nosyčių ir „man nusišvilpt“ „pachotkių“.
Verta apsilankyti: 3 Neabejotinai vienas iš centro bariokų, kuriuos privalai aplankyti. Bent jau simboiškai, išalkus po VDU paskaitų ar kad ir „ant juoko.“
Galutinis įvertinimas:
