Norint pakeisti režimą, sankcijos turi užkirsti kelią lyderiui skirstyti rentas laimėjusiai koalicijai, t. y. elitas pašalins jiems nebereikalingą lyderį. V. Putino laiminčią koaliciją apytikriai sudaro dvi elito grupės: oligarchai ir jėgos struktūros.
Visi mėgstame nekęsti oligarchų, tačiau apie juos reikia žinoti daugiau, nei tai, kas akivaizdu. Be prabangaus interjero, per brangių jachtų ir ekstravagantiškų vakarėlių, yra du svarbūs veiksniai.
Pirma, praktiškai visas oligarchų valdomas turtas – ištisos pramonės šakos – galiausiai priklauso valstybei, o šiuo metu valstybė yra Putinas. Putinas yra galutinis arbitras, o oligarchai yra tik vadybininkai, kuriems pavesta prižiūrėti kasdienę veiklą.
Antra, oligarchų ir valstybės santykiai yra vienakrypčiai. Kitaip nei B. Jelcino oligarchai, kurie buvo labiau valstybės partneriai, V. Putino oligarchai neturi jokios politinės galios. Jų sritis yra griežtai ekonominė, ir tai gerai suprantama.
Iš esmės jie gavo kibirus grynųjų pinigų, kad nekištų nosies į politiką. Tie, kurie nesutiko su šiuo vaidmeniu, buvo priversti pasitraukti į tremtį arba dar blogiau (pvz., B. Berezovskis, V. Gusinskis).
Didžiausias oligarchų turtas yra jų asmeninis ryšys su V. Putinu. Juo jie naudojasi siūlydami „draudimo paslaugas“ verslo partneriams. Šis „draudimas“ apsaugo nuo konkurencijos ir galimų kitos elito grupės – jėgos struktūrų – išpuolių.
Oligarchų nuomone, nuolatinė V. Putino parama ir jo išlikimas valdžioje užtikrina jų pačių padėtį ir suteikia papildomų galimybių uždirbti pinigų.
Putinas yra jų gynėjas. Jei jis pasitrauks, jie praras Rusijoje likusį turtą, gali būti apkaltinti korupcija, patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar dar blogiau. Kad ir kaip jiems būtų liūdna palikti savo turtą Vakarų šalyse, oligarchai gali prarasti dar daugiau, jei Putinas jų nebesaugos.
Putinas niekada nepasitikėjo oligarchais ir pasirūpino, kad, kad ir kokie turtingi jie būtų, niekada nesijaustų 100 % saugūs. Čia įeina antroji grupė – jėgos struktūros žaidėjai, Putino draugai iš Sankt Peterburgo.
Iš pradžių buvę gatvės banditai, viduriniosios grandies vadovai, žemo lygio administratoriai, specialiųjų tarnybų darbuotojai, mokslininkai ir sportininkai, jie iš skudurų tapo turtuoliais, kai V. Putinas juos paskyrė į svarbiausius vyriausybės ir kitus valdžios postus. Jie yra artimiausi jo draugai ir turi tiesioginę prieigą prie jo asmens.
Jie taip pat turi didžiausią politinę įtaką. Vadinamieji „siloviki” yra ideologiškai konservatyvūs ir priešiški Vakarams. Jie ekonomiką laiko valstybės įrankiu ir nesijaudina dėl Vakarų sankcijų.
Jei ką, tai gresiančią Rusijos izoliaciją ir priverstinį oligarchų grįžimą į Rusiją jie vertina kaip naudą. Autarkija ir izoliacija palengvina represijas ir dar labiau sustiprina jų pozicijas.
Šie valdininkai neturi jokios priežasties dabar šalinti V. Putiną – jis įgyvendina jų svajonę apie negailestingą policinę valstybę.
Svarbiausi dalykai: Pirma, oligarchai turėtų būti vis atsargesni dėl jėgos struktūrų iškilimo. Antra, jų turtai ir statusas priklauso tik nuo jų tiesioginės prieigos prie Putino – jie neturi jokio mechanizmo, kaip įteisinti savo padėties tęstinumą po Putino valdymo.
Draugystės su Putinu jie negali perduoti savo vaikams. O Putinas ne jaunėja.
Trečia, Putinas vis mažiau nori spręsti jų ekonominius ginčus (pvz., „Bašneft“ privatizavimas) ir dabar deleguoja sprendimus, kurie jį mažiau domina.
Deja, mano nuomone, to vis dar nepakanka. Saugiausia išeitis oligarchams – o keletas jų jau pasirinko šį kelią – yra įšokti į frontą, priimti agresyvią-represyvią Rusijos politikos kryptį, prisijungti prie choro.
Esmė: Dabartinės sankcijos sumažina pyrago dydį, tačiau pyragas vis dar labai didelis, o Putino gebėjimas jį paskirstyti nepažeistas. Joks kitas kandidatas negarantuotų panašaus paskirstymo kaip dabartiniai žaidėjai.
O naujo kandidato pasirinkimas yra atskira koordinavimo problema.
