Diskutuotina ar naujojo tūkstantmečio pradžia galėtų būti įvardinta kaip tikrasis kino industrijos aukso amžius, bet siaubo filmai šiuo metu išgyvena išskirtinio pakilimo periodą.
Žiūrovai išsiilgę neleidžiančių ramiai užmigti kino kūrinių, su pasimėgavimu ekranuose patiria siaubą, baimę ir nerimą, sukeltą pabaisų, monstrų, paranormalių reiškinių ir neapsakomai baisių maniakų antplūdžio. Pristatome jums 50 geriausių 21-ojo amžiaus filmų:
50. Aukšta įtampa (2003) (High tension)
Šis siaubo kino šedevras sukurtas Prancūzijoje. Filmas prasideda, kai dvi studentės Marie ( Cecile de France) ir jos draugė Alexia (Maiwen Le Besco) nusprendžia keliauti pas Alexi tėvus ir ten kartu ruošiasi egzaminams. Merginos tėvai gyvena atokioje sodyboje, kurioje jos tikisi ramiai pasimokyti. Kadangi merginos atvažiuoja į sodyba gana vėlai, tik pasisveikinusios su tėvais jos lekia į kambarį, kur ruošiasi nakčiai ir keliauja miegoti. Tylą naktyje sudrumsčia sunkvežimio garsas, šis sustoja šalia namo. Vairuotojas nieko nelaukęs keliauja prie durų ir pradeda skambinti į duris. Alexi tėvas išgirdęs garsą bėga laiptais išsiaiškinti, kas galėtų laukti prie durų tokiu vėlyvu laiku. Visą veiksmą vykstantį prie durų stebi mūsų pagrindinė filmo herojė Marie. Ji ji išvysta, kad sunkvežimio airuotojas tampa Alexi tėvo žudiku. Atlikęs visus reikalus su Alexi tėvu žudikas nuskuba į vidų ir tada jau prasideda tikrasis košmaras. Toliau jau seka tikrai originalus siaubo filmas, kuris tuo pačiu metu išsilaiko klasikinių siaubo filmų stilių. Režisierius Alexandre Aja atliko puikų darbą sustyguodamas filmo įtampą.
49. Mirties namai (2016) (Don‘t Breathe)
Po to, kai prieš tris metus režisierius Fede Alvarez debiutavo su stebinančiai geru filmu „Piktieji Numirėliai“, jis ėmėsi režisuoti ir kartu rašyti savo paties intriguojantį ir originalų siaubo filmo tęsinį. Trys paaugliai ketina apiplėšti aklo vyriškio namą. Tik tada jie sužino apie savo taikinio praeitį: jis yra buvęs armijos veteranas, kurio dukra jau nebegyva, o jis, norėdamas susidoroti su savo netektimi, užsiima žiauriais dalykais . Situacija pasikeičia ir grobuonys pavirsta aukomis – tai tampa apgailėtina, sukta ir visiškai prikausto dėmesį.
48. Grėsmingas (2012) (Sinister)
Tikrų nusikaltimų autorius (Ethan Hawke), siekiantis sužibėti, imasi projekto, įtraukiančio serijinį žudiką. Rūsyje radęs dėžę su Super-8 filmais, jis išsiaiškina, jog namas, kuriame jis yra apsistojęs gali visiškai sugadinti jo tyrimą. Šis sugrįžimas prie gerų sunkiųjų siaubo filmų po ilgo raminančių trilerių laikotarpio atrodo lyg netikėtas smūgis į pilvą, baisiai veikiantis įrašytų žmogžudysčių filmų palikimas, okultizmo bjaurumas ir tikras siaubo filmų efektų tuštumas.
47. Pjūklas 2 (2005) (Saw II)
Pirmoji Pjūklo dalis, išleista tik metais anksčiau, buvo tikras hitas, įtraukiantis blogiuką, vadinamą Pjūkleliu, taigi buvo tikimasi visko, tik ne filmo tęsinio. Scenarijaus autorius Darren Lynn Bousman atsitiktinai išsirinko scenarijų pavadinimu „The Desperate“, pakankmai panašų į 2004 metų filmą, kurį laisvai buvo galima vėl panaudoti ir proceso metu paversti jį geresniu filmu, nei originalas. Stipresni veikėjai, didesnis panikos jausmas, įkvėptas giallo filmų įvaizdžių ir Donnie Wahlberg, kuris velniškai išsigąsta kol jo sūnus bando susidoroti su vienu iš žaidimo žudikų – tai tapo pranašesniu „Pjūklu“.Filmas buvo toks geras, jog Bousmanui teko sukurti dar du tęsinius.
46.Mėja (2002) (May)
Jei galėtumėte sujungti geriausias jūsų draugų dalis, galėtumėte turėti tobulą draugą, tiesa? Visa tai bando padaryti pagrindinė „Mėjos“ veikėja tam, kad panaikintų ją žudančią vienatvę. Angela Bettis nukreipia savo didvyrės vidinę Carrie White taip pablogindama savo veikėjos psichinę buklę. Su kiekvienu atstumimu publika vis labiau susižavi jos pamišimu, kai Mėja žudo ir skaldo žmones tam, kad padarytų neįmanomą: surastų kažką, ką galėtų branginti ir apkabinti. Režisieriui Lucky Mckee skrieja parama dėl tokio lengvai prisirišančio veikėjo, kuriam visi linki tik sėkmės, sukūrimo.
45. Labanakt, Mamyte! (2014) (Goodnight Mommy)
Akivaizdu, jog daugelis vaikų iš prigimties yra šiurpinantys, o identiškais jaunuoliais beveik be jokios išimties naudojasi velnias. Tačiau viskas ką turi šis puikus Australų, Veronikos Franz ir Severinos Fiala, dueto debiutas yra truputėlis nenaudėliškumo. Poto, kai mama grįžta po intensyvios operacijos ir jos elgesys pradeda keistis, berniukai įtaria, jog ji nėra ta pati moteris, kuri teigia esanti (dėl jos capgras sindromo), taigi jie pradeda ją kvosti naudodami smurtą. Neįprastas berniukų ginklas parodo režisierių originalumą šiame atvirkštiname, neįprastame darbe: „Krazy“ klijai, rankomis pagamintas arbaletas ir šiurpiuliukus keliantys tarakonai, tai tik keletas originalių idėjų. Dvyniais pasitikėti negalima.
44. Įrašas (2007) (REC)
Ispanija išbando savo found-footage žanrą su gražia žinių vedėja (Manuel Velasco), beisaiškinančia žmones dominančią istoriją apie vietinę gaisrinę. Ji, atsiliepusi į įprastą pagyvenusios moters skambutį įstringa savo bute. Ji mažai žino apie mįslingą epidemiją, karantiną ir ateityje didėjantį užkrėstą siautulį. Jaume Balagueró ir Paco Plaza lengvi sudavimai zombiams, matomi per visus operatoriaus įrašus, šiek tiek užtrunka kol sudaro chaosą ir paskubina veiksmą šioje chaotiškoje finalinėje scenoje. Tai neabejotinai išryškina efektyviausią mažos mergaitės įtraukimą į siaubo filmus nuo filmo „Gyvųjų Numirėlių Naktis“.
43. Pragaras Konektikute (2009) (The Haunting in Connecticut)
Aštuntame dešimtmetyje Snedekerių šeima, Alen ir Carmen su dukra ir trimis sūnumis, persikraustė į naują namą, kuriame pasirodo, jau kai kas gyveno ir be jų. Carmen Snedeker namo rūsyje rado keistus daiktus naudojamus laidotuvėms ir apeigoms. Šeima suprato, jog jų namuose kažkada buvo laidojimo biuras, o vienas iš sūnų pradėjo matyti vaiduoklius ir bauginančias vizijas. Galiausiai šeima nusprendė išvaryti piktasias dvasias iš namo. Jie susisiekė su demonologais ir vaiduoklių medžiotojais Edu ir Loraine Warenais, jie pripažino, kad namas yra apsėstas demonų. Šią istoriją Snedekerių šeima pasakojo įvairiuose nacionalinėse pokalbių šou, taip pat bauginančia šeimos istorija pasidalino “Discovery Channel”. Vėliau šios istorijos pagrindu buvo sukurtas filmas.
42. Numirėlių Aušra (2004) (Dawn of the Dead)
Abu, režisierius Zack Snyde ir rašytojas James Gunn tęstų filmus apie super herojų superžvaigždes. Tačiu priešingai nei likęs George A. Romero duetas šventas zombių pasivaikščiojimo parduotvėje šedevras nepaiso nieko, ką jūs žinote apie perdarytą siaubo tendenciją. Sarah Poley priemiesčio rajonas gali pasiimti visą pagarbą už filmo pradžios nuoseklumą ir žiūrovų užsitęsusius aplodismentus dėl zombių apokalipsės, tai vienas baisiausių 10 minučių trunkantis subžanro rinkinys. Ir jeigu tai nebuvo pakankamai baisu, tai kulminacija yra atidarymo nuoseklume, kurį, norėdama sukelti Armagedono nuotaiką, naudoja Johnny Cash Bibliją cituojanti daina „Vyras sugrįžta“. Super.
41. Paranormalūs Reiškiniai (2007)(Paranormal Activity)
Šis filmas turi penkis tęsinius ir begalę parodijų, tačiau nei laikas, nei kopijavimas nesumažino Oreno Pelli debiutinio filmo siaubo. Iš pradžių išleistas 2007 metais, filmas „Paranormalūs Reiškiniai“, įtraukdamas ramias pietų Kalifornijos ribas, o ne akivaizdžiai šiurpią „Blair Witch Project“ vietovę, įkvėpė naujoviškumo found-footage žanro turiniui. Filmas yra labai nenuoseklus ir neįtraukia jokio netikėto posūkio.
40. Amerikos Psichopatas (2000)(American Psycho)
Nesantaikos paremta, dažnai atstumianti Reigano eros serijinio žudiko satyra, parašyta romanų rašytojo Bret Easton ir Mary Harron Volstryto psichopato (Patrick Bateman) sagos adaptacija įtraukia moters sudaiktinimo priežastis ir vartojimą, o vėliau parodo tai saulės šviesoje. Filme vaidina Tomas Kruzas ir Normanas Bates, o Christian Bale pagrindinis vaidmuo iškart pavirto ikonišku ir cituojamu. Tačiau geriausiai parodantis filmo žinutę siužetas neįtraukia jokių dialogų: Bateman bėga savo namo koridoriais, visiškai nuogas, tik strategiškai prisilaikydamas grandininį pjūklą, kurį, šlykščiai triumfuodamas, numeta ant nuo jo bėgančions moters galvos.
39. Išvalymas: Anarchija (2014) (The Purge:Anarchy)
Pirmoji „Išvalymo“ dalis įtraukė genealią idėją – vyriausybės įgaliotos kasmetinės atostogos, kurių metu, nuo aušros iki vėlumos, bet koks smurtinis elgesys yra legalus. Iš savo aukštos koncepcijos įžangos, filmas įtraukia į įtemptą namų invazijos trilerį. James DeMonaco tęsinys gražiai pakeičia visiem prieinamą sąmyšį į žaidimo GTA stiliaus smėlio dėžės šabloną, prideda bendruomeniškų komentarų pliūpsnį ir suteikia mums naujo žanro herojų, kerštingą Frank Grillo blogiuką. Tačiau jis taip pat išmintingai nepamiršta gąsdinančios frazės „o, šūde!“ ir, vis dar pristatinėdamas pirmykštę baimę varančias siaubingas kaukes, filmui sukuria geresnį, kino pasaulį tobulinantį, tęsinį.
38. „Skambutis“ (2002) (The Ring)
Video įrašas apie moters ilgais, juodais plaukais vaiduoklį ir šlykštų išgąstį tų, kuriuos ji aplanko yra Gore Verbinski įtakingos japonų siaubo istorijos „Ringu“ perkėlimas iš Tokijo į Siatlą, tačiau medžiaga atrodo tokia pati. Pradeda plisti idėja, jog po VHS kasetės peržiūrėjimo be įrodymų nužudomi tie, kurie peržiūrėjo kasetę prieš septynias dienas. Kūnai pradedami kaupti ir piktos dvasios šliauia iš televizorių greičiau nei galima pasakyti „miesto legenda“. Retas atvejis, kai amerikiečių perdarytas užsienietiškas siaubo filmas taip tobulai atspintdi originalią idėją.
37. Psichoterapijos Seansas Nr.9 (2001) (Session 9)
Masačiusetso Danverio valstijos ligoninė beveik amžių buvo tikras pragaras psichiniams ligoniams bei siaubingų eksperimentų ir neapsakomai žiaurios prievartos vieta. Dabar tai pavirto į prabangią vilą, tačiau sadizmas vis dar gyvas vadovo Brad Anderson sukurtame košmare, kuriame grupelė asbestų šalintojų rūšiuoja beprotnamio griuvėsius. Kad tai sumažintų atstumą tarp disocyvaus tapatybės sutrikimo ir demoniško apsėdimo, daug metų atgal kai tokios idėjos tapo nebemadingomis filmas naudojo pigiai atrodantį vaizdo įrašą kaip efektyvų teroro šaltinį.
36. Piranijos 3D (2010) (Piranha 3D)
Aleksandras Aja perdarė Joe Dantes 1978-ųjų metų „Piranijų“ originalą naudodamas tą patį pavadinimą ir dantytus mažus plėšrūnus. Visa tai tik į gerą. Prancūzų režisierius mažiau domisi perdarymu, nei Corman, ir yra labiau linkęs nukreipti senamadiškus gausaus nuogumo ir didelio kraujavimo junginius taip pat kaip ir įtraukti į junginį kelis juokelius. Tačiau visi, kas galvoja, jog tai paprasčiausia klaida, turėtų iškart peržiūrėti sceną, kurioje moteriai valties motoru yra nuplėšiami plaukai.
35. Velnio Atstumtieji (2005) (The Devil‘s Rejects)
Nors jo filmo „Tūkstantis Negyėlių Namų “ tęsinys rodo nekokį debiutą, Rob Zombie grindhouse žanro sugrįžimas buvo didžiulis šuolis į priekį,o žiauriaus filmo „Kruvinosios Skerdynės Texase: Pradžia“ pripažinimas ir 1970-ųjų metų blogio pradžia šneka apie šiuolaikinias kankinimo ir keršto problemas. Rokeriu tapęs režisierius drąsa atsiskaito už keistas scenas, kuriose yra kreipiamasi į kino kritikus dėl jo Marx brolių įvertinimo. Taip pat atsiskaitoma ir už finalinę sceną, kurioje yra turbūt vienintelis priimtinas „laisvo paukščio“ naudojimas ne tik Lynyrd Skynyr koncerte.
34. Mergina Naktį Namo Grįžta Viena (2014) (A Girl Walks Home Alone at Night)
Tuoj pamatysite kaip užburiančiame filmo debiute Ana Lily Armipour maišo šiaurės filmų žanrus su John Hughes gluminančia ode, o nespalvoto kino menas ir vampyrų istorijos neabejotinai parodo pagrindinį naują talentą. Tačiau faktas, kad siaubas yra vienas iš daugelio filmų sudedamųjų dalių, visiškai nesusilpnina jaudulio. Jūs galite labai susijaudinti dėl šitos didvytrės, vieną sekundę šokiančios kartu su savo simpatija ir staiga pašiurpti, kai vėliau ji parodo kažkam iltis.
33. Amer (2009) (Amer)
Filmų kūrėjai iš Belgijos Hélène Cattete ir Bruno Forzani savo debiute naudoja vizualinį žanro motyvą: juodas pirštines, kraujo raudonumo lūpas, skustuvo ašmenis ir puošniai ryškius bei estetinius jaunos moters, vardu Ana, gyvenimo etapus. Filmas yra stilingas, bauginantis ir kraštutinai ironiškas, o spalvų kaleidoskopas yra jutimiškai perkrautas. Tačiau svarbiausia yra tai, kad šis laisvos formos filmas imasi žanro, susijusio su vyriška grėsme ir naudoja jį tam, kad iššsiaiškintų kaip moteris jaučiasi išsigandusi, suerzinta arba medžiojama.
32. Projektas Monstras (2008) (Cloverfield)
Mįslingas pavadinimas, found-footage žanras ir virusinio interneto apgaulė, tipiška vykdomajam prodiuseriui J. J. Abram, yra tai, kas priartino filmą „Projektas Monstras“ prie istorinės nuotaikos. Tačiau filmas, perteikiantis nukrypusių nuo tikslo kūrinių siaubą, tikriausiai yra pirmas milžiniškas monstrų filmas nuo tada, kai buvo sukurtas Japoniškas filmas „Gorila“ (Gojira). Paniką kelianti nevaldomo ir siaubingo monstro ataka Manhatane lygina orientyrus sukeldama antrą parazitų ataką ir kviesdama vis netvarkingesnę nusivylusios karuomenės ataką. Tamsi ir nusivylusi žanro šerdis sukuria ribotą monstrų stovyklą.
31. Tu – kitas! (2011) (You‘re Next)
Adamo Wingardo neo-slash žanro filmas atnaujina 1970-ųjų metų klasikos „Paskutinis Namas Kairėje“ ir „Nepažįstamojo Skambutis“įsibrovimo į namus siaubą, tik šį kartą, vietoje paauglių merginų veiksmo centre atsiranda jaukus šeimos susitikimas, kurio metu pradeda kilti pavojus. Čia atsiranda daugiau sukrešėjusio kraujo, nei judinant nupjautą galvą, tačiau tamsus scenarijaus humoras ir sumanus siužeto posūkis tampa brangesnis už jūsų siaubo kainą. O Sharni Vinson yra viena rimčiausių šiknas spardančių siaubo filmų didvyrių.
30. Antikristas (2009) (Anntichrist)
Lars vinTriero psichologinis siaubo filmas, prasidedantis vaiko gimimu ir pasibaigiantis būriu beveidžių moterų grėsmingai žygiuojančių per nederlingus miškus, išsiskiria tuo, jog sukelia besiveržiantį jaudulį. Tačiau šis nelaimingos santuokos sielvarto portretas, kuriame vaidina Willem Dafoe ir Charlotte Gainsbourg, taip pat gali didžiuotis savo kraują stingdančiu nuoseklumu, prilygstančiu tradiciniems šio žanro filmams. Von Trier, norėdamas pabloginti savo veikėjų psichinę būseną, filmo pabaigą nukelia į senovinį namelį medyje. Filmas, parodydamas seksą kaip smurtinį aktą, yra užbaigiamas sutrauškytų vyriškų lytinių organų grafiniais vaizdais ir savarankišku klitorio žalojimu. Filmas pasakoja apie apsėstą namą, kuriame pagrindinių veikėjų mintis užvaldo demonai.
29. Kankiniai (2008) (Martyrs)
Prieš aštuonerius metus išleistas Prancūzų kino šedevras nudžiugino siaubo filmo gerbėjus. Pascal Laugier – režisierius, kuris sugebėjo sukurti šį kūrinį sirgdamas depresija. Nedidelio biudžeto filmas žaibiškai užėmė svarbią vietą siaubo filmų istorijoje. Filmas prasideda, kai pagrindinė filmo veikėja Lucie (Mylene Jampanoi) stebuklingai pabėga iš požeminio kankinimo kambario, kuriame ji buvo laikoma ir kankinama. Prabėgus metams ją pradeda persekioti moters, kurios ji nesugebėjo išlaisvinti šmėkla. Kartu su savo draugės Annos (Morjana Aloui) pagalba jos suseka piktadarius, kurie kankino Lucie. Pasirodo, kad kankintojai nėra kažkokie keisti ar baisūs žmonės – tai paprasta priemiesčio šeima. Visus įvykius sumaišo moters šmėkla, kuri pasinaudojusi pačios Luci rankomis ją sužaloja, taip sukurdama vaizdą, jog visą laiką pati mergina save ir kankindavo. Kaip režisierius žino ką jaučia kankinimo aukos – niekas nežino, tačiau jam puikiai pavyko sukurti asmenybę, kuri privertė susimąstyti filmo žiūrovus.
28. Nepažįstamieji (2008) (The Strangers)
Įsimylėjėlių pora, namas miškuose ir keli kaukėti įsilaužėliai – tai įprasti saubo filmų požymiai. Tačiau tai yra puikus pavyzdys kodėl stilius pradeda rūpėti tada, kai auditorija tampa įbauginta. Sušelptas apsileidėlių lūkesčio, režisierius Bryan Bertino skiria savo brangų laiką įsikišui į chaosą, kad kažkokiu būdu išspręstų kilusį konfliktą tarp aukų ir jų paslaptingų užpuolikų. Sukurti klaikaus tomandandy rezultato ir užgožtų blogų vyrukų kompozicijos, tyliausi momentai sukelia didžiausią įspūdį.
27. Pagieža (2002) (Ju-On (The Grudge))
Kai filmas „Ringu“ galimai padarė pradžią japoniškų siaubo filmų modernumui, tai nebuvo vienintelis tokio pobūdžio filmas šalyje. Kaulus stingdančiosTakashu Shimizu pasakos apie dvasių prakeiksmus, kurie persekioja kiekvieną, peržengusį namų slenkstį, kuriame buvo įvykdyta žmogžudystė, padėjo šalyje išplisti naujai filmų bangai. Trečioji filmo dalis, kuri pirmoji buvo išleista teatre ir gavo pasaulinį dėmesį, labiau patobulino nei pakeitė subžanro papročius, pridėdama neįvertinto malonumo šleikštulio jausmą tose scenose, kuriose juodaplaukės dvasios šliaužioja ir ropoja. Niekada nenuvertintike įspūdžio, kurį sukelia kažkieno netikėtai aptikta ranka galvos nugaroje.
26. Kasdieniai Rūpesčiai (2001) (Trouble Every Day)
Prancūzų režisierė Claire Denis savo negailestingai baisiomis meilės ir kanibalizmo pasakomis atskyrė gerbėjus ir kritikus. Ji pasirinko tinkamus vampyrų įvaizdžiui aktorius: Vincent Gallo ir Beatrice Dalle, kurie yravaizduojami kaip dvi atskiros kenčiančios dalys, kurios yra „ligos“atskirtos. Čia aukšto meno Veno diagrama susitinka su ekstremaliu siaubu. Jūs niekur nerasite geresnės alegorijos apie meilę prilyginamą naikinančiai aistrai.
25. Aš Regėjau Šėtoną (2010) (I Saw the Devil)
Istorija paprasta: slaptas paslaugų atstovas (Lee Byung-hun) bando sugauti psichopatą (Choi Min-sik), nužudžiusį savo nėščią žmoną. Abu bando išsisukti, žaisdami išlyginamą katės ir pelės žaidimą. Filmas įtraukia kankinimus, siaubingą smurtą, galvų nukirtinėjimus ir keletą šiurpiausių keršto scenų. Filmas iškelia klausimą: kaip geri žmonės geba sunaikinti blogį patys netapdami blogais? Nieškokite atsakymų, šis filmas panašėja į azijietiško kino išnaudojimą, kuris tiesiogine šio žodžio prasme mėgaujasi pirštų kišimu į žaizdas. Kalbant apie žudiką, Choi vaidina jį su tokiu bedvasiškumu, jog tai šiurpina: jis įasmenina žvelgiančią atgal bedugnę.
24. Įkalinta Pragare (2009) (Drag Me to Hell)
Galingas Sam Raimi sugrįžimas filme ape legendinę raganos ir mokyklos naujokės didvyrės istoriją nukelia jas į senovinį, mirusių čigonų, siaubo namą, kuriame sukyla atominis nosies kraujavimas, ožkos tampa apsėstos, o pyragėliai prakeikiami. Gerbėjams, kuriems nepavyko sudalyvauti parašų gavimo ceremonijoje, tai tampa lyg Fangorijos dievų dovana. Ir kai Lohman pačiu laiku pagyvenusiam lavonui pasiūlo „užspringti tuo“, tampa aišku, jog mes gavome beveik visus piktųjų numirėlių filmus, kurių mums reikėjo.
23. Viduje (2007) (Inside)
Prancūzų siaubo filmų kultūra pastaruoju metu išgyvena renesansą ir šis filmas yra puikus to įrodymas. Po to kai pagrindinės veikėjos Saros vyras žūsta automobilio avarijoje mergina tampa visiška atsiskyrėle. Netgi per Kalėdas nėščia mergina nenori nieko matyti savo namuose. Viskas pasikeičia, kai grėsminga, juodai apsirengusi moteris pasirodo ir pasiprašo, kad ją įsileistų į vidų. Mergina iškviečia policija, tačiau jie atvažiavę nieko neįprasto neranda. Neilgai trukus paslaptingoji moteris pasirodo vėl ir aiškiai nurodo savo kėslus – išpjauti dar negimusį vaiką tiesiai iš Saros pilvo. Turbūt jūs manote, kad tai yra ganėtinai žiauriu ir jūs visiškai esate teisūs. Visi kas pasitaiko paslaptingosios moters kelyje būna žiauriai nužudomi ir visada su aštriomis žirklėmis. Filmas yra bauginantis, žiaurus ir įtemptas. Viskas ko reikia šiuolaikiniam, geram siaubo filmui, tačiau daugumai nepavyksta to parodyti. Tai yra privaloma pamatyti juosta visiems siaubo filmų mėgėjams. Ateityje šis siaubo filmas sulauks daugelio fanų, kurie laikys jį klasika ir žiūrės dar ne vieną kartą.
22. Žudynių Sąrašas (2011) (Kill List)
Filmas prasideda kaip absoliučiai šeimyninė drama ir lėtai pavirsta į „paskutinio darbelio“ trilerį. Faktas, kad Beno Wheatley antrasis pribloškiantis filmas pasibaigia kaip laipsniškas keliavimas į pragarą, liudija džentelmeno gebėjimą sumaišyti žanrus iš žmonių staiga atimant paramą. Žinoma kuo mažiau detalių turi būti parodytos. Atskleista gali būti tik tai, jog režisierius nuo pat pradžios sukuria baisią filmo DNR dalį, o žiūrovai anksti supranta, kodėl filmas yra įtrauktas į siaubo filmų sąrašą.
21. Šeimininkas (2006) (The Host)
Neatsakingas mokslininkas palieka nestabilius chemikalus šalia vandeningo ir greitai besikeičiančio kūno, o vėliau keli nustebę mutantai užvaldo artimiausią miestą ir jo bejėgius, rėkiančius gyventojus. Pietų Korėjos žanro chameleonas Bong Joon-ho tuo metu, kai pasaulinė ekologija yra rizikingai nestabili, sukuria filmą apie milžinišką monstrą, kuriame įtraukia savo keistą juodą humorą ir aštrų visuomenės satyros jausmą. Neverta minėti, kad filmas dažniau nei įprasti šio subžanro filmai suformuotas tapatybes priskiria prie vandens gelmių gyvulių. Šis filmas yra juokingesnis ir geresnis nei kiti mažo biudžeto filmai apie Godzilas.
20. Purpurinė Kalva (2015)(Crimson Peak)
Iš Guillermo del Toro buvo primygtinai reikalaujama, kad istorija apie moterį 19-ame amžiuje ištekėjusią už vyriškio iš aristokratiškos šeimos, geriau būtų minima kaip “Gotiškas romanas”, o ne tradicinis siaubo filmas. Laikui bėgant vaiduokliai pradėjo šliaužioti grindimis, klajoti jų apgriuvusio dvaro koridoriais ir grąsinti šviesiaodei nuotakai (Mia Wasikowska), tačiau šis skirtumas tarp gotiško romano ir siaubo filmo buvo ginčijamas. Maria Bava ir Hammer produkcijos filmai yra aukšto stiliaus, o spalvų panaudojimas jų filmuose juos paverčia senamadiškais. Filmo siužetas, įtraukiantis aktorius Tom Hiddleston ir Jessica Chastain, iki pat galo išlieka toks baisus, kad galėtų priversti apsiversti karste net patį Edgar Allan Poe.
19. Kiti (2001) (The Others)
Nicole Kidman įtemptas virsmas į našlę motiną patvirtina antgamtišką Alejandro Amenabar paslaptį, kuri atnaujina laiko neskaičiuojantį apsėstų namų žanrą. Dėka vaikščiojimo per miegus ir šiurpos atmosferos, filme rodomi gąsdinimo būdai yra žemo lygio, tačiau nepaprastai veiksmingi. Amenábar savo subtilių metaforų ir mįslių būdu perspėja mus, jog ne viskas gali būti taip, kaip atrodo, vis dėlto jis niekada neduoda užuominų apie netikėtą filmo pabaigą.
18. (2012) (Berberian Sound Studio)
Tai yra siaubo filmas apie tai, kaip reikia kurti siaubo filmus, įkvėptas itališko giallo žanro. Filme vaidina Britanijos filmų žvaigždžė Toby Jones, garso efektų ekspertas, lėtai einantis iš proto nuo darbo su nedraugiška grupe. Rašytojas ir režisierius Peter Strickland, stebėdamas kaip vyras dingsta savo paties paranojiškose mintyse leisdamas dienas derinant aukų klyksmo garsą, didžiąją grėsmės dalį laiko pagrindinio veikėjo mintyse. Parodydamas mums netikrumą, kuris pavirsta geru išgąsčiu, filmas priverčia mus jaustis nepatogiai, o tai yra puiki žiūrovų manipuliacijos priemonė.
17. Skrodimas(2016) (The Autopsy of Jane Doe)
Atrodo tai bus eilinė nuobodi naktis morge, tačiau netikėtai tėvas ir sūnus įsitraukia į sudėtingą tyrimą bandydami atskleisti žuvusios merginos paslaptį. Atvežtas į morgą jaunos merginos kūnas neturi nei vienos žaizdos. Namuose, kuriuose aptiktas aukos kūnas įvyko daugiau pasibaisėtinų žmogžudysčių. Šiurpus Andre Ovredalio psichologinis siaubo trileris nepalieka abejingų ir žiūrovų nepaleidžia iki pat pabaigos.
16. Prieglauda (2007) (The Orphanage)
J.A. Bayno kurtas 2007 metų filmas iškelia klausimą: kas gali būti baisiau už nepaaiškinamą vaiko dingimą? Štai nervinantis atsakymas: galimybė, kad jaunas vaiduoklis yra su tuo kažkaip susijęs. Retas siaubo films yra tiek pat griebiantis už širdies kaip ir gąsdinantis, bet šis antgamtiškas trileris didžiąją dalį šio auklėjančio filmo neabejotinai paverčia į gotišką istoriją apie kalną, esantį apleistame Ispanijos Costa Verde ruože. Tačiau ilgiausiai trunkantį emocinį smūgį filmui suteikia išskirtinis Blenénos Rueda, kaip netekusios dingusio vaiko mamos, vaidmuo.
15. Dviejų Seserų Istorija (2003) (A Tale of Two Sisters)
Vėlyvajame 90-metyje japoniški siaubo filmai buvo užkopę į mados viršūnę. Režisieriaus iš Pietų Korėjos Kim Jee-woon tamsiaplaukių vaiduoklių istorijų perėmimas įrodo, kad prisiartinus prie antgamtiško išgąsčio, korėjietiški siaubo filmai gali prilygti savo kaimynams rytuose. Dvi seserys išgyvena neapykantą toleruojančius santykius su savo pamote, kol didžiulis apsėstas namas, kuriame jos gyvena, nesiliauja mėtyti užuominas apie jų bendrą praeitį. Neįprasta kamera iškreipia vaizdą ir kai iš šešėlio išlenda šmėkla, paverčia jį vis labiau stebinanči. Kuomet filmas atskleidžia visas savo paslaptis, disfunkcinė šeima perauga į savotišką monstro tipą.
14. Jis Tave Seka (2014) (It Follows)
Lytiškai pintančios ligos, neplanuotas nėštumas ir socialinis nerangumas alaus vakarėlių metų . Kaip neplanuotos sekso pasekmės šie išvardyti dalyki yra lyg švelnus vėjelis palyginus nesustabdoma šmėkla, kuri stebi judrius paauglius ir ir yra perduodama iš vienos aukos kitai nepadoriu būdu. David Robert Mitchell žemos kokybės filmas, sutelkiantis dėmesį į lytiškai sujaudintus paauglius, yra pripildytas stilistinio suklestėjimo ir tobulai išrinkto John Carpenter priesaikos davimo bei autentiško pojūčio, kad jūs stebite tikrą košmrą.
13. Velnio Namai (2009) (The House of the Devil)
Ti Westo lėtai besivystanti pamokanti pasaka „Beware of Satanist!“ atrodo lyg 1980-ųjų artefaktas, rastas dulkėtame, apleistos vaizdo įrašų parduotuvės kampe. Naivus koledžo studentas įsidarbina aukle dviejų neaiškių veikėjų namuose. Prieš prasidedant trečiajai pragaro vartų atsidarymo scenai, „Velnio Namai“ įtraukia baisią atmosferą ir retro stilių, įtraukiantį sužūlusią aparatūrą, Fixx dainą ir sukelia didelę žiūrovų baimę, kad viskas baigsis labai blogai.
12. (2001) (The Devil‘s Backbone)
Įtaigi ir niūri vaiduokliška istorija, pasakoja apie apsėstus vaikų globos namus pilietinio Ispanijos karo metu. Trečioji Guillermo del Toro ypatybė yra gebėjimas sudėlioti viską į savo vietas, o stebint kaip jis atranda savo tikrąjį pašaukimą atsiranda tikrasis siaubas. Tai yra jo pats paprasčiausias filmas, tačiau tuo pačiu metu ir vienas baisiausių, daugiausia dė to, nes filmo senamadiškas antgamtiškumas taip tobulai įsitaiso realiame gyvenime.
11. Serbiškas filmas (2010) (A Serbian Film)
Bene daugiausiai apkalbų pastaraisiais metais sulaukęs filmas, tikrai šokiravo net ir visko mačiusius. Serbų kilmės režisierius Srdjan Spasojevic sukūrė tokį galingą filmą, kad daugelis žiūrovų nesugebėdavo peržiūrėti filmo iki galo. Srdjan Todorovic vaidina pagrindinį filmo herojų Milos – buvusį pornografinių filmų aktorių, kuriam reikia pinigų, kad išgabentų savo šeimą iš užspaustosios Serbijos. Milos gauna puikų pasiūlymą nusifilmuoti naujame pornografiniame filme, tačiau viskas nebus taip paprasta. Per vėlai sužinojęs, jog įsitraukė į tikrai šokiruojančių pornografinių filmų kūryba jis privalo filmuotis, nes kitu atveju jo šeimai gali atsitikti itin nemalonūs dalykai. Naujasis pagrindinio veikėjo darbdavys verčia jį filmuotis itin žiauriose sekso scenose, kur galiausiai viskas pasrūva krauju. Jokių stabdžių neturintis režisierius visiškai nepaisė moralinių normų, tad nenustebkite filmo metu pamatę vaiko prievartavimo sceną. Filme viena po kitos seka akį rėžiančios ir psichiškai veikiančios scenos, kurios stebina net ir visko mačiusius. Sunku net ir kalbėti apie tokį filmą. Šį filmą reikėtų pamatyti pačiam, kad suprasti, kodėl pasaulyje kilo tiek daug kalbų ir pasipiktinimo.
10. Po Tavo Oda (2013) (Under the Skin)
Režisierius Jonathan Glazer užrtuko beveik dešimtmetį kol pritaikė Michael Faber ateivių invazijos romaną, apie nežemišką būtybę, pasirodančią moteriškame žmogaus pavidale ir viliojančią tranzuojančius vyrus tam, kad įviliotų juos į spąstus , ištirpdytų ir suvalgytų juos. Vėliau šis sutvėrimas, gyvendamas didelėje mėlynoje marmuro statuloje, aptinka įdomų atradimą apie savo seksualinę tapatybę . Pabaigoje visi žiūrovai verkia kartu su monstru. Mažiau išradingo režisieriaus rankose filmas „Po Tavo Oda“ niekada nebūtų pasiekęs tokio meistriško manipuliavimo pasisekimo. Tačiau tai nėra filmas, kurį žiūrėtumėte vėl ir vėl. Tai lyg šiltas dušas tikrame košmare.
9. Nusileidimas (2005) (The Descent)
Britų režisierius, pasinaudojęs savo serialo „Sostų Karai“ pagalba ir kitaip pristatęs televizijos poveikį, po metų, kartu su savo negailestinga išgyvenimo siaubo istorija, užsidirbo vietą siaubo filmų karalystėje. Praėjus metams po kaulų lūžių avarijos metu, moterų grupė pradeda užsiiminėti urvų kasyba nutolusiame Apalačių urve ir atkasa gerokai daugiau, nei pačios tikėjosi. Įtempta klaustrofobiška aplinka ir kitos detalės kelia tikrą jaudulį, tačiau įvairūs pagrindinių herojų odos nutrinimai ir kruvinas emocinio užsidegimo sielvartas atskleidžia filmo didingumą. Tik keli iš geriausių šio žanro filmų išdrįsta žengti į tokias gilias vietoves.
8. Zombių Karalius (2004) (Shaun of the Dead)
Filmas yra gerbėjų prilyginamas filmų apie zombius ekspertų klaidai, tačiau neišduokite šito režisieriui Edgar Wright. Shaun puikiai sujungia siaubą ir komediją taip, kad tai dar labiau gąsdina. Ši eilinio vyruko (Simon Pegg) ir jo kvailo geriausio draugo (Nick Frost), kuris išsiaiškina, jog numirėliai terorizuoja jų kaimynystę, istorija įtraukia papildomą šoką, todėl matant jų draugus ir mylimuosius žiauriai sunaikinamus jų akyse noras juoktis nuolatos mažėja. Keletas išmėsinėjimo ypatybių, sukeliančių pykinimą, sugriauna visas sienas ir suplėšo jį į gabalėlius.
7. Ragana (2015) (The Witch)
Roberto Eggerio sukurtas siaubo šedevras, įtraukia 17-ojo amžiaus Naujosios Anglijos šeimą, turinčią ūkį, kuri puola į neviltį ir pamišimą poto, kai jų kūdikį pagrobia vietinė ragana. Nors filmas įtraukia kelis tikrai šiurpinančius epizodus, didelė dalis neįveikiamo paslaptingumo atsiranda iš to, kas neparodoma ekrane, kartu su įtampa, kuri neišvengiamai nulemia šeimos puritoniškos išvaizdos konfliktą su žiauriomis motinos gamtos galiomis. O šeimos ožys, juodasis Filipas, privers jus visam gyvenimui liautis lankiusis zoologijos soduose.
6. Pulsas (2001) (Pulse)
Kiyoshi Kurosawa apokalptinėje šmėklų istorijoje vaizduojamas klastingas ir savižudybę skatinantis miazmų internetinis įsibrovimas į žmonių pasaulį. Iš visų ankstyvųjų japoniškų siaubo filmų, „Pulsas“ yra nepalyginamai baisiausias ir pranašiškiausias. Filmas įtraukia mažėjančią technologijų kaltę ir neigiamą poveikį žmonijai. Dar daugiau, filmų kūrėjas niekada nesiima pigių gąsdinimo būdų, jis geriau pasirenka velniškai lėtą didelės baimės augimą, tam kad visuomenė greitai išvengtų dvasinio puvimo. Retas siaubo filmas palieka tamsią dėmę žiūrovų sielose.
5. Namas Girios Glūdumoj (2012) (The Cabin in the Woods)
Labiausiai triuškinantis siaubo filmas nuo „Klyksmo“ laikų, pavertė šį žanrą savaime suprantamu. Drew Goddard visiškai kitu kampu parodo labiausiai pabodusią filmo klišė: sekslualiai įsiaudrinę koledžo jaunuoliai, norėdami laisvai apsvaigti nuo narkotinių medžiagų bei užsiimti seksu, persikelia į namą girioje, tačiau šis siužetas tampa tokiu originaliu, kad net Holivudas nerado jokio būdo, kaip sukurti šio filmo parodiją. Filmas įtraukia daugybę originalių posukių, kuriais galima puikiai mėgautis. Tačiau tikrasis filmo sumanumas atsiskleidžia gebėjime būti baisiu ir juokingu netampant nuvalkiotu.
4. Babadukas (The Babadook) (2014)
Jennifer Kent debiutas nebuvo vienintelis iš šių metų geriausių, tačiau tai buvo vienas iš konceptualiausiai skambančių: Ji žino ne tik kaip išgąsdinti žmones, tačiau ir to priežastį. Tai istorija apie našle tapusią motiną (Essie Davis), kurios sūnui pavojų kelią liesas demonas, išlindęs iš vaiko knygos. Filmas tampa tikrai gąsdinantis, nepaisant to, jog pagrindinė mintis pasikeičia į tai, kaip greitai tėviška meilė gali pavirsti į neapykantą. Tai šėtoniškas filmas, kuriame kiekvienas tampa pabaisa.
3. Įsileisk Mane (2008) (Let the Right One In)
Puikus, tamsus ir giliai paveikiantis Tomo Alfrendsono 2008 metų filmas, filmų apie vampyrus žanrui suteikė labai reikalingą postūmį kartu su liūdnu neįprastų santykių tipo pasirinkimu apie atstumtą 12 metų amžiaus berniuką, kuris netyčia užmezga ryšį su „jauna“ vampyre, gyvenančia kitapus durų. Filmas yra kupinas švediško nerimo, tam kad būtų galima didžiuotis Ingmar Bergman ir pakankamai autentiško bei gąsdinančio kreipimosi į siaubo filmų fanatikus. Tikriausiai dar labiau baugina filmo idėja, jog vyrai turi galios būti dar labiau žvėriškais nei tikros pabaisos.
2. 28 Dienos Po (28 Days Later..) (2002)
Kartu su daugybe puikių siaubo filmų, Danny Boyle zombių trileris išaugo iš tikro pasaulinio siaubo. „28 Dienos Po“ pasakoja apie saujelę išgyvenusių žmonių, (Cillian Murphy ir Naomie Harries) bandančių išlikti priekyje per žingsnį nuo nesustabdomos numirėlių gaujos, kuri ne tik švenčia valgydama žmones, tačiau atrodo kupina nenumalšinamo pykčio ir įnirtingai vejasi filmo herojus, taip jiems sukeldama beprotišką košmarą. Mini Dv kadras parodo purviną, po-apokaliptinį bjaurumą. Filmas yra delninės kameros ir pataisyto nervingumo stebuklas. Tačiau šis siaubo filmas taip pat kalba apie nesąmoningą nerimą dėl pasaulio, kuriame lėtai verda įtampa bei gausi paranoja priverčia pajusti baisias naujas normas.
1. Išvarymas (The Conjuring) (2013)
Daugybė režisierių lieka ištikimi senamadiškiems siaubo filmams, tokiems kaip „Egzorcistas“, o James Wan yra vienas iš tų, kurie geba sukurti kažką verto šios įtakos. Ši vaiduokliška istorija yra sukurta tokiu pačiu tikrovišku stiliumi, kuris apdovanojo mus filmu „Amitvilio Košmaras“ . Ankstyvaisiais 1970-aisiais metais, panramolių reiškinių tyrėjai Ed ir Lorraine Warren (Patrick Wilson ir Vera Farmiga) apsilanko pas Rod Ailando valstijoje gyvenančią šeimą, kuri tiki, jog jų name vaidenasi. „Išvarymas“ nėra tiesiog filmų perdarymo laikotarpio kūrinys, tai velnioniškai veiksmingas grįžimas į septyniasdešimtųjų stiliaus dirbtuvės siaubą, kai metodinis vaikščiojimas ir ledinis tonas nugalėdavo pigų apsimetinėjimą. Didingas ir rafinuotas siaubas, kartu su Wan velnioniškai žaidžiančiu su savo publika ir priverčiančiu juos pašokti nuo kiekvieno judančių baldų garso bei atsitiktinės kelionės į velniškai baisų rūsį, yra jaučiamas kiekviename kadre.
Taip pat skaitykite: TOP 10 labiausiai seksualiai provokuojančių kino filmų (N-18)
