Neįtikėtina režisieriaus Fede Alvarezo filmo „Mirties namai“ („Don‘t Breathe“) sėkmė įrodo, kad klaustrofobiška uždaros patalpos ar vietos aplinka gali būti vienas pagrindinių siaubo filmų žanro ingridientų.
Žinoma, kad filmo režisieriui ir jo autoriams tokiomis sąlygomis sudėtingiau kurti filmo atmosferą, išlaikyti įtampą ir intrigą, tačiau rezultatai dažniausiai būna iš tiesų stebinantys. Nuo klasikinių iki didžiulio populiarumo susilaukusių filmų, taip pat įtraukiant primirštus „perlus“ ir mažiau žinomas kino juostas, buvo sudarytas šis geriausių siaubo filmų dešimtukas, kurių veiksmas vyko vienoje uždaroje patalpoje ar vietoje.
10. „Pjūklas“ („Saw“, James Wan, 2004)
Visi galėjo nuspėti, kad šis filmas tikrai atsidurs sąraše, ypač kai pradingusi esmė kitose dalyse nepakenkia pirmosios efektyvumui. Pasakodamas istoriją apie du vyrus, žaidžiančius pavojingą žaidimą purviname vonios kambaryje, J. Wano filmas net tik suteikia promogą žiūrovams, bet ir įveda naują kryptį bei ima kalbėti apie kažką reikšmingo. Šis filmo pagrindas – žmogaus galimybių tyrinėjimas, tai nėra tiesiog krauju pasruvę kino kadrai ar pagrindinio veikėjo patekimas į netikėtas situacijas. Pirmoji jo dalis, žaidimas su Džonu Krameriu (Pjūklu), tai – ne tik aiškinimasis, kas tu esi, bet (ir netikėtas siurprizas filmo pabaigoje) – kas yra šis vyras. Žinoma, J. Wanas yra sukūręs ir nemažai kitų gerų filmų, tačiau kuomet jis pasitraukė iš šios kino juostos režisieriaus pareigų, tolimesnės „Pjūklo“ dalys neabejotinai nukentėjo.
9. „Malefique“ (Eric Valette, 2002)
Šio itin intriguojančio filmo veiksmas beveik visą laiką vyksta kalėjimo kameroje. Keturi kaliniai randa seną ir keistą, juodosios magijos pilną dienoraštį, kuriuo nusprendžia pasinaudoti, kad galėtų pabėgti iš kalėjimo. Jie net nenumano, kokią siaubingą lemtį yra išgyvenęs šio dienoraščio autorius. Iš tiesų, tai – šiurpinanti ir meistriškai sukurta kino juosta, tačiau turbūt labiausiai žiūrovų dėmėsį prikausto būtent pati istorija – susidomėjimas juodają magiją ir įdomūs, neįprasti veikėjai. Filmo režisieriaus pasirinkta ribota erdvė – tai ne tik naujos galimybės ir ribos, tokiu būdu norima labiau suartinti visus keturis veikėjus (kompanijos vyrą, moterišką vyrą, neįgalų berniuką ir intelektualų vyriškį). Akivaizdu, kad šis sprendimas pasiteisina istorijai pasiekus kulminaciją.
8. „Naktinis reisas“ („Red Eye“, Wes Craven 2005)
Šiam režisieriui neabejotinai tinka tikro filmų meistro apibūdinimas, tačiau jeigu norite tuo įsitikinti, nepulkite žiūrėti jo ankstyvųjų kūrinių. Pats geriausias įrodymas – tai vienas iš paskutiniųjų jo kino juostų – „Naktinis reisas“. Žinoma, teigti, kad jo anksteni filmai yra blogesni (galbūt jie net geresni) nėra teisinga, visgi „Naktinis reisas“ yra išskirtinis darbas, nes pats Wesas stoja prie valdžios vairo. Šis filmas pasakoja apie jauną moterį, Lizą Reizert, negalinčią pakęsti skrydžių lėktuvu, ir vis dėlto vieno naktinio reiso į Majamį metu, susipažįstančia su žaviu, bet kaip vėliau paaiškėja, grėsmingu nepažįstamuoju. Džeksonas turi nužudyti įtakingą politiką. Savo tikslui įgyvendinti jis pasirenka prabangų viešbutį, kuriame dirba Liza. Šis palaipsniui besirutuliojantis naktinis košmaras, sukurtas režisieriaus, kuris tikrai išmano trilerių specifiką ir mėgaujasi tuo, leisdamas aktoriams sukurti įspūdingus paveikslus bei teikdamas pirmenybę subtiliai įtampai vietoj pigios sensacijos.
7. „Tu – kitas!“ („You‘re Next“, Adam Wingard, 2011)
Grėsmingas, juodo humoro kupinas, A. Wingardo „namų invazijos“ trileris „Tu – kitas!“ – tai vienas iš geriausių, tikro andrenalino dozę garantuojančių pastarojo laikmečio siaubo filmų, kupinas įdomių herojų ir paslapčių, kurios atsiskleidžia tik pačioje jo pabaigoje. Kraują stingdanti ir uždara aplinka neabejotinai prisideda prie įtampos kūrimo, o palengva atskleidžiami pagrindinių veikėjų nusivylimai ir nematomi šeimos santykiai, neretai įgyjantys dramos ar net komedijos bruožų, leidžia išsiplėtoti ir pagrindinei siužetinei linijai – apie namus užgrobusią, paslaptingą, gyvūnų kaukėmis užsimaskavusių žudikų kompaniją. Be galo juokingas, pilnas mažų ir aštrių detalių, sudėtingas ir kartu paprastas „Tu – kitas!“ yra skirtas masiniam žiūrovui. Nors, ko gero, tai mažiausiai klaustrofobiškas pasirinkimas šiame dešimtuke, jis taip pat vertas jūsų laiko.
6. „Rakštis“ („Splinter“, Toby Wilkins, 2008)
T. Wilkinsas filme „Rakštis“ pasiekia beveik neįmanomą dalyką – atranda sudėtingą balansą tarp pelno siekio ir geriausių siaubo filmų klišių panaudojimo, meistriškai atsiribodamas nuo blogų pavyzdžių. Tai – intelektualus siaubo filmas su negailestingai originaliu tempu ir įžanga. Filmo centre – patraukli jauna pora (vaidina J. Wagneris ir P. Costanzo), kurie keliaudami atsitiktinai sutinka vagių porelę (R. Kerbs ir S. Whigham). Ak, tiesa, čia aptiksime ir zombių infekcijos užkratą, sukeltą bjaurių ir keistų skeveldrų, viduryje niekeno žemės plytinčios degalinės. Bauginanti, įtempta, bet kartu ir juokinga kino juosta – yra puikus šio žanro pavyzdys, todėl šiek tiek keista, kad dažniausiai panašiuose dešimtukuose ji lieka nepaminėta.
5. „Palaidotas gyvas“ („Buried“, Rodrigo Cortes, 2010)
Ryanas Reynoldsas neabejotina filmo „Palaidotas gyvas“ žvaigždė, ir jeigu kas nors dar turėjote abejonių dėl jo „Deadpool’e“ parodyto talento, tuo puikiai galite įsitikinti čia. Visą filmą jis praleidžia palaidotas karste, kurioje nėra nieko daugiau, kaip tik telefonas ir žiebtuvėlis. Nepaisant to, filmo siužetas nepaprastai įtraukia. Tai – viena iš labiausiai veiksmo erdvės apribotų kino juostų, tačiau be galo įdomi, žavi ir jaudinanti. Ispanų kilmės režisierius Rodrigo Cortesas sukuria vieną uždariausių ir apribotų veiksmo vietų, pasitelkdamas intriguojantį, nors ir gana paprastą Chriso Sparklingo scenarijų, bei išplėtodamas jį per pagrindinio aktoriaus vaidybą ir absoliučiai klaustrofobišką kinematografiją. Nors „Palaidotas gyvas“ padarė labai didelį įspūdį kino kritikams ir išrankiems žiūrovams, vis dėlto pagrindinio vaidmens atlikėjui Reynoldsui (kurio filmografija tikrai neblizga), šis darbas nepadėjo padaryti karjeros šuolio. Iki šiol tai ir liko jo geriausiai žinomas sukurtas vaidmuo.
4. „Kvietimas“ („The Invitation“, Karyn Kusama, 2015)
Galima teigti, kad ši režisierės Kusamos kino juosta atsirado tarsi iš niekur, taip nustebindama visus žiūrovus. Ši kūrėja kino pasaulyje nesirodė beveik šešerius metus (nuo savo labai nesėkmingo ir didelius nuostolius atnešusio filmo „Dženiferės kūnas“), o dabar sugrįžta su mažo biudžeto ir vienos lokacijos siaubo filmu, kuris, bent jau žvelgiant į jo aprašymą, tikrai nežadėjo nieko ypatingo. Ši kino juosta pasakoja apie draugų kompaniją, kurie susitinka po siaubingo įvykio. Vienas vaikinas gauna pakvietimą iš savo buvusios žmonos – atvykti bičiuliškos vakarienės į namą, kuriame jie ankščiau kartu gyveno. Pamažu šis filmas atsiskleidžia, kaip trauminių įvykių analizė ir gili liūdesio istorija, paslėpta po klaikiai įspūdinga, mistiška siaubo kauke. Režisierė meistriškai išplėtoja P. Hay ir M. Manfredo scenarijų bei grakščiai diriguoja aktoriams sudėtingiausiose ir dramatiškausiose filmo situacijose.
3. „Kubas“ („Cube“, Vincenzo Natali, 1997)
Šis 1977-ųjų metų siaubo filmas tapo tikra klasika, netgi suteikęs pagrindą kitiems dviems jo tęsiniams. V. Natali kino juostoje erdvė išlieka ir labai apribota, ir tuo pačiu neįprastai atvira, kadangi perkuriama ir permąstoma taip, kad galėtų prisitaikyti tiek prie filmo įžangos, tiek prie veikėjų. Tai – sudėtingas kūrinys, nepaisant gana paprastos istorijos. Filmo veikėjai gana tipiniai – policininkas, nepaprastai gabus matematikas, pastatų projektuotojas, gydytojas, bėglys ir neįgalus vyras. Dar ankščiau nei su savo kankinančiais ir erotiškais žaidimais pasirodė „Pjūklas“, vaikinai iš „Kubo“ pateikia mums galbūt netgi kur kas žiauresnę gyvenimo ir mirties žaidimo versiją. Nors veikėjų portretai yra gana supaprastinti, tačiau ši juosta nuo pat pradžių įtraukia žiūrovą, pristatydama iš tiesų jaudinančią ir įspūdžių pilną valandą.
2. „Mirties namai“ („Don‘t Breathe“, Fede Alvarez, 2016)
Puikus režisieriaus Alvarezo klaustrofobiškas trileris apie tris jaunus nusikaltėlius (vaidina J. Levy, D. Minnette, D. Zovatto), kurie ketina apiplėšti vieną ir paskutinį namą, prieš pabėgdami iš miesto. Didžiausia vaikinams trukdanti problema – aklasis namo savininkas, senolis (S. Lang), kuris linkęs ne tik smurtauti, bet ir saugantis kelias siaubingas paslaptis. Alvarezo ir Sayagues’o scenarijus yra taip gerai apgalvotas ir išplėtotas, kad filmo įvykiams nekyla nei mažiausios grėsmės tapti nuobodžiais. O viena, šią sėkmę lemiančių priežaščių – režisieriaus sprendimas pagrindinį vaidmenį paskirti aklam senoliui ir ankšta, bet užburianti veiksmo aplinka. Aklo senolio namai pilni naujų ir neatrastų erdvių, bei neišsenkančių paslapčių, Alvarezas puikiai išnaudoja kiekvieną jos galimybę ir savo šiurpinantį talentą kurti nepaprastas siaubo istorijas, kuriose galima nukeliauti ištisas mylias.
1. „Vabalas“ („Bug“, William Friedkin, 2006)
Režisierius W. Friedkinas, vieno garsiausių siaubo filmų „Egzorcizmas“ autorius, yra sukūręs dar vieną be proto gerą siaubo juostą – „Vabalas“. Ši kino juosta, kurios scenarijų sukūrė T. Letts, neįtikėtinai greitai tapo didžiulį ažiotažą sukėlusia ir neįtikėtinai kontraversiška siaubo drama, palytėta šiurpulingai meistriškos režisūros. Istorijos centre – vieniša padavėja, kurią kamuoja nepaprastai didelė baimė dėl ką tik iš kalėjimo paleisto buvusio savo sutuoktinio. Jos naujasis kambariokas supažindina moterį su jūrininku Piteriu, ko gero, dar labiau vertu „paranojiko“ etiketės, neilgai trukus jie užmezga romaną. Įdomu tai, kad šią porą sieja dar viena didelė baimė – vabzdžiai. Šis filmas – tai kelias į beprotybę, kuriame Ashley Judd ir Michaelis Shannonas sukuria geriausius savo karjeros vaidmenis. Istorijos kuliminacija, ypač paskutinės dvidešimt filmo minučių, tikrai skausmingos. Vis dėlto ši kino juosta išlieka viena geriausių siaubo filmų kategorijoje, kurie sukurti vienoje erdvėje.
Taip pat skaitykite: TOP 50 geriausių XXI-ojo amžiaus siaubo filmų
