Britų režisierius Ridley Scottas (g. 1937) pirmąjį filmą „Berniukas ir dviratis“ (1965 m.) susuko dar studijuodamas Londono Karališkame menų koledže (vaidino jo tėvas, buvęs karininkas, ir jaunesnis brolis Tony, vėliau taip pat tapęs kino režisieriumi).
Baigęs mokslus dirbo BBC TV koncerne, pradžioje buvo atsakingas už serialų dizainą, vėliau gavo teisę režisuoti atskiras serijas.
1968 m. įsteigė savo reklamos studiją „Ridley Scott Associates“, kurioje įsidarbino Alanas Parkeris, Hugh Hudsonas ir kiti vėliau išgarsėję britų kino režisieriai.
1977 m. R. Scottas debiutavo pilnametražiu filmu „Dvikovininkai“ (The Duellists).
Kinematografinio pasaulio sensacija tapę George‘o Lucaso „Žvaigždžių karai“ pradėjo naują kosminių filmų bangą, ant kurios netrukus iškilo R. Scotto „Svetimas“ (Alien, 1979) – vienas įspūdingiausių visų laikų fantastinis trileris, susilaukęs kelių tęsinių.
Nemažą savo talento dalį R. Scottas paaukojo kriminaliniam kinui ir sukūrė kelis įsimenamus šio žanro filmus: „Sergėtoją“ (Someone to Watch Over Me, 1987), „Juodąjį lietų“ (Black Rain, 1989), „Hanibalą“ (Hannibal, 2001), „Amerikos gangsterį“ (American Gangster, 2007) ir „Patarėją“ (The Counselor, 2013).
Stebina R. Scotto filmų įvairovė – istorinis epas „Gladiatorius“ (Gladiator, 2000), karinė drama apie amerikiečiams ne visai malonią karinę misiją Somalyje 1993 m. „Juodojo vanago“ žūtis“ (Black Hawk Dawn, 2001), kriminalinė komedija apie išradingus sukčius „Apgavikai“ (Matchstick Men, 2003), drama apie viduramžių kryžiaus karus „Dangaus karalystė“ (Kingdom of Heaven, 2005), melodrama apie prarasto rojaus atradimą Provanse „Geri metai“ (A Good Year, 2006), veiksmo filmai apie kovas prieš šiuolaikinį terorizmą „Melo pinklės“ (Body of Lies, 2009) ir Šervudo girios „razbaininką“ „Robinas Hudas“ (Robin Hood, 2010 m.).
Svarų žodį R. Scottui pavyko tarti ir fantastikos žanre. Jo „Svetimas“ (Alien, 1979) ir „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (Blade Runner, 1982) seniai tapo žanro klasika, o šiuolaikinį fantastinį kiną sunku įsivaizduoti be jo „Prometėjo“ (Prometheus, 2012) ir „Marsiečio“ (Martian, 2015).
Panagrinėkime plačiau režisieriaus Ridley Scotto garsių filmų dešimtuką:
10. „PROMETĖJAS“ (Prometheus, 2012)
Ilgai reklamuotas „Prometėjas“ buvo vadintas didžiausia 2012 metų sensacija. Iš pavadinimo gali pasirodyti, kad tai dar viena istorija, kurią moderniomis technologijomis apsiginklavę filmų kūrėjai dabar štampuoja pagal senovės mitologijos vadovėlių legendas. Bet ši asociacija labai apgaulinga. Nes britų režisieriaus R. Scotto „Prometėjas“ su tokia literatūra neturi nieko bendra.
„Prometėjus“ – tai kosminis erdvėlaivis, kuriuo astronautai su specialia misija išvyksta į kažkur tolimoje galaktikoje esančią Dzetos tinklo sistemą.
Į pavojingą kelionę mokslininkai ir astronautai išsirengė tada, kai iššifravo daugiau nei prieš dešimtis tūkstančių metų rašytas egiptiečių, babiloniečių, majų ir šumerų piktogramas. Visos šios senovinės civilizacijos paliko keistus piešinius, kuriuose į žmones panašios milžiniškos figūros pirštu rodo į kosmosą, kuriame , kaip dabar supranta mokslininkai, yra nežinoma galaktika su savo Saule ir gyvybei tinkančia planeta.
Ši ekspedicija baigsis toje vietoje, kur prasidėjo „Svetimo“ (1979 m.) įvykiai.
Fantastams darosi vis sunkiau kuo nors nustebinti. „Prometėjaus“ kūrėjams tai, regis, pavyko. Jau pirmoje filmo scenoje pateikiama „alternatyvi“ gyvybės Žemėje atsiradimo versiją. Išblyškęs vyriškos lyties humanoidas (matyt, tuoj po Senajame testamente minimo pasaulio sutvėrimo) išgeria nuodų iš taurės, kad savo mirties akimirką savuoju DNK galėtų „apvaisinti“ iš chaoso gimusią planetą.
Po šio prologo, tarsi pamėgdžiodami Stanley Kubricko fantastinį šedevrą „2001 metų kosminė odisėja“ (1968 m.), „Prometėjaus“ autoriai peršoka į 2089-uosius metus ir į tuoj po jų sekantį kosminį skrydį.
Asociacijų su S. Kubricko filmu bus daug. Panašūs rakursai ir kosminio laivo interjerai. Tik, kaip pamenam, aukštesnio lygio protą 1968 metais sukurtame filme įkūnijo superprotingas kompiuteris, vardu HALAS, o „Prometėjuje“ šios funkcijos patikėtos žmogaus pavidalą turinčiam androidui Deividui (jį suvaidino dabar iš vieno filmo į kitą sėkmingai skraidantis aktorius Michaelas Fassbenderis),
Paklaustas kaip ruošėsi androido Deivio vaidmeniui, M. Fassbenderis pasakojo, jog sąmoningai atsiribojo nuo juostos „Svetimas“, ir įkvėpimo ieškojo žiūrėdamas tokius filmus kaip „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ („Blade Runner“, 1982), „Tarnas“ („The Servant“, 1963), „Arabijos Lorensas“ („Lawrence of Arabia“, 1962) bei „Žmogus, kuris nukrito ant Žemės“ („The Man Who Fell to Earth“, 1976).
Savo įkūnijamo personažo kūno judesius aktorius sugalvojo stebėdamas sportininko Gregory Louganiso eiseną bei stengdamasis nekopijuoti kitų kino istorijoje žinomų robotų ir androidų.
Fantastiškiausia šiame filme yra net ne pati kosminė odisėja, o teorinė prielaida, kad mūsų amžiaus pabaigoje suartės NASA ir Vatikano nuomonės apie pasaulio sutvėrimą. Mokslinį protą ir tikėjimą simbolizuojančių organizacijų atstovai pagaliau sutaria, kad gyvybės Žemėje atsiradimas buvo neįmanomas be kosminio proto įsikišimo. (G.J.)
9. „DVIKOVININKAI“ (The Duellists, 1977 )
Kas jaunystėje nesižavėjo įvairiausiomis keršto istorijomis, kuriose paniekinę slaptai rezgamas intrigas priešininkai susidurdavo akis į akį garbingoje dvikovoje, kurioje įžeistos garbės klausimas buvo sprendžiamas taikliu pistoleto šūviu arba mirtinu špagos dūriu.
Visais laikais kino žiūrovams buvo įdomūs vadinamieji „apsiausto ir špagos“ filmai apie muškietininkus ir pavienius aristokratus bei visokiausio plauko avantiūristus.
Dažniausiai klasikinės dvikovos baigdavosi kruvina satisfakcija, rečiau – susitaikymu ir taikiu rankų paspaudimu.
O britų režisierius Ridley Scottas savo debiutiniame filme „Dvikovininkai“ (The Duellists, 1977 m.) vaizduoja nesutaikomų priešininkų dvikovą, tampančia abu antagonistus visą gyvenimą persekiojančia idee fixe, paprasčiau kalbant, įkyria mintimi, patologiškai užvaldančią žmonių psichiką.
Savo pilnametražiam debiutui R. Scottas pasirinko garsaus britų literatūros klasiko Josepho Conrado romaną „Tamsos širdis“ (Heart of Darkness), bet prodiuseriai šio projekto atsisakė, kai kino pasaulyje pasklido žinia, kad Francis Fordas Coppolą pagal šį romaną pradėjo kurti grandiozinį karinį epą „Šių laikų apokalipsė“.
Tada R. Scottas nusitaikė į kitą Josepho Conrado kūrinį – apysaką „Dvikovininkai“, kurios veiksmas plėtojosi Napoleono karų siaubiamoje Europoje. Čia daugelį metų vienas kitą persekioja du amžini priešai – leitenantai Juberas ir Fero.
Idealiausiai šiuos personažus, anot režisieriaus, būtų britai Oliveris Reedsas ir Michaelas Yorkas. Bet tuomet šie populiarūs aktoriai brangiai kainavo, todėl režisierius išvyko į Kaliforniją ieškoti ne tokių garsių ir atitinkamai „pigesnių“ aktorių. Taip aikštelėje atsirado puikus aktorinis tandemas – du amerikiečiai Keithas Carradine‘as (Armandas Juberas) ir Harvey Keitelis (Gabrielis Fero). Pirmasis kine dar nevaidino klasikinio repertuaro personažus, antrasis jau buvo pasirodęs keturiuose Martino Scorsese‘s filmuose.
Veiksmas užsimezga Prancūzijoje 1801 metais, kai antagonistai susipyksta vienos damos namuose. Abu karininkai tiesiog apsėsti garbės kodekso ir aukščiausių aristokratiškos karininkų tradicijų, todėl nemato kito kelio užgesinti nesantaiką, kaip dvikova. O ji užsitęsė… beveik tris dešimtmečius, kai vienas mirtinų priešų net buvo pamiršęs konflikto priežastį.
Pistoletai filmavimo aikštelėje buvo naudojami antikvariniai, atitinkantys vaizduojamą epochą. O prie kardų buvo pritaisytos specialios baterijos, kad nuo smūgių skraidytų žiežirbos.
Visi recenzentai pabrėždavo vizualiai gražias tapybiškas kompozicijas. Kritikas Davidas Tomsonas parašė: „Įkyrus grožis yra klaustrofobiškas, neramus, net skausmingas, jis buvo nuostabus patologiškai rimto siužeto palydovas“.
Antrajame plane liko nemažai puikių aktorių – Albertas Finney, Edwardas Foxas, Johnas McEnery ir kt. Jiems dėmesio skiriama kur kas mažiau, nei visą filmą vienas kitą persekiojantiems antagonistams.
Kanų kino festivalyje „Dvikovininkams“ buvo įteiktas prizas už ryškiausią metų debiutą. (G.J.)
8. „HANIBALAS“ (Hannibal, 2001)
Devintojo dešimtmečio pradžioje Sietle ir kai kuriuose kituose JAV miestuose ėmė dingti moterys. Pasmaugtų ir išniekintų aukų palaikus žmogžudys palikdavo prie Grin Riverio upės. Nuo kojų nusivariusi policija atsidūrė aklavietėje.
O 1984 metais į kraupias bylas tiriantį detektyvą Robertą Keppelą netikėtai kreipėsi rimtas pagalbininkas. Laišką detektyvui iš kalėjimo parašė… mirties nuosprendžio įvykdymo laukiantis maniakas Tedas Bandis. Neprašydamas nieko mainais maniakas pasisiūlė padėti.
Pasiilgęs bendravimo serijinis žmogžudys policininkams perskaitė ištisą paskaitų kursą apie tai, kaip dažniausiai elgiasi žudikai maniakai. O po to pateikė idealų Grin Riverio žudiko psichologinį portretą.
Deja, policija tąsyk aplaidžiai pasielgė su vertinga informacija, ir žudikas dar septyniolika metų išbuvo laisvėje, ilgindamas savo aukų sąrašą.
Užtai šia informacija vykusiai pasinaudojo rašytojas Thomas Harrisas, parašęs skandalingai išgarsėjusį ir sėkmingos ekranizacijos susilaukusį romaną „Avinėlių tylėjimas“. Tik knygoje pavojingas maniakas pavadintas Hanibalu Lekteriu, o su juo kalėjime bendrauja ne policijos detektyvas Robertas Keppelas, o jauna FTB agentė Klarisė Starling.
Pirmasis filmas apie Hanibalą Lekterį – „Avinėlių tylėjimas“ (The Silence of the Lambs, rež. Janathanas Demme) pasaulio ekranuose pasirodė 1991-aisiais ir pelnė penkis Oskarus. O tokia sėkmė, žinoma, paskatina tolimesniems žygiams tęsti populiarų kino projektą.
Lygiai po dešimties metų pasirodžiusiame tęsinyje „Hanibalas“ (2001 m., rež. R. Scottas) vienoje filmo scenoje lyg tarp kitko šmėstelėjo tokia FTB slaptųjų archyvų bylą ženklinanti informacija: „daktaro Hanibalo Lekterio gimimo vieta nežinoma. Tikėtina, kad tai Lietuva”.
Filme apie Lietuvą daugiau nė žodžio neišgirdome, užtai lietuviškai išleistos knygos „Hanibalas“ puslapiuose pamatėme lakonišką, bet sunerimti verčiančią garsiausio visų laikų piktadario (taip Hanibalą Lekterį pakrikštijo Amerikos kino institutas) charakteristiką: „Žinome, kad Hanibalas Lekteris gimė Lietuvoje. Jo tėvas buvo grafas. Šį titulą šeima turėjo nuo X a. Motina – aukštos kilmės italė iš Viskonti giminės”.
Kai lietuviškai pasirodė knyga „Hanibalas: pradžia“ (2007 m.), gražinanti į Hanibalo Lekterio vaikystę, pamatėme, jog lietuviška tematika čia kur kas labiau išvystyta, o rafinuoto kanibalo genealoginio medžio kamienas ir dvi svarbiausios jo šakos pastorės nuo reikšmingų patikslinimų: motinos linijoje Milano hercogų dinastiją papildo pats Nikola Makjavelis, o kitas Lekterio protėvis, pramintas Hanibalu Rūsčiuoju, labai savitai pasižymėjo Žalgirio mūšyje (beje, paukščiuką žodyje „Žalgiris“ romano autorius kažkodėl uždėjo ant “I” raidės): „Hanibalas Rūstusis (1365-1428 m.) pastatė šeimos pilį per penkerius metus, darbams naudodamas kareivius, paimtus į nelaisvę Žalgirio mūšio metu”.
Keista, kad vikipedijos ir google laikais bestselerių autorius nepasivargino pasitikslinti istorinius faktus ir garsių asmenybių biografijas. Bet argi tai kam nors išskyrus saujelę istorikų rūpi? Bestselerių taisyklės leidžia su istoriniais faktais elgtis kaip kam patogiau.
R, Scotto filme pavojingas maniakas, žmogėdra ir psichopatas Hanibalas Lekteris paspruko nuo persekiotojų į Europą ir apsigyveno Florencijoje. Pričiupti Lekterį už senas ir naujas nuodėmes trokšta FTB agentė Klarisė Starling (ją šįkart vaidina nebe Jodie Foster, o Julianne Moore).
Savas sąskaitas Lekteriui pasiruošęs pateikti ir milijonierius Meisonas Vergeris (Gary Oldmanas), svajojantis bet kokia kaina atsilyginti kanibalui už klaikiai subjaurotą savo išvaizdą. Prikaustytas prie gyvybę palaikančio aparato, Vergeris stebi pasaulį pro vienintelę jam likusią akį. Jis atiduotų visus savo turtus, kad galėtų stebėti paties Lekterio agoniją.
Tai, ką žiūrovai pamatė ekrane tikrai gali traumuoti jautrios psichikos žiūrovus.
Pats mačiau, kaip premjeriniame „Hanibalo“ (Hannibal, 2001) seanse į Kauno kino teatrą „Planeta“ (tada čia dar nebuvo turgaus!) teko kviesti medikus gaivinti iš siaubo sąmonės netekusią žiūrovę. Pasufleruosiu, kad tai atsitiko tuo metu, kai gurmanas Lekteris rengėsi pasigaminti išties originalią karštą užkandą prie jo mylimiausio vyno Chianti… (G.J.)
7. „VISI PASAULIO PINIGAI“ (All the money in the World, 2017)
1973-ieji, liepos mėnuo. Italijos sostinė Roma. Naktį, prie gatve einančio jauno vaikino, sustoja furgonas: „Atleiskite, senjore. Ar tai jūs Polas Getis?“. Sulaukę teigiamo atsakymo, furgono keleiviai per prievartą įsodina vos 16 metų jaunuolį į automobilį ir išvažiuoja. Būtent taip prasideda didelio atgarsio visame pasaulyje sulaukusi įkaito drama. Ir būtent taip pat prasideda 2017-ųjų gale pasirodžiusi Ridlio Skoto režisuota biografinė kriminalinė drama „Visi pasaulio pinigai”, kurioje ne mažesnį dėmesį nei 5 mėnesius trukusiai ekstremaliai situacijai su įkaitu, režisierius skiria šeimos dramai. Dramai, kuri prasidėjo kur kas anksčiau ir truko kur kas ilgiau.
Filmo siužetas seka tuo metu turtingiausios pasaulio šeimos santykius situacijoje, kurioje tampa visiškai neaišku, kokie jie turėtų būti. Pagrobtasis – Džonas Polas Getis Trečiasis (Charley Plummer) – yra tuo metu turtingiausio pasaulio žmogaus, naftos pramone besiverčiančio, Žano Polo Gečio (Christopher Plummer) anūkas. Nuo šeimos atsiribojusio, beproto kiekvieną centą skaičiuojančio, dėl savo paties saugumo paranojiško, bet turtingiausio pasaulio žmogaus anūkas. Buvusios savo sūnaus žmonos, Džono Polo Gečio motinos, Abigeilės Haris (Michelle Williams) paprašytas sumokėti 17 milijonų dolerių siekiančią išpirką, milijardierius to padaryti nesutinka galvodamas, kad pagrobimas yra inscenizuotas ir taip iš jo tėra bandoma pasipelnyti.
Desperatiškoje situacijoje atsidūrusiai motinai į pagalbą ateina Žanui Polui Gečiui dirbantis Flečeris Čeisas (Mark Wahlberg). Buvęs CŽV agentas, padedamas Italijos policijos, pradeda bendradarbiauti su Džono Polo Gečio pagrobėjais ir bando tartis dėl kur kas mažesnės išpirkos sumos, kurią, pradėdamas baimintis dėl anūko gyvybės, galėtų sumokėti senelis.
Ridlio Skoto kūrinys iškart prikausto dėmesį ir jo nebepaleidžia. Tiek dėl savo didelio tempo, tiek dėl puikios kinematografijos, leidžiančios akis paganyti ir gražiose Italijos vietovėse, ir niūriose bei tamsiose gatvėse. Atskiro paminėjimo vertas ir puikus aktorių pasirodymas. Dramą, kurią kuria pagrobtasis ir pagrobėjai, mano nuomone, pranoksta šeimos drama ir joje tvyranti įtampa, kurią sukuria nuostabiai savo vaidmenis išpildantys Mišel Viliams ir Kristoferis Plumeris, kuris tiesiog, pasiglemžia visą žiūrovo dėmesį.
Tiesa, ne ką įdomesnis nei filmas, yra ir faktas, jog Kristoferis Plumeris šiame kūrinyje pasirodyti nė neturėjo. Filmas buvo baigtas filmuoti su ne bet kuo, o su Kevinu Speisiu, atliekančiu milijardieriaus Žano Polo Gečio vaidmenį. Vis dėlto, viešumą pasiekusi informacija apie pastarojo nederamą elgesį, Ridliui Skotui pro akis nepraslydo. Pastarasis netrukus išbraukė Keviną Speisį iš filmavimo komandos, o į jo vietą pakvietė jau minėtąjį Kristoferį Plumerį, su kuriuo perfilmavo visas scenas, kuriose turėjo pasirodyti Žanas Polas Getis. Dabar užduoti klausimus ar kelti teorijas kas būtų, jeigu būtų, bet niekada nebus atrodo beprasmiška. Ryžtingi režisieriaus veiksmai šuniui ant uodegos tikrai nenuėjo – niekas už nieką Oskarui už antro plano vaidmenį aktoriaus turbūt ne nominuoja, tiesa? (J.J.)
6. „GUCCI MADOS NAMAI“ (House of Gucci, 2021)
Aštuoniasdešimt ketverių metų britų kino klasikas Ridley Scottas yra puikios fizinės formos ir vis dar galintis nustebinti ne tik savo ištikimiausius fanus.
Ne kartą jis savo darbštumą pademonstravo, per metus pateikdamas net po du pilnametražius vaidybinius filmus. 2001-aisiais sukūrė „Hanibalą“ ir „Juodojo vanago“ žūtį“, 2013-aisiai – „Patarėją“ ir „Vatikaną“, 2017-aisiais – „Prometėjaus“ tęsinį „Svetimas: Covenant“ ir „Viso pasaulio pinigus“.
Neatsilieka nuo šio intensyvaus grafiko režisierius ir šiemet, pateikęs žiūrovų teismui du visiškai skirtingus kūrinius.
Pirmasis pasaulio ekranuose pasirodė istorinis blokbasteris „Paskutinė dvikova“ (The Last Duel), tarsi pratęsiantis R. Scotto debiutinį filmą „Dvikovininkai“. Tik čia veiksmas plėtojasi ne XIX a. pradžios Prancūzijoje, o šioje šalyje gerokai anksčiau – XIV a. per patį Šimtamečio karo vidurį. Tik svarbiausios batalijos čia plėtojasi ne didingų mūšių laukuose, o karaliaus Karolio VI-ojo dvare. Čia tikras „pilietinis“ karas įsiplieskė tarp dviejų didikų – riterio Žano de Karugo (akt. Mattas Damonas) ir jo bičiulio Žako Le Gri (Adamas Driveris), kuris neva išniekino Žano mylimą žmoną Margaritą (Jodie Comer).
Pastaruoju metu kvietimų filmuotis tikrai nestokojantis Adamas Driveris vaidina svarbų vaidmenį ir kol kas naujausiame R. Scotto filme „Gucci mados namai“, nors spauda garsiausiai vis dar skalambija ne apie jį, bet apie pop muzikos dievaitę Lady Gagą.
Svarbiausi filmo personažai yra aukštosios mados pasaulio veikėjai, vieno svarbiausių prêt-à-porter prekinio ženklo savininkus ir galingos madų imperijos vadovus. Adamas Driveris suvaidino garsaus verslo paveldėtoją Mauricijų Guccį, o Lady Gagą – jo žmoną, pasamdžiusią žudiką, kuris nušovė jos vyrą ant laiptų pakeliui į biurą 1995-aisiais.
Teismo pripažinta kalta Patricija Reggiani net 18 metų praleido kalėjime buvo išleista į laisvę tik 2016 metais ir pelnė Juodosios našlės pravardę.
Kad tai turėtų būti ne cukraus pudra apibarstytas spalvingas reportažas iš meninės bohemos gyvenimo liudija jau scenarijaus pagrindu tapęs literatūrinis šaltinis – Saros Gay Forden knyga „Gucci namai: Sensacinga istoriją apie žmogžudystę, pamišimą, blizgesį ir godumą“ (The House of Gucci: A Sensational Story of Murder, Madness, Glamour, and Greed).
Iš tikrųjų, tris dešimtmečius apimantis pasakojimas filme nestokoja meilės, išdavysčių, keršto, o galiausiai baigiasi žmogžudyste, po kurios beveik šimtą metų vystytas šeimos verslas bus pasisavintas vienos Bahreino korporacijos vadovų.
Nors siužeto ašis yra didelio rezonanso susilaukusi žmogžudystė, „Gucci mados namai“ nėra kriminalinis trileris. Greičiau tai filmas, tęsiantis žmogiškojo godumo temą, ryškiai dominuojančią „Viso pasaulio piniguose“.
O kad filmas tapo reikšmingu įvykiu ne tik kino pasaulyje, liudija mados namų atstovų liguista ir pikta reakcija. Spaudoje dabar plačiai aptarinėjami garsios šeimynėlės atstovų pretenzijos: jiems netinka net aktoriai Alas Pacino (jis suvaidino Aldą Guccįi) ir Jaredas Leto (Paolo Gucci).
Jei įsižeidę turtuoliai įvykdys savo grasinimus savo garbę ir orumą ginti teismuose, mūsų lauks intriguojanti „muilo opera“. Laimės iš jos visi – žmonėms nykiais žiemos vakarais bus pateikta pikantiška daugiaserijinė pramoga, o finansinę naudą labiausiai pajus kas?… Teisingai – madingų aksesuarų ir suknelių pardavėjai. (G.J.)
5. „TELMA IR LUIZA“ (Thelma & Louise, 1991)
Jeigu šį filmą būtų sukūrusi moteris, jis, tikriausiai, būtų vadinamas feministiniu. Režisierius Ridley Scottas į tokį apibudinimą aiškiai nepretendavo, bet pasireiškė kaip subtilus moters sielos žinovas.
Dvi draugės Telma Dikinson ir Luiza Sojer yra „balzakiško“ amžiaus moterys, kurioms gyvenime tiesiog pritrūko sėkmės ir laimės. Abi mirtinai pavargo nuo kasdienybės rutinos ir pajuto nenumaldomą norą nors trumpam iš jos ištrūkti. Jos jau suplanavo ramų savaitgalio poilsį tyliame kalnų namelyje, bet net ir šiai jų kukliai svajonei nelemta išsipildyti.
Knygoje „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ radau tokį komentarą: „Jeigu pavadintume filmą „Telma ir Luiza“ moteriška juosta apie kelionę, tai būtų taiklu, bet ne visai sąžininga filmo atžvilgiu, kadangi yra tikimybė sumenkinti jo reikšmingumą.
Tai istorija apie pavargusią namų šeimininkę (Geena Davis) ir jos pašaipią, gyvenimo išvargintą draugę (Susan Sarandon), kuriuos važiuoja savaitgaliui pasilinksminti. Kelionė baigiasi nusikaltimu, kai viena iš jų nužudo galimą prievartautoją.
Filmo pasirodymo metais jis palietė jautrias stygas žiūrovų sielose, nepriklausomai nuo jų lyties, rasės ir socialinio statuso. Jis iki šiol jaudina žiūrovus , ir ne tik todėl, kad suteikė feministinį atspalvį žanrui, kuris iki šiol priklausė išskirtinai vyrams“.
Režisierius surado puikia formą savo kūriniui, kurį savaip interpretuoti gali skirtingų pomėgių žiūrovai. Vieniems „Telma ir Luiza“ yra kriminalinė drama apie dvi moteris, aplinkybių priverstas nužudyti vulgarų smurtautoją iš diskotekos. Kiti filme pamatys jaudinančią melodramą apie dvi laimės gyvenime nesuradusias moteris, įsipainiojusias į mirtinai pavojingą avantiūrą. Treti „Telmą ir Luizą“ visų pirma vadins tradicinės struktūros „kelio filmu“ su tragiška pabaiga Didžiajame Kanjone, kuri pateikta kaip beveik religinės ekstazės aktas, įprasmintas gražiame sustingusiame finaliniame kadre.
Aktorių Susan Sarandon ir Geenos Davis duetas, be abejonės, yra viena įsimintiniausių porų XX a. kine.
Dar viena citata iš knygos „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“: Sarandon ir Davis įkūnija paprastas Amerikos moteris, kurioms tenka nugalėti būties sunkumus (nuobodūs vyrai, žudantis darbas, bedžiaugsmis gyvenimas) stengiantis tiesiog išlikti.
Ridley Scottas parodo JAV žalias lygumas ir mėlyną dangų, kurie tapo įprastu Amerikos svajonės mitu. Būtent ši praraja tarp svajonės ir šiurkščios realybės suteikia filmui socialinę įtampą“. (G.J.)
4. „Paskutinė dvikova“ (The Last Duel, 2021)
Ridlio Skoto filmas „Paskutinė dvikova“ pasakoja apie viduramžių realybę, apie žiaurų to meto teisingumą ir vyrų hegemoniją. Kino juostoje veikia trys pagrindiniai veikėjai: seras Žakas de Karužas (Matt Damon), skvairas Žakas de Grisas (Adam Driver) ir ledi Margarita de Karuž (Jodie Comer). Kadangi istorija sukasi apie juos, pateikiama, kaip šie trys personažai matė jiems nutikusius įvykius. Keisčiausia, kad žiauriausia pasakojimo versija priklauso Margaritai de Karuž, silpnai moteriai, kuri, vėliau išaiškėja, turi daugiausiai sveiko proto. Veiksmas vyksta XIV amžiaus Prancūzijoje per Šimtametį karą su Anglija, maro šešėlyje. Žakas de Karužas, nuskurdęs karaliaus vasalas, per marą netekęs žmonos ir sūnaus, paima Margaritą į žmonas dėl jos gausaus kraičio, nepaisydamas jos tėvo blogo vardo. Į žmonas ją imti nėra sunku, nes ir pati nuotaka gražaus veidelio. Karužo istorijos versija mums demonstruoja meilę, atsidavimą, švelnumą savo išrinktajai, jo kovą už garbę, atsidavimą karaliui.
Vestuvės dar ne viskas, kas nutinka filme. Žaką de Karužą lyg šešėlis visur persekioja jo geras draugas, o vėliau žiaurus konkurentas Žakas de Grisas. Jie kartu kovoja mūšio lauke už karalių, už garbę, už pergalę ir turtus. Lygtais viskas būtų gerai, tačiau de Grisas įgyja grafo Pjero (Ben Affleck), galingo feodalo, malonę, o de Karužui tai atrodo parsidavėliška – de Grisas mėgaujasi turtais ir vadinasi kariu, nors neina į mūšio lauką? Tarp jų kyla visokiausi konfliktai, tačiau pats didžiausias dar priešaky. Mat de Grisas vienoje šventėje susipažįsta su buvusio draugo žmona ir staiga jį apsėda įkyrus meilės demonas. Kitaip tos meilės ir nepavadinsi, nes gražusis skvairas negali nustoti galvoti apie jaunąją ledi, nors ji ir priklauso kitam. Maža to, de Grisas yra šventai įsitikinęs, kad ir jaunoji ledi jam atsako tuo pačiu. O kaip yra iš tikrųjų?
Margaritos istorija yra pavadinta tikrąja pasakojimo versija. Joje mes išvystame ne atsidavusį sužadėtinį ar lengvai pakvaišusį įsimylėjelį, bet garbės ir aistrų apimtus vyrus, tokius egoistiškus, kad visas pasaulis galėtų griūti, galėtų žūti moterys ir vaikai, tačiau jiems vis tiek rūpėtų tik jų pačių sielvartas. Nemeluosiu, bežiūrint filmą man įsijungė moteriškas solidarumas ir tikrai norėjosi, kad atsivertų žemė ir tie vyrai nugarmėtų pragaran (vyrų palengvėjimui, žiauri neapykanta man greitai praėjo, todėl pakeliui namo neišsitraukiau iš rankinės tušinuko ir nieko nepasmeigiau). Stebint istoriją Margaritos akimis tenka patirti, kaip moteris parduodama vyrui lyg kokia kumelė veisimui, kai sueities metu kiekvieną kartą jai tenka kęsti skausmą ir tą skausmą slėpti, kaip nesusilaukdama vaiko yra smerkiama aplinkinių, galiausiai iš arti stebime jos kančios kupiną veidą, kai viduramžių don žuanas, puikusis Žakas de Grisas, parvertęs ją ant pilvo, tirpsta iš pasitenkinimo, nors iš tikrųjų jis juk prievartauja moterį. „Paskutinė dvikova“ visų pirma yra filmas ne apie dviejų vyrų kovą dėl garbės, o apie sunkią moterų padėtį viduramžiais.
Filmas paremtas tikrais įvykiais – sakoma, kad dvikova vyko 1386 m. gruodžio 29 d. Paryžiuje ir tai buvo paskutinis toks dvikova sprendžiamas teismas Prancūzijos istorijoje, o idėja paimta iš 2004 metais išleistos anglų kalbos profesoriaus ir viduramžių žinovo Eric Jager’io knygos The Last Duel: A True Story of Trial by Combat in Medieval France, kuri savo ruožtu paremta istoriniais dokumentais ir įrašais. Filme vaidina visas būrys garsenybių, tokių kaip Matt Damon, Adam Driver ir Ben Affleck. Rašoma, kad Matt Damon ir Ben Affleck ne tik patys atliko vaidmenis, tačiau ir prisidėjo prie scenarijaus kūrimo. (D.Ž.)
3. „GLADIATORIUS“ (Gladiator, 2000)
Kai baigiantis XX amžiui britų režisierius Ridley Scottas pradėjo sukti istorinį epą „Gladiatorius“, mažai kas tikėjo šio brangiai kainuojančio (biudžetas 103 milijonai dolerių) projekto sėkme. Panašūs istorinės tematikos blokbaseriai (apie Kleopatrą, Spartaką, Ben-Hurą) buvo populiarūs iki septintojo dešimtmečio vidurio, vėliau tokia produkcija nukeliavo į televiziją. Tačiau pesimistai režisieriaus neatbaidė, jis sėkmingai savo projektą baigė: filmas uždirbo apie pusę milijardo dolerių ir laimėjo penkis Oskarus – už geriausią filmą, kostiumų dizainą, vizualinius efektus, režisūrą, garsą ir pagrindinį vyro vaidmenį (Russellas Crowe).
„Gladiatorius“ pelnytai lyginamas su klasikiniu „Spartaku“ (1960), tik Ridley Scotto filme nemažą vietą užimą modernūs kompiuteriniai efektai, kurie Stanley Kubrick’o laikais kinematografininkams nesisapnavo. Spartako vadovaujamas Romos vergų sukilimas įvyko 71 metais prieš Kristaus gimimą, o „Gladiatoriaus“ veiksmas rutuliuojasi Viešpaties metais 180-aisiais, kai Romos legionų karo vadas Maksimas (Russellas Crowe) laimi mūšį su germanų barbarais ir grįžta namo. Čia jo laukia ne tik nugalėtojo laurai, bet ir netikėta žinia: mirštantis valdovas Markas Aurelijus (Richardas Harrisas) liepia perduoti valdžią Senatui ir padaryti viską, kad jam mirus sosto neužimtų jo garbėtroška sūnus Komodas (Joaquinas Phoenixas).
Tačiau tėvo ketinimus įspėjęs Komodas ima žaisti pagal savo scenarijų. Jis nužudo tėvą, pasiskelbia Romos imperijos valdovu ir verčia Maksimą prisiekti naujam imperatoriui. Narsusis karo vadas, žinoma, atsisako tai padaryti ir užsitraukia Komodo rūstybę. Maksimui pavyksta išvengti mirties, bet jo žmona ir vaikai nužudomi. Sužeistas Maksimas patenka į vergų prekeivių rankas ir paverčiamas gladiatoriumi. Greitai jam bus lemta Romos Koliziejuje susikauti su Komodu.
Beveik visuose Ridley Scotto filmuose regime sceną, kurioje mirtinon akistaton stoja du nesutaikomi antagonistai (pirmasis režisieriaus vaidybinis filmas „Dvikova“ buvo skirtas visą gyvenimą dviejų priešininkų sprendžiamam ginčui). Maksimo ir Komodo dvikova Koliziejaus ringe taip pat gali būti laikoma virtuoziškai nufilmuotų kautynių scena, kurioje kaunasi jau nebe priešininkai antagonistai, o Gėris ir Blogis, ir nuo šio mūšio baigties priklauso viso pasaulio likimas.
Filmui buvo sukurtos grandiozinės dekoracijos. Maltoje prieš filmavimo pradžią architektų dėka išdygo milžiniškas senovės Romos maketas, tiksliai atkartojantis amžinojo miesto architektūrą. Puikiai pasidarbavo ir virtualios realybės kūrėjai. Stebėdami tikrai įspūdingas gladiatorių kautynes Koliziejuje, turėkite omeny, kad filmavimo metu tribūnuose sėdėjo apie du tūkstančiai statistų. Dar 33 tūkstančius sumaketavo kompiuterininkai. Jiems teko spręsti dar vieną problemą. Besibaigiant filmavimo darbams mirė aktorius Oliveris Reedas (jam filmas dedikuojamas), tad kai kurios scenos su Maksimo mokytoju Proksimu padarytos jau be paties Reedo. (G.J.)
2. „BĖGANTIS SKUSTUVO AŠMENIMIS“ (Blade Runner, 1982)
Iš tiesų kiekvienam iš mūsų įdomu sužinoti, kas laukia ateityje. Apie tai žmonės spėlioja nuo neatmenamų laikų. Bet filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ kūrėjai dar 1982 metais pasirūpino, kad mums ilgai laužyti galvos netektų…
„Bėgantis skustuvo ašmenimis“ – mokslinės fantastikos / kiberpanko filmas režisuotas Ridlio Skoto (Ridley Scott). Lietuviškai verčiamas „Likvidatoriaus“ pavadinimu, tačiau plačiausiai žinomas originaliu anglišku pavadinimu Blade Runner. Žodžių junginys „bėgantis skustuvo ašmenimis“ (blade runner) nusižiūrėtas iš Alano E. Nurso romano tuo pačiu pavadinimu. Ir tai vienintelis dalykas, kurį filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ kūrėjai pasiskolino iš minėtojo romano.
„Bėgantis skustuvo ašmenimis“ premjeros neišvydo Filipas Dikas, kurio romano motyvais pastatytas šis filmas, mirė iki jos likus keliems mėnesiams. Hamptonas Fančeris rašė filmui scenarijų. Prodiuseris Maiklas Dylis (‘Michael Deeley) finansavimu pasirūpino iš įvairių šaltinių (biudžetas 28 mln. USD) ir sugebėjo įtikinti režisierių Ridlį Skotą pirmąkart sukurti filmą Amerikoje. Kūrėjai idėjų sėmėsi iš įvairių anksčiau pastatytų filmų. Yra šešios šio filmo versijos, tačiau žinomiausios dvi – originali (1982 m.) versija ir per televiziją transliuojama versija. Kitos versijos – JAV kino teatruose rodyta („vietinė versija“ – domestic cut), dvi darbinės versijos, rodytos išankstinėse peržiūrose ir (kartais) kino festivaliuose. Viena iš jų 1991 m. be Skoto sutikimo išleista kaip „Režisieriaus versija“ (Director’s Cut), 1992 m. režisieriaus versija. Oficialiojoje režisieriaus versijoje gerokai pakeista pabaiga. Tai nepatiko Skotui, todėl 2000–2002 m. dar šiek tiek ją pakeitė. Tačiau pastarojo filmo varianto dėl teisinių ginčų žiūrovai taip ir neišvydo.
Filme vaizduojamos ateityje dirbtinai sukurtos protingos būtybės – androidai, vadinami replikantais. Jie dirba pavojingus darbus Žemės kosmoso kolonijose. Tyrell Corporation gaminamų replikantų paskutinė karta „Nexus-6“ atrodo visiškai taip kaip ir žmonės, yra fiziškai stipresni ir greitesni, tačiau neturi empatijos sugebėjimų bei emocijų. Replikantai po maišto Žemėje atsiduria už įstatymų ribų. Už jų išgaudymą Žemėje atsakingi specialūs policijos padaliniai Blade Runners („likvidatoriai“). Šie padaliniai turi sunaikinti išlikusius replikantus. 2019 m. ypatingai brutaliai ir klastingai replikantų grupei esančiai Los Andžele sugauti pašaukiamas Dekardas (vaid. Harisonas Fordas).
Iš pradžių filmas kritikų sutiktas santūriai. Šiaurės Amerikos žiūrovai nelabai buvo juo susižavėję. Nepaisant to, kad iš pradžių filmas priimtas šaltai, jis greitai įgijo daug fanų ir tapo klasikiniu kultiniu filmu. Vėlesniais metais išpopuliarėjo video nuomoje ir taip užsitikrino savo pozicijas žiūrovų tarpe.
Filme vyrauja tamsus kiberpankinis stilius ir futuristinė aplinka. Šie dalykai įkvėpė vėlesnius fantastinius filmus tokius kaip „Betmeną“, „Robotą policininką“, „Penktąjį elementą“, „Ghost in the Shell“, „Matricą“. Netgi kai kurios „Žvaigždžių karų“ filmų dalys skolinosi specialiųjų efektų idėjas. Į ekranus praėjus 30-čiai metų po šio filmo premjeros itin sėkmingai įsiveržė Režisieriaus Denis Villeneuve tęsinys „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“. (A.Ž.)
1. „SVETIMAS“ (Alien, 1979)
Galima drąsiai teigti, kad šio filmo 1979-aisiais metais nebūtų, jeigu kiek anksčiau pasaulio sensacija nebūtų tapę George‘o Lucaso „Žvaigždžių karai“, kurie pradėjo naują kosminių filmų bangą. Ant jos ir iškilo viena įdomiausių ir ilgą kinematografinį gyvenimą turėjusi franšizė lakonišku „Svetimo“ pavadinimu.
Žiūrovus suintrigavo ne tik audringa (nuo susižavėjimo iki pasišlykštėjimo) žiūrovų reakcija į kai kurias scenas seanso metu, bet ir labai taikliai svarbiausią mintį atspindintis filmo šūkis: „Kosmose niekas neišgirs jūsų šauksmo!“. Bet šauksmai kino salėse tikrai skambėjo.
Pirmieji „Žvaigždžių karai“ buvo graži stebuklinė fantastinė pasaka su simpatiškais personažais (tokie buvo net kosminės „blogio imperijos“ veikėjai).
„Svetimas“ buvo visiška priešingybė – hipnotizuojantį siaubią skleidžianti istorija su labai natūralistiškai atrodančiomis (bravo specialiųjų efektų kūrėjams!) pabaisomis, užaugintomis žmonių kūnuose ir lemtingu momentu gimstančiomis iš kosminiu užkratu „infekuoto“ žmogaus krūtinės ląstos.
Pagrindiniai įvykiai (kaip ir Stanley Kubricko „2001-ųjų metų kosminėje odisėjoje“, su kuria R.Scotto filmas bus neišvengiamai lyginamas) plėtojasi kosminiame erdvėlaivyje. Paralelės su S. Kubricko šedevrų slypi net ne specefektus leidžiančių filmuoti technologijų evoliucijoje.
Su „2001-ųjų metų kosmine odisėja“ „Svetimą“ sieja kur kas gilesni ryšiai: abiejų antiutopinių filmų kūrėjai mąsto apie pavojus, su kuriais žmonija neišvengiamai susidurs vadinamo „kosmoso užkariavimo“ srityje. Ir kuo giliau į nežinomas galaktikas skverbsis žmonės, tuo su didesne grėsme susidurs. Todėl ir S. Kubricko, ir R. Scotto filmus reikia vertinti visų pirma kaip perspėjimus.
Tolimoje ateityje į Žemę sugrįžta kosminis keleivinis laivas „Nostromo“ su septyniais astronautais. Gavę pavojaus signalą jie nusileidžia vienoje planetoje, kurioje aptinka milžiniškus kokonus. Netrukus erdvėlaivyje atsiranda dar vienas keleivis: kai kuriuose šalyse (pvz. Danijoje, Prancūzijoje, Kanadoje, Portugalijoje, kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse) filmas net buvo pavadintas kitaip – „Aštuntasis keleivis“).
Filmas laimėjo Oskarą už geriausius vizualinius efektus ir pagimdė daug tęsinių.
1986-aisiais metais antrąjį filmą „Svetimas 2: Svetimi“ (Aliens) susuko pats Jamesas Cameronas.
R. Scotto „Svetimo“ pabaigoje iš kosminio erdvėlaivio “Nostromo” įgulos gyvųjų tarpe liko tik astronautė Ripli (Sigourney Weaver). Antrajame filme ji kartu su specialaus smogikų būrio nariais grįžta į paslaptingą planetą ir tikisi išnaikinti visas žmonių giminei pavojingas pabaisas. Šį kartą pasiruošta gerokai rimčiau, bet triuškinančios pergalės pasiekti nepavyko.
Finale liko viltis pamatyti „Svetimą 3“, ir jis ekranuose pasirodė 1992-aisiais. Šį kartą prie erdvėlaivio „Nostromo“ vairo stojo režisierius Davidas Fincheris, perėmęs estafetę jau iš Jameso Camerono. Pakito ir šios kosminės sagos stilius, nuo pat pradžių nežadantis nieko gero.
Dabar kosminių monstrų medžiotojų erdvėlaivis patiria avariją tolimoje planetoje, kuri yra tapusi milžiniško kalėjimo zona. Leitenantė Ripli čia bus vienintelė moteris, todėl nesunku suprasti, kad ji taps ypatingo kalinių dėmesio objektu. Ją dėl šventos ramybės reikia kuo greičiau išsiusti į Žemę, kol įsisiautėję kosminiai “zekai” neapvers viską aukštyn kojom. Tačiau didžiausią pavojų Riplė jau nešioja savyje. Šį kartą Svetimas įleido šaknis į jos organizmą…
Vadinasi, Riplės laukia neišvengiama mirtis. Taip bent jau iki šiol buvo atsitikę visiems “infekuotiems”. Tiesa, ji gali savo misiją atlikti iki galo ir nužudyti mirtiną virusą kartu su savo kūnu. Tik tai ir gali išgelbėti žmoniją. Bet jei galvojote, kad kartu su Riplės mirtimi baigsis „Svetimo“ epopėja, smarkiai klystate. Scenaristai Holivude ne veltui duoną valgo…
1997-aisiais pasirodė „Svetimas: Prisikėlimas“ (Alien: Resurrection). Scenaristai sugalvojo, kaip galima prikelti iš numirusiųjų. Režisieriaus Jeano-Pierre’o Jeunet filme Ripli paprasčiausiai… klonuojama ir taip prikeliama naujam gyvenimui. Tapusi dirbtine būtybe, ji pagimdo jos įsčiose snaudusią pabaisą. Pakvimpa ankstesnėms serijoms nebūdinga Antikristo tema. Tačiau greitai viskas grįžta į nuotykių žanro ribas, prasideda kvapą gniaužiančios gaudynės ir specefektų paradas.
O penktajame filme „Svetimas: Covenant“ (Alien: Covenant) projektas vėl sugrįžo į R. Scotto rankas. Šio filmo siužetą režisierius susieja su ankstesniu savo darbu „Prometėjas“ (Prometheus, 2012). Taip vadinosi prieš kelerius metus kosmose pradingęs laivas, kurio paslaptį tikisi įminti naujojo erdvėlaivio „Covenant“ įgula, vadovaujama kapitonės Elizabetos Šo (Noomi Rapace). Vieną „Prometėjo“ narį – sintetinį robotą Deividą (Michaelas Fassbenderis) – astronautai suranda vienoje planetoje. Artimesnė pažintis su šiuo kosminiu rojumi pranoksta bet kokį košmarą.
Bet tai, regis, dar ne pabaiga.
Kino bazė www.imdb.com į artimiausius R.Scotto planus jau įtraukė kino projektą daug žadančiu pavadinimu „Untitled Alien Prequel“. Nei datos, nei sinopsio dar nėra. Bet laukti jau pradedam… (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Dora Žibaitė, Jonas Jacunskas, Austėja Žostautaitė
