Dažnai kruvinais ir šiurpiais vaizdais siaubo žanras tiesiogiai nagrinėja žmogaus tapatybės ir transformacijos klausimus. Siaubo filmai dažnai sukelia didžiausią reakciją tada, kai žiūrovai gali susieti stebimas baimes ir išgyvenimus, o siaubo žanras, kuris dar susietas ir su žmogaus kūnu šiuo požiūriu – unikalus. Įsivaizduojant, matant kaip deformuojasi, mutuoja ar metodiškai keičiasi jūsų kūnas, ima šiurpas, pabrėžiant, kokios pažeidžiamos gali būti mūsų fizinės formos.
Vadinamasis „kūno siaubo“ žanras dažniausiai siejamas su kanadiečių režisieriaus Davido Cronenbergo ir jo sūnaus Brandono Cronenbergo kūryba, abu vyrai tyrinėjo žmogaus kūno ribas trikdančiais ir verčiančiais susimąstyti būdais. Tačiau moterys režisierės taip pat yra pasiūliusios įdomių ir intensyvių šio subžanro kūrinių, kurių daugelis – ypač aktualūs dėl tiesioginės režisierių patirties, susijusios su moterų kūno marginalizavimu (marginalizúoti: laikyti ar daryti ką nereikšmingą, nesvarbų) ir objektyvizavimu.
10. „Dženiferės kūnas“ (Jennifer’s Body, 2009)
Šis filmas, tai lyg „Saulėlydis“, bet skirtas vaikinams, nes vietoje Roberto Pattinsono vaidina, tobuloji Megan Fox. „Dženiferės kūnas“ prasideda apgaulingai lengva vidurinės mokyklos nata, pristatančia Dženiferę Čekę (akt. Fox) ir Needy Lesnicky (akt. Amanda Seyfried) kaip geriausias drauges visam gyvenimui. Dženiferė – karščiausia ir populiariausia mergina mokykloje, o Needy yra – na, reikalinga.
Dženiferė yra klasikinė paauglių karalienė, valdanti mokyklą. Berniukai jos geidžia, ji vyriausioji palaikymo šokėjų komandos vadovė, ir galbūt jos ego gerai jaučiasi, kai šalia jos sekioja vargšė Needy. Bet tada ji virsta, ne visai vampyre, nors ir siekia gerklės su iššieptais dantimis. Ji – kažkoks demonas ar pabaisa, kurios gyvenimo misija tampa paauglių vaikinų užpuolimas.
Jos įvaizdis suteikia jai vertingą ginklą, padedantį pasotinti savo nedorą apetitą. Nedrąsiems vaikinams, kurie niekada nebūtų drįsę pasvajoti susitikinėti su Dženifere, dabar ji atrodo netikėtai draugiška, netgi gundanti. Vienas vaikinas net gi pakviečiamas į jos namus. Pasirodo, tai baisūs tušti namai. Dženiferei pavyksta išsisukti nuo atsakomybės už žmogžudystę, nes, na, kas galėtų tikėtis, kad seksuali ir populiari palaikymo komandos šokėja, draugė slapta geria kraują ir galbūt ryja mėsą? Tik Needy įtaria siaubingą tikrovę ir galiausiai būtent ji atsistoja tarp Dženiferės ir dar jos daugybės aukų, įskaitant ir tokį simpatišką vaikiną kaip Čipas Dove’as (akt. Džonis Simmonsas), kuris, kaip žinia, simpatiškas vaikinas, nes jo vardas Čipas Dove’as…. juk tai tikrai ne piktadario vardas…
Juostos kūrėjos Diablo Cody viduje slypi menininkės siela, o jos scenarijus šiai medžiagai suteikia tam tikro kraštutinumo, savotiško džiaugsmingo pasimėgavimo, kuris yra bekompromisis. Tai nėra ištisinis paauglių siaubo trileris. Dženiferės ir Needy portretai šiek tiek per daug žinomi, dialogai šiek tiek per daug necentriški, įvykiai per daug keistoki.
Megan Fox – įdomus pasirinkimas. Mes ją laikome žvaigžde, bet iš tikrųjų tai yra jos pirmasis pagrindinis vaidmuo. Fox padarė daug gero savo karjerai su dviem „Transformerių“ filmais, bet šis – tai yra jos pirmoji galimybė iš tikrųjų pasirodyti, ir žinote ką? Ji pasirodo. Ji vaidina puikiai ir net su su krauju permirkusia suknele ir susivėlusiais plaukais atrodo tobulai.
Filmą režisavo Karyn Kusama. Su šia medžiaga ji tvarkosi efektyviai ir su tam tikru pasimėgavimu. Tai gal ir ne meno kūrinys ar kažkoks šedevras, bet kaip filmas apie kūnais ir krauju mintančią merginą jis geresnis, nei turi būti.
9. „American Mary“ (2012)
Tai „kūno siaubo“ filmas, atviras ir kartu inertiškas, parašytas ir režisuotas kanadiečių dvynių Jen ir Sylvia Soska, bauginančio kino kūrėjų dueto, kuris „vaidina“ sąmoningus vokiečių fetišistus. Filmas turi Davido Cronenbergo ir Takashi Miike’s bruožų ir atrodo įdomus, sausą ūžesį sukeliančiu būdu – tai vakarietiško susižavėjimo kūno įvaizdžiu ir medicinos profesija satyra.
Vėliau filmas tampa keistuoliškų kūno modifikacijų vitrina, kuri tikrai sukels šleikštulį ne vienam žiūrovui. Katharine Isabelle vaidina Mariją Mason, gabią, bet palūžusią medicinos studentę, kuri tikisi tapti chirurge. Po brutalios seksualinės prievartos Marija supranta, kad turi patirties ir temperamento kerštui, ir atranda savo tikrąjį pašaukimą: pjaustyti ir pertvarkyti kūnus tiems, kurie mėgsta rimtai alternatyvią estetiką, nes paprasti auskarai yra per daug „vaniliniai“. Filmas sukurtas su pasimėgavimu ir tai matosi.
„Moterų režisierių pasitaiko retai. Siaubo filmų režisierių moterų pasitaiko dar rečiau. Moterys dvynės režisierės, kuriančios siaubo filmus? Na, mes radome vieną porą ir filmas, kurį tikrai verta žiūrėti, buvo tikrai geras. Pati idėja gal ir nėra originali (ypač jei sekate žiniasklaidą, Rusijoje ir kitose šalyse pasitaiko šio grožio šėlsmo atvejų), tačiau ji puikiai tinka šiai istorijai.“ – teigė vienas žiūrovas.
Filme pagrindinė veikėja – puiki. Galbūt jums atrodys, kad jos veržlumas vienu metu įpusėjus filmui sulėtėja, bet tai reikštų, kad nesupratote esmės. Tai labiau veikėjo, o ne istorijos varomoji jėga.
Priežastis, kodėl šis filmas toks įtikinamas daug, bet štai kelios iš jų: „Oskaro“ vertas pagrindinis vaidmuo, dėl kurio filmas tapo geriausiu, visiškas nenuspėjamumas, siaubo filmas, sukurtas moterų ir apie moteris, reali aplinka, o ne priemiesčio „Disneilendas“, šauni ir stilinga režisūra, kuri, laimei, susilaikė, kai galvojote, kad tuoj tapsite liudininkais kažko, kam gali prireikti maišelio, grimas ir protezai, kurie parodė tai, ko tikrai nepamatysite vidutiniame siaubo filme… Ir tai tik keletas gėrio šiame filme. Siaubo mėgėjai – jūs tikrai turite pamatyti tai.
8. „Pasiutusi“ (Rabid, 2019)
„Pasiutusi“ neabejotinai primena 1977 m. siaubo filmo, kurį režisavo jaunas Davidas Cronenbergas, perdirbinys. Scenarijaus autorių ir režisierių komanda Jen ir Sylvia Soska, padedamos scenarijaus bendraautoriaus Johno Serge’o, tik paviršutiniškai atnaujino Cronenbergo „Rabid“, filmą apie nežmonišką vampyrų epidemijos poveikį. Soskų atnaujintą „Pasiutusi“ vis tiek verta pamatyti, nes jos turi piktai juokingą humoro jausmą ir keletą pergalingai bjaurių idėjų apie tai, kaip jų apsėsti personažai krizės metu taptų tik dar savanaudiškesni. Nors kartais geriausias juostos dalis ir užgožia klišiniai juokeliai apie mados industriją (filmo herojė yra norinti tapti drabužių dizainere) ir grobuonišką savamokslių menininkų prigimtį, čia taip pat yra daug žadančių idėjų.
„Pasiutusi“ prasideda pirmuoju iš keleto žavių duoklių Cronenbergo filmams: motociklas beveik tampa nevaldomas, kaip ir originalaus 1977 m. filmo pradžioje. Motociklą vairuoja Rožė (akt. Laura Vandervoort), randais paženklinta mados dizainerė, kurią iš pradžių apibūdina tai, kaip ji darbe jaučiasi ginama. Rožė jaučiasi išskiriama savo įžūlaus viršininko Gunterio (akt. Mackenzie Gray), stereotipiškai riebaus europietiško esteto. Iš Rožės taip pat tyčiojasi jos bendraamžiai, pavyzdžiui, Bev ir Ellie (Soskai seserys), jos tyčiojasi iš Rožės kaktą dengiančios žymės.
Netrukus Rožė netyčia patenka į motociklo avariją, per kurią ji siaubingai suluošinama: žandikaulis užveržiamas, o kai kurios žarnos išplėšiamos. Rožės atsigavimą gerokai pagreitina pradedantis modelis ir geriausia draugė Čelsė (akt. Hanneke Talbot), taip pat radikali daktaro Viljamo Buro (akt. Ted Atherton) rekonstrukcinė operacija. Tačiau, nors Rožė dabar gyvena toliau, įskaitant ir Gunterio „dovaną“, kuris suteikia jai retą galimybę kurti drabužių modelius savo kolekcijai „Schadenfreude“, ji taip pat plėšia žandikaulius nesaugiems alfa plėšrūnams, tokiems kaip naktinio klubo žvėris Bilis (akt. CM Punk) ar narciziškam muilo operų žvaigždei Dominykui (akt. Stephen Huszar). Nes Rožė, kaip ir Chamberso personažas originalioje juostoje, užsikrėtė keista vampyrų kraujo troškimo atmaina, kuri išryškėja scenoje, kurioje daktaras Burroughsas klausosi, kaip kitas Williamas Burroughsas skaito ištrauką apie vampyrus iš savo žodinio kūrinio „Patarimai jaunimui“. Ši aliuzija kiek per daug tiesmuka, tačiau ji savotiškai žavi kaip šalutinė duoklė paties Cronenbergo ekranizacijai.
Soskų filme „Pasiutusi“ yra daug tamsių ir niūriai juokingų idėjų. Filme vyrauja šiurkštus humoras, kuris atrodo tinkamas tokio tipo filmui. Tai Soskų firminis susižavėjimas transhumanizmu ir kūno modifikacijomis, kuris tikrai veikia.
7. „Plėšrūnas“ (Ravenous, 1999)
Britų režisierė Antonia Bird išgarsėjo 1994-aisiais, kai ekranuose pasirodė jos daug triukšmo sukėlusi drama „Kunigas“ (Priest), kurio pagrindinis herojus buvo kunigas gėjus. Po to, kai jis su meilužiu buvo užtiktas „nusikaltimo vietoje“, nuo jauno kunigo Grego nusisuko visi jo parapijiečiai, išskyrus seną kunigą ir vieną mergaitę.
Nemažą rezonansą turėjo ir mūsų ekranuose rodytas režisierės filmas „Plėšrūnas“, papasakojęs žiaurią ekstremalių įvykių istoriją, įvykusią pirmoje XIX a. pusėje ir žinomą kaip „Donerio ir Rydo ekspedicija“.
1846 metais gegužę grupė Amerikos pirmeivių, vadovaujamų Džordžo Donerio ir Džeimso Rydo išvyko į Kaliforniją. Įprastai tokia kelionė užtrukdavo 5-6 mėnesius, tačiau grupė pasirinko naują maršrutą ir atsidūrė gamtos spąstuose. Dėl navigacijos klaidų ir fatališkų nesėkmių grupei teko žiemą praleisti Sjera Nevados kalnuose. Sąlygos čia buvo tokios atšiaurios, kad pasibaigus maisto atsargoms padažnėjo kanibalizmo atvejų. Išgyveno ir kelionės tikslą pasiekė 48 iš 87 grupės narių. Kai kuriems jų teko valgyti mirusių draugų kūnus.
Istorikai šį realų epizodą vadina viena šiurpiausių Kalifornijos užkariavimo tragedijų.
Tedas Griffinas filmui „Plėšrūnas“ parašė scenarijų, kuriame buvo sujungti elementai iš Donerio ekspedicijos ir „Kolorado kanibalu“ praminto Alferdo Pakerio išlikimo istorijos: pastarasis išgyveno suvalgęs penkis kompanionus po to, kai 1870-aisiais buvo įkalintas apsnigtuose San Chuano kalnuose.
1847 metais Amerikos ir Meksikos karo metu kapitonas Džonas Boidas (Guy Pearce’as) siunčiamas į apleistą žvalgybos postą Sjera Nevados kalnuose. Čia jis sutinka pulkininko Harto (Jeffrey Jonesas) vadovaujamą septynerių žmonių įgulą, o po kurio laiko išgelbėja visiškai išsekusį žmogų Kelhouną (Robertas Carlyle’as).
Nepažįstamasis papasakojo šiurpą keliančią istoriją apie tai, ką patyrė būdamas sniego pūgos įkaitų draugijoje. Susidomėjęs šia istorija kapitonas Boidas išvyksta į tų įvykių vietą, dar nenujausdamas, su kokiu blogiu teks susidurti. Šį blogį indėnai vadina vendigo. Tai žmogus, paragavęs žmogienos. Kartą paragavęs jis jau nebegali liautis, o kiekvienas naujas kanibalizmo aktas tik padidina jo galią, nes taip jam pereina aukos jėga.
Prasidėjus filmavimams Slovakijoje dar nebuvo išspręstos problemos dėl biudžeto ir filmavimo grafikų. Po to, kai iš filmavimo aikštelės pasitraukė pirmasis režisierius Milcho Manchevskis, aktorius Robertas Carlyle’as pasiūlė jį pakeisti Antonia Bird.
Michaelas Nymanas ir Damonas Albarnas sukūrė originalią muzikinę filmo partitūrą, kuri sukėlė didelį susidomėjimą dėl keisto ir išradingo instrumentų bei muzikinės struktūros panaudojimo. (Gediminas Jankauskas)
6. „Medaus mėnuo“ (Honeymoon, 2014)
Leigh Janiak SXSW kino festivalio siaubo hitas „Medaus mėnuo“ priklauso ilgam filmų apie žmones, kurie galbūt nepakankamai žino apie neseniai atsiradusį savo susižavėjimo objektą, ratui. Galbūt ištekėjote už tobulo vaikino, bet ar tikrai jį pažinojote? Tai gimininga pagrindinė žanrinio kino koncepcija – baimė, kylanti dėl įtarimo, kad šalia jūsų miegantis žmogus nėra tas, kuo dedasi esąs. Dažniausiai tokie trileriai ir siaubo filmai kuriami aplink vyrą agresorių: vyrą ar draugą, turintį mirtiną paslaptį. Režisierės Janiak „Medaus mėnuo“ sumaniai apverčia lyčių lentelę, paversdama mielą nuotaką ta, kuri turi ką slėpti. Norėtųsi, kad filmas nuo žiūrovų nuslėptų daugiau informacijos ir taip padidintų bendrą įtampą, tačiau tai solidus žanrinis filmas, kurį tokį padaryti padėjo du visiškai atsidavę talentingų pagrindinių vaidmenų atlikėjai.
Rose Leslie ir Harry Treadaway vaidina atitinkamai Bea ir Paulą. Jie gražūs, puikiai sutaria tarpusavyje ir, atrodo, jiems lemta praleisti nuostabų medaus mėnesį atokiame namelyje. Jie gali leistis į žygius po miškus, sveikintis su vietiniais gyventojais ir gauti privatumo, kurio jaunavedžiams reikia pradėti bendrą gyvenimą. Polas yra malonus, Bea linksma – jie tikrai ras laimę, tiesa? Juk filmas vadinasi „Medaus mėnuo“, kas gali būti ne taip?
Pirmasis blogų dalykų ženklas iškyla vidury nakties su bauginančiomis šviesomis. Tada mūsų miela pora susiduria su miestelio pora, primenančia „Kūno grobikus“. Kažkas šiuose šiurpiuose miškuose atrodo ne taip. Dar nespėjus nė susivokti, Bea lunatikuoja ir grįžta šiek tiek, na, kitokia. Ant jos kūno yra ženklų, kurių neįmanoma paaiškinti, ir, kas keisčiausia, atrodo, kad ji visiškai nesuvokia Beos tapatybės ar net normalaus žmogaus elgesio. Ji nežino, kaip pasigaminti prancūziškų skrebučių. Ji nemoka užsivirti kavos. Frazės išsikreipia, o jų bendros istorijos detalės atrodo neaiškios. Kas, po velnių, vyksta?
Šviesos miške, žmonių elgesio nenuoseklumas – kino istorija mus išmokė, kad Bea yra ne visai tokia, kokia buvo anksčiau. Nors Janiak kai kurie siužeto elementai yra gana nuspėjami, tačiau tai malonus, gerai sukurtas nuspėjamumas. Janiak žino, kaip susidoroti su spektaklio tonaliniais pokyčiais, o Leslie ir Treadaway čia visai neblogi, pasirodantys iš esmės kiekvienoje dviejų personažų, vieno pastatymo kūrinio scenoje. Ypač Leslie tenka išgyventi daug fiziškai sudėtingų momentų, ir jai puikiai pavyksta perteikti siaubingos situacijos realumą. Naujojoje Bea galima įžvelgti senąją Bea, o tai apskritai yra labiausiai gąsdinantis „Medaus mėnesio“ aspektas. Mus gąsdina ne didžiuliai pokyčiai, įvykstantys su mūsų artimaisiais, o lėtas suvokimas, kad kažkas yra ne visai gerai. „Medaus mėnuo“ peržengia žanrinio kino ribas, kad užfiksuotų tai, su kuo visi galime būti susiję: tą akimirką, kai žinai, kad kažkas negerai tavo santykiuose.
5. „In My Skin“ (2002)
Graži, mylinčio vaikino vedama, Paryžiaus rinkodaros konsultantė Estera yra sėkminga jauna moteris, kuri atrodo patenkinta savo gyvenimu, kol jos dėmesį patraukia gili žaizda kojoje. Iš tiesų po šiuo įmantriu fasadu Estera slepia dar labiau kompulsyvųjį „aš“, kuris po truputį ima žavėtis savo kūno skoniu ir ne mažiau įtikinamai gręžiasi į nežinomą savęs žalojimo ir siaubingo kanibalistinio malonumo karalystę.
Dabar, kai Esterą graužia akli primityvūs impulsai, jos vis stiprėjantys fetišistinės savigraužos priepuoliai neišvengiamai taps pastebimi visiems, o labiausiai – jos susirūpinusiam vaikinui. Tačiau ir jis yra bejėgis prieš nerimą keliančius nepatenkintus Esteros potraukius. Kaip giliai ji turi įsiskverbti, kad sužinotų tiesą?
Režisierės Marinos de Van filmas labai skiriasi nuo įprasto populiaraus siaubo filmo ir ne visuose sluoksniuose bus palankiai priimtas. Tačiau tai neabejotinai įdomi kelionė į moters „savęs atradimą“. „In My Skin“ remiasi pagrindiniu veikėju ir dekoracijomis, ir scenaristė, režisierė ir pagrindinė aktorė šioje srityje tikrai pasiekia savo. Filme netrūksta kraujo, jis panaudotas gerai ir niekada neatrodo nepagrįstas.
Tikrąją filmo jėgą suteikia vaizduojami veikėjos eksperimentai su pačia savimi: „paprastai galiu pakęsti bet kokį bjauraus kraujo kiekį, tačiau matydamas, kaip veikėja čia pjausto save, aš susiraukiau, ir tai liudija tiek tai, kaip mes esame priversti rūpintis veikėja, tiek tai, kad filme ji vaizduojama labai realistiškai“ –teigia vienas žiūrovas. Filmo pagrindinį vaidmenį atlieka pati filmo kūrėja ir ji visada yra pagrindinė žvaigždė. Marina de Van tikrai gali didžiuotis savo darbu šiame filme! Nors šis filmas skirtas tikrai ne visiems, bet rekomenduojame visiems jį bent jau pabandyti pažiūrėti!
4. „Blue My Mind“ (2017)
Tai pirmoji paauglės Mijos (akt. Luna Wedler) diena naujoje mokykloje. Per pietų pertrauką mergaitė nedrąsiai bando susirasti draugų. Tačiau išpuoselėta gražuolė Mija, kuriai iki pirmųjų pamokų liko vos kelios dienos ir kuri galbūt šią naują pradžią laiko galimybe pagerinti savo socialinę padėtį, žvalgosi į kitą būrį. Laukinė Džana (akt. Zoë Pastelle Holthuizen), šilkiniais iki juosmens plaukais ir apnuogintu liemeniu, yra seksualioji mergaičių trijulės (aplink kurią sukasi nediferencijuotas išvaizdžių, bet nerangių berniukų žvaigždynas), kuri netrukus taps kvartetu, kai prie jos prisijungs Mija, centras.
Aktorės, scenaristės ir režisierės Lisos Brühlmann debiutinio filmo siužetas yra gražiai nupieštas ir nepaprastai gerai suvaidintas, ypač Wedler ir Holthuizen. Tai dar viena istorija apie brendimą. Ir dabar staiga Mija stovi virš savo svetainės akvariumo su tropinėmis žuvytėmis, semia jas rankomis ir kiša į burną, kramto ir ryja, jos akys stiklinės ir maniakiškos.
Iš pradžių Mijos „sutrikimo“ pradiniai simptomai sumaniai prilyginami paprastesnėms psichologinėms problemoms, kurios gali kamuoti paaugles merginas, atsidūrusias ant brandos slenksčio. Ji išgeria stiklinę sūraus vandens (triukas, kurį bulimija sergantys žmonės naudoja vėmimui sukelti), ji puola ant savo motinos (Regula Grauwiller) su fizine jėga, apie kurią, regis, net nenutuokia. Mergina staiga suvokia fizinę anomaliją, kurią, gydytojo teigimu, turi turėti nuo gimimo, ir pjaunasi save taip, kad akivaizdžiai primena savęs žalojimą. Visa tai vyksta MDMA, benzedrino, marihuanos ir alkoholio migloje, kuri lengvai susipina su tėvų maištu, seksualine konkurencija ir galbūt, kaip užsimenama, fizine merginų trauka, nes jos linksminasi, vagia iš parduotuvių ir skatina viena kitą elgtis vis pavojingiau.
Filmas veikia puikiai. Grėsmingas, bet svajingas tonas pagrindžia tamsią filmo pasakos transformaciją, kurią palaiko elegantiška, vingri DP Gabrielio Loboso kamera ir mėlynai pilka vandens paletė, kuri kažkaip išlaiko povandeninio grakštumo elementą net tada, kai apšviečiama narkotiniais karštais rausvais naktinio vakarėlio, tapusio šokiruojančiai grobuonišku, tonais. Thomaso Kuratlio taupiai naudojamo garso takelio elektroninis dūzgesys, Patricko Storcko ir Ginos Keller nepriekaištingas garso dizainas, kuriame vandens lašėjimas ir šniokštimas yra nuolatinė simbolika. Kaip šios konkrečios simfonijos dirigentė, Brühlmann demonstruoja naujokams nebūdingą teminį valdymą, todėl laipsniškas filmo virtimas į visišką kūno siaubą yra svaiginančiai diskomfortiškas. Mijos būklei blogėjant, o jai stengiantis ją nuslėpti nuo Džanos ir kitų, „Blue My Mind“ netgi primena neseniai pasirodžiusį Julios Ducournau moterišką siaubo filmą „Raw“, tik be šio filmo makabriško humoro jausmo. Vietoj to tai nuoširdi, bet košmariška pasakėlė prieš miegą, kuri gali turėti garsiosios Hanso Christiano Anderseno pasakos pėdsakų, bet savo žaviu atsidavimu groteskui labiau primena šiuolaikinę brolių Grimų pasaką.
3. „Šviežia“ (Fresh, 2022)
Šiuolaikinės pasimatymai pasižymi ypatingu žiaurumu, tarsi nesibaigiančiu nusivylimu ir skausmu, kurį nesunkiai įvertina ir išjuokia tie, kurie jau nebedalyvauja šiame žaidime, tačiau iš tiesų jį supranta tik tie, kurie vis dar žaidžia. Pirmą kartą režisierės Mimi Cave debiutiniame filme „Šviežia“ Noa (Daisy Edgar-Jones) yra išsekusi. Įtikinamai odiozinėje pirmojo pasimatymo scenoje ją informuoja uždarą šaliką nešiojantis jos porininkas, kad moterys nebėra tokios moteriškos, kokios turėtų būti, vilkėdamos visus tuos patogius per didelius drabužius, kai jis jai monologiškai pasakoja apie savo aistrą aštriam padažui. Ji išeina su pažįstamu akių vartymu (jis ją pavadino užsispyrusia kale), priversta grįžti prie meilės paieškų, bet vietoj to sulaukia daugiau neprašytų varpos nuotraukų. To užtenka, kad net romantiškiausias romantikas pripažintų pralaimėjimą.
Kai vietinio prekybos centro šviežių produktų skyriuje ji sutinka Stivą (Sebastianas Stanas), ją užklumpa jo žavesys – gražus, aistringas ir emociškai prieinamas nepažįstamasis, kuris tiek pat daug kalba, kiek ir klausosi. Jie pradeda susitikinėti, ir nors jos geriausia draugė Moli (Jojo T. Gibbs) sunerimsta dėl to, kad jis nesinaudoja socialine medija – tai, be abejo, yra pavojaus signalas 2020-aisiais? – Noa leidžia sau pamažu patikėti, kad galbūt ji pagaliau gauna tai, ko nusipelnė.
Stivas nustebina ją savaitgalio išvyka, tačiau pirmiausia, dėl eismo, dėl kurio jų kelionė nukeliama į rytą, ji pirmą kartą pamatys jo būstą. Atokų ir erdvų, ji negali patikėti savo laime. Tačiau po kelių gurkšnių senamadiško gėrimo Noa pradeda jaustis apsvaigusi. Nespėjus jai susivokti, užgeso šviesa, ir tai tik pirmasis iš daugybės nemalonių netikėtumų.
Įtikinamas pirmasis susitikimo veiksmas vyksta visiškai, įžūliai, prieš įžanginius titrus, saldus 30 minučių trukmės romantinis filmas, kuris greitai pasikeičia, kad atskleistų kažką šlykštaus, tarsi įkandus į sultingą persiką, kuris viduje supuvęs. Manau, kad būtų spoileris detalizuoti, kas tiksliai atskleidžiama, nors Cave’as mums pateikia daug įspėjamųjų ženklų: pavadinimą, pirmojo susitikimo vietą, nuorodas į maistą… Bendras pobūdis nėra staigmena, bet konkretūs dalykai – taip.
Kai kuriems gali būti šiek tiek sunkiau suvirškinti tai, kad kai kurios filmo dalys yra siaubingai groteskiškos, nepriklausomai nuo to, ar mes iš arti matome žiaurumą, ar ne. Nes toks atviras eksponavimas čia turi prasmę. Pažinčių programėlės ir pažinčių kultūra daugeliui iš mūsų, o ypač moterims, gali būti žiauriai demaskuojanti, atskleidžianti blogiausius žmonių impulsus ir savanaudiškiausius troškimus, o filme ypač atkreipiamas dėmesys į tai, kaip vertinami, dalijamasi ir piktnaudžiaujama moterų kūnais.
Nors siautulingame paskutiniame veiksme yra keletas klaidų (kai kurie sprendimai kelia abejonių, Gibbsas dingsta šiek tiek per ilgai, o viena iš paskutiniųjų užuominų yra nevykusi, tačiau viskas taip jaudinančiai pribloškia, kad tokios klaidos atleidžiamos. Tiems, kurie mėgsta filmus apie pasimatymus su šiek tiek žiežirbų, “Šviežia” puikiai tiks.
2. „Šviežiena“ (Raw, 2016)
Prancūzų ir belgų kurtas siaubo filmas ,,Šviežiena“ (,,Raw“) jau nuo pat savo debiuto Kanų festivalyje susilaukė itin prieštaringos reputacijos, tad nekyla jokių abejonių, kad šis filmas ne jautriesiems. Istorija tyrinėja kas nutinka, kai jauna vegetarė mergina pirmą kartą paragauja mėsos, ir jos nežmoniškas alkis pabunda.
Režisierė Julia Ducournau debiutavo su ypatingai tamsiu ir šoką keliančiu filmu ,,Šviežiena“, kuriame ji demonstruoja nuostabius kūrybinius instinktus ir iškreiptą humoro jausmą. Kūrėja perteikia nusikalstamą istoriją, paremtą krauju, primityviais ir natūraliais žmogiškais poreikiais, vyrų ir moterų instinktais. Filmo siužetas tikrai sukrečiantis ir išsiskiriantis, jo peržiūrai reikia pasiruošti ir nusiteikti išvysti ne pačius maloniausius vaizdelius.
Istorija prasideda paslaptinga mašinos avarija, kurios esmė paaiškėja įpusėjus filmui. Vėliau veiksmas staiga peršoka ir supažindina mus su vegetare Justina (akt. Garance Marillier) , kurios laukia pirmieji metai veterinarijos koledže, kuriame mokėsi ir jos tėvai. Mergina atvyksta į studentų miestelį, kuriame jos laukia pirmakursės pažintis su studentišku gyvenimu. Naujokė atsiduria smagiame vakarėlių pilname gyvenime. Mergina dar nekalta, niekada negėrusi alkoholio ir nežino ką reiškia siautulingas gyvenimas.
Justinos vyresnioji sesuo Aleksandra (akt. Ella Rumpf) taip pat mokosi šioje mokykloje. Vietoje to, kad gintų savo seserį per krikštynas, kuomet šiai liepiama suvalgyti mėsos, nors ji ir vegetarė, Aleksandra pati priverčia ją tai padaryti. Visų akivaizdoje mergina išrėžia kelias piktas replikas dėl savo naivios jaunesniosios sesers elgesio. Po pirmojo karto, kai Justina paragauja mėsos, merginos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis.
Aleksandra pričiumpa savo seserį ragaujant jos kraują ir pasirodo, kad abi seserys jaučia vienodą trauką. Po šios akimirkos filme prasideda didysis smagumas, vyresnioji sesuo išmoko įvairių gudrybių norint susirasti šviežio kraujo ir parodo savo tamsiąją pusę, kuri sukrės ne vieną žiūrovą. Seserų santykiai jau nuo pradžios atrodo įtempti, merginos pradeda tarsi konkuruoti. Visą filmą žiūrovui sunku nuspėti kur gali pasisukti seserų santykiai, vieną akimirką jos myli viena kitą, smagiai leidžia laiką, o kitą akimirką jau nekenčia viena kitos. Visi šie santykiai veda prie keisto, tarsi užburto rato, kai prasideda skaudžios patyčios ir dar daugiau. (Goda Varneckaitė)
1. „Titanė“ (Titane, 2021)
Julia Ducournau filmas, Kanų kino festivalyje apdovanotas „Palme d’Or“, yra kraują stingdantis, košmariškas, tačiau ir šelmiškai komiškas sekso, smurto, fantazijos, profesionalaus pastatymo ir trankios muzikos pliūpsnis.
„Titanė“ – 2021 m. išleistas siaubo trileris, kurį parašė ir režisavo itin sėkmingo siaubo filmo „Raw“ (2016) kūrėja prancūzų rašytoja ir režisierė Julia Ducournau. Prancūzijos bei Belgijos koprodukcijos filme vaidina Garance Marillier, žinoma dėl pagrindinio vaidmens jau minėtame „Raw“ filme, taip pat – Vincent Lindon, Agathe Rousselle, Myriem Akheddiou ir kiti žymūs minėtųjų šalių aktoriai. Šioje juostoje Agathe Rousselle taip pat atlieka pagrindinį vaidmenį: moteris vaidina jauną merginą Alexia, apie kurios gyvenimą ir sukasi visa kino juosta.
Nenuostabu, jog eidami į Kanų kino festivalį jo dalyviai tikisi pamatyti kažką kitokio, įspūdingo, stebinančio bei įsimenančio. Dažniausiai, kai būtent tokį „desertą“ gauna žiūrovai, juostas režisuoja vyrai, tačiau šių metų „saldžiu gabalėliu“ pasidalino prancūzų kilmės rašytoja bei režisierė Julia Ducournau, kuri paskatino žiūrovus aikčioti iš nuostabos, susierzinti ir netgi neramiai kikenti.
Graži, tamsi, sukta Ducournau fantazija yra košmariškas, tačiau šelmiškai komiškas lytinių santykių, smurto, ryškaus apšvietimo ir trankios muzikos mišinys. Stebėtina ir reta, kuomet neįmanoma numatyti, kas filme įvyks vėliau. Vienintelė scena, kuri baigiasi taip, kaip galima būtų tikėtis – atidarymo scena, kurioje maža mergaitė (Alexia) netinkamai elgiasi šeimos automobilio gale. Ji reikalauja tėvų dėmesio ir spardo vairuojančio automobilį tėčio sėdynę, kol šis pasisuka į dukrą, jog ją nuramintų ir – jūs, tikriausiai, jau atspėjote – sukelia avariją atsitrenkdamas į betoninę užtvarą. Po nemalonios smegenų operacijos Alexijos galvoje yra sumontuojama titano plokštė, kurios įmontavimas paveikia mergaitę taip, jog ši – pagal idėja turėdama vengti automobilių po skaudžios avarijos, priešingai – pamilsta automobilius ir tik išėjusi iš ligoninės apkabina ir pabučiuoja stovinčią gatvėje transporto priemonę.
Meilė automobiliams ties vaikyste nesibaigia, suaugusi Alexia jaučia tik dar didesnę meilę. Scenoje, kuri gali būti įvardinta kaip „Fast & Furious“ (liet. „Greiti ir įsiutę“) franšizės parodija, filmavimo kamera keliauja neoniniu apšvietimu skęstančioje aplikoje – laidoje, kur jaunos moterys pozuoja prie galingų bei griausmingai atrodančių automobilių. Niekas nepozuoja su siautulingesniu jausmu kaip tai daro Alexia. Pankiška mergina, kurią vaidina Agathe Rousselle, nesikuklina seksualiai pozuoti, demonstruodama savo randą galvoje ir šelmišką tatuiruotę krūtinės srityje, kurioje skelbiama: „Meilė yra šuo nuo pragaro“.
Tačiau „Titane“ nėra banali juosta apie seksualią merginą, mylinčią automobilius ir save pačią. Negana to, Alexia pastoja pasimylėjusi su automobiliu. Taip, jūs perskaitėte visiškai teisingai – pastoja. Taigi, „Titane“ yra fantastinių elementų turinti kino juosta ir šiurpus trileris, kuriame kerštinga bei budri mergina suteikia atlygį „plėšriems“ vyrams ir būdama neščia, dėl tam tikrų priežasčių, pradeda apsimetinėti vyriškosios lyties atstovu, slėpdama ne tik didėjantį pilvą bei krūtine, tačiau netgi susilaužydama nosį bei nusikirpdama plaukus…
Ir nors atrodo, jog šiame pasakojime visko labai daug – filmo istorija yra aiški ir veržli, todėl jūs visada aiškiai suprasite, kas vyksta, net jei jums ir nebus iki galo aišku, kodėl vykta vieni ar kiti dalykai. Be to, kaip jau minėjome anksčiau – nors juosta šokiruoja, tačiau kraują stingdančius elementus prancūzų režisierė puikiai subalansuoja su humoru ir net lengvumu, todėl turėsite progą patirti tikrą emocijų antplūdį.
Kino kritikas Peter Debruge pavadino filmą „geidulingu“ ir „tamsiu“, sakydamas, kad „Titane“ yra „drąsiai keistas ir neabejotinai prieštaringas vaizdavimas“.
Anksčiau vienintelė moteris, pelniusi Auksinę palmės šakelę, buvo Jane Campion už „Pianiną“ 1993 metais. Prancūzų kino kūrėja Ducournau anksčiau laimėjo „Petit Rail d’Or“ 2011 metais Kanų kino festivalyje už trumpametražį filmą „Junior“.
Kino juosta „Titane“ BBC yra įvardinama kaip „labiausiai šokiruojantis 2021 metų filmas“. (Agnė Lukaševičiūtė)
