Niekada jokių rimtų sveikatos sutrikimų neturėjusiai kaunietei teko susidurti su nesustabdoma Alzheimerio liga
50 –ties metų, Ona jautėsi visiškai sveika, gyveno laimingą gyvenimą ir niekuo nesiskundė. Kitaip sakant, vidutinio amžiaus moteris gyveno įprastą ir nieko neišsiskiriantį iš kitų gyvenimą ir, regis, nepatyrė jokių sukrėtimų ar traumų, kurie bent jau teoriškai būtų lėmę lėtinės smegenų ligos – Alzheimerio atsiradimą. Nieko panašaus į šią ligą iki tol nebuvo patyrę ir Onos giminaičiai iš ankstesnių kartų arba bent jau to nežinojo…
„Viskas prasidėjo maždaug prieš 30 metų. Kaip dabar pamenu, buvo sekmadienio rytas ir sulaukiau skambučio iš sesers Laimos. Tuo metu motina gyveno priemiesty kartu su mano seserimi. Ji paskambinusi pasakė neįprastą dalyką, kad mama (Ona) pavalgiusi pusryčius savo lėkštes sudėjo į rūbų spintą. Iš pradžių pamanėme, kad tai kažkoks nesusipratimas ir lengvai nusijuokėme neįtardamos nieko rimto. Vėliau, kai šis įvykis pasimiršo, mama pradėjo organizuoti giminių susitikimą ir didelį balių, tačiau jam atėjus jį visiškai pamiršo. Pamenu atvažiavome ir mes su šeima, o mama nesuprato kas vyksta ir kodėl žmonės renkasi jai nepranešę. Tada išsigandome ne juokais ir pradėjome ieškoti daugiau priežasčių nei atsitiktinumas“, – pasakojo jaunesnioji Onos dukra Danutė.
Ši liga išskirtinė tuo, kad gali netikėtai pasireikšti ir jos atsiradimo priežastys yra vis dar nežinomos. Netikėtai įvykęs nesusipratimas, po jo antras, trečias ir tik tada pradedi pastebėti, kad kažkas čia vyksta ne taip. Reikia tiek nedaug, kad taptum bejėgiu ir visiškai priklausomas nuo kitų tavim besirūpinančių žmonių.
Taip nutiko ir Onai – visus simptomus iš pradžių ji neigdavo, nepripažindavo savo veiksmų ir visą kaltę suversdavo nesusipratimui. Ji nenorėjo girdėti diagnozės ir juo labiau jos pripažinti.
Ligos progresas
„Viskas vystėsi po truputį. Nuo indų dėjimo į rūbų spintą iki nesugebėjimo nueiti į tualetą ar savarankiškai pavalgyti. Pamažu ji pradėjo neatsiminti dabarties, įsivaizdavo, jog ji yra maža mergaitė, kuri vis dar eina į mokyklą. Mama nuolat norėdavo eiti „namo“ į namus, kuriuose gyveno kai buvo dar visai maža. Pamiršo, kad turi vaikus mane ir Laimą, ji net pykdavo, kai ją pavadindavome mama, jos dabartinis gyvenimas buvo visiškai ištrintas iš atminties“ , – pasakojo dukra Danutė.
Vėliau Onos situacija tik blogėjo ir kiekvienoje situacijoje rūpintis ja pasidarė vis sudėtingiau.
„Šiuo metu, ligai pasiekus galutinę ribą, kasdienybė su mama tapo išties begalo sunkia. Jos negalima palikti vienos namuose, ją privaloma rūpintis 24 h per parą, o tai dažniausiai darau aš ir mano vyras“, – pasakojo Danutė.
Onos kasdienybė ir baimės
Nejaučia saiko valgydama, palikus ją vieną virtuvėje ji galėtų suvalgyti visą maistą esantį šaldytuve. Nuolat klūpi prie durų, dažnai liūdi, kai prisimena apie vaikystėje įvykusius įvykius. Paradoksas tai, jog ji liūdi dėl dalykų, kurie įvyko prieš daugybę metų tačiau, kai prieš keletą metų mirė jos vyeresnioji dukra ji to nesupato. Žiūrėdama į karstą sakė „kokia graži mergina miega“. Bijo vandens, ją nuolat reikia raginti įlipti į vonią, o jei nepavykus įkalbėti tenka panaudoti prievartą. Oną labai veikia mėnulio fazės, per pilnatį ir priešpilnį ji tampa agresyvesnė, daug šaukia ir pyksta. Vaikšto naktimis, lunatikuoja ir nuolatos šnabžda.
„Man labai sunku, tiek fiziškai, tiek morališkai. Po sesers mirties, atiduodu visas jėgas rūpindamasi mama. Mano sūnus dažnai būna nepatenkintas, nes negali į namus atsivesti draugų, turi nuolat slėpti daiktus ir rakinti savo kambarį. Gerai, kad turiu tolerantišką ir supratingą vyrą, kuris mane palaiko ir daug padeda. Tačiau dažnai tenka pyktis, nes situacija tampa vis sudėtingesne ir priežiūros motinai tenka skirti vis daugiau ir daugiau“ , – pasakojo Danutė.
Apie ateitį – nieko gero nesitikime
„Jau maždaug 7 metai mama pasiekusi vėlyvąją Alzheimerio stadija ir po truputį pradeda silpti ne tik dėl šios ligos, bet ir dėl amžiaus. Mama vis mažiau juda, nuolatos liūdi ir viskuo nepatenkinta. Aš ir mano šeima kiek įgalėdami stengiamės jai padėti ir palengvinti kasdienybę, tačiau į šią situaciją žiūrime realistiškai nesitikime jokių stebuklų“ , – teigė dukra Danutė.
Apie ligą
Alzheimerio liga – tai lėtinė progresuojanti galvos smegenų liga, kurios metu plonėja nervų skaidulos, nyksta jų jungtys ir pačios nervinės ląstelės. Galvos smegenyse kaupiasi specifiniai baltymai, sutrinka normalūs biocheminiai informacijos perdavimo procesai. Tai dažniausiai senyvo amžiaus žmonių liga.
Pasak svetainės sveikas.lt daugumos Alzheimerio ligos atvejų pirminė etiologija nežinoma. Jeigu Alzheimerio liga yra susergama iki 65m., tuomet ji yra susijusi su genais ir paveldima iš kartos į kartą. Nustatytas Alzheimerio ligos ryšys su Dauno (Down) sindromu, taip pat ligos atsiradimui turėti įtakos gali patirtos galvos traumos, virusinės infekcijos, arterinė hipertenzija, estrogenų kiekio sumažėjimas moterims po menopauzės, apsinuodijimas aliuminiu.
Paplitimas
Demencija paprastai prasideda vyresniame amžiuje, dažniausiai virš 65 metų. Jos simptomus patiria apie 5 proc. visų vyresnių nei 65 metų asmenų, o virš 80 metų jų skaičius padaugėja iki 20 proc.
Alzheimerio liga gali susirgti ir jaunesni asmenys (iki 65 metų), tuomet liga greičiau progresuoja, pasireiškia kalbos, rašymo, skaitymo, veiklos sutrikimai; susirgus vyresniam žmogui, progresavimas lėtesnis, pagrindinis simptomas – blogėjanti atmintis.
Tačiau tik maždaug vienas iš 1000 žmonių, jaunesnių kaip 65 metų, suserga demencija.
JAV šiuo metu yradaugiau nei 5 mln sergančių šia liga, o pasaulyje per 30 mln. Išsivysčiusiose šalyse, tai trečia pagal dažnį mirties priežastis po vėžio ir širdies bei kraujagyslių ligų.
Vykdomi smegenų tyrimai, bandant patvirtinti, jog Alzheimerio liga tai III tipo cukrinis diabetas. Užblogavus insulino padavimą smegenims stebimi visi Alzheimerio ligos simptomai. Tačiau oficialiai ši informacija dar nepatvirtinta.
