„Per liepos mėnesį smulkiųjų vartojimo kreditų sektoriaus bendrovės fiksuoja 30 proc. kritimą,”- antradienį pranešė Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacija. Jos nariams toks kritimas neabejotinai yra tikra katastrofa, dėl kurios jie kaltina prieš mėnesį įsigaliojusius griežtesnius skolinimo apribojimus ir bando mus gąsdinti, kad šis skaičius „gali iliustruoti, kokią dalį legalaus verslo perima šešėlis”.
Liepą smulkiųjų vartojimo kreditų įmonės sudarė nuo 20 iki 70 proc. mažiau sutarčių, negu birželį ir tai, mano supratimu, reiškia, kad pagal senąją tvarką būtų išduota tiek rizikingų paskolų asmenims, neturintiems pakankamai pajamų, kad galėtų jas grąžinti. Jei kažkam iš jų pinigų paskolino draugai, giminaičiai ar kaimynai, tai metinės palūkanos veikiausiai nesiekia Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos skelbiamo greitųjų paskolų palūkanų vidurkio – 97 procentų. Gal tai ir šešėlis, bet ne toks tamsus, kaip oficialių lupikautojų sąžinė. O jei kažkam dėl to sugriežtinimo pavyko atsisakyti pagundos neapgalvotai paišlaidauti už neatsakingai pasiskolintus pinigus, tai gal jau kitą rytą padėkos už tai griežtesnių skolinimosi sąlygų sumanytojams.
Mažėjimą galėjo nulemti ir aktyvi šviečiamoji kampanija, skatinanti „atsisakyti greituko”. Juk be tų, kurie smulkiais vartojimo kreditais bando dangstyti anksčiau paimtų paskolų palūkanas, norėdami kaip nors laimėti laiko, ir priklausomybių vergų dar yra besiskolinančiųjų neplanuotiems pirkiniams, atostogoms, pramogoms… Bent jau tokią išeitį mums perša paskolas teikiančių bendrovių reklama.
Bandau įsivaizduoti žmogų, važiuojantį į pajūrį pailsėti už pinigus, pasiskolintus su 97 procentų palūkanomis tuo metu, kai Europos centrinio banko nustatyta palūkanų norma jau ilgokai išlieka rekordiškai maža – vos 0,5 proc. O Europos centrinio banko vadovas Marious Draghis netgi sako, kad ji išliks tokia ar dar mažesnė „ilgą laiką“. Kitaip sakant, pinigai yra pasakiškai pigūs, bet kažkas skolinasi brangiai, nes aplinkiniai abejoja jo gebėjimais grąžinti arba yra apkvailintas reklamos, neva elgiasi kaip visi. Juk pamenate klipą apie tą apskritaveidį vaikiną, besišaipantį iš kaimyno „Fiato” ir su draugeliais besiruošiantį į Palangą. Tik jau pernelyg optimistiškai pavaizduotas jo naujas namas, automobilis. Tokiems skolintis atostogoms nereikia. Fone turėtų būti nerenovuotas rajono centro ar kolchozinės gyvenvietės bendrabutis, duobėtas kiemas ir dūmais apsipylęs 1989 metų laidos „Volkswagen Passat” kiaurai prarūdijusiais slenksčiais bei ratų arkomis, į kurį treninguoti draugeliai aptinusiais veidais krauna už pasiskolintus pinigus pripirktas alaus pakuotes. Ir jei kuris, trumpam prablaivėjęs, paklausia pakeleivių, kaip tą paskolą reikės grąžinti, jis siunčiamas rusiškai ir labai toli, o paskui pasakoma, kad rudenį išvažiuos iš Lietuvos ir ten jokie antstoliai nepavys.
Ankstyvojo pensinio amžiaus mano kaimynas maždaug kartą per mėnesį pasiskolina iš mano žmonos nuo 8 iki 20 litų. Stambesnio kaip dvidešimtinė banknoto ji jam neduoda, nenorėdama, kad paskui žmogui atsirastų pagunda negrąžinti ir sugadintumėm gražius kaimyniškus santykius. Antros paskolos per mėnesį taip pat negauna, kol negrąžina pirmosios. Palūkanos – 0 procentų, tai yra nė cento. Tiesa, kartą jis mus pavaišino slyvomis, nes mūsų sode jų nėra, o auga tik obelys, vyšnios ir sulaukėjusi kriaušė. Tai ir yra tas „šešėlis”, kuriuo mus gąsdina Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos pasitelkti ekspertai. Vienintelė tokių pinigų kaina – tas nemalonus jausmas, kai tenka žiūrint į akis garsiai pasakyti, kad esi priverstas aplinkybių ir priklausomybių skolintis iš kaimyno. Ir patikėkite, mūsų kaimynas visada tą paskolą sąžiningai grąžina, kad kitą mėnesį vėl turėtų galimybę pasiskolinti. Aną kartą grąžino ir užmiršo, tai po dienos atnešė dar kartą.
Kaip priešingybę jo sąžiningumui prisimenu apie 1992-1994 m. Druskininkuose gyvenusį renginių organizatorių, kuris turėjo susikūręs visą skolinimosi sistemą. Kai turėdavo uždirbęs už parduotus bilietus į kokios ano meto popžvaigždutės koncertą didesnę pinigų sumą, kas vakarą puotaudavo kurioje nors vienoje kurorto kavinėje. Šeimininkams pripratus prie jo mokumo, užsisakydavo skolon, bet kitą rytą viską apmokėdavo. Taip pakartojęs kelis kartus, mokėti nustodavo. Skolai išaugus iki sunkiai grąžinamų aukštumų, o kavinės šeimininkams jau primygtinai reikalaujant ją grąžinti, tiesiog nustodavo ten lankytis. Taip pamažu kaupėsi vietos, kur jis negalėdavo užeiti. Apie 1993-uosius, sutikęs jį viename miesto pakraštyje, drauge ėjau į kitą, kad prie kavos ir šimtgramio galėtumėm aptarti būsimo renginio informacinį rėmimą. Paskui vargšui išvis teko nešdintis iš Druskininkų, ir tik iš nacionalinių dienraščių sužinodavau, į kokias bėdas dėl neatsakingo išlaidavimo bei skolinimosi jis vis įsiveldavo.
Papasakojau šituos seniai praėjusių dienų prisiminimus ne dėl smagumo, o norėdamas pagrįsti teoriją, kad kitose srityse visai ne kvaili, išsilavinę ir racionaliai mąstantys žmonės gali tiesiog neturėti sugebėjimo atsakingai valdyti asmeninius finansus. Tai kaip koks nutukimą lemiantis genas, kurio turėtojai ir pusbadžiu gyvendami storėja, o neturėtojai šlamščia antrą kepsnio porciją ir nepriauga nė gramo riebalų. Drįstu teigti, kad absoliuti dauguma man pažįstamų smulkiųjų vartojimo kreditų bendrovių klientų priklauso tam žmonių porūšiui, kurio prie pinigų nė artyn prileisti negalima ir net kruvinu prakaitu uždirbtą algą geriau būtų pervesti tiesiai žmonai ar mamai, kad jos apmokėtų sąskaitas ir išduotų kasdien po kelis litus kišenpinigių kaip žioplam pradinukui.
Pelnytis iš tokių žmonių nelaimės yra pošlykštis reikalas. Ir juolab ciniška įrodinėti, kad visuomenėje yra tokių paskolų paklausa, todėl kažkas turi ją patenkinti. Narkotikų paklausa irgi yra, bet jų prekybą esame sutarę drausti, o alkoholio ir rūkalų – riboti. O pinigai, neatsakingai juos leidžiančiam žmogui yra pats stipriausias narkotikas.
Originalus įrašas – „Druskininkų naujienų” redaktoriaus tinklaraštyje
