Kriminaliniai filmai yra vienas pirmųjų kino žanrų. Dar XIX a. pabaigoje britai išgarsėjo visame pasaulyje dinamiškais veiksmo filmais su šaudynėmis ir gaudynėmis. Amerikiečiai sausojo įstatymo epochoje išpopuliarino gangsterinį kiną.
Ypatinga kriminalinio kino rūšis (specialistai ją vadina subžanru) yra filmai apie apiplėšimus: amerikiečiai jiems turi specialų terminą heist movie (arba caper films). Dauguma tokių filmų rodo gerai suplanuotą „idealų nusikaltimą“, kuris dažniausiai sužlunga dėl nusikaltėlių gretose kilusių nesutarimų arba tiesiog dėl kokio nors nenumatyto mažmožio, niekais paverčiančio preciziškai regztą planą ir neretai pasibaigianti žūtimi: čia dažniausiai net už patį nusikaltimą svarbesni yra veikėjų charakteriai ir tarpusavio konfliktai (šį modelį visokiausiais rakursais ištyrinėjo amerikietiškas film noir).
Prisiminkime 10 puikių filmų apie sukčius, kuriuos malonu žiūrėti ne vieną kartą.
10. AMERIKIETIŠKA AFERA (American Hustle, 2013)
„Amerikietiška afera“- vienas geriausiai kino kritikų vertinamų 2013-ųjų filmų, susikrovęs daugybę apdovanojimų bei sulaukęs net dešimties prestižinių „Oskaro“ nominacijų.
Režisierius David O`Russell kuriant „Amerikietišką aferą“ surinko tikrą Holivudo grietinėlę. Pagrindines rolės šioje juostoje atlieka Christian Bale, Amy Adams, Bradley Cooper ir Jennifer Lawrence. Su kiekvienu iš šių aktorių režisierius jau yra dirbęs prieš tai sėkmės sulaukusiuose filmuose „The Fighter“ (Christian Bale, Amy Adams), bei „Silver Linings Playbook“ ( Bradley Cooper, Jennifer Lawrens).
Filmo siužetas vyksta Niujorko mieste tarp septintojo dešimtmečio pabaigos ir aštuntojo pradžios. Irving`as Rosenfeld`as (Christian Bale) yra kelių skalbyklų savininkas, tačiau tikrasis jo darbas ir pašaukimas yra sukčiavimas. Prisidengdamas savo skalbyklomis Irving`as užsiima nelegalia veikla. Pardavinėja vogtus meno kūrinius ir apgaudinėja neturtingus žmones, kurie atiduoda savo pinigus Irvingui tikėdamiesi jog jų investicija išaugs dešimteriopai.
Dar filmo pradžioje Irving`as sutinka savo sielos draugę Syndei Prosser (Amy Adams). Syndei iškarto tampa jo partnerė meilėje ir nusikalstamoje veikloje. Apsimetusi iš Didžiosios Britanijos kilusia ledi Edit su svarbiomis pažintimis Anglijos bankuose Syndei kaip mat tampa profesionali sukčiautoja, kaip ir jos meilužis Irving`as.
Nors Irving`as yra vedęs Rosalyn (Jennifer Lawrence), tačiau su kiekviena diena jis ir Syndei tampa vis labiau įsimylėję, o jų verslas su kiekviena diena vis labiau klesti iki kol jų nesučiumpa FBI agentas Richie`s Dimaso (Bradley Cooper). Pripažinimo ištroškęs FBI agentas mainais į laisvę sukčių porelei pasiūlo sudalyvauti aferoje, kurios metu pastarieji agentui padės sulaikyti korumpuotus politikus.
Pagrindinis filmo aktorius Christian Bale su sukčiaus Irvingo vaidmeniu susidorojo ganėtinai neblogai. Jam netrūko įvairiapusiškumo, dinamiškumo bei kūrybiškumo. Jis kaip ir visada puikiai įsijautė į savo rolę ir savo darbą atliko įtikinamai. Net ir siaubingi plaukai nesunaikino šio aktoriaus žavesio.
Amy Adams vaidindama Syndei Posser pasiekė naują lygį savo kaip aktorės karjeroje. Oskaro nominacija kaip geriausiai metų aktorei įrodo, kokia nepakartojama šioje juostoje yra Amy Adams. Seksuali, žavinga ir intriguojanti, A. Adams visiškai atsidavė šiai rolei, ji buvo inteligentiška, elegantiška ir įdomi stebėti.
Daug žadanti ir įtraukiančiai skambanti filmo idėja su korumpuotais politikais, sukčiais, FTB agentais ir meilės trikampiu. (I.P.)
9. „SUSIKAUPK“ (Focus, 2015)
Apsukrius aferistus aktorius Willas Smithas vaidina tankiai.
Dar kai jis nebuvo tapęs kino žvaigžde, o buvo mažai kam žinomas jaunas aktorius, jis filme „Šeši nutolimo laipsniai“ (Six Degrees of Separation, 1993 m., rež. Fredas Schepisi) jis suvaidino juodaodį vaikiną, kurį priglaudžia jo pasigailėjęs Niujorko prestižinės Šeštosios aveniu apartamentuose gyvenantis meno kolekcininkas Kitridžas. Šeimininkams jaunuolis prisistato esąs garsaus aktoriaus Sidnėjaus Puatjė sūnus Polas, dar ir neva studijuojantis su Kitridžų sūnumi koledže. Nenuostabu, kad jau pirmąjį vakarą nelauktas svečias tampa savu žmogumi ir maloniu inteligentišku pašnekovu. Tik greitai “atsitiktinis” vizitas ims atrodyti kaip gudriai suplanuota šantažo forma. Belieka tik spėlioti, kas iš tikrųjų yra šis gerai informuotas “teroristas” ir ko jis siekia?
Komiškesnius visokiausio plauko aferistus Willas Smithas vėliau vaidino ir kituose mums žinomuose filmuose.
Neseniai tokių personažų galeriją papildė dar vienas populiaraus aktoriaus vaidmuo kriminalinėje komedijoje „Susikaupk“ (rež. Glennas Ficarra ir Johnas Requa).
Šį kartą W. Smitho herojus Nikis Sparžonas yra tikras suktybių virtuozas ir genialus manipuliatorius. Vieno pavojingo darbelio metu jis susipažįsta su mergina Džese (akt. Margot Robbie). Gražuolė paprašo aferų veterano išmokyti ją profesinių triukų. Po ilgų dvejonių prasidėję mokytojo ir gabios mokinės santykiai pamažu peržengia ribą, už kurios abu profesinius reikalus vis dažniau ima painioti su jausmais. Pajutęs pavojų Nikis ryžtasi palikti porininkę.
O po trejų metų porelė netikėtai vėl susitinka Buenos Airėse, kur, kaip netrukus paaiškėja, abu yra nusitaikę į tą patį grobį – jauną milijardierių.
Nikiui ši afera yra toji, po kurios galima sau leisti palikti verslą ir išeiti į užtarnautą poilsį. Bet čia negali būti nė menkiausios klaidos. Tačiau Džesė turi savų planų ir nežada lengvai pasitraukti. Buvę mokytojas ir mokinė stoja vienas prieš kitą pavojingame žaidime.
Du gerai vienas kitą pažįstantys sukčiai, atsidūrę skirtingose kriminalinių barikadų pusėse – puikus avantiūrinės veiksmo komedijos fokusas, kuris tikrai nustebina lengvabūdę publiką (šiuo atveju filmo žiūrovus), jeigu autoriai nori išvengti banalių situacijų ir pasistengia, kad niekas triuko paslapties nenuspėtų anksčiau finalo.
Kitas filmo autorių koziris (net du!) – abu aferistai, kuriems žiūrovai simpatizuoja net ir tada, kai jų veiksmai akivaizdžiai prasilenkia su teisingumu. Bet čia jau nieko nepadarysi – nuo Ostapo Benderio laikų žmonėms imponuoja simpatiški sukčiai, kurie žino keturis šimtus palyginti sąžiningų būdų, kaip iš žmonių išvilioti jų pinigus… (G.J).
8. „AR GALĖSITE KADA NORS MAN ATLEISTI?“ (Can You Ever Forgive Me?, 2018)
Savo žvaigždės valandos amerikietė aktorė Melissa McCarthy laukė ilgai. Kine debiutavusi paskutiniaisiais XX a. metais ji daugiau nei 15 metų turėjo tenkintis epizodiniais vaidmenimis, kol pagaliau 2015-aisiais gavo benefisinį vaidmenį komedijoje „Ji – šnipė“ (Spy, rež. Paulas Feigas).
Šioje kriminalinių filmų parodijoje ji suvaidino CŽV agentę Siuzaną Kuper, kuri ilgai dirbo analitikų biure ir nedalyvavo pavojingose operacijos. Užtai labai dažnai apie tokią veiklą svajodavo. O kartą jai pasitaikė proga nuobodžią tarnybą iškeisti į kvapą gniaužiančius nuotykius. Taip atsitinka, kai vienas jos kolega sužlugdo misiją, o kitas lieka sukompromituotas.
Po dviejų metų režisierius P. Feigas sukūrė dar vieną kriminalinę komediją „Vienas šūvis. Dvi kulkos“, kurioje jokių taisyklių nepaisančią nepraustaburnę Bostono policininkę Šenon suvaidinusi Melissa McCarthy efektingai nurungė labiau publikai pažįstamą Sandrą Bullock.
Žinoma, po to staiga išgarsėjusiai veiksmo komedijų žvaigždei, pramintai parodijų karaliene, naujų pasiūlymų filmuotis netruko. Specialiai jai buvo rašytas ir filmo „Ar galėsite kada nors man atleisti?“ scenarijus.
Šiame režisierės Marielle Heller filme Melissa McCarthy vaidina nevykėlę rašytoją Li Izrael, kuri sugalvojo visiškai pašlijusius finansinius reikalus taisyti itin originaliu būdu – padirbinėdama mirusių garsenybių laiškus.
Veiksmas plėtojasi 1991-asiais Niujorke. Rašytoja Li specializuojasi rašydama knygas apie garsenybes. Holivudo aktorių Katherine Hepburn ir Tallulos Bankhead biografijos buvo sėkmingos, o štai knyga apie kosmetikos magnatę Estę Lauder patyrė visišką fiasko. Dabar moteris gyvena prišnerkštame bute ir neturi pinigų net susirgusios katės vaistams.
Argi tai manęs vertas gyvenimas?, – kartą pati savęs paklausė Li. Ir atsakė: „Žinoma, kad ne!“. Vadinasi, reikia ne keikti savo likimo, o imti iniciatyvą į savas rankas.
Kaip tarė, taip ir padarė. Sugalvojo pavojingą verslo planą, kuris žada gerą pelną. Juk po mirties asmeniniai garsenybių daiktai įvairiuose aukcionuose parduodami už didelius pinigus. O kaip šiame versle gali pasižymėti plunksnos specialistė? – Žinoma, imituodama garsių žmonių rašyseną ir skirtingomis spausdinimo mašinėlėmis (tai labai svarbus klastočių įrankis) spausdinti fiktyvius garsių rašytojų laiškus, kuriuos galima sėkmingai parduoti kolekcininkams ar bukinistams.
Pasirodo, kad ši sumanaus scenaristo aprašyta istorija nėra išlaužta iš piršto. Rašytoja Li Izrael iš tikrųjų egzistavo, ir filmas sukurtas remiantis jos autobiografine knyga. Apgavikė buvo demaskuota ir nubausta (teismas skyrė jai lygtinę bausmę), bet du jos padirbti laiškai net ir po rimtų ekspertizių buvo pavadinti originalais ir buvo paskelbti pedantiškais reikalavimais garsėjusioje redakcijose.
Pasakojimas apie filmą būtų nepilnas be dar vieno svarbaus personažo. Charakteringais vaidmenimis visada garsėjęs aktorius Richardas E. Grantas suvaidino rašytoją gėjų Džeką, laiškų padirbinėtojos bičiulį, kuris tampa jos bendrininku. Jo ir Melissos McCarthy duetas yra išties virtuoziškos aktorinės partnerystės pavyzdys. (G.J)
7. „GERAS MELAGIS“ (The Good Liar, 2019)
Garsus britų aktorius Seras Ianas McKellenas dažnokai vaidino ir charizmatiškus piktadarius. Du jo tokius personažus net vienija panaši tematika.
1998-aisiais režisieriaus Bryano Singerio psichologiniame trileryje „Gabus mokinys“, sukurtame pagal Stepheno Kingo romaną, jis suvaidino mažame miestelyje ramiai gyvenantį iš pažiūros mielą senuką Kurtą Dusanderį. Bet pasirodo, kad jis prieš daugelį metų nacių konclageriuose vadovavo vykdytoms mirties bausmėms.
Sužinojęs apie tamsią kaimyno praeitį šešiolikmetis vaikinas Todas Boudenas pabando pelnytos bausmės išvengusį nacių nusikaltėlį pašantažuoti ir išpešti jo prisipažinimą. Tada ir prasideda tikras psichologinis karas, kurio baigti sunku prognozuoti.
Prieš trejus metus pasaulio ekranuose pasirodžiusioje dramoje „Geras melagis“ (20189 m., rež. Billas Condonas) Ianas McKellenas nedėvi kruopščiai išsaugotos nacių karininko uniformos, bet vaidina dar vieną anų laikų nusikaltėlį, kuris ir dabartinėje realybėje nesiliauja daryti juodus darbelius.
Filmas pradedamas labai šiuolaikiškomis pažinties aplinkybėmis. Nebe pirmos jaunystės dama Estelė (Helen Mirren) ir metų naštos stipriai paženklintas senjoras Brajanas (Ianas McKellenas) internetiniame pažinčių tinklapyje pildo anketas. Moteris lūkesčių grafoje pažymi variantą „draugystė“, o vyras – „romantinius santykius“.
Jau pirmojo pasimatymo metu jaukiame restoranėlyje abu prisipažįsta pamelavę: Estelė pasirodo esanti turtinga našlė Beti Makliš, o Brajanas prisistato Rojumi Kortniu, bet nuslepia savo tikrąją profesiją.
Šis mažas nekaltas melas nesutrukdo užsimegzti šiltiems santykiams, juolab, kad Rėjus atrodo ir elgiasi kaip tikras džentelmenas – nepriekaištinga apranga, šampanas, galantiškas dėmesys, mandagios manieros abiem atriša liežuvius. Abu vienišiai turi daug bendro: abu našliai, Betės sūnus tragiškai žuvęs, o Rėjaus sūnus gyvas, bet su tėvu seniai nebendrauja.
Jau pirmą pažinties vakarą po vakarienės senjorai eina į kiną (beje, žiūrėti Quentino Tarantino „Negarbingų šunsnukių“!).
Kai Rėjus pasiskundžia kelio skausmais, Betė pasiūlo jam pagyventi pas ją, kad nereikėtų vagintis lipti į paskutinį aukštą name be lifto. Pakvimpa sentimentalia istorija apie pagaliau vienas kitą suradusią porelę, kuri drauge dabar galės praleisto orią senatvę. Ir tik Betės anūkas Stivenas priekaištauja senelei už tai, kad ji lengvabūdiškai įsileido į savo namus visai nepažįstamą žmogų.
Į tokius priekaištus galima būtų nekreipti dėmesio (pradžioje Betė taip ir pasielgia), jeigu ne pirmieji nerimo signalai.
Gana greitai pradeda aiškėti, kad už Rėjaus deklaruotų „romantinių santykių“ iš tikrųjų slypi noras pasisavinti moteriai po vyro mirties likusį didžiulį palikimą – tris milijonus svarų.
Tai, beje, ne vienintelis profesionalaus sukčiaus taikinys. Laisvu laiku Rėjus su kompanionu Vincentu (Jimas Carteris) vilioja naivuolius į patraukliai atrodančias finansines schemas su fiktyviais „užsieniečiais investuotojais“ (jūs juoksitės, bet jie kažkodėl rusai!).
Gaila, kad vietomis pro gerai susiūtą trilerio rūbą trumpam prasiveržęs komiškas potencialas beveik neplėtojamas. Užtai dviejų pagrindinių personažų dvikova vystoma nepriekaištingai, visų pirma ne tiek dialogais, kiek neverbaline kalba, o iškalbingais žvilgsniais ir temperamento bei nuotaikų kaitomis. O šioje srityje abiem britų riteriams tikrai nedaug kas galėtų prilygti. (G.J.).
6. „TOMO KRAUNO AFERA“ (The Thomas Crown Affair, 1999)
Jau du kartus suvaidinęs superagentą Džeimsą Bondą (filmuose „Auksinė akis“ ir „Rytojus niekada nemiršta“) Pierce’as Brosnanas, matyt, pajuto charizmatiško supermeno keliamą pavojų likti vieno tipažo įsikūnijimu ir ėmė kaitalioti skirtingus žanrus – nusifilmavo dainininkės Barbros Streisand režisuotoje sentimentalioje melodramoje „Veidrodis turi du veidus“ (1996 m.) ir ekscentriškai komiksinėje Tomo Burtono fantastinėje komedijoje „Marsas atakuoja!“ (1996 m.), taip pat suvaidino negyvenamoje saloje po laivo katastrofos atsidūrusį romantiką Robinzoną Kruzą“ (1997 m.).
Aktoriaus naujų temų ieškojimo laikotarpiu buvo sukurta ir „Tomo Krauno afera“. Pirmoji šio siužeto versija (1968 m., rež. Normanas Jewisonas) seniai tapo pripažinta kino klasika, todėl iš naujo adaptuotos versijos autoriams iškilo sudėtingas uždavinys – surasti pagrindinių vaidmenų porelę, kuri pasirodytų ne prasčiau už pirmtakus Steve‘ą McQueeną ir Faye Dunaway. Naujoje versijoje juos pakeitė taip pat charizmatiška porelė Pierce‘as Brosnanas ir Rene Russo.
Milijardieriui Tomui Kraunui seniai džiaugsmo neteikia dideles pajamas nešanti nekilnojamo turto ir visokių kompanijų perpardavimas. Širdyje jis tikrai romantikas, neabejingas meno šedevrams. Krauno namai seniai primena valstybinio meno muziejaus filialą.
Jis turi pakankamai pinigų kai kuriuos meno šedevrus įsigyti meno aukcionuose, bet tai pernelyg banalu. Žinoma, jis svajoja savo asmeninę kolekciją papildyti ir tokiais šedevrais, kuriuos už jokius pinigus neįsigysi. Vienas tokių troškimo objektų yra genialaus prancūzų impresionisto Klodo Monė nutapytas peizažas, kabantis muziejuje ir įvertintas šimtu milijonų dolerių.
Betgi žinome, kad nėra tokios apsaugos bei signalizacijos, kurių negalėtų įveikti žmogaus protas ir apsukrumas. Pavyzdžių matėme galybę – nuo romantinės komedijos „Kaip pavogti milijoną“ (1966 m., rež. W. Wyleris) iki beveik vienu metu su „Tomo Krauno afera“ mūsų ekranuose rodytais „Spąstais“ (1999 m., rež. Jon Amielis): pastarajame charizmatiškas meno kūrinių vagišius (jį suvaidino Seanas Connery) su jauna draudimo agente (Catherine Zeta-Jones) įvykdė išties įspūdingą amžiaus apiplėšimą.
Kai širdis trokšta plakti smarkiau nuo adrenalino, žmonės kartais ryžtasi nusikaltimui – vardan meilės menui, o ne tik dėl materialinės naudos. Šios pagundos kartą neišvengia ir Tomas Kraunas. Jis ryžtasi iš muziejaus pagrobti jam ramybės neduodantį paveikslą.
Po preciziškai atliktos operacijos trokštamas laimikis atsiduria Krauno lagaminėlyje, o policijai tenka tik skėsčioti rankomis ir griebtis draudimo agentės Ketrinos Baning paslaugų. Ji iš karto suuodžia, kur šuo pakastas ir be didelio vargo nustato pagrindinį kaltininką bei svarbias nusikaltimo detales. Apsilankymas žavaus aferisto namuose po nevykusios policijos kratos dar labiau patvirtina jos įtarimų pagrįstumą.
Tačiau tikėtis sėkmingo visos bylos baigimo dar per anksti, nes filmas tik įpusėjo. Kaip ir minėtuose „Spąstuose“, draudimo agentė įsimyli romantišką plėšiką ir net tampa jo bendrininke.
O paskui siužetas pakryps visai netikėta vaga. Tai atsitiks tada, kai Tomas Kraunas nuspręs pavogtą paveikslą gražinti į muziejų. Vidury dienos, stebint policininkams ir vaizdo kameroms nepastebimai pakabinti paveikslą į jo vietą bus daug sunkiau, negu jį pavogti, bet jau sakėme, kad žmogaus sumanumui nėra ribų… (G.J.).
5. „OUŠENO AŠTUNTUKAS“ (Ocean’s Eight, 2018)
2002-aisiais režisierius Stevenas Soderberghas paleido į pasaulį populiarų ir pelningą veiksmo filmą „Oušeno vienuoliktukas“. Tai buvo jau seniai pamiršto filmo (1960 m.) perdirbinys, kuriame sublizgėjo penktojo dešimtmečio žvaigždės su Franku Sinatra bei Deanu Martinu priešakyje.
Nauji laikai reikalauja naujų superdidvyrių, ir S. Soderberghas pasirenka George’ą Clooney bei Bradą Pittą. Antrasis suvaidino savo bičiulio bendrininką, o pirmasis – vagišių Denį Oušeną, sumaniusį apiplėšti tris Las Vegaso kazino ir išnešti iš jų 150 milijonų dolerių.
Tris ketvirtadalius filmo iš kalėjimo ką tik išėjęs Denis Oušenas, anot „svieto lygintojo“ Tado Blindos, „renka šaiką“ ir repetuoja šią įžūlią operaciją, kuri ir įvykdoma finale. O prieš uždangą paaiškėja ir tikroji šios fantastiškos narsos priežastis.
Puikūs komerciniai rodikliai reikalauja kalti geležį, kol ji karšta. Prodiuseriai džiugiais veidais skaičiavo pelną, režisierius S. Soderberghas dar labiau priartėjo prie sėkmingiausių Holivudo verslininkų statuso, o žiūrovai džiaugėsi, kad viename filme pamatė šitiek daug pirmojo ryškumo žvaigždžių.
Todėl nieko nenustebino tai, kad 2004-aisiais filmo fanai pamatė ne mažiau azartišką „Oušeno dvyliktuką“, o 2007-aisiais ekranuose pasirodė ir „Oušeno tryliktukas“, kuriame Oušenas ir jo bendraminčių kompanija sumanė pamokyti godų viešbučio savininką Vilį Benksą.
Atrodytų, kad sėkminga filmų trilogija visiškai išsėmė aukso gyslą, bet troškimas pasišildyti svetimos šlovės spinduliuose neleido ramiai gyventi režisieriui Gary Rossui pavyko įtikinti Holivudo bosus dar kartą įbristi į šią upę, tik šį kartą sukurti moterišką franšizės versiją. Taip gimė „Oušeno aštuntukas“.
Šį kartą pagrindinę partiją groja Sandra Bullock. Kaip ir broliukas, Denio Oušeno sesute Debė, išėjusi iš kalėjimo, surenka viskam pasiryžusių pramuštgalvių šutvę ir ima planuoti tobulą vagystę. Jos taikinys – madų pasaulio „Oskarai“: Niujorko Metropoliteno muziejaus Kostiumų instituto pokylis.
Debė žino, kad jame dalyvausianti aktorė Dafnė Kliuger segės neprilygstamą deimantų vėrinį, kainuojantį 150 mln. dolerių. Būtent į jį merginos ir nusitaiko.
Į savo tikslą Debė žengė penkerius metus aštuonis mėnesius ir dar dvylika dienų. Ji preciziškai ištobulino kiekvieną amžiaus apiplėšimo detalę. Bet tobulas planas taip ir liktų ant popieriaus surašytu planu, jei neatsirastų darniai veikianti komandą, kuri filme sukomplektuojama iš garsių kino bei pramogų verslo žvaigždžių – Helenos Bonham Carter, Rihannos, Cate Blanchet, Saros Paulsen. Svarbia įžūlaus plano dalimi tampa net Holivudo žvaigždę vaidinanti Anne Hathaway, ant kurios kaklo ir puikuosis neįtikėtinos vertės deimantų vėrinys.
Kaip ir jos broliukas Debė ryžtasi grandioziniam apiplėšimui ne tiek dėl fantastiško pelno, bet ir dėl svarbesnių priežasčių. Tai didelio moteriško keršto dalis. (G.J.).
4. „GERIAUSIAS PASIŪLYMAS” (The best offer, 2013)
Tai inteligentiška, įtraukianti, painoka, tviskanti prabanga ir gražių meno kūrinių nestokojanti kriminalinė romantinė drama. Italų režisieriaus Giuseppe Tornatore sugrįžimas, po tokių sėkmingų kino filmų kaip „Nuovo Cinema Paradiso“, „Malèna“, be galo lauktas ir tikrai nenuviliantis. „Gyvenimas su moterimi kaip aukcionas – niekada nežinai kieno pasiūlymas bus geriausias.“
Pagyvenęs vienišius Virdžilas Oldmanas (akt. Geoffrey Rush) yra pripažintas meno kūrinių vertintojas, meno kolekcionierius ir puikus aukcionierius. Šis žmogus gali per akimirką atpažinti ar meno kūrinys tik klastotė arba vos per kelias minutes aukcione už milijonus parduoti Galilėjo teleskopą. Rafinuotas ir apsiskaitęs vyras visada dėvi pirštines, o kalbant telefonu, dėl tvarkos sumetimų, niekada nepamiršta jo apvynioti nosinaite. Vyras gyvena prabangiuose apartamentuose ir ten turi įspūdingą, slaptą itin brangių paveikslų kolekciją, kuri prieinama tik jam.
Jis pasiturintis, mylintis savo darbą, bet, deja, taip ir nepažinęs artumo, draugystės ir meilės… Neturintis nei tikrų draugų, nei mylimosios, nei kitų artimųjų vyras gyvena įprastą vienišiaus gyvenimą, prabangiuose restoranuose visada vakarieniauja vienas, o laisvalaikiu savo namo slėptuvėje tenkinasi tik prabangių meno kūrinių draugija. Tačiau, Oldmano gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai jis vieną dieną sulaukia paslaptingos moters skambučio, Kler Ibotson (akt. Sylvia Hoeks) prašo įvertinti ir parduoti jos šeimai priklausančias antikvarines vertybes.
Atrodo, kad Oldmanas pamažu pamilsta šią paslaptingą moterį, bet ar ši meilė bus abipusė, o Virdžilas ir Kler gyvens ilgai ir laimingai? Šis filmas yra laimėjęs 13 apdovanojimų. „David di Donatello“ Italijos kino apdovanojimuose pripažintas geriausiu filmu, Giuseppe Tornate išrinktas geriausiu režisieriumi, taip pat gauti apdovanojimai už gražiausius kostiumus, dekoracijas, scenografiją, geriausią kompozitorių ir t.t. Aktoriaus Geoffrey Rush vaidybą šiame filme vertinti galima pačiu aukščiausiu balu. (R.Č.)
3. „APGAULĖ“ (The Sting, 1973)
Septintojo dešimtmečio pabaigoje startavęs „Naujasis Holivudas“ ne tik plačiai atvėrė vartus jauniems gabiems debiutantams, ne tik atnešė į didįjį ekraną naujas temas ir anksčiau uždraustas socialines problemas, bet ir suteikė naują pagreitį retro kinui. Po Arthuro Penno kriminalinės dramos „Boni ir Klaidas“ (1967) Amerikoje paplito trečiojo dešimtmečio aprangos, aksesuarų, dizaino bei automobilių banga.
Aštuntajame dešimtmetyje toks kinas dar labiau išpopuliarėjo. Sociologai tai lengvai paaiškino tuo, kad anuo metu amerikiečiai pavargo nuo užsitęsusių politinių sukrėtimų (karas Vietname, rasinio nepakantumo provokuojami konfliktai, Votergeito skandalas ir pan.). Žurnalas „TIME“ naujajam „neokonservatizmo“ reiškiniui rado tokį paaiškinimą: „Pasiilgę paprastumo žmonės atsigręžia į savo šaknis, kad apsigintų nuo socialinės dezintegracijos, taip stipriai krėtusios mūsų šalį du dešimtmečius“.
Psichologai konstatavo, kad stipriai (iki 43 procentų) išaugo konservatoriškas vertybes išpažįstančių žmonių. O kartu su šiomis permainomis padidėjo nostalgija seniems geriems laikams.
Filmų kūrėjai greitai suvokė staiga pasikeitusią konjunktūra ir atsakė galingomis nostalgiško kino salvėmis plačiu frontu. Peteris Bogdanovichius graudino „prarastojo laiko“ ilgesiu („Paskutinis kino seansas“, „Popierinis mėnulis“), George‘as Lucasas suteikė naują pagreitį jaunystės nostalgijai („Amerikos grafičiai“), Jackas Claytonas aukštai iškėlė Amerikos klasikinio romano ekranizavimo kanoną („Didysis Getsbis“).
Ypatingą vietą šio nostalgiško kino panoramoje užima 1973 m. ekranuose pasirodžiusi kriminalinė komedija „Apgaulė“ (rež. George’as Roy’us Hillas), susilaukusi ir didelio populiarumo žiūrovų tarpe, ir apdovanota net septyniais Oskarais.
„Apgaulės“ (galima originalų pavadinimą The Sting versti ir kaip „Geluonis“) veiksmo vieta – sukčių ir gangsterių sostinė Čikaga. Apsukrus aferistas Džonis Hukeris (Robertas Redfordas) per klaidą bando apiplėšti gangsterių bosą ir už tai vos nepaguldo savo galvos. Išnešęs sveiką kailį, jis randa savęs vertą kompanioną Henrį Gondorfą (Paulas Newmanas) ir nusprendžia atsikeršyti.
Draugai iki valios pasityčios iš patiklios aukos ir privers ją plačiai atskleisti savo piniginę. Ir tai teisinga. Juk sakė išminčiai: “Apgauti apgaviką nėra apgavystė”.
Įtakinga anų laikų kino kritikė Judith Crist „Apgaulę“ pavadino „aukščiausios prabos auksu, įkūnyta rafinuotos pramogos svajone, kurią malonu tiek žiūrėti, tiek ir klausyti: siužetą lydinčiuose nuostabiuose Scotto Joplino fortepijono pursluose girdisi, kaip juokiasi visi filmo dalyviai, besimėgaujantys savo darbu“. (G.J.)
2. „KUPONŲ KARALIENĖS“ (Queenpins, 2021)
Moterys nugalėtojos dabartiniame amerikiečių kine pergalingai žengia praktiškai visuose žanruose, net tuose, kuriuose vyrams istoriškai buvo rezervuotos pagrindinės pozicijos – vesternuose ir veiksmo komiksuose.
Moterų nugalėtojų dabar pilna ir kitur. Jos ryžtingai demaskuoja aukšto rango seksualinius smurtautojus („Skandalas“), įveikia rasistinius prietarus pačioje NASOJE („Paslėpti skaičiai“), sėkmingai kovoja su tarptautiniais teroristais („Taikinys Nr. 1“, ) ir šaltojo karo laikų šnipais („Raudonasis žvirblis“, „Atominė blondinė“ ir pan.).
Dažnai išradingos avantiūristės pasirodo ir komedijose. Vienas naujausių pavyzdžių – režisieriaus Arono Gaudet „Kuponų karalienės“. Pagal tikrus įvykius sukurtoje nuotaikingoje kriminalinėje komedijoje pasakojama apie dvi drauges Konę (akt. Kirsten Bell) ir Džo Džo (akt. Kirby Howell-Baptiste).
Jų gyvenimas eiliniame Amerikos miestelio (Arizonos) priemiestyje buvo niekuo neišskirtinis, kol nesupelijo Konės pusryčių dribsniai. Tą lemtingą rytą praplėšusi naują pakuotę ir supratusi, kad papusryčiauti nepavyks, įpykusi Konė parašo piktą laišką dribsnius gaminančiai kompanijai.
Kažkodėl atrodo, kad panaši nepatenkintų pirkėjų korespondencija lieka be atsako, bet šį kartą atsitinka priešingai. Matyt, nesusimąstydami apie rimtas pasekmes lengvabūdiški kompanijos atstovai atsako į Konės laišką – atsiprašo ir padovanoja keletą nemokamų kuponų, kuriuos galima išsikeisti į prekes (paprasčiau kalbant, naujas dribsnių pakuotes).
Konės galvon topteli geniali mintis panašiai pasielgti su dar keliomis kompanijomis. Pavyksta ir tai. Tuomet sustoti neketinanti Konė sukurpia grandiozinį planą, pasidalija juo su drauge Džo Džo, ir abi draugės neria į Meksikoje spausdinamų kuponų „verslą“. Netrukus jos maloniai nustemba, kad įžūli afera pasirodo kur kas pelningesnė, nei draugės galėjo įsivaizduoti.
Panaši istorija iš tikrųjų Amerikoje įvyko 2012-aisiais metais. Tad filmo scenaristams daug ko neteko išgalvoti. Pakako tik gerokai padailinti kai kuriuos akcentus ir prigalvoti daugiau juokingų situacijų (nes visgi tai ne kokia nors socialinė drama, o komedija).
Komiška šio filmo dalis tampa gerokai intensyvesnė, kai aferisčių veikla susidomi nevykėlių detektyvų porelė – Saimonas (akt. Vince‘as Vaughnas) ir Kenas (akt. Paulas Walteris Hauseris). Pirmasis vaizduoja „kietą“ FTA agentą, nors iš tikrųjų yra tik pašto agentas, o antrasis stengiasi būti panašus į filmuose matytą superpolicininką.
Kurį laiką ir pati istorija su netikrais kuponais, ir dviejų porelių tarpusavio konfliktai yra pakankamai juokingi, tačiau artėjant atomazgai prognozuojamų primityvių pokštų daugėja. Bet dėl to filmo kūrėjų kaltinti visai nesinori. Nes „Kuponų karalienės“ – ne kokia nors socialinė drama, o ekscentrinė komedija! (G.J.)
2. „SAVAS ŽMOGUS“ (Inside Man, 2006) Garsus JAV afroamerikiečių režisierius Spike’as Lee į kiną įsiveržė tarsi meteoras. Baigęs Niujorko universitetą 1986 metais jis vos per 12 dienų susuko filmą “Jai to verkiant reikia” (She’s Gotta Have It). Kainavusi 170 tūkstančių dolerių ši komedija apie audringus jaunimo seksualinius santykius greitai uždirbo septynis milijonus, ir jaunas režisierius entuziastingai ėmė šturmuoti vieną kino viršūnę po kitos. Geriausi jo filmai “Elkis teisingai” (Do the Right Thing, 1989), “Džiunglių karštligė” (Jungle Fever, 1991) ir “Malkolmas X” (1992) kėlė į viešumą rasinės neapykantos problemas taip aistringai, kad amerikietišką visuomenę išgąsdinęs režisierius buvo pats apkaltintas rasizmu ir antisemitizmu.
Ne vieną ženklų vaidmenį būtent Spaiko Li filmuose suvaidinęs Denzelas Washingtonas šiandien tvirtai užima garsiausio afroamerikiečio aktoriaus poziciją.
Filme “Savas žmogus” D. Washingtonas vaidina patyrusį Niujorko policijos detektyvą Kitą Milerį. Visko “asfalto džiunglėse” matęs pareigūnas niekada nemėgo žaisti pagal oficialias taisykles, todėl niekaip negali sulaukti paaukštinimo. Bet ten, kur įvyksta itin svarbūs incidentai, valdžia paprastai siunčia jį. Taip atsitiko ir tą dieną, kai gerai organizuota vagišių gauja užėmė Manhatano banką.
Atrodytų, ką naujo galima sugalvoti apie begales kartų matytus banko apiplėšimus? Dar vieną istoriją su neišvengiamais tokios situacijos atributais – įžūliais plėšikais, isterijos apimtais įkaitais, nepakankamai budriais apsauginiais, lengvai įveikiama vaizdo stebėjimo sistema, šaltakraujiškais derybininkais, bukagalviais policininkais ir atsitiktinumais, sužlugdžiusiais tobulo apiplėšimo planą? Taip, visų šių stereotipų rinkinio režisieriui nepavyko išvengti. Tačiau stebėti, kaip Spike‘as Lee dėlioja naują pasjansą iš jau žinomų kombinacijų – tikras malonumas! Režisierius ilgai žiūrovą klaidina meistriškai manipuliuojamais įkalčiais, stulbinamu greičiu keičia situacijas, mistifikuoja netgi ten, kur, atrodytų, tam nėra nė menkiausios galimybės.
O ko daugiau reikia geram kriminaliniam filmui?
Clive‘as Owenas vaidina nusikaltėlių gaujos vadeivą Daltoną Raselą – gudrų strategą, sugalvojusį tokį suktą apiplėšimo planą, kad jo detalės ir plėšikų poelgių motyvacija ilgai lieka neaiškios ne tik policijai, bet ir patiems apiplėšimo dalyviams. Aišku tik, kad Daltonas surezgė painią „amžiaus apiplėšimo“ schemą ir niekas nežino, kaip jis pasielgs sekančią akimirką. (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Reda Čiečkiūtė, Ieva Pašiūnaitė
