Alvinas Karpis – lietuvis didžiosios depresijos metu Amerikoje subūręs gaują ir įvykdęs žiaurius nusikaltimus, JAV tapo 1 iš 4, Federalinio tyrimų biuro paskelbtų visuomenės priešų.
Alvinas Karpis, kurio tikrasis vardas yra Albinas Francis Karpavičius, Amerikoje pagarsėjo savo žiauriais nusikaltimais – bankų apiplėšimais, žmonių pagrobimais, nužudymais ir daugeliu kitų baisių dalykų. To pasekoje, jis gavo titulą – visuomenės priešas numeris 1. Šis žmogus už savo nusikaltimus, griežčiausiame Amerikos kalėjime – Alkatraze, praleido 26 metus (ilgiausiai išbuvęs kalinys istorijoje).
A. Karpavičius buvo žiaurus nusikaltėlis gimęs lietuvių emigrantų šeimoje. Jo tėvai buvo pirmosios bangos emigrantai, keliaudami per Jungtinę Karalystę į Kanadą, Monrealyje 1907 m. susilaukė sūnaus Albino. Tuomet iš ten išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas – Kanzasą, Topeką. Nors šeima nebuvo pasiturinti, tačiau tėvas dirbdamas 2 darbus sugebėjo išlaikyti šeimą. Mama likdavo namie prižiūrėti vaikų ir namų. Albinas Karpavičius apie savo vaikystę daug nešneka, tačiau savo autobiografijoje mini, jog tėvas buvo smurtaujantis ir už nepadarytus darbus sūnų auklėdavo botagu. Mama buvo atlaidesnė, jis ją atsimena kaip švelnią ir geros širdies moterį.
Nusikaltėlis pradėjęs eiti į mokyklą gavo ir savo naująjį vardą, kuomet mokytojai nesugebėdavo ištarti tikrojo vardo ir pavardės, jį pradėjo vadinti – Alvinu Karpiu. Šis vardas taip ir liko visam gyvenimui. Besilankydamas šioje mokykloje, nuolatos būdamas anglakalbių apsuptyje, namuose jis vis rečiau šnekėdavo lietuviškai, o kadangi tėvai angliškai nekalbėjo, bendravimas su jais būdavo labai mažas.
Tėvams trūko laiko parodyti pakankamai dėmesio sūnui, ko pasekoje 10 metų Alviną pasiglemžė gatvės gyvenimas. Ten jis aplošinėjo kitus miestelio gyventojus, prekiavo pornografija. Susižavėjęs tokiu gyvenimu vėliau jis su draugais ėmėsi apiplėšinėti įvairias parduotuves. Įdomiausia tai, jog jis plėšdavo ne dėl to jog kažko trūko ar reikėjo, jo pagrindinis motyvas buvo – noriu ir pasiimu.
„Jei parduotuvės lange pamatydavau ką nors, ko užsimanydavau, labai nedvejodavau. Mesdavau plytą ar pakelėje surastą akmenį į langą, įsiropštęs pasiimdavau, ko man reikia, o tada nešdavau kudašių. Dažniausiai žala būdavo didesnė nei mano laimikis: pavogdavau ką nors trijų dolerių vertės, o naują langą įstatyti kainavo apie 50“, – prisiminė A. Karpis savo autobiografijoje.
Pirmasis jo „rimtas apiplėšimas“ buvo įvykdytas 10-ies metų, kuomet iš parduotuvės jis pavogė pistoletą. Tai jis įvykdė ne vienas, o su pastoviu pataisos namų lankytoju – Arthur Witchy. Šis pasiūlė Alvinui apiplėšti parduotuvę ir jis sutiko. Naktį metę plytą į langą pateko vidun ir išlavė viską kas nebuvo pritvirtinta prie sienų. Tai jiems pavyko padaryti nepastebėtiems, ko pasekoje Alvinas pajuto, jog įstatymai tėra tekstas surašytas juodai ant balto, ir juos galima lengvai apeiti, kas tuomet jam reiškė – įstatymai Alvinui negalioja. Sekančius 4 metus su tokia pačia metodika – plyta į langą, patekimas, apiplėšimas, draugai vykdė nusikaltimus. Tai padaryti jiems pavyko išstudijuojant budinčių patrulių maršrutus, todėl naktį plėšti parduotuves jiems buvo vieni juokai.
Alvinui suėjus 15 metų, tėvui suradus valytojo darbą Čikagoje šeima persikraustė ten gyventi. Šis persikraustymas Karpiui buvo labai naudingas, kadangi 2-ejus metus jis sąžiningai dirbo vaistinės pasiuntinuku. Tačiau, prasidėjus problemoms su sveikata – širdies problemos, tai paskatino 17-etį jaunuolį grįžti į Kanzasą. Kaip jis grįžo nėra nurodoma, žinoma tik, jog grįžo vienas. Čia jis ir vėl ėmėsi vagysčių.
19-os Alvinas buvo pričiuptas apvogiant sandėlį ir jam buvo skirta laisvės atėmimo bausmė jis nuteistas dešimčiai metų pataisos darbų kolonijoje Hačinsone. Alvinui tai nebuvo didelė bėda, jis į tai žiūrėjo kaip į galimybę turėti nusikalstamos veiklos pamokas iš tos srities ekspertų. Gretimoje kameroje jis sutiko ir savo busimą gaujos narį – Lawrence DeVolą, kuris pasakodavo apie tai kaip sprogdindavo ir pasisavindavo svetimus pinigus iš bankų. Tai jaunuolį labai žavėjo, o ilgai netrukus susižavėjimas apie Lawrence’o pasakojamą laisvę ir pinigus, Karpis su naujuoju draugu sugebėjo pabėgti ir vėl grįžti prie sau jau įprastos veiklos – nusikaltimų.
Pabėgus Lawrence’as DeVolis, Karpį išmokė vieną ir pagrindinį dalyką – jei vogti, tai tik geriausius daiktus. Taip jie keliaudami per įvairius miestelius vogė prabangius automobilius, rūbus, apiplėšinėjo bankus ir įvairias parduotuves. Vagysčių turui pasiekus Čikagą Lorencas De Volis buvo suimtas vietinių pareigūnų, o likęs vienas Alvinas po ilgo laiko nusprendė aplankyti savo tėvus. Grįždamas pas juos Karpis tikėjosi šilto ir malonaus sutikimo, deja bet taip neįvyko. Grįžęs pas tėvus į namus, jis buvo užpultas savo tėvo. Anot jo, toks gyvenimo stilius yra nepateisinamas ir Alvinas turi rinktis dorą gyvenimą, todėl jis privalo atlikti bausmę ir grįžti padėti tėvams. Karpiui tai nebuvo paskatinimas imtis teisingo gyvenimo, tačiau žinodamas, jog tuometinė policija nebendradarbiauja tarp valstijų, Čikagoje jis jautėsi saugus, todėl nusprendė čia pasilikti.
Čikagoje trumpam jis buvo įsidarbinęs kepykloje, tačiau 1929 metais prasidėjus didžiajai depresijai šią darbo vietą jis prarado. Todėl jis ir vėl pasuko sau jau pažystamu gyvenimo būdu – vagystės.
Ilgai netrukus Alvinas Karpis buvo pričiuptas Misūrio valstijoje, Kanzaso mieste, vagiantis automobilį. Vaikinas netrukus buvo grąžintas į nepilnamečių koloniją, o vėliau perkeltas į Kanzaso valstijos pataisos namus Lansinge. Čia jis susipažįsta su Fredu Barkeriu, kuris buvo suimtas už banko apiplėšimą ir jau buvo žinomas kaip „Kruvinųjų Barkerių“ gaujos narys.
Lansigo kalėjimas buvo ta vieta kur kaliniai mainais į sunkų fizinį darbą anglies kasyklose galėjo susimažinti savo laisvės atėmimo bausmę. 1931 metais susitrumpinęs savo bausmę Alvinas Karpis išeina laisvę. Keliais mėnesiais anksčiau išėjęs Fredis, pasiūlo apsilankyti Tulsoje, ką Alvinas ir padaro. Atvykęs į Barkerių šeimos rezidenciją ten sutiko ir žinomą šeimos motulė – Ma Barker. Kuri Alviną priėmė tarsi savo sūnų.
„Barkerių ir Karpio“ gauja buvo viena iš ilgiausiai veikiančių Didžiosios depresijos nusikalstamų grupuočių. Ji siautėjo nuo 1931 iki 1935 m. Fredas ir Karpis iš karto kibo į darbus. Viskas prasidėjo nuo smulkių vagysčių, naktimis apiplėšdami juvelyrinių dirbinių ir drabužių parduotuves. Tačiau viskas pasikeitė 1931 m. gruodį, kai vyrai nusikaltimo metu nušovė vietinį šerifą C. R. Keli. Po šios žmogžudystės smurtas ir gauja buvo neatsiejami dalykai.
1932 metais prie gaujos prisijungė Fredo broliai Arturas, Loidas ir Hermanas Barkeriai. Šie pirmieji gaujos nariai sudarė itin baugią ir žiaurią grupuotę. Vėliau prie grupės prisijungia ir daugiau narių. Alvinas pasižymėdamas savo nepriekaištingais planavimo įgūdžiais tampa šios grupuotės vadovu, kuris įvairiems nusikaltimams vis pakviesdavo skirtingų nusikaltėlių, kas FTB pasunkino darbą ir užvilkino procesą jiems sugauti ir sutramdyti.
1933 metais ši grupuotė įvykdė pirmąjį žmogaus pagrobimą. Jie nusprendė pagrobti alaus daryklos prezidentą – Viljamą Hamą. Jie jį pagrobė įsitraukdami į automobilį ir nuveždami į Bensenvilyje esančią slėptuvę. Už išpirką jie pareikalavo 100 tūkstančių dolerių. Planas atrodė tobulas ir be jokių palaidų galų. Gavę išpirką jie paleido Hamą, tačiau tuomet susidūrė su nemalonumais. Kuomet jie rašė išpirkos raštus, jie paliko savo piršto antspaudus. Pareigūnams pavyko nustatyti Alvino Karpio, Arturo Barkerio ir Čarlzo Ficdžeraldo tapatybes. Antrojo pagrobimo metu 1934 metais jie, 200 tūkstančių išpirkos paprašė už bankininką Edvardą Bremerį. Bankinino šeimai per tris savaites sumokėjus išpirką, Bremeris – paleistas. Tačiau šis, policijai, surasti savo pagrobėjus, padėti daug negalėjo. Policijai atsekus pagrobimo maršrutą, jiems pavyko rasti kuro talpyklą ant kurios buvo rasti Arturo Barkerio pirštų atspaudai. Tai padėjo policijai susieti ir bendrininkus, tarp jų ir Alviną Karpį, ko pasekoje nusikaltėliai pradėjo jausti pavojų ir spaudimą, nes jų tapatybės buvo žinomos.
Juntamas pavojus gaujai buvo sudėtingas, kadangi jie nusprendė mėtyti savo pėdas ir visi išsiskirstė į skirtingas puses. Pirmąjį nusikaltėlį – Artūrą Barkerį, sulaikė savo namuose Čikagoje. 1935 metais sausio mėnesį pavyko rasti ir Fredį bei Ma Barker. Neužilgo pavyko rasti ir Alviną, tačiau šiam pavyko pasprukti. Pasprukęs jis dar spėjo apvogti ir traukinį Ohajuje. Bet galiausiai jis irgi buvo suimtas Naujajame Orleane.
Alvinas Karpis buvo nuteistas 26–erius metus kalėti Alkatrazo kalėjime, iš ten jam pabėgti nepavyko. Tokia bausmė buvo ilgiausia per visą Alkatrazo istoriją. Teigiama, jog vėliau jis buvo perkeltas į pataisos namus Makneilo saloje, o 1969 metais jis buvo paleistas. Ieškodamas, kur galėtų pigiai pragyventi Karpis persikėlė į Ispaniją. Ten ir mirė 1979 metais perdozavęs alkoholiu ir raminamosiomis tabletėmis.
