XX amžiaus viduryje, populiariausia bananų rūšis – saldi bei kreminę tekstūrą turinti Gros Michel bananų rūšis, auganti Lotynų Amerikoje – išnyko nuo žemės paviršiaus. Tuo metu, ši bananų rūšis buvo vienintelė, kurią buvo galima eksportuoti į kitas šalis. Tačiau visa tai pakeitė grybelis, dar kitaip žinomas kaip Panamos liga, kuri pirmą kartą pasirodė vėlyvame XIX amžiuje, Australijoje. Ši liga nualindavo augalą, kuris vesdavo šiuos vaisius. Žala buvo tokia didelė bei staigi, jog vos per kelis dešimtmečius Gros Michel bananų rūšis beveik išnyko.
Dabar, beveik po pusės šimtmečio, nauja ligos atmaina grasina pasiglemžti Cavendish bananų rūšį, kuri tapo pasaulyje labiausiai eksportuojama bananų rūšimi po Gros Michel išnykimo. Cavendish bananų rūšis sudaro beveik 99% viso pasaulio bananų rinkos, kartu su dar keliomis vietinėmis bananų rūšimis.
Nėra jokio žinomo būdo kaip sustabdyti ar sumažinti šios ligos plitimą. Medicininio žurnalo „PLOS Pathogens“ publikuoti tyrimai sukėlė nerimą, kadangi buvo patvirtinta, ko labiausiai bijojo dauguma agrokultūras tiriančių mokslininkų: nykstantys bananų augalai įvairiose pasaulio šalyse kenčia nuo to pačio dalyko: mutavusios Panamos ligos atmainos – „tropical race 4“.
Mokslininkai įspėja, jog šios ligos atmaina, kuri sukėlė sumaištį Pietryčių Azijoje prieš daugiau nei 50 metų ir dabar plinta kitose Azijos, Afrikos, Viduriniųjų Rytų bei Australijos dalyse, galiausiai suras kelią ir į Lotynų Ameriką, kur yra auginama didžioji dalis visame pasaulyje eksportuojamų bananų. Šiuo metu didžiausią nerimą keliantis klausimas yra ne tas, ar ši liga tikrai pasieks Lotynų Ameriką, o kada sulauksime šios nelaimės.
Mūsų išrasti bananų kultivavimo būdai yra būtent ta priežastis, dėl kurios ši liga bei jos atmainos yra tokios pavojingos visoms bananų rūšims. Nors yra suskaičiuojama tuzinai įvairių šio vaisiaus rūšių, tačiau labai dažnai šios rūšys yra labai panašios į viena kitą, nesuklysime teigdami, jog jos yra klonuojamos viena nuo kitos.
Toks vaisių kultivavimo būdas padeda kompanijoms, tokioms kaip „Dole“ ar „Chiquita“, kontroliuoti vaisių pastovumą ir pigiai užauginti masinius kiekius bananų bei nekreipti dėmesio į jų trūkumus (nenuostabu, jog šiuos vaisius taip lengva rasti kiekviename prekybos centre). Tačiau, šis būdas taip pat paverčia bananus lengvu grobiu įvairiems parazitams bei ligoms. Kai yra atsikratoma įvairovės, rizikuojama, jog derlius nebesugebės įveikti jį puolančių ligų ar vystytis taip, jog šios ligos taptų nepavojingos.
Airijoje netikėtai atsiradęs bulvių amaras gali tapti puikiu pavyzdžiu kaip monokultūrų vystymas gali atsisukti prieš mus pačius. XIX amžiuje Airijoje, bulves auginantys ūkininkai pradėjo auginti vienintelę bulvių rūšį, tačiau viskas atsigręžė prieš juos pačius, kai į šalį atkeliavo tam tikros rūšies grybelis. 1846 metais šalis, kurios pagrindinis maitinimosi šaltinis buvo bulvės, prarado didžiąją dalį visos bulvių produkcijos. Dėl būtent šios priežasties šalyje įsivyravo badas, dėl kurio mirė šimtai tūkstančių žmonių.
Puikiu pavyzdžiu galime laikyti ir Gros Michel bananų rūšies išnykimą. Kai pirmosios Panamos ligos apraiškos pasirodė Lotynų Amerikoje, niekas negalėjo jos sustabdyti. Reporterė Gwynn Guilford, kuri praeitais metais sekė šį beviltišką įvykį teigė:
„Kai visa plantacija buvo sunaikinta, „United Fruit“ bei kitos korporacijos priėmė aiškų sprendimą: persikelti į kita vietą Lotynų Amerikoje.
Tačiau amaras sekė iš paskos. Po to, kai buvo sunaikintos plantacijos Kosta Rikoje, amaras persikėlė į Gvatemalą. Vėliau į Nikaragvą, Kolumbiją bei Ekvadorą. 1960-aisiais, po 77 metų nuo pirmųjų Panamos ligos apraiškų, nuo žemės paviršiaus buvo nušluota visa Gros Michel bananų atmaina.
Šios rūšies išnykimo pasekmės buvo jaučiamos visame pasaulyje. Jungtinėse Amerikos Valstijose netgi atsirado daina, įkvėpta šio įvykio – „Yes, We Have No Bananas“ (Taip, mes nebeturime bananų).
Naujausia šios epidemijos atmaina neišvengiamai vėl sukels grėsmę egzistuojančioms monokultūroms. Ir kol mokslininkai stengiasi išrasti naujas veisles, kurios šioms ligoms bus atsparios, nenuginčijamas faktas yra tas, jog šiuo metu pasaulyje nėra tokios bananų rūšies, kuri būtų atspari Panamos ligai. Šiai ligai pasiekus Lotynų Amerika, tik laiko klausimas kada populiariausia pasaulyje bananų rūšis vėl bus sunaikinta.
Žurnalistas Mike Peed rašydamas straipsnį žurnalui „New Yorker“ teigė:
„Galime pamatyti ironiją tame, jog „Cavendish“, bananus eksploatuojanti kompanija, kurios produktą galime rasti beveik kiekviename prekybos centre, skirtingai nei jo pirmtakas, didžiausio pasisekimo sulaukė tada, kai paaiškėjo, kad „Cavendish“ auginami bananai buvo atsparūs pirminiai Panamos ligos atmainai. Prieš tai „Cavendish“ rūšies bananai buvo mažiau perkami, labiau linkę pasiduoti kitoms ligoms, taip pat lengviau pažeidžiami, sunkiau sunokstantys bei „apgailėtinai nuobodaus“ skonio.“
Šiuo metu, panašu, jog „Cavendish“ rūšies bananus gali ištikti toks pat likimas kaip ir jo pirmtakus. Tampa vis aiškiau, jog tai nebuvo bananų rūšis, kurią reikėjo keisti, o labiau produkcijos būdai, kuriems neišvengiamai reikia pasikeitimų.
