Naujausia Kauno ambicija – tapti 2015 metų Europos žaliąja sostine. Šis vardas vienam iš Europos miestų suteikiamas nuo 2010 metų. Pirmasis 2010 metais žaliąja sostine tapo Stokholmas (Švedija), 2011 metais – Hamburgas (Vokietija), o šiemet žaliąja sostine tapo Ispanijos miestas Vitorija – Gasteisas.
Renkant žaliosios sostinės vardo vertą miestą atsižvelgiama į 12 rodiklių, apimančių įvairias aplinkosaugines sritis nuo triukšmo valdymo, atliekų tvarkymo iki pasaulinės klimato kaitos kontrolės. Kaunas rinkimuose turės dar septynis konkurentus. Tačiau norint tapti aplinkosaugos pavyzdžiu kitiems miestams, Kaunas turės išspręsti dar daugybę problemų. Viena tokių „amžinųjų“ Kauno problemų – Girstupio upelis.
Galima pagrįstai klausti, o kuo gi svarbus šis upeliukas? Visų pirma, jis teka miesto centre. Antra, upelis teka per itin vaizdingą kraštovaizdį: pradėdamas savo kelionę po žeme, žmogaus akiai pasirodo ties Lietuvos zoologijos sodu, ir tęsia kelionę per didžiausią visoje Europoje miesto teritorijoje esantį ąžuolyno parką neaplenkdamas nors ir apleisto, bet vaizdingo A. Mickevičiaus slėnio. Trečia, Girstupis turi ir intaką – Gričiupį, kuris teka per itin urbanizuotą vietovę nuo aklųjų ir silpnaregių centro. Ketvirta, šis nedidelis upeliukas labai mėgstamas itartinų veikėjų, kurie, kaip manoma, jau ne kartą yra išleidę savo atliekas iš greta esančių patalpų. Ir tuomet Girstupis tiesiog tviskėdavo ryškiai žalia spalva. Deja, bet miesto vandens telkinių žalumas tiesiogine prasme nėra vertinamas kaip vienas iš kriterijų gauti Europos žaliosios sostinės titulą.
Miesto politika
Dar 2001 metais Kauno miesto taryba patvirtino miesto paviršinių vandens telkinių taršos mažinimo programą. Joje, atsižvelgus į tyrimų metu nustatytą Kauno upių ir upelių būklę, jų tvarkymo prioritetų sąraše Girstupis ir Gričiupis įrašyti atitinkamai pirmu ir trečiu numeriu. Nuo 2001 metų šių upelių buklė ne itin pagerėjo.
Kauno upelių tvarkymu pavesta rūpintis Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui, Kauno miesto savivaldybės aplinkos apsaugos skyriui. Vykdant savo veiklą, vandens telkinių apsaugą privalomai užtikrinti įpareigota UAB “Kauno vandenys”, Kauno miesto ekologinio monitoringo grupė, projektavimo, statybos organizacijos, visuomenės sveikatos centras. Miesto paviršinių vandens telkinių taršos mažinimo programa finansuojama iš Savivaldybės Gamtos apsaugos fondo lėšų.
Finansavimas miesto paviršinių vandens telkinių tvarkymo darbams Kauno miesto specialiojoje aplinkos apsaugos rėmimo programoje paskutinį kartą buvo numatytas 2009 metais. Tada Amalės ir Veršvo upelių vagoms ir apsaugos juostoms valyti buvo numatyta 100 tūkstančių litų. Taip pat buvo skirta 188 tūkstančiai litų tvenkinio Veršvo kraštovaizdžio draustinyje valymo darbų antrajam etapui atlikti. 2010 ir 2011 metais paviršiniams Kauno vandens telkiniams tvarkyti lėšų specialiojoje aplinkos apsaugos rėmimo programoje nebuvo numatyta. 2012 metų programos finansavimo plano savivaldybės puslapyje paviešinto dar vis nėra. Prioritetiniais įvardintų Girstupio ir Gričiupio upelių vagų ir apsaugos juostų tvarkymo darbų finansavimui lėšų buvo numatyta 2008 metų programoje. Tiesa, tada šie upeliai buvo paminėti tarp dar keleto kitų, todėl nelabai aišku, kokioms Girstupio ir Gričiupio atkarpoms tvarkyti buvo panaudotos lėšos.
Silvijos Guzovijūtės nuotr.
Reali situacija
Norint nustatyti tikrą aplinkos situaciją Kaune vykdoma aplinkos stebėsena, arba monitoringas. Deja, pasižvalgius metinėse monitoringo ataskaitose, galima pastebeti stebėsenos kokybės prastėjimą. Dar 2010 metais buvo stebima Kauno oro ir maudyklų kokybė bei paviršinio vandens tarša. 2011 metų Kauno miesto aplinkos stebėsenos ataskaitoje liko įvertinti tik aplinkos oro kokybės rodikliai. Pernai iš paviršinių vandens telkinių, monitoringo metu stebėta tik Nemuno ir Neries vandens kokybė.
Tačiau savivaldybei net ir neteikiant duomenų apie Girstupio upelio vandens kokybę, jų galima rasti studentų moksliniuose darbuose. Vienas tokių yra Vytauto Didžiojo universiteto absolventės Renatos Abračinskaitės baigiamasis bakalauro darbas „Upelių, tekančių per gyvenamuosius Kauno miesto rajonus, vandens kokybė ir jos vertinimas biotestais“, kuriam vadovavo dr. Jūratė Žaltauskaitė.
Renatos Abračinskaitės atliktų tyrimų metu nustatyta, kad leistinas maksimalias ribas viršijo net keli tirti vandens kokybės rodikliai. Pavyzdžiui, fosfatų kiekis Girstupyje didžiausią leistiną koncentraciją viršijo 62 kartus. Amonis didžiausią leistiną koncentraciją viršijo 63 kartus. Girstupio upelio dugno nuosėdose buvo nustatytas didžiausias vėžiagyvių Heterocypris incongruens mirtingumas iš visų tirtų upelių.
Šių elementų perteklius vendenyje neigiamai veikia visą upelio ekosistemą. Amonio jonai vandens organizmus veikia toksiškai. Todėl iš tyrimo rezultatų akivaizdžiai matoma priklausomybė tarp amonio jonų koncentracijos ribinių verčių viršijimo ir tirtų vėžiagyvių mirtingumo. Ši priklausomybė buvo patikimai patvirtinta ir atlikus statistinę analizę.
Per didelis fosfatų kiekis sukelia vandens augalų ir dumblių dauginimąsi ir augimą. Todėl ima užželti vandens telkiniai, upių vagos, itin sumažėja deguonies kiekis vandenyje ir ima dusti žuvys. Be to, į gilesnius vandens sluoksnius nepatenka šviesa. O tai taip pat neigiamai veikia vandens telkinio gyvybės ciklus.
Tiesa, ne visi tirti rodikliai buvo tokie blogi. Štai, pavyzdžiui, nitratų koncentracija vandenyje neviršijo ribinės vertės. Tačiau tai labai paprasta paaiškinti. Tyrimas atliktas rudenį ir augalai per visą savo vegetacijos laikotarpį jau buvo sunaudoję vandenyje buvusius nitratus.
Silvijos Guzovijūtės nuotr.
Iš kur tai atsirado?
Bene kasmet besikartojanti problema – matomas reiškinys, kai Girstupio vanduo nusidažo švytinčia žalia spalva. Galima įtarti, kad tai nėra natūralus gamtinis reiškinys. Tačiau iki šiol ši problema ne itin sudomino atsakingas institucijas. Galbūt dėl to, kad tai trumpalaikė problema? Žalias vanduo nuteka per diena ar kelias ir vėl galvos valdininkams nebeskauda.
Azoto ir fosforo junginiai vandens telkiniuose atsiranda dėl nekontroliuojamo buitinių ar gamybinių nuotekų išleidimo. Remiantis tyrimo metu gautais rezultatais, galima daryti prielaidą, kad Girstupio upelis teršiamas tyčia. Upelio prieigose išsidėstę daug gyvenamųjų namų, nemaža dalis jų yra individualūs. Ne paslaptis, kad net ir Kauno mieste individualiuose namuose dažnai nėra įrengta prie bendrų miesto nuotekų tvarkymo tinklų prijungta kanalizacija . Taigi galima įtarti, jog dalis šių namų savininkų savo nuotekas išleidžia tiesiai į Girstupio upelį.
Amonio jonų koncentracija didėja yrant žuvusiems augalams ir gyvūnams. Vasaros sezono metu šių teršalų koncentracija būna mažesnė, nes augalai vegetacijos metu juos naudoja. Rudenį teršalų kiekis ima didėti, nes vyksta naujai kritusių augalų ir gyvūnų liekanų skaidymas, kurio nekompensuoja augantys augalai. Ir tuomet gaunasi užburtas ratas. Žmonės ar įstaigos išleidžia nevalytas nuotekas su įvairiom skalbimo ir organinėm medžiagom tiesiai į vandens telkinį, nuo to suveši įvairūs mikroorganizmai, kurie sunaudoja vandenyje esantį deguonį. Neliekant deguonies nyksta vandens telkinio biologinė įvairovė, o dauginantis mikroorganizmams didėja eutrofizacija – reiškinys, kai vandens telkinys uždumblėja. Tuomet nyksta ir aplinkinė upelio gamta. Kaip jau minėta, ta aplinka egzistuoja miesto centre, apima vaizdingą ir didingą Ąžuolyną bei itin išvaizdų A. Mickevičiaus slėnį, kurį šiuo metu, atrodo, suranda tik lenkai turistai.
Tad ar nereikėtu norint tapti žaliąja Europos sostine, pirmiausia sutvarkyti problemas, kurios trukdo ramiai tekėti tvarkingam upeliui miesto centre, o tada imtis tvarkyti patį upelį ir tik tada jaustis nusipelniusiais tokių didelių titulų. Kalbame apie objektą, kuris prioritetu tvarkytinų miesto upelių sąraše paskelbtas dar 2001 metais. Prioritetas pavadinimu Girstupis. Panašu, kad daugumos miesto gyventojų, atsakingų pareigūnų ir kai kurių verslo organizacijų sąžinės jausmas ir etikos lygis dar yra žemesnis nei Girstupio vandens per vasarinę kaitrą.
