© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Neseniai teko skaityti Holly Baxter straipsnį, kuris paliko tikrai didelį įspūdį. Jame diskusija virė apie ryškius ir aiškiai besiskirančius savižudybių statistikos duomenis tarp lyčių. Vyriausia, vyrų savižudybių prevencijos labdaros kampanijos „Against Living Miserably“ (ALM) vadovė, Jane Powell, teigia:

„Vyrai daug dažniau pakelia ranką prieš save, nei moterys, tokie statistiniai duomenys kelią nerimą, tad būtina kuo greičiau imtis atitinkamų veiksmų, išspręsti problemai.“

Apie straipsnį užsiminiau mamai, tačiau sulaukiau daugiau tik nerimaujančių žvilgsnių ir replikų. Jai kelią nerimą, kad tokios asmenybės kaip Kurt Cobain, Sylvia Plath, Virginia Woolf, mane žavi vien dėl fakto, kad jie sugebėjo pakelti ranką prieš save. Aišku, tai visiška nesamonė, mane jie žavi kaip asmenybės, o ne jų pasirinktas būdas išeiti iš gyvenimo. Domiuosi psichine sveikata, stengiuosi suprasti žmones ir jų perspektyvas, tačiau sunku įsivaizduoti, kas juos priverčia nusižudyti. Laimei, galiu tik svarstyti, nes mano artimųjų rate, tokios nelaimės nėra buvę ir tikiuos niekada nebus.

Dar keletą kartų perskaičiau straipsnį, tačiau savo pamąstymais su niekuo nepasidalinau. Ir tikriausiai dėl to jis mane taip paveikė, nes mano mama, net neskaičiusi, galėjo išvardinti tokias pat priežastis, kodėl dažniausiai nusižudo vyrai, kaip ir straipsnyje:

„Daugeliu atvejų, padidėjusią vyrų savižudybių riziką, galime traktuoti kaip pačio savižudžio atspindį, seną priešą, kuris atsisuko prieš jį patį. Juk jau senai buvo laikomasi griežtų įsitikinimų, kad vyrai negali rodyti savo jausmų, tai būtų ne vyriška, jie turi viską užgniaužti savyje ir laikyti, kol viskas pratrūks, tačiau tai dažniausiai ir priveda prie savižudybės. Visa ši emocinio sumišimo painiava ir bejėgiškumas, neigiamai veikia stigmatizuotų asmenų psichinę sveikatą arba paprasčiausiai sveiką protą.“

Gal ir ne taip pat mano mama išsireiškė kaip straipsnyje, bet turėjo tą paty omenyje, jog dabartinė patriarchalinė visuomenė žaloja moterys ir vyrus, tačiau apie, tai mažai kas prabyla ir diskutuoja, nes žmogaus psichinė sveikata vis dar laikoma kažkokiu tabu.

Jane Powell manymu, feministinis judėjimas pasitarnavo tuo, kad padėjo moterims įsigalėti ir siekti lygių teisių. Dabar ji yra vyriausia, vyrų savižudybių prevencijos labdaros kampanijos ALM vadovė, o anksčiau, kaip teigia straipsnis, ji atsisakė darbo, nes būtų reikėję mūvėti kelnes. Nepaisant seksizmo, su kuriuo jai teko susidurti anksčiau, dabar ji siekia ir nori padėti vyrams, kurie jaučiasi pasimetę ir susiduria, su atrodo neįveikiamiais patriarchaliniais lyčių barjerais. Galima pasidžiaugti, kad pagaliau moterys jaučiasi drąsiai ir nebijo pasipriešinti ir išreikšti nepasitenkinimą, prieš asmenis ar tam tikrus veiksmus, kurie žeidžia jas, tačiau tuo pačiu apmaudu žiūrėti į statistinius duomenis, kurie apie vyrus byloja atvirkščiai.

Aš visiškai suprantu jų susirūpinimą, dėl vykstančios situacijos. Norėdama išreikšti mintis ir idėjas viename internetiniame puslapyje, kur diskutuojama apie feminizmą, vis bijojau kaip jas priims, gal susilauksiu daug prieštaravimų, o gal tiesiog jas ignoruos. Tačiau, kai prabilau, apėmė jausmas lyg būčiau atlikusi gerą darbą, norėjau, kad visi išgirstų mano nuomonę, jog feminizmas yra skirtas, reikalingas ir naudingas visiems. Dalindamasi savo nuomone ir patirtimi internete, jaučiu, kad bent truputi prisidedu ir skatinu lyčių lygybę, svarbiausia, jog mane palaiko šeima, draugai, vaikinas. Nors yra daugybė žmonių siekiančių to paties kaip aš, vis dėl to atsiranda ir tokių, kurie laikosi savo iškrypusių įsitikinimų ir ižeidinėja kitus. Tiesiog pasibaisėjau, kai „twitter“ paskyroje, Laura Bates („The Everyday Sexism“ projekto įkūrėja) buvo viešai iškoneveikta, baisu pagalvoti, kad egzistuoja žmonės, kurie taip stipriai kovoja prieš lygias teises. Galiu tik įsivaizduoti kaip jaučiasi kai kurie vyrai, kai mato, kad toks smurtas dažniausiai kyla iš kitų vyrų, tai tiesiog gąsdina ir atgrąso.

Straipsnio pabaigoje, Baxter pateikia gana sudėtingą, bet pasiekiamą tikslą:

„Powell teigimu, tik dėka visuomenės įtakos ir „pastangų“, visuotinė lyčių barjerų erozija gyvuoja ir kol taip bus, tol prarasime daugybę nekaltų vyrų. Atrodo sunku kažką pakeisti, pažvelgus į savižudybių skaičių, tačiau įmanoma, jei diena iš dienos tikėsime ir dirbsime ties tuo.“

Štai ką aš stengiuos pasiekti, bendraudama internete ir viešindama savo mintis. Pamažu suvokiu, jog jei norime, kad pasaulis būtų kitoks, turime ne žvalgytis aplink ir laukti kol jis pasikeis, bet turime patys jį pradėti keisti ir nesvarbu ar dideliais, ar mažais žingsneliais einame link savo tikslo, svarbu eiti ir jį pasieksime.

Tikiuosi, kad nei vienam vyrui, kurį pažįstu, savižudybė netaps kaip paskutinis likęs pasirinkimas, viskam išspręsti. Vienintelis likęs būdas kovoti su šia problema: sveikas protas ir siekimas pripažinti lygias teises.

Belle Jar

belle-jar.com

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: