Neretai suaugusieji turi klaidingą supratimą, kad vaikus reikia saugoti nuo absoliučiai visų pasaulio negandų, nelaimių ar įvykių, siekiant juos kuo ilgiau išlaikyti vaikais. Tačiau vaikai yra daug supratingesni nei kartais atrodo, ir į skirtingus gyvenimo aspektus žiūri visai kitaip nei mes esame linkę. Yra dalykų apie kuriuos tiesiog reikia kalbėti, nepaisant to, kad vaikai to ir taip mokosi mokyklose. Istorijos pamokos jiems duoda platesnį suvokimą apie mus supantį pasaulį ir jo istoriją, buvusius įvykius ar žmones, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie jo kūrimo bei formavimo. Tačiau kartu iš istorijos mokytis galima ne tik svarbias datas – skirtingi istoriniai įvykiai turi ir tam tikrus etinius bei socialinius aspektus, kurie ne visada gali būti aptarti klasėse, juos plačiau panagrinėti galima ir namuose.
Holokaustu vadinamas Antrojo pasaulinio karo metu diktatoriaus A. Hitlerio ir jo vadovaujamų nacių vykdytas masinis žydų tautos genocidas (naikinimas). 1941-1945 m. vykusi tragedija nusinešė apie 6 mln. gyvybių – moterų, vaikų, vyrų, niekas nebuvo apsaugotas nuo nacių žiaurumo. Skleista masinė propaganda vertė žmones žiūrėti į žydus kaip į priešą, kuris turi būti sunaikintas, ir taip stengėsi pateisini savo nepateisinamus karo žiaurumus ir išimtinai vienos tautos naikinimą be jokio konkretaus tikslo. Tai yra iš ties skaudi ir tamsi dėmė Europos istorijoje, kurios pasekmes kai kurie žmonės ar tautos jaučia dar šiandien. Holokaustas Antrojo pasaulinio karo metu vienareikšmiškai ne tik istorinis įvykis, nusikaltimas prieš žmones ir jų prigimtines teises, bet kartu ir gera pamoka apie empatijos, supratimo ir tarpusavio pagalbos svarbą visuomenėje – dalykų, kurių turime mokytis kiekvieną dieną ir kurių negalima pamiršti.
Toliau pateikiame 5 ypatingai jautrių filmų apie Holokaustą, kuriuos galėsite žiūrėti kartu su vaikais.
5. „Knygų vagilė“ (The Book Thief, 2013)
„Knygų vagilė“ karo metu vykstanti drama, ekranizuota pagal bestseleriu tapusį australų rašytojo Markuso Zusako to paties pavadinimo garsųjį romaną.
Tai jaudinanti, intriguojanti istorija apie gyvenimą ir mirtį, nuoširdžią ir tikrą draugystę bei begalinę meilę knygoms. Kino juostoje pasakojama apie jaunos mergaitės Lizelės (Sophie Nelisse) gyvenimą Antrojo pasaulinio karo metais. Nacistinė Vokietija draskiusi ir griovusi daugybės žmonių likimus palietė ir Lizelės šeimą. Jos tėvai buvo išvežti į koncentracijos stovyklą, tad viena likusi mergaitė randa paguoda svetimoje šeimoje, ją priglaudžia Hansas (Geoffrey Rush) ir Rosa (Emily Watson) – naujieji jos įtėviai.
Devynerių metų mergaitei naujieji tėvai savaip diegia mažajai žmogiškumo pamokas. Mergaitė naujuose namuose susidraugauja su kaimynų berniuku Rudžiu (Nico Liersh), kuris tampa Lizelei pačiu geriausiu ir tikriausiu draugu. Lizelė – vaikas, kuris užauga matydamas daug karo baisybių, bet meilė knygoms ir jose rašomos istorijos jai teikia vilties ir drąsos. Mergaitė vogia knygas ir skaitymo džiaugsmu ji dalinasi su sergančiu žydu Maksu (Ben Schnetzer), kuris slepiasi po įtėvių namų laiptais įkurtoje slaptavietėje. Išties jaudinantis siužetas, puiki kino grafika, spalvos ir atmosfera.
Manau, filmo tikslas ir nebuvo atkartoti Antrojo pasaulinio karo baisybių, tačiau reikia pripažinti, jog jautri ir įdomi juosta patiks daugeliui kino žiūrovų, tai filmas, kurį pažiūrėjus 131min. norisi tikėti gerumu ir atsiversti pradėtą skaityti knygą. (L. F.)
4. „Zuikis Džo Džo“ (Jojo Rabbit, 2019)
Šį puikų Taikos Waititi filmą kažkas jau praminė „hipsteriška komedija apie nacizmą“. Iš tikrųjų, režisierius griauna visokiausius tabu labai išradingai: nacių rengtų karinių paradų dokumentinius kadrus iliustruoja vokiškai perdainuotomis „The Beatles“ dainomis, gestapo tardytojo Dyrco vaidmeniui kviečia komiškų serialų („Biuras“ ir kt.) aktorių Stepheną Merchantą, o jau Hitleris čia atrodo kaip dideliu protu nepasižymintis nebrendyla. Tiesa, tai visai ne tas realusis diktatorius Adolfas Hitleris, o tik Džodžo vadinamo dešimtmečio Johaneso Betclerio (Romanas Griffinas Davisas) žaidimų draugas, egzistuojantis tik berniuko vaizduotėje. Būtent jam berniukas ir prisiekia būti ištikimas pirmojoje filmo scenoje, pavyzdingai įsisavinęs, kad jo „protas turi būti kaip gyvatės, kūnas kaip vilko, narsa kaip panteros, o siela kaip tikro vokiečio“.
Nacistinėje Vokietijoje gyvenanti vieniša motina Rouzė (Scarlett Johansson), norėdama, kad jos sūnus nebūtų vienišas, įregistruoja berniuką į hitlerjugendo organizaciją, kuriai vadovauja ekscentriškasis kapitonas Klencendorfas (Samui Rockwellui vaidinti visokiausius „trenktus“ personažus ne naujiena). Naujoje organizacijoje berniukui patinka, todėl Džodžo uoliai mokosi kareivio amato, nes dar tikisi pakliūti į frontą, nors nežino, kad karas jau nenumaldomai juda link pabaigos. Džodžo bando laikytis griežto nacių kodekso, kuris be kita ko liepia neapkęsti žydų. Berniukas nesusimąsto apie tikrąją šios „normos“ esmę, kol savo paties namų palėpėje neaptinka slepiamą žydų mergaitę. Scenos vaikų stovykloje savo fantazija ir keistais personažais kažkuo primena Weso Andersono „Mėnesienos karalystę“ su rūpestingais auklėtojais, gražia skautų uniforma, tvarka bei drausme ir naudingomis pamokomis.
Tik vasaros stovykloje hitlerjugendo „skautai“ mokosi mėtyti granatas, klausosi paskaitų apie vokiečių rasės pranašumą prieš kitas, per piešimo pamokas lentoje vaizduoja žydų karikatūras, vakarais laužuose degina knygas ir morališkai rengiasi žudyti priešus, nors pirmos rimtos užduoties – nusukti sprandą zuikiui – Džodžo gėdingai nesugeba įvykdyti. Beveik septynerius metus kurta bei tobulinta komedija „Zuikis Džodžo“ neabejotinai netrukus bus pripažinta kino klasika, nes paveldėjęs iš pirmtakų netradicinius požiūrius į nacizmo problemą, pateikia keistai derantį skirtingų ingredientų kokteilį iš paradoksalaus humoro ir rimtų minčių, laisvai manipuliuojant ir šoko estetika (šiurpus epizodas su drugeliu ir kartuvėmis), ir absurdo paradoksais, ir ne prasčiau už ginklą žudančio humoro intonacijomis, ir tragikomiškomis nuotaikomis, ir net miuziklo elementais. (G. J.)
4. „Berniukas dryžuota pižama“ (The Boy in the Striped Pajamas, 2008)
Pagal airių rašytojo Johno Boyne’o romaną sukurtą karinę dramą „Berniukas dryžuota pižama“ kai kurie kritikai jau po premjeros pavadino vienu geriausių kino istorijoje pasakojimų apie vaikystę.
Jeigu taip, tai laiminga vaikyste aštuonmečio berniuko pasaulį, kuris vaizduojamas filme, pavadinti liežuvis neapsiverstų. Nes pagrindinis filmo herojus Bruno yra nacių pareigūno (Davidas Thewlisas) sūnus. Smalsaus ir guvaus berniuko pasaulis apsiverčia aukštyn kojom, kuomet jo tėvas paaukštinamas ir iš Berlyno kanceliarijos siunčiamas vadovauti vienai mirties stovyklai.
Didelių išraiškingų akių jaunas aktorius Asa Butterfieldas šiame filme debiutavo, tačiau neliko tik vieno filmo herojumi, kaip neretai atsitinka kine gerai pasirodžiusiems vaikams, kurie greitai užaugę nebetenka to pirmapradžio natūralumo bei žavesio ir todėl dažnai jų karjera vos prasidėjusi greitai pasibaigia.
Augančiam Asai teko laimė vaidinti tokiuose skirtingų žanrų filmuose, kaip Martino Scorsese‘s „Hugo išradimas“ (2011 m., vienas iš šio filmo herojų yra Beno Kingslio suvaidintas fantastinio kino pradininkas Georges Meliesas), fantastinis nuotykių filmas „Enderio žaidimas“ (2013), graži stebuklinė pasaka „Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ (2016 m.) ar rimtas socialines problemas kelianti britų režisieriaus Michaelo Winterbottomo komedija „Godumas“ (Greed, 2019 m.).
Iš pradžių naujoje vietoje Bruno pastebi atšalusius tėvų santykius, stebisi, kodėl jam neleidžiama lankytis teritorijoje, aptvertoje spygliuota viela, susidraugauja su, kaip jam pasirodo, keistai besielgiančiu žydų berniuku Šmule (Jackas Scanlonas). Tačiau pamažu, kaskart atsiskleidžiant vis naujoms detalėms, žiūrovas pasineria į įtampos, melo, nepasitikėjimas, baimė ir siaubo atmosferą.
Žiūrint „Berniuką dryžuota pižama“ paslaugi atmintis pasufleruoja asociacijas su trim Oskarais apdovanotu filmu „Gyvenimas yra gražus“ (La vita è bella, 1997 m., rež, Roberto Benigni). Svarbiausi ir šio filmo įvykiai plėtojasi nacių koncentracijos stovykloje, kurioje rūpestingas tėtis (jį suvaidino pats filmo režisierius) kaip įmanydamas nori apsaugoti savo mažametį sūnų nuo rūsčios „mirties fabriko“ realybės.
Nenorėdamas mažylio šokiruoti, Gvidas tikina savo atžalą, kad viskas aplinkui tik smagus žaidimas, kuriame reikia griežtai laikytis taisyklių: neverkti, neprašyti valgyti ir vykdyti visas komandas. Nugalės tas, kas surinks daugiausia taškų. Jis finale ir bus apdovanotas prizu – tikru amerikietišku tanku.
Brunui ir Šmulei, kaip ir visiems tokio amžiaus vaikams, taip pat norisi žaisti. Tik sunku tai daryti, kai abu skiria spygliuota viela ir viską iš bokštelių stebi ginkluoti automatininkai.
Abu berniukai gyvena nuolatinėje melo atmosferoje. Nuo Šmulės tėvai slepia tikrąją senelių mirties priežastį dujų kameroje (sako vaikui, kad jie koncentracijos stovykloje mirė pakeliui užsikrėtę infekcija). Brunui meluoja tėvas, kalbantis apie jam patikėtą svarbią valstybinę misiją (iš tikrųjų jos esmė – sukti propagandinius filmus apie tai, kad kalinių gyvenimas už spygliuotos vielos yra tikras rojus).
Tačiau vaikų pasaulėjauta priešinasi suaugusių pasaulio racionalumui. Vaikai įsivaizduoja pasaulį ne tokį, koks jis yra, o tokį, KOKS JIS TURĖTŲ BŪTI. (G.J.)
2. „Baltoji paukštė“ (White Bird, 2024)
Tai naujas amerikiečių filmas, paremtas 2019 m. išleista R. J. Palacio grafine novele tokiu pačiu pavadinimu. „Baltoji paukštė“ (rež. Marcas Forsteris) gali būti laikoma tiek filmo „Stebuklas“ (Wonder, 2017) (rež. Stephenas Chbosky) priešistore, tiek jo tęsiniu, nes kol filmo pradžia šiek tiek pratęsia ankstesnio filmo siužeto liniją, pagrindinis „Baltosios paukštės“ siužetas pasakoja praeities įvykius, tad jį galima žiūrėti ir kaip atskirą filmą.
Po įvykių, matytų filme „Stebuklas“, Džulianas (akt. Bryce Gheisar) po išmetimo iš senos mokyklos, dėl savo elgesio su berniuku vardu Ogis, stengiasi pritapti naujoje. Norėdama pakeisti jo gyvenimą ir palengvinti sudėtingą adaptacijos procesą, Džuliano močiutė Sara (akt. Helen Mirren) pagaliau atskleidžia anūkui savo asmeninę drąsos ir stiprybės kupiną istoriją – jaunystėje, nacių okupuotoje Prancūzijoje, nuo mirtino pavojaus ją priglaudė vienas berniukas. Pavojingame pasaulyje jiedu rado meilę stulbinančiame ir stebuklingame savo pačių sukurtame pasaulyje, o berniuko motina (akt. Gillian Anderson) rizikavo viskuo, kad tik užtikrintų Saros saugumą.
Čia maišosi paauglių meilės ir Holokausto temos, taip pat pabrėžiamos gerumo, drąsos ir ilgalaikės vieno gailestingumo poelgio poveikio temos. Kaip ir prieš tai buvusi „Stebuklo“ istorija, tai pakylėjanti drama apie tai, kad vienas gerumo ir žmogiškumo aktas gali gyventi amžinai.
Ši juosta sulaukė įvairių vertinimų, tačiau buvo giriama už nuoširdų pasakojimą ir stiprius aktorių pasirodymus. Kai kurie kritikai atkreipė dėmesį į sentimentalius momentus filme, tačiau iš esmės teigiamai įvertino filmo gebėjimą perteikti istorinio konteksto rimtumą jo pernelyg nesumenkinant.
1. „Viena gyvybė“ (One Life, 2023)
„Viena gyvybė“, režisuota Jameso Haweso, yra biografinė drama, pasakojanti įkvepiančią tikrą britų biržos brokerio sero Nicholo Wintono, iš nacių okupuotos Čekoslovakijos Antrojo pasaulinio karo išvakarėse išgelbėjusio 669 vaikus, daugiausia žydų kilmės, istoriją. Filme susipina dvi laiko juostos: viena su aktoriumi Anthoniu Hopkinsu, vaidinančiu senąjį Wintoną, apmąstantį savo praeitį, ir kita su aktoriumi Johnny Flynnu, vaidinančiu jį jauną ir aktyviai dalyvaujantį gelbėjimo misijoje. Sero Nicholo vaidmuo gelbėjimo operacijoje apėmė biurokratinių kliūčių įveikimą ir lėšų rinkimą užtikrinant gelbėjamiems vaikams saugią kelionę ir laukiančius globėjų namus. Jo atsidavimas ir išradingumas, padedant įtaigiai motinai ir įvairių draugų tinklui, pabrėžia nepaprastą jo humanitarinio darbo poveikį.
Filmas itin giriamas dėl nuoširdaus sero Wintono misijos ir moralinių sunkumų, su kuriais jam teko susidurti, vaizdavimo, taip pat daug pagyrų sulaukė ir aktorius Anthonis Hopkinsas, meistriškai perteikęs savo personažo apmąstymų svorį bei gilų netekties jausmą dėl kiekvieno vaiko, kurio išgelbėti nepavyko. Juostoje nagrinėjamas ir Nicholo pokarinis gyvenimas, kuriame jis nenoriai atskleidė savo istoriją, tačiau vėliau tai nuvedė į jaudinantį televizijos susitikimą su dabar jau suaugusiais vaikais, kuriuos jam pavyko išgelbėti. Nepaisant tam tikros kritikos dėl sentimentalaus požiūrio ir ne tokių įtikinamų prisiminimų scenų, drama „Viena gyvybė“ buvo pripažinta dėl savo galingos žinutės apie tai, kokį poveikį gali padaryti vienas žmogus, susidūręs su itin dideliais sunkumais.
