Edvardas Čiuldė Asmeninio archyvo nuotr.

Poreikis ir jį tenkinantis įprotis įkvėpti laikraštinio popieriaus dulkes, išgirsti visai kitokį nei krentančių medžių lapų keliamas triukšmas vartomų laikraščio puslapių intymų šlamesį susiformavo dėl to, jog išmokau skaityti daug anksčiu nei mūsuose atsirado internetas.

Tačiau, išskyrus šeštadienį, paprastai neperku spaudos, nes darbovietėje koridoriaus gale yra skaitykla, kur kiekvieną rytą perverčiu laikraščių puslapius, susipažįstu su  naujienomis. Toks štai esu gudruolis. O dabar papasakosiu tai, kodėl jau keletą kartų pirkau Lietuvos rytą, grįždamas gerokai po pietų iš darbo, kai minėtą laikraštį jau būnu, – girdėjote, – perskaitę nuo pirmojo sakinio iki paskutiniojo.

Nepaskubėkite iškart nuspręsti, kad autorius neva tiek suįžūlėjo, kad užsimojo pareklamuoti Lietuvos rytą, drauge bandydama įpiršti keistą įprotį pirkti jau perskaitytą  laikraštį. Vis tik klausiate – gal jam trūksta popieriaus, užkuriant židinį žvarbų rudens vakarą, o gal – proto, a?

Iš tiesų, kalbėsime apie reklamą. Tačiau čia esu užsimojęs išreklamuoti ne tiek Lietuvos ryto laikraštį, kiek Lietuvos ryto laikraščio reklamą.

Kai anąkart pamačiau ant važiuojančio troleibuso šono šio dienraščio reklamą su laikraščio logotipu ir užrašu „Paimk mane kiekvieną rytą“, nevalingai pradėjau kikenti jau gatvėje, o gerą nuotaika neišblėso net ir grįžus namo iki pat vakaro, laidant ta proga užuominas, nežiūrint to, norėjo tai kažkas girdėti, ar nenorėjo..

Pacituotas reklaminis šūkis yra labai paprastas ir drauge neįtikėtinas žaismingas dėl persidengiančių reikšmių, subtiliai užšifruotas, užrišant daugiakampį mazgą.

Dar Mažvydo „Katekizmas“ sako: Imkiek mani ir skaitykiet/ Ir tatai skaitydami permanykiet. Tačiau kai girdime šnabždesį „Paimk mane kiekvieną rytą“, prasimuša dar ir kitoks vaizdinys, galiu galvą duoti nukirsti, ne vienas reikšmių įvairovėje išgirs vis intensyviau skambantį  aistringą  moters kvietimą, žavintį dėl anosios ryžto imtis iniciatyvos. Mat, jeigu Hamletas kelia klausimą „Būti ar nebūti“, tai Hamletė ilgai (kartais pernelyg ilgai) svarsto „Duoti ar neduoti“.

Be jokios abejonės, tai paties skaitytojo problema, jeigu anas, rasdama mažiausią pretekstą, įsivaizduoja nebūtus dalykus, – galbūt jo vaizduotė yra visai sugedusi, taigi reklamos kūrėjai čia nieko dėti, neneša jokios atsakomybės.

Tačiau tai, jog mane šis šūkis kaskart prajuokina, dėkingumo ženklan nusiperku laikraštį, drauge prisimindamas tą liūdną atvejį, kai, užmokėjęs nemažus pinigus už bilietą į humoro vakarą, per porą valandų nesugebėjau išspausti nė šypsenos.

Tiesa ir tai, jog šių eilučių autorių vis tik domina  ne Rytis, o ryto Aušra, be to, viskas paprastais vyksta tobulais  vakarais.

P.S.

Dar kartą leiskite paliudyti pagarbą šio beveik genialaus reklaminio šūkio formuluotės autoriams. Jeigu erotinės užuominos reklamose paprastai taiko į pasąmonę (kurios kaip tokios, – pasakysiu dabar didelę paslaptį, – net ir nėra, pasąmonė – tai droviojo XIX išradimas, negaliojantis po XX amžiaus seksualinės revoliucijos), siekiant nesąmoningai priversti pirkti reklamuojamą produktą, tai šiuo atveju paperka talentingai užmanyta žaismė.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: