Švediją ir Japoniją skiria beveik 8 tūkstančiai kilometrų. Šios šalys yra skirtinguose žemynuose, jos yra nutolusios viena nuo kitos ne tik geografiškai, bet ir kultūriškai.
Pagal gyventojų skaičių Japonija yra dešimtoje vietoje pasaulyje – joje gyvena apie 128 mln. gyventojų. Tuo tarpu Švedijos populiacija siekia kiek mažiau nei 10 mln. gyventojų. Tai tris kartus mažiau žmonių nei gyveną didžiausiame pasaulyje metropolitene – Tokijuje (apie 30 mln. gyventojų). Japonija ir Švedija labai skiriasi gyventojų tankumu – nors šalių plotas skiriasi nedaug (Švedija užima 57 vietą pasaulyje, Japonija – 62), tačiau Japonija yra daugiau nei 16 kartų tankiau apgyvendinta šalis nei Švedija. Švedija lyginat su Japonija yra labai multikultūriška šalis – beveik 20 procentų gyventojų yra kilę ne iš Švedijos (Japonijoje šis rodiklis nesiekia 2 procentų). Taip pat šios šalys skiriasi religiškai – Švedijoje pagrindinė religija yra krikščionybė, Japonijoje – šintoizmas ir budizmas (dauguma gyventojų priskiria save šioms abejoms religijoms).
Abi, Švedija ir Japonija, yra konstitucinės monarchijos, turinčios parlamentinę valdymo formą. To pasekoje abiejose šalyse politinis paralelizmas yra gana aukštas – Japonijoje daugelis žiniasklaidos priemonių yra valstybinės arba pusiau valstybinės, kas prieštarauja vakarų šalių supratimui apie objektyvią žiniasklaidą. Švedija yra viena iš gausiausiai žiniasklaidą subsidijuojančių vakarų šalių. Nepaisant aukšto politinio paralelizmo abiejų valstybių žiniasklaida yra laisva pagal “Freedom House” duomenis. Abiejuose valstybėse yra išlikusios gilios spaudos tradicijos ir visuomenė gausiai tebeskaito spausdintą žiniasklaidą (Japonijoje yra išspausdinama daugiausiai laikraščių tiražų – 580 laikraščių 1000 gyventojų), tačiau dėl populiarėjančio interneto dauguma spausdintinės žiniasklaidos organizacijų savo laikraščius perkelia ir į elektroninę erdvę. Taip pat abi šalys yra stipriai išsivysčiusios technologiškai – televizija namuose turi beveik 100 procentų gyventojų, kompiuterius su internetu 2012 metų “Open Society Foundation” duomenimis turėjo 90 procentų Švedijos gyventojų ir kiek mažiau Japonijos gyventojų. To pasekoje vis daugiau žmonių naudoja internetą pasiekti naujienas, tačiau skirtingai nei visame pasaulyje laikraščių pardavimai abiejuose šalyse mažėja labai nežymiai.
Prie abiejų šalių didelio žiniasklaidos profesionalumo prisideda ir stiprios žurnalistų bendruomenės. Švedijoje iš 20 tūkstančių aktyvių žurnalistų apie 17 tūkstančių priklauso Švedijos žurnalistų sąjungai. Japonijoje egzistuoja Kisha klubai (žurnalistų klubai), kurie žurnalistams padeda gauti prieiga prie informacijos šaltinių, patekimą į spaudos konferencijas. Tokių klubų įvairiais duomenimis yra nuo 4-5 šimtų iki tūkstančio ar daugiau. Šie klubai veikia visose valstybės agentūrose, vietinėse instancijose, viešose ir privačiose įstaigose. Nors tokie klubai padeda žurnalistams prieiti prie informacijos ir ją skleisti, kritikai sako, kad tokia praktika žiniasklaida priveda prie žinių vienodumo, tik oficialios pozicijos nušvietimo.
Interneto išplitimas pasaulyje lėmė žiniasklaidos transformaciją, kuri norėdama išlikti pagrindine informacijos tiekėja ir pasipriešinti vis spartėjančiam socialinių medijų ir vartotojų kuriamo turinio augimui turėjo perkelti savo laikraščius į skaitmeninę erdvę. Dabar visame pasaulyje daugelis buvusių popierinių laikraščių persikėlė į internetinės žiniasklaidos portalus. Žiniasklaida ir žurnalistai norėdami prisitaikyti prie vis spartėjančio gyvenimo tempo ir žinių plitimo po pasaulį turėjo prisitaikyti ir pasikeisti. Tyrimas atliktas Japonijoje apklausiant žurnalistus parodė, kad pasikeitė jų darbo priemonės ir specifika: 52 procentai apklaustųjų teigė, kad jie turėjo rašyti daugiau pranešimų interneto portalams, 64 procentai – kad jie vis daugiau informacijos rinko pasinaudodami internetu, 80 procentų – kad jie susikoncentruodavo rašyti ne išsamius, gerai patikrintos informacijos straipsnius, o greitus, karštų naujienų pranešimus. Tačiau ne visos naujienos kurios yra rašomos naujienų portalams yra perspausdinamos laikraščiuose ir atvirkščiai. Vienas iš Japonijos didžiausių nacionalinių laikraščių iš spausdintų laikraščių perkelia tik trečdalį informacijos į savo internetinį portalą. Švedijoje didžioji dalis žiniasklaidos organizacijų atskiria kokia informacija bus keliama į internetinį portalą, o kokia bus spausdinama laikraštyje. Tokiu būdu skubi ir koncentruota informacija pasiekia vartotoją iš karto, o plačiau aprašyta, su daugiau informacijos iš skirtingų šaltinių pateikiama spaudoje. Turbūt dėl šių priežasčių spausdintinė spauda liko labai stipri šiose šalyse.
Skaitmeninė žiniasklaida taip pat paveikė žurnalistinę etiką, tačiau negalima vienareikšmiškai tvirtinti, kad į kurią nors, blogą ar gerą pusę. Japonijoje žiniasklaida dažnai susilaukia kritikos dėl per artimų santykių su informacijos šaltiniais. Taip pat iš skaitmeninės žiniasklaidos reikalaujant vis spartesnio naujienos pateikimo, konkuruojant dėl skaitytojų neretai būna pateikiama klaidinanti, nepatikrinta informacija. Švedijoje, kaip vienoje iš etiškiausių žiniasklaidos šalių taip pat pasitaiko tokių atvejų, tačiau grįžtamasis ryšys iš skaitytojų ir žurnalistų profesionalumas leidžią atnaujinti informaciją, išplatinti prieš tai paskelbtos informacijos paneigimą. Šiuo aspektu šalys skiriasi gana stipriai, kur Japonijoje yra įžvelgiama grėsmė žurnalistų etikai, kurią sukelią skaitmeninė žiniasklaida, Švedijoje tai vertinama priešingai, kaip galimybė ir papildomas būdas skatinti žurnalistų etiką ir atskaitomybę skaitytojui.
Interneto išplitimas ir skaitmenizacija turėjo labai didelę įtaką tiriamąjai žurnalistikai visame pasaulyje. Ne išimtis ir šios dvi šalys. Nemaža dalis valstybės archyvų, duomenų tapo prieinami internete. Tai supaprastino žurnalistų darbą atrasti juos dominančią informaciją. Taip pat atradimas, susisiekimas ir palaikymas ryšio su savo šaltiniais tapo žymiai paprastesnis, nes internete galima rasti tiriamosios įmonės ar organizacijos darbuotojų kontaktus neperžengiant etikos normų (nemažai žmonių socialiniuose tinkluose skelbią savo darbovietes, kitą informaciją, kuri yra vieša). Švedijoje 2002 metais apie 10 procentų straipsnių galima buvo priskirti tiriamąjai žurnalistikai. Nepaisant visų šių galimybių praplėsti ir padaryti tiriamąją žurnalistiką kiek lengviau pasiekiamą, nuo 2002 metų iki 2012 nebuvo matoma tiriamosios žurnalistikos augimo Švedijos žiniasklaidoje. Japonijoje 2005 metais priimtas įstatymas pavadintas „privačios informacijos apsaugos įstatymu” suvaržė žurnalistus rinkti informaciją, galinčią padėti jų tyrimuose.
Šiuolaikiniu skaitmenizacijos laiku vartotojų generuojamas turinys užima didelę dalį interneto srauto. Tai gali būti įvairūs blogai, įrašai socialiniuose tinkluose, vaizdo įrašai, nuotraukos, diskusijos forumuose ir t.t. Visi šie alternatyvus informacijos gavimo įrankiai gali atstoti įprastinę žiniasklaidą, ir netgi ją pranokti, nes kuriamas turinys yra teikiamas tiesiai iš įvykio vietos, niekaip šališkai nepateikiamas ir neformuojamas žurnalistų. Vartotojų generuojamas turinys gali pasiekti begalę žmonių per labai trumpą laiką (socialiniame tinkle „Twitter” siunčiami pranešimai pradėjo Arabų pavasarį). Iš 10 lankomiausių puslapių 2011 metais Japonijoje pusė buvo vartotojų generuojamam turiniui skleisti. Švedijoje šis skaičius yra mažesnis. Vartotoju generuojamu turiniu neretai naudojasi žiniasklaidos priemonės, gaudamos vaizdo medžiagą ar nuotraukas tiesiai iš įvykio vietos.
Internetas, skaitmeninė žiniasklaida, socialiniai tinklai ir vartotojų generuojamas turinys smarkiai pakeitė seniau vyravusias žiniasklaidos tradicijas. Tiek Japonijoje, tiek Švedijoje vyksta drastiški pasikeitimai kaip žmonės supranta, priima ir skaito naujienas, taip pat kaip jos yra pateikiamos. Kultūriškai labai skirtingos šalys dėl pasaulyje vykstančių procesų, tokių kaip globalizacija, ima panašėti, ypač žiniasklaidos srityje, nes ji turi prisitaikyti prie nuolat augančio informacijos poreikio visuomenėje.
Taip pat skaitykite: Primirštas pasaulio, bet ne fortūnos – Assange‘s žingsniai link laisvės
