TOP 25 patys kontroversiškiausi ir labiausiai šokiruojantys filmai kino istorijoje

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2018-03-11 10:16

Spausdinti | Komentarai

Filmo "Nyphomaniac Vol.1" kadras

ĮSPĖJIMAS! Šis straipsnis neskirtas jaunesniems kaip 18 metų skaitytojams.

Yra tokių filmų, kuriuos žiūrėdamas kino teatre jautiesi šiek tiek nejaukiai. Visgi tai puikūs meniniai filmai, sukurti garsių kino kūrėjų, sugebantys įtraukti, sudominti ar šokiruoti.

Kino industrija kaskart stengiasi išrasti vis kažką naujo, kad galėtų užkariauti žiūrovą. Kartais jiems tai puikiai pavyksta padaryti ir žiūrovas apsidžiaugia pamatęs puikų filmą, tačiau pasitaiko atvejų kuomet režisieriai peržengia visas moralės normas ir sukuria tokius filmus, kurie susilaukia begalės diskusijų bei pasipiktinimo. Tad susipažinkite su sąrašu išties įspūdingų kūrinių bei jų istorijomis ir patys nuspręskite ar buvo peržengtos jūsų asmeninės ribos.

25. Blogas auklėjimas (La mala education, 2004) Pedro Almodovaras visada buvo žinomas kaip režisierius nebijantis kalbėti apie jautrausius ir kontroversiškiausius dalykus. Ne išimtis ir jo darbas „Blogas auklėjimas“ – jame paliečiamos tokios temos kaip homoseksualumas, narkotikai ir mažamečiai berniukai, seksualiai išnaudojami katalikų bažnyčios kunigo. Dramoje pasakojama apie du po ilgo laiko vėl susitikusius draugus, kadaise kartu besimokiusius katalikiškoje internatinėje mokykloje. Vaikinams susitikus, sugrįžta ir seni vaikystės prisiminimai. Paaiškėja, jog vienas berniukų mokykloje buvo tvirkinamas kunigo ir buvo įsimylėjęs savo draugą, kuris dėl nekalto naktinio paišdykavimo tualete iš mokyklos buvo pašalintas. Istorija, pasakojama filme, nėra kaip atversta knyga – režisierius įvykių nuotrupas žiūrovams pateikia mažytėmis dozėmis, galutinį paveikslą suformuodamas tik filmo pabaigoje. Tai – filmas filme, jame meistriškai perpinamos kelios siužetinės linijos. Filmo eigoje aiškėja, jog abu herojai turi savo įvykių versiją, o po daugelio metų įvykęs jų susitikimas nėra atsitiktinis.

24. „Žudymo aktas“ (2012) The Act of Killing Tai dokumentinis filmas apie jau minėtas žudynes Indonezijoje 1965-1966 metais („Tylos žvilgsnis“ yra tarsi šio filmo tęsinys). Filmas koncentruojasi į vietinį gangsterį Anwarą, kuris iš kino bilietų pardavėjo buvo paaukštintas į mirtį sėjančios gaujos vadus Šiaurės Sumatroje. Anwaras kameroms išsamiai pasakoja savo prisiminimus ir tai, kokius jausmus išgyveno žudydamas žmones. Žudikas vis dar ne iki galo suvokia ar tai, ką jis darė yra nuodėmė ar ne, ir teigia, kad nenori apie tai galvoti. „Žudymo aktas“ yra svarbi kelionė po sudėtingą žudiko psichologiją, priverčianti suprasti, kad mus labiausiai sukrečia ne pats faktas, kad buvo žudomi žmonės, o tai, koks žmogus slypėjo už visų šitų žudynių.

23. „Intymumas“ (Intimacy, 2001) Dramą kartu kūrė kelios skirtingos kino kompanijos Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir Ispanijoje. Filmas paremtas to paties pavadinimo, Hifino Kureishio romanu ir režisuotas Patrice Chereau. Palikęs savo šeimą Jay (Mark Rylance) dabar gyvena prastokame Londono bute, kur kas savaitę užsiima nerūpestingu, bet intensyviu seksu su moterimi, kurios vardo jis nė nežino. Iš pradžių santykiai yra tik fiziniai, tačiau laikui bėgant vyras ją įsimyli, štai tuomet reikalai ir komplikuojasi. Čia išvysite nemažai atvirų ir net nesuvaidintų sekso scenų. Tai skandalingiausias 2001 metų filmas, pripažintas geriausiu metų filmu Tarptautiniame Berlyno filmų festivalyje.

22.  Gelbėk mus nuo pikto (Deliver Us from Evil, 2006) Tai JAV sukurtas dokumentinis filmas, pasakojantis apie airių katalikų kunigo Oliveio O`Grady, kuris prisipažino 1970-1990- aisiais Šiaurės Kalifornijoje seksualiai priekabiavęs ir išprievartavęs 25 vaikus, gyvenimą. Filme pateikiami teismo dokumentai, vaizdo liudijimai ir interviu su teologais, psichologais bei advokatais. „Gelbėk mus nuo pikto“ intriguoja tuo, kad teigia, jog Bažnyčia žinojo apie šiuos nusikaltinimus, tačiau ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad juos nuslėptų. Filme kritiškai žvelgiama į pedofilijos nusikaltimus katalikų Bažnyčioje, o filmo režisierė meistriškai atskleidžia kraupias ir pasišlykštėjimą keliančias detales.

21. „Kristaus kančia“ (The Passion of the Christ, 2004)

Melo Gibsono režisuotas filmas nustebino savo ištikimybe istorijai – aktoriams įkūnijantiems veikėjus teko kalbėti aramėjų kalba. Tačiau žydų kilmės žiūrovai liko nepatenkinti savo religijos pateikimu, tariamai semitai filme kaltinami Kristaus egzekucija. Kritikai taip pat buvo pasipiktinę per dideliu smurto kiekiu, tačiau visa tai nesustabdė filmo nuo didžiulės sėkmės pasauliniu mastu. „Kristaus kančia“ užsidirbo 612 milijonų JAV dolerių ir tapo sėkmingiausiu nepriklausomu visų laikų filmu.

20.  „Svajotojai“ (The Dreamers, 2003) Tai romantinė drama, režisuota gerai žinomo italo Bernardo Bertolucci. Veiksmas vyksta 1968 metais, kuomet Paryžiaus gatvės tapo mūšio lauku – protestuojantys jauni žmonės drąsiai stojo į kovą su policijos pareigūnais. Didžioji dalis „Svajotojų“ veiksmo vyksta viename Paryžiaus bute, pro kurio langą yra gerai matomi visi neramumai. Istorija sukasi apie į Paryžių atvykusį studentą Metjų (Michael Pitt). Vaikinas studijuoja prancūzų kalbą ir be galo domisi filmais. Jis susipažįsta su dviem panašiais kino fanatikais – dvyniais Teo (Louis Garrel) ir jo seserimi Izabele (Eva Green). Trijulė apsigyvena kartu ir mėgaujasi filmais, alkoholiu, meile ir svajonėmis. Tačiau vieną dieną Metjus yra įtraukiamas į keistus dvynių erotinius žaidimus.

19. „Gimę žudyti“ (Natural Born Killers, 1994) Oliveris Stounas (Oliver Stone) teigė, kad filmo esmė buvo pašiepti tai, kaip medija elgiasi ir pataikauja įžymybėms. Pasakojama dviejų įsimylėjusių žudikų istorija, kurioje jie tampa medijos numylėtiniais. Dauguma kaltino ir peikė Stone dėl žudikų elgesio viešinimo bei jų aukštinimo. Ne gana to, po filmo atsirado žmonių, kurie pavojingąją porelę atkartojo realiame gyvenime ir tai sukėlė režisieriui ir kompanijai „Warner Bros“ ne vieną teisminę bylą.

18. Mirusi mergina (Deadgirl, 2008) – itin neįprasto scenarijaus pasirinkimas sukėlė begalę kontraversiškų kalbų apie šį filmą. Filmas yra apie du paauglius, kurie mokykloje yra laikomi nevykėliais su kuriais niekas nenori turėti nieko bendro. Nuolatos jie fantazuoja apie seksualią merginą iš mokyklos, tačiau niekaip nesukaupia drąsos pakviesti jos į pasimatymą. Vaikinai nuolatos yra engiami populiariųjų, tad jų paauglystė yra ganėtinai komplikuota. Nusprendę, kad mokyklą jiems įgriso, jie nusispjauna ant visko ir dingsta iš ten. Pasiėmę alaus vaikinai nusprendžia įsilaužti į apleistą psichiatrijos prieglaudą ir pasiautėti. Prieglaudoje jie randa uždarytas duris ir tada smalsumas atlieka savo darbą. Įvairių minčių vedami, galvodami, kas gali slypėti už durų, jie daro viską, kad jas atvertų. Atidarę duris jie randa bene svarbiausią filmo personažą – „mirusią merginą“. Ji guli ant stalo prirakinta ir visiškai nuoga, jos kūną dengia tik permatomas plastiko sluoksnis. Nors mergina purvina ir gulėjo ten neaišku kiek laiko, tačiau vaikinų fantazijos buvo kiek kitokios. Filmas pradeda šokiruoti, kai jie nusprendžia išprievartauti gulinčią merginą. Filmo scenarijus tikrai neįprastas ir daugelį žiūrovų šokiravo. Filme vyrauja prievartavimas, smurtas ir žiaurumas, tačiau visa tai yra tik viena filmo pusė. Filmas taip pat parodo kokius pasirinkimus turi atlikti sekso ištroškę paaugliai, kurie vis dar nesupranta, kas yra gerai, o kas blogai. Šis filmas yra apie pagundas, moralines vertybes ir draugystę. Kai kurios filmo scenos buvo neįtikėtinai žiaurios, tačiau tai tikrai nesugadino filmo. Tai tikrai apmąstymų vertas kino šedevras, kuris iškelia paprastą klausimą: Kaip tu pasielgtum atradęs seksualią merginą, kuri niekam nieko negalėtų pranešti?

17. Tėvo Amaro nusikaltimas (The Crime of Father Amaro, 2002) Žinoma, be abejonės, šis filmas visų pirma įsiutino uoliuosius tikinčiuosius. Kunigas, paauglė, seksas, nėštumas, abortas… Tai žodžiai, kurių nei į vieną eilutę rašyti ne valia, o šit kokie tai šventvagiai filmą sukūrė. 24 metų kunigas išsiunčiamas talkinti senyvam Meksikos kaimo parapijos bažnyčios dvasininkui. Atvykęs į naują paskyrimo vietą, kunigas susitinka gražuolę šešiolikmetę. Netrukus jos pamaldumas labai susipina su vis didėjančiu potraukiu naujajam dvasininkui. Jiedu pasiduoda aistrai, ir bažnyčios sienoms belieka saugoti šią paslaptį. Neskamba labai pragariškai, tačiau Meksikos katalikų bendruomenėms pasirodė kitaip. Jie reikalavo uždrausti šį „ištvirkusį“ filmą, kuris griauna kunigų įvaizdį. Bažnyčia netgi grasino ekskomonikuoti filmo žvaigždes! Galop visas šis jų nepasitenkinimas ir pasipiktinimas tik padidino susidomėjimą filmu ir atnešė daugiau pelno.

16. Nimfomanė (Nyphomaniac Vol.1/Vol.2, 2013) Tai laukinė, bet tuo pačiu ir poetiška nimfomanės istorija, sukurta ekstravagantiško danų režisieriaus Larso Von Triero. Juosta glumina, provokuoja, bet mažai kam pavyksta nuleisti nuo jos akis. Vieną šaltą žiemos vakarą, senas viengungis Seligmanas (Stellan Skarsgård) gatvėje randa sumuštą merginą vardu Džo (Charlotte Gainsbourg). Jis parsiveda Džo namo, norėdamas ja pasirūpinti. Paklausta, kas jai nutiko, mergina nežino nuo ko pradėti, tačiau begerdama arbatą galiausiai pradeda pasakoti savo spalvingą aistringo gyvenimo istoriją. Merginos istorija prasideda nuo jos vaikystės ir baigiasi dabartimi, kuomet ji yra suaugusi, ir visa ši istorija yra pripildyta daugelį šokiruojančios erotikos. Dviejų dalių filmas apie nimfomanę, kai kurių buvo nuvertintas, kaip pornografija, tačiau dauguma kritikų priėmė filmą, kaip prikaustantį moters seksualumo tyrinėjimą. Šis filmas sukurtas su įprastais Triero drąsumo aspektais – demonstratyvus seksas, abortai ir t.t.

15. Kaligula (Caligula, 1979) Istorinė režisieriaus Tinto Brass drama, apie Romos imperatoriaus Kaligulos (Malcolm McDowell) iškilimą ir žlugimą. Tai vienintelis filmas kurtas garsaus vyrų žurnalo „Penthouse“. Žurnalo įkūrėjas  Bobas Guccione siekė sukurti išskirtinį, aukštos kokybės, pornografinį filmą su įdomia istorija. Ir jam tikrai pavyko. Šioje juostoje atveriamas langas į žiaurumu ir ydomis pagarsėjusio Romos imperatoriaus gyvenimo užkulisius. Čia parodoma jo begėdiška aistra seseriai,  santuoka su prasčiausiai Romoje pagarsėjusia prostitute ir išradingai tikslus, žvėriškas susidorojimas su tais, kurie painiojosi jo kelyje. Dėl žiaurių scenų ir šokiruojančio pornografinio turinio filmas sukėlė tikrą audrą ir nebuvo įvertintas palankiai (išskyrus puikią aktorių vaidybą). Kai kuriose šalyse juosta buvo sutrumpinta ar net uždrausta rodyti, tačiau šiandien ji yra laikoma kultine klasika.

14. Pakutinis tango paryžiuje (Last Tango in Paris, 1972)  Maždaug prieš dešimtmetį prancūzų aktorė Marija Šneider atskleidė siaubingas detales apie 1972-aisiais statyto populiaraus filmo „Paskutinis tango Paryžiuje“ filmavimą. Viena iš pagrindinių filmo aktorių, atlikusi vaidmenį su garsiuoju aktoriumi Marlonu Brando, Šneider atskleidė, kad filme pasirodžiusi prievartavimo scenos metu, ji realiai patyrė prievartavimą. Tai – vienas pirmųjų dėl seksualinės prievartos kilusių skandalų kino pasaulyje. Aktorės viešas pareiškimas buvo beveik nepastebėtas. 2016-tais metais režisierius Bernardo Bertolucci vieno interviu metu netikėtai prisipažino, kad jis ir Marlonas Brando susimokė prieš aktorę Marija Schneider filmuojant išprievartavimo sceną, kuomet vietoje lubrikanto buvo naudojamas sviestas. Pasak Bertolucci, jis ir Brando susitarė nieko apie tai nesakyti Schneider, nes pats režisierius norėjo prievartaujamos merginos reakcijos, o ne suvaidintos aktorės reakcijos. Jis teigė, kad su aktore, kuri mirė 2011, daugiau nebesusitiko, nes aktorė jo nekentė už tai ką jis padarė.

13. „Tautos gimimas“ (The Birth of a Nation, 1915) Kalbant apie siužeto linijos plėtrą bei istorijos pateikimą, D. V. Grifito (D. W. Griffith) pilietinio karo epas gal ir padėjo kažkokius pamatus ateities kartoms tačiau tai smarkiai diskutuotina. Herojiškų baltaodžių bei gyvuliškų juodaodžių vaizdavimo būdas paskatino protestus, Kukluksklano atgimimą bei kai kurių rasinių stereotipų atsiradimą. Iš esmės filmas šiuolaikinės moralės požiūriu visiška, tiesiog katastrofiška nesekmė.

12. Kankiniai (Martyrs, 2008) – šis Prancūzų kino šedevras neabejotinai nudžiugino siaubo filmo gerbėjus. Pascal Laugier – režisierius, kuris sugebėjo sukurti šį kūrinį sirgdamas depresija. Nedidelio biudžeto filmas žaibiškai užėmė svarbią vietą siaubo filmų istorijoje. Filmas prasideda, kai pagrindinė filmo veikėja Lucie (Mylene Jampanoi) stebuklingai pabėga iš požeminio kankinimo kambario, kuriame ji buvo laikoma ir kankinama. Prabėgus metams ją pradeda persekioti moters, kurios ji nesugebėjo išlaisvinti šmėkla. Kartu su savo draugės Annos (Morjana Aloui) pagalba jos suseka piktadarius, kurie kankino Lucie. Pasirodo, kad kankintojai nėra kažkokie keisti ar baisūs žmonės – tai paprasta priemiesčio šeima. Visus įvykius sumaišo moters šmėkla, kuri pasinaudojusi pačios Luci rankomis ją sužaloja, taip sukurdama vaizdą, jog visą laiką pati mergina save ir kankindavo. Kaip režisierius žino ką jaučia kankinimo aukos – niekas nežino, tačiau jam puikiai pavyko sukurti asmenybę, kuri privertė susimąstyti filmo žiūrovus.

11. Antikristas (Antichrist, 2009) Tai filmas – provokacija. Rodos būtent toks pagrindinis šio filmo tikslas. Ir žinoma, kai labai stengiesi tai ir pavyksta. Filmas prigrūstas atvirų, šokiruojančių, atstumiančių, tamsių, juodų scenų, bet iš esmės prie to priprantama, kadangi visas filmas būtent toks. Dauguma žmonių sugebėtų ištverti šio filmo žiūrėjimą per daug neprukščiodami, tačiau vis tik bangų būta…

Mažamečio vaiko netekusi šeima nusprendžia atsigauti atokiame namelyje. Skamba normaliai. Tiek, kad jų „atsigavimo“ būdas kiek neįprastas – seksas, daug sekso, su šiokiu tokiu polinkiu į smurtą. Iš esmės atviros scenos ir buvo pagrindinis ginklas, kuris turėjo provokuoti žiūrovus. Dauguma žiūrovų buvo šokiruoti lytinių aktų gausa, ypač savęs tenkinimo ypatumais… Vienok, filmo kūrėjų tikslas pasiektas – masės šokiruotos, o padoraus scenarijaus stoka užkliuvo retam.

10. Rožiniai flamingai (Pink Flamingos, 1972) Mirti nepažiūrėjus šitos juostos yra nuodėmė. Filmas bomba. Johnas Watersas jame peržengė visas ribas. Spalvinga, iškrypusi, paradoksali, keistais kvanktelėjusiais, homosesualiais personažais persotinta, ignoruojanti bet kokias moralines vertybes bei taisykles buka, ir tuo pačiu žaisminga istorija. Keista kaip apskritai kūrėjai tai nufilmavo, kas galėjo parašyti tokį trenktą scenarijų ir įgyvendinti jį iki pat pabaigos. Ir nekreipkti dėmesio, kad imdb tik 5,8. Šlykščio klasika. Kokie iškrypėliai galėjo sukurt šitą kiną… nors ir labai šlykštus turėjo, kelias labai juokingas vietas. Žodžiu šlykstu ir juokinga viename.

9. Men Behind the Sun (1988) – šis filmas vaizduoja įvykdytas baisybes antrojo pasaulinio karo, kurias įvykdė Japonai. „Unit 731“ – slapta buveinė, kurioje atliekami biologiniai ir kiti medicininiai eksperimentai tiek su gyvūnais, tiek su žmonėmis. Filmas fokusuojasi į paskutiniuosius dalyvius su kuriais buvo eksperimentuojama tose patalpose. Filmas parodo visus bandymus, kurie buvo atlikti karo metu. Režisierius puikiai atskleidžia nežmogiškumo faktorių, kuriuo vadovavosi daugelis antrojo pasaulinio karo metu. Žiūrint šį filmą nereikia įsivaizduoti, kaip viskas turėjo atrodyti, nes jame viskas padėta, kaip ant delno. Reikia suprasti, kad karas buvo kažkas tokio ko mes net negalime įsivaizduoti. Režimų nusikaltimai turi būti visiems gerai žinomi, kad daugiau tokie dalykai istorijoje nebesikartotų. Filmas puikiai perteikia visas antrojo pasaulinio karo baisybes, mums belieka tik džiaugtis, kad gyvename dabar ir nebereikia dalyvauti tokiame žiauriame kare.

8. Stiklo narve (In a Glass Cage1987) – buvęs nacių daktaras, kuris pavirto pedofilu yra paralyžuotas nuo tada, kai jis bandė nusižudyti iššokdamas pro langą. Tačiau jam to padaryti iki galo nepavyko ir dabar jo kūnas yra įkalintas stikliniame aparate, kuris palaiko jo plaučius vis dar kvėpuojančius. Visą laiką vyras buvo prižiūrimas savo žmonos, tačiau žmona nusprendžia, kad ji pavargo slaugyti savo paralyžuotą vyrą ir nori gyventi savo gyvenimą. Taigi vyrui reikalinga slaugė, kuri galėtų nuolatos jį prižiūrėti. Netikėtai atsiranda berniukas teigiantis, jog jis nori ir gali prižiūrėti paralyžuotą vyrą. Nors žmona nelabai norėjo skirti šį darbą berniukui, vyras leido berniukui užimti pareigas. Berniukas paliko gerą įspūdį ir atrodė visiškai nepavojingas, tačiau čia ligotas vyras baisiai suklydo. Berniukas pasirodo buvo vienas iš liudininkų matęs, kaip daktaras kankino ir žudė savo eksperimentų metu. Lyg to dar būtų maža, taip pat jis turi vyro dienoraštį, kuriame jis aprašė visus savo karo metu įvykdytus nusikaltimus susijusius su pedofilija ir nužudymais. Kad ir kaip bebūtų keista ar netikėta, berniukas rodo norą sekti daktaro – pedofilo pėdomis. Šis kūrinys yra laikomas kontraversišku filmu, kuris paliečia tokius tabu, kurie dažniausiai būna per stiprūs daugumai žiūrovų. Filmas paliečia tokias neįprastas temas kaip nacizmas, pedofilija, kankinimas ir homoseksualumas. Visas baisybes filmas per siaubo filmo prizmę pateikia žiūrovų teismui.

7. I Stand Alone (1998) – pagrindinis filmo akcentas yra veikėjas žinomas kaip mėsininkas (Philippe Nahon). Pasipiktinęs ir kandus vyras atrodo, jog nekenčia visko kas yra jo gyvenime. Girdėdami jo mintis filmo metu, mes galime suprasti, kas būtent tuo metu erzina vyrą. Kadangi jį nuolatos kažkas erzina, tad jo minčių filmo metu išgirsime tikrai nemažai. Filmo pradžioje mėsininkas gyvena kartu su besilaukiančia mergina ir savo mama. Gyvenimas tuose namuose vyrui tikrai sunkus, nes jis nekenčia abiejų moterų, kurios gyvena kartu su juo. Nuolat kimbanti draugė ir aiškinanti mama jam jau įgriso iki gyvo kaulo ir galiausiai jis palūžta. Jis trenkia į pilvą savo besilaukiančiai merginai ir priima itin svarbų sprendimą – nusprendžia grįžti į savo gimtąjį miestą. Nusigavęs ten jis supranta, kad miestelyje siaučia bedarbystė ir taip atsiranda dar viena nauja problemą, dėl kurios jis nori skųstis ir pykti. „I Stand Alone“ tikrai nėra tradicinis siaubo filmas. Jame nėra jokių monstrų, jokių žudikų, jokių pasimetusių paauglių. Tai nerimą keliantis ir labai, labai tamsus filmas, kuris stengiasi parodyti tiek psichologiškai, tiek fiziškai žlungantį paprasto darbininko gyvenimą, kuris jau baigia prarasti bet kokią viltį džiaugtis savo gyvenimu. Jis nekenčia visko, jaučiasi vienišas ir niekur nesugeba pritapti. Viskas kas įvyko jo gyvenime varo jį į neviltį, nes niekas nesigauna, taip kaip jis norėjo. Filmas puikus, bet tuo pačiu ir siaubingas Prancūzų kino mokyklos kūrinys. Laimėjęs ne vieną apdovanojimą už scenarijų ir vaidyba filmas nepaliks jūsų abejingų ir jūs norėsit dar daugiau. Tai nėra filmas į kurį reikia žiūrėti paprastai ir tai taip pat nėra skirtas įprastam siaubo filmų mėgėjui.

6. Nesugrąžinamas laikas (Irréversible 2002) Tai vienas iš daigiausiai ginčų, nesutarimų susilaukęs filmas. Tiek profesionalių kritikų, tiek kino mėgėjų nuomonės kardinaliai išsiskiria. „Filmas „Nesugrąžinamas laikas“ iš tų, kurie įžeidžia, sukelia pasipiktinimą ir ko gero šleikštulį 90% žiūrovų. Brutalumas, žiauriai vaizduojamas smurtas ir seksualinis išniekinimas yra tai ko aš niekada ankščiau nemačiau jokiame filme. “(James Berardinelli). „Kino teatrai nerodė labiau kankinančio filmo nei Gaspar Noe negailestingos dramos „Nesugrąžinamas laikas“ (BBC). Šio filmo nepavyksta aklai garbinti ir juolab nekęsti. Jis žavi nepaprasta idėja, puikia vaidyba, originalia režisūra, bet tuo pat metu atstumia šiurpiais, brutaliais, kartais atrodytų netgi perdėtais vaizdais. Skandalingoji jaunos merginos Aleksės prievartavimo scena tikrai šiurpi. Režisierius nevengia erotinių scenų (kurios kartais panašėja į pornografiją), antžmogiško žiaurumo vaizdų, tačiau atrodo, jog merginos išniekinimo tunelyje epizodas peržengia bet kokias ribas… Ko gero žiūrovams ir subtilesnė išniekinimo scena būtų pasirodžiusi pakankamai smerktina. Kad ir kaip ten bebūtų, šį filmą derėtų priskirti į šedevrų kategoriją, nes tai kažkas kas giliai įsirėžę atmintin ir ne taip jau svarbu ar palieka pasipiktinimo, ar susižavėjimo randą.

5. „Valios Triumfas“ (Triumph of the Will, 1935) Vokiečių kino režisierė L. Riefenstahl tapusi dokumentikos filmų pioniere turėjo pompastišką bei žvitrią akį vaizdams bei jų pateikimui, taip pat vertino žmogaus kūno formas, deja, žinomiausias jos filmas susilaukė didžiulės kritikos. Režisierė sukūrė siaubą keliantį, efektyvų nacių propagandos filmą apie 1934 metų Niurnbergo suvažiavimą. Riefenstahl teigė, kad Hitleris ją tiesiog apmulkino, esą ji niekada neidealizavusi fiurerio. Sunku žiūrėti filmą, kuris iki pat šių dienų yra uždraustas Vokietijoje ir nesusimąstyti apie tai, kad jo režisierė visgi puikiai žinojo ką daro.

4. „Kanibalų holokaustas“ (Cannibal Holocaust, 1980Tai siaubo filmas, įsiveržęs į kino teatrus, sukrėtęs pasaulį ir privertęs patikėti, kad tai kas matoma yra tikros žmogžudystės bei kanibalizmas. Režisierius Ruggero Deodato į dienos šviesą iškėlė prieš tai mažai žinomus aktorius. Žmonės supratę, jog žmogžudystės suvaidintos vis dar negalėjo atsigauti nuo gyvūnų skerdynių bei kaltino režisierių žiaurumu gyvūnams.

3. Aftermath (1994) – „Aftermath“ ganėtinai trumpas filmas ir trunka apie 30 minučių, bet režisierius jame sutalpina tiek daug perversijos, kad net sunku patikėti. Tai yra filmas neturintis moralinių ribų. Filmo veiksmas vyksta morge ir kūnai, kurie vaizduojami filmo metu yra neįtikėtinai tikroviški. Pirmoje filmo pusėje jūs pamatysite ir išgirsite tokios medžiagos, kurios niekur kitur tikrai nebūsite regėję. Kaulų lūžių garsai ir organų taškymaisi gali būti per žiaurūs net ir visko mačiusiam siaubo filmų mėgėjui. Bet vos tik jau pripranti prie visos vaizdinės ir garsinės medžiagos ateina laikas naujam scenarijui. Patologo anatomas, mirusi moteris ir tuščias morgas sukaustys jūsų dėmesį likusias 15 minučių. Jūs jau galite numanyti kur visa tai nuves. Filmas sukurtas ispanų kalba, tačiau galite būti dėl to ramūs, nes laiko dialogams režisieriui neprireikė. Turbūt suprato, kad filmas bus puikus ir be bereikalingų pokalbių. Prodiuseris norėdamas, kad viskas atrodytų kiek įmanoma realiau keliavo pas anatomijos studentus ir dėstytojus, tam kad gautų tikslią garsinę medžiagą. Šis filmas yra arčiausiai to, kiek paprastas žmogus gali priartėti prie skrodimo.

2. Salo arba 120 Sodomos dienų (Salò, or the 120 Days of Sodom, 1975) – kontraversiškas 1975 metų Italų filmas parašytas ir režisuotas Pier Paolo Pasolini. Filmas yra pastatytas remiantis knygos tuo pačiu pavadinimu istorija. Kadangi filme pilna smurto, sadizmo ir seksualinio žiaurumo, filmas buvo laikomas kontraversišku nuo pat jo išleidimo dienos ir iki šiol yra valstybių, kuriose šis filmas uždraustas. Ši juosta paskutinis režisieriaus Pasolinio darbas. Jis buvo nužudytas prieš filmo premjerą. Filmas sutelkia dėmesį į turtingą ir korumpuotą, fašistinę 1944 metų nacių kontroliuojamą Italiją, kur yra pagrobiama aštuoniolika mergaičių ir berniukų. Jie visi kartu yra uždaromi ketveriems mėnesiams  ir fiziškai bei psichologiškai kankinami, kol galiausiai juos visus vieną po kito nužudo. Filme nagrinėjamos politinės korupcijos, fašizmo, sadizmo ir galios išnaudojimo temos. Nors kūrinys vis dar laikomas kontraversišku ir šiandieną, jis tikrai yra girtas ne vieno kino kritiko. Filmas nėra laikomas tipiniu siaubo filmu, tačiau siaubo jame yra apsčiai.

1. Serbiškas filmas (A Serbian Film, 2010) – bene daugiausiai apkalbų pastaraisiais metais sulaukęs filmas, tikrai šokiravo net ir visko mačiusius. Serbų kilmės režisierius Srdjan Spasojevic sukūrė tokį galingą filmą, kad daugelis žiūrovų nesugebėdavo peržiūrėti filmo iki galo. Srdjan Todorovic vaidina pagrindinį filmo herojų Milos – buvusį pornografinių filmų aktorių, kuriam reikia pinigų, kad išgabentų savo šeimą iš užspaustosios Serbijos. Milos gauna puikų pasiūlymą nusifilmuoti naujame pornografiniame filme, tačiau viskas nebus taip paprasta. Per vėlai sužinojęs, jog įsitraukė į tikrai šokiruojančių pornografinių filmų kūryba jis privalo filmuotis, nes kitu atveju jo šeimai gali atsitikti itin nemalonūs dalykai. Naujasis pagrindinio veikėjo darbdavys verčia jį filmuotis itin žiauriose sekso scenose, kur galiausiai viskas pasrūva krauju. Jokių stabdžių neturintis režisierius visiškai nepaisė moralinių normų, tad nenustebkite filmo metu pamatę vaiko prievartavimo sceną. Filme viena po kitos seka akį rėžiančios ir psichiškai veikiančios  scenos, kurios stebina net ir visko mačiusius. Sunku net ir kalbėti apie tokį filmą. Šį filmą reikėtų pamatyti pačiam, kad suprasti, kodėl pasaulyje kilo tiek daug kalbų ir pasipiktinimo.

Taip pat sakitykite: TOP 10 naujausių neo-noir žanro kino filmų

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt