Amerikiečių rašytojas, filosofas, dvidešimt penkių knygų autorius ir bendraautoris Danielis Kleinas išvyksta atostogauti į Graikiją, pasiėmęs lagaminą, pilną filosofinių knygų. Autorius nusiteikęs atsidėti apmąstymams apie laiką, džiugų gyvenimą, brandą ir turiningą senatvę. Remdamasis filosofų – nuo Epikūro iki Sartre‘o – įžvalgomis, jis mokosi ir kitus moko kuo prasmingiau leisti turimą laiką, mėgautis kasdienybės akimirkomis, taip pat priimti garbų amžių kaip ypač vertingą gyvenimo etapą.
„Kelionės su Epikūru: Į Graikijos salą ieškant gyvenimo pilnatvės“ (VAGA, 2018) – tai šmaikšti, intelektuali kelionių knyga kartu yra ir savotiškas meditacijų vadovas. Ji įkvepia lengvumo bei optimizmo, tad yra tobula dovana vasarotojams. Jeigu manote, kad filosofija yra kažkas sudėtingo, nuo ko jums apsisuks, o gal net įsiskaus galva, Danielis Kleinas įrodys, jog yra priešingai. Ši šilta, susimąstyti skatinanti knyga atveria galimybę filosofiškai pasvarstyti apie gyvenimą, kviečia domėtis, kaip kuo vertingiau praleisti mums skirtą laiką.
PROLOGAS
Staliukas Dimitrio tavernoje
Mąstant apie senatvės filosofiją
Jis sėdi prie medinio staliuko Idros saloje, Kaminio kaime, Dimitrio tavernos terasoje. Už dešinės ausies turi užsikišęs levandos šakelę – įdėjo nemažai pastangų, kad ją pakeltų nuo žemės pakeliui link šios vietos. Kartkartėmis, paprastai tomis akimirkomis, kai pokalbis su užstalės bičiuliais aprimsta, jis paima žolyną, porąkart jį pauosto ir vėl grąžina jaukion vietelėn. Vyrui iš dešinės stovi į stalą atremta vaikščiojimo lazdelė iš alyvmedžio, papuošta alavine moters figūrėle – Kariuai mergele, globojusia senovinį kaimą Peloponeso pusiasalyje, kuriame stovėjo deivės Artemidės šventykla.
Jis visada pasiima lazdelę su savimi, nors vaikštant ji nereikalinga: vyriškis vaikšto lėtai, bet stabiliai. Ši lazdelė – tai ženklas, jo amžiaus simbolis. Taip pat ji byloja apie to žmogaus nugyventą gyvenimą. Senovės graikų kalba žodis „lazda“ pirmiausia reiškia lazdą, kuria kareiviai smūgiuoja priešams. Galbūt rankeną puošianti daili mergelė taip pat pasirinkta neatsitiktinai: juk žinoma, kad šis senukas jaunystėje mėgo gražias moteris.
Linkteliu jam, sėdėdamas ant kėdės po tavernos stogeliu ir skaitydamas knygą pavadinimu Laimės menas, arba Epikūro mokymai (The Art of Happiness, or The Teaching of Epicurus). Jis linkteli man atgal, lengvai pakreipdamas savo žilą galvą – taip rodydamas orų pasitenkinimą. Tada grįžta prie pašnekesio su draugais. Šis žmogus vardu Tasas, jam septyniasdešimt dveji. Jau daug metų jį pažįstu.
Tasas atrodo būtent taip, kaip įprasta jo amžiaus žmogui: jo veidą ir kaklą dengia gilių besikryžiuojančių raukšlių tinklelis – jis vis dar laikomas patraukliu vyru, senu žaviu vyriškiu. Posakis „amžius atsispindi veide“ jam yra komplimentas. Prancūzų filosofas Alberas Kamiu (Albert Camus) romane Krytis rašė: „Deja, peržengus tam tikrą amžiaus ribą kiekvienas žmogus ima atrodyti taip, kaip jis to nusipelnė.“ Taigi egzistencialistinės filosofijos atstovas taip pat pritarė šiai minčiai. Žmogaus veidas atskleidžia tiesą apie jį. Veidas, kurį žmogus per gyvenimą įgyja, yra jo pasirinkimų bei iš tų pasirinkimų kilusių patirčių rezultatas. Salos gyventojai sako, kad asmens, kuris gyvenime patyrė iššūkių ir juos įveikė, veidas senatvėje atspindės vidinę brandą. Žmogus užsitarnavo tą veidą. Jo grožį lemia turiningai nugyventas gyvenimas.
Pasiklausau Taso ir jo draugų pokalbio. Jie sėdi vienas šalia kito ir garsiai šnekasi, kaip kad yra įpratę, taigi man visai nesunku juos išgirsti. Nors mano graikų kalbos žinios labai menkos, apsiriboja pagrindais, jų pakanka, kad suprasčiau pašnekesio esmę: šis pokalbis prasidėjo dar prieš man ateinant ir tęsis tol, kol saulė pradės leistis už Peloponeso pusiasalio kitapus jūros. Tai – betikslis linksmas plepėjimas, dažniausiai apie kasdienius ir nuobodžius dalykus. Senoliai kalbasi apie saulę, apie tai, kad šiandien neįprastai apsiniaukę, aptarinėja naująjį sūrių prekystalio savininką uosto turguje, savo vaikus ir anūkus, Atėnų politines aktualijas. Kartais kuris nors iš jų papasakoja istoriją iš savo praeities – paprastai bičiuliai ją jau būna girdėję. Šias kalbas kartais pertraukia atsipalaidavimu ir ramybe alsuojančios tylos akimirkos – tada jie žvelgia tolyn, į Peloponeso pusiasalio sąsiaurius.
***
Į šią Graikijos salą grįžau jausdamas asmeninę misiją: aš pats dabar jau senas, septyniasdešimt trejų; noriu kuo labiau pasimėgauti šiuo savo gyvenimo etapu. Keletą atskirų ilgesnių laikotarpių gyvenau Graikijoje, tad tikiu, kad galėčiau pasisemti idėjų iš čionykščių senų žmonių gyvenimo būdo. Man visada atrodė, kad Idros senoliai yra neįprastai patenkinti savo dabartiniu gyvenimu.
Taip pat iš anapus Atlanto atsigabenau nedidelę bibliotekėlę filosofijos veikalų: ją sudaro daugiausia senovės Graikijos mąstytojų traktatai, kai kurie dvidešimtojo amžiaus egzistencialistų kūriniai, dar kelios mano mėgstamos knygos – jose taip pat tikiuosi rasti užuominų apie mane dominančius gyvenimo klausimus. Nuo pat studijų laikų –studijavau prieš daugiau kaip penkiasdešimt metų – nuolat domėjausi didžiųjų filosofų mintimis apie tai, kaip gyventi, kad gyvenimas būtų vertingas ir dovanotų pasitenkinimą. Pamenu, kai kurie iš tų mąstytojų pateikė įdomių minčių, kaip pilnatviškai nugyventi senatvę, nors, kai dar turėjau jaunatviškų ambicijų (jau nekalbu apie tuos laikus, kai tryškau energija ir nešiojau ilgus plaukus), mane ši tema ne itin domino. Atrodė teisinga skaityti senovės Graikijos filosofų kūrinius, regint prieš save akmenimis nusėtą, saulės nutviekstą peizažą, kuriame tos idėjos pirmiausia suklestėjo.
Knygynų tinklo VAGA nuotr. / © Goda Malinauskaitė
***
Leistis į šią kelionę paskatino ne nušvitimas, aplankęs per gimtadienį, ar šokiravęs atspindys veidrodyje, o kai kas gerokai proziškesnio – apsilankymas pas dantų gydytoją. Daktaras Nachtas, šen bei ten pabaksnojęs mano burnoje, rimtu veidu pranešė, kad mano žandikaulis dėl amžiaus natūraliai atrofavosi, taigi reikia pašalinti mano apatinio žandikaulio dantis, pakeisti juos implantais. Dar pridūrė, jog vienintelė alternatyva būtų protezavimas, nesant nė vieno stabilaus danties protezui prilaikyti. Tokiu atveju turėčiau atsisakyti kepsnių, kiaulienos žlėgtainių, man dažnai nutiktų rausti verčiančių nelaimingų atsitikimų, kai protezas atsikabintų ir iškristų iš burnos, prilipęs prie, tarkim, iriso gabalėlio. O visų blogiausia – įgyčiau su niekuo nesupainiojamą gremėzdišką senio šypseną. Akimirksniu užsiregistravau implantuoti dantų.
Grįžęs namo, peržvelgiau visų procedūrų tvarkaraštį. Mažiausiai septyni apsilankymai pas artimiausią burnos chirurgą, esantį už geros valandos kelio. Man tektų reguliariai vaikščioti į jo kabinetą beveik metus. Greitai paieškojęs informacijos internete, supratau, kad po kiekvienos sesijos porą dienų turėtų skaudėti, jau nekalbant apie bendrą kelių savaičių laikotarpį, per kurį iš esmės turėčiau maitintis kūdikių tyrelėmis. Be to, žinoma, man tai kainuotų kelis tūkstančius dolerių. Priminkite, dėl ko visa tai?
Dėl kiaulienos žlėgtainių? Dėl to, kad gėdingai neiškristų dantys? Dėl jaunatviškesnės šypsenos?
Tada suvokiau, jog būtent grėsmė, kad protezai iškris, ir seniokiška šypsena lėmė mano sprendimą žaibiškai pasirinkti implantus. Tačiau dabar tai nebeatrodė svarios priežastys. Jos vargiai atspindėjo tikrąsias vertybes, kuriomis aš vadovaujuosi šiame gyvenimo etape. Ar mane, jau įžengusį į aštuntąją dešimtį, tikrai taip neramino, kad pasauliui pateiksiu kvailoką seno žmogaus šypseną? O dar svarbiau tai, kad laikas, kai galėjau aiškiai mąstyti ir gana lengvai judėti, trumpėjo nė kiek ne lėčiau, nei minkštėjo mano žandikaulis. Ar aš išties norėjau visus metus reguliariai lankytis pas burnos chirurgą?
Nenorėjau. Tada supratau, kad, pats to nesuvokdamas, pasidaviau vyraujančiai madai stengtis pratęsti savo jėgų žydėjimą, toli peržengiant ribą, anksčiau jau vadintą „senatve“. Nesąmoningai vaikiausi šios mados. Tai atspindėjo jau ne tik kosmetiniai trūkumai, bet ir visas mano suvokimas, kiek visaverčio gyvenimo man dar liko. Ėmiausi abejotino patikimumo matematikos. Mane įsupo neigimo epidemijos banga. Pats to nesuprasdamas, vis rinkausi variantus, kuriuos mačiau kaip „jaunystės implantus“.
Šį naująjį senatvės kredo regėjau visur, kur tik pažvelgdavau. Jei tik kas nors, net ir netyčia, užsimindavo, kad štai, amžius jau slegia, jis akimirksniu būdavo piktokai išbaramas: „Tu ne senas. Tu vis dar savo jėgų žydėjime!“ Paprotinamas, kad „būti septyniasdešimties – tai tas pats, kas būti penkiasdešimties“. Įtikinėjama „nepasiduoti“ senatvei.
Šis įsitikinimas skatina mano bendraamžius kelti vis naujus tikslus, nuolat stačia galva pulti į naujas veiklas, kurti vis naujus planus, kaip save patobulinti. Mums aiškinama, kad medicina ir jos užtikrinama ilgesnė gyvenimo trukmė suteikia mums precedento neturinčią galimybę ištempti savo jėgų žydėjimą iki begalybės. O jei pasiduosime senatvei, tai būsime kvailiai arba, dar blogiau, bailiai.
Visur aplinkui mačiau savo bendraamžius, tebesidarbuojančius toje pačioje srityje, kaip ir geriausiais savo metais. Jie dažnai dirbdavo netgi sunkiau nei kada nors anksčiau. Kai kurie išsiruošdavo į ekspediciją po egzotiškas vietoves, į kuprinę įsimetę knygą 1 000 vietų, kurias privalai pamatyti. Kiti pradėdavo vaikščioti į prancūzų kalbos pamokas, bėgioti, užsirašydavo į plastines operacijas ar jauninančias hormonų terapijas. Viena mano pažįstama, jau bebaigianti septintąją dešimtį, ne tik pasitempė veido odą, bet nusprendė dar pasididinti krūtinę. O vienas mano metų vyriškis teigė, kad, naudodamas testosterono pleistrus ir kas tris paras gerdamas potenciją skatinančius vaistus, vėl pradėjo jaustis it jaunas eržilas. Amžinai jaunas* tapo mano kartos daina. Aš, net nesusimąstydamas, pritariau šiam chorui.
Išties nesunku įžvelgti amžinos jaunystės žavesį. Viską pasvėręs, galiu sakyti, kad geriausi mano gyvenimo metai suteikė man nemažai pasitenkinimo. Tad kam sustoti? Kodėl gi nepasiėmus iš gyvenimo dar daugiau gero? Paskui dar? Ir taip be galo?
Bet kažkodėl ši naujoji senatvės filosofija man netinka ir nepatinka. Būtent atsiradęs poreikis implantuoti dantis paskatino giliau apie tai susimąstyti. Įtariu, kad, jeigu pasukčiau šiuo išpopuliarėjusiu keliu, netekčiau kai ko itin reikšmingo – praleisčiau unikalų ir neįkainojamą savo gyvenimo etapą. Mane kankina įsišaknijęs nerimas, kad iš pratęsto savo jėgų žydėjimo teks įpulti tiesiai į labai seną senatvę. Tai – dabar jau gerokai sutrumpėjęs laikotarpis prieš pat mirtį, paženklintas senatvine silpnaprotyste ir prie žemės lenkiančiu silpnumu. Aš nuoširdžiai nerimauju, kad, pasirinkus tokią kryptį, man tektų nuolat gailėtis, jog niekada nepatyriau tikros ramios senatvės.
Problema ta, kad aš nelabai žinau, koks yra tas tikrasis senolis ir kaip jis turėtų gyventi, tačiau nujaučiu šį bei tą. Būtent nuo to norėčiau pradėti. Manau, kad tikrasis senolis turėtų būti atviras sau pačiam: kiekgi jam liko visiškai sąmoningo gyvenimo, kai protas dar šviesus? Jis norėtų išnaudoti tą laiką kuo tinkamiau. Taip pat manau, kad tas žmogus nujaustų, jog šiame gyvenimo etape jam atsiveria reikšmingos galimybės, kurių iki tol neturėjo.
Tačiau tai viskas. Toliau – tik gausybė klausimų. Būtent todėl ir vėl esu šioje Graikijos saloje su lagaminu, pilnu filosofinių knygų.
TAIP PAT SKAITYKITE: TOP 10 knygų: ką skaityti vasaros atostogų metu?
