Siaubo serialai dažnai išsiskiria tuo, kad juose yra paliečiamos temos, kuriomis kartais žmonėms ir sunku kalbėti – nuo įvairių istorinių įvykių, šeimos konfliktų, religijos iki rasizmo. Tokiais nors ir bauginančiais būdais jie leidžia apmąstyti sudėtingas ir svarbias temas.
Siaubo serialų kūrėjai sugeba meistriškai parodyti veikėjų išgyvenimus, kančias ir vidinius konfliktus, pasitelkdami įvairius kinematografinius triukus, kurie ne tik sukuria baimės jausmą, bet ir palieka įspūdį savo kūrybiškumu.
Siaubo serialai kupini baimės, antgamtinių reiškinių, mirties bei paslapčių. Šaltuoju metų laiku siaubo žanras leidžia žiūrovams patirti saugų, tačiau intensyvų baimės jausmą, ir tai puiki patirtis.
Parinkome jums 10 šiurpių siaubo serialų, kuriuos žiūrint tikrai kils šiurpuliukai.
10. „Grotesquerie“ (2024)
„Grotesquerie“ – 2024 m. pasirodžiusi amerikiečių siaubo drama, kurią sukūrė Jon Robin Baitz, Joe Baken ir Ryan Murphy, kuris žinomas kaip „Amercinan horror story“ (liet. Amerikietiška siaubo istorija) autorius. Serialas pasakoja apie detektyvę Lois Tryon (vaidina Niecy Nash), kuri įtaria, kad virtinė nusikaltimų yra kažkokios paslaptingos jėgos darbas. Atrodo, kad šie nusikaltimai yra asmeniškai nukreipti į ją, tarsi kažkas bandytų iš jos tyčiotis. Siekdama atsakymų, Lois kreipiasi pagalbos į vienuolę seserį Megan (Micaela Diamond), tačiau tai iškelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų.
Lois įkūnija tipišką televizijos detektyvę: talentinga, bet pavargusi nuo gyvenimo detektyvė, kuri bando susitvarkyti su matytu siaubu ir emociniu krūviu pasitelkdama degtinę. Tuo tarpu sesuo Megan yra skaisti vienuolė, pasišventusi Kristui, ir žurnalistė, kurią intriguoja serijiniai žudikai ir nusikaltimo vietos. Serialo pavadinimas taip pat yra susijęs su žudiko pravarde, kuri atspindi jo susižavėjimą biblinėmis aliuzijomis ir barokiniu stiliumi žmogžudystės vietose, kurias, Lois įtaria, jis kuria tyčia, kad ją provokuotų.
Lois supranta, kad dar tikrai nėra visko mačiusi kai atvyksta į pirmojo nusikaltimo vietą : radiologas, mitybos specialistas iš vietos universiteto ir jų trys vaikai buvo žiauriai nužudyti. Žudikas nepaliko jokių pėdsakų apie savo tapatybę, tačiau aplinkui išmėtė daug simbolinės medžiagos. „Jei tai nėra nusikaltimas iš neapykantos, tada aš nežinau, kas tai yra,“ – pastebi policininkas. „Neapykanta kam?“ – klausia Lois. „Viskam,“ – rimtai atsako pareigūnas.
Seriale taip pat nagrinėjamos realybės šou, priklausomybių, ginklų kontrolės, tikėjimo ir santuokos kasdienybės temos. Nors visos šios temos gali atrodyti išsunktos, Murphy kūriniuose dažnai bandoma rasti balansą tarp tikros provokacijos ir šokiruojančių elementų, kurie tiesiog atkreipia dėmesį. Nepaisant to, pirmosios serialo serijos jau rodo, kad verta jį žiūrėti toliau.
9. „The Fall of the House of Usher“ (2023)
2023 m. „Netflix“ mini serialas „The Fall of the House of Usher“ yra Mike’o Flanagano sukurtas projektas, laisvai adaptuotas iš Edgaro Allano Poe apsakymo tuo pačiu pavadinimu. Šio serialo pagrindiniai veikėjai – brolis ir sesuo Roderickas ir Madeline Usheriai, kurie sukūrė farmacijos įmonę, tapusią turtų, privilegijų ir galios imperija. Tačiau paslaptys pradeda iškilti į paviršių, kai Usherių dinastijos paveldėtojai pradeda mirti.
Serialo veiksmas prasideda nuo trijų Rodericko Usherio vaikų laidotuvių. Pagrindinė siužeto idėja yra ta, kad kažkas nužudo daugelį Usherių palikuonių tokiu greičiu ir įvairiais būdais, kad tai pradeda atrodyti kaip antgamtinis kerštas. Kodėl ta pati paslaptinga moteris (vaidina Carla Gugino) nuolat pasirodo nuotraukose su mirusiaisiais? Kaip ji gali taip panašiai atrodyti į patrauklią padavėją, kurią jauni Roderickas ir Madeline (vaidina Zach Gilford ir Willa Fitzgerald) sutiko likimo nulemtą Naujųjų metų vakarą kažkur 1970-aisiais?
Nors šis serialas remiasi Poe literatūros šaltiniu – dramatiškomis, įtampos kupinomis, keistomis ir ilgesio persmelktomis istorijomis – jis tiesiog pasiskolina personažų vardus, laisvas siužetines linijas, kelias jo poezijos eilutes ir priduria keletą varnų, kad padidintų įdomumą. Kiekviena serija pavadinta pagal žinomą eilėraštį ar pasakojimą, o kiekvieno personažo smurtinė mirtis atspindi Poe istorijos mirtį, tačiau panašumai tuo ir baigiasi.
Vienas iš stipriausių Flanagano projektų aspektų yra režisūra, o šis serialas nėra išimtis. Akivaizdu, kad kūrėjas yra savo srities meistras, o serialas pilnas nuostabių vizualinių sprendimų, dinamiško montavimo ir gerai sukurtų įtampos sekų.
8. „Them“ (2021)
„Them“ – siaubo žanro serialas, kuriame pasakojama iš šiaurės Karolinos kilusių juodaodžių šeimos istorija. Serialo pagrindiniai herojai atspindi vieną iš šešių milijonų afroamerikiečių šeimų, kurios realiame gyvenime, dvidešimtajame amžiuje dalyvavo didžiojoje migracijoje. Jos metu kaimiškų JAV pietinių valstijų vietovių gyventojai persikelia į šiaurę tikėdamiesi rasti geriau apmokamą darbą bei patogesnę kasdienybę.
Seriale, 1953-ieji, Henris gavęs inžinieriaus darbą Los Andžele su žmona Livija ir dviem dukterimis įsigyją namą Komptone. Nekilnojamo turto agentas juos užtikrina, kad juodaodžiams namus pirkti draudžiantis įstatymas jau nebegalioja, tačiau Emorių šeimos nesėkmei, naujieji kaimynai su tuo toli gražu nesutinka, bei ruošia jiems siaubingų staigmenų.
Maža to, Emorių šeimą persekioja mistinės šmėklos, kurios reprezentuoja kaimynystėje vykstančius neramumus. Nors šie vaiduokliai ir priverčia stryktelėti iš savo vietos, jie vis tiek neprilygsta kraują stingdančioms kaimynų šypsenoms ir jų pastangoms paversti šeimos gyvenimą košmaru.
„Kai išoriniai pikti elementai stiprėja, tai leidžia kažkam piktiems infiltruotis į vidinius kiekvieno jų plyšius ir įtrūkimus“, – sako serialo kūrėjas Little Marvin apie tamsiaodžių šeimą, esančią „Them“ centre. „Tačiau tas piktybiškas dalykas, kaip ir antgamtiška mūsų pasakojimo dalis, yra giliai įsišaknijęs šių personažų emociniame ir psichologiniame gyvenime.“
Emory šeima susiduria su rasistais, kurie kelia didžiulį siaubą. Moterų grupė tyliai susirenka prie naujųjų kaimynų namų, šypsodamosios pasistato kėdes bei arbatos stalus ir kiekviena leidžia skirtingas radijo stotis, kad sukurtų nuolatinę, pragaro triukšmo atmosferą. Vyrams labiau patinka veikti naktį. Kol jo žmona Livia – įkalinta name, Henris turi susidurti su baltais profesionalais darbe, nes pirmąją dieną sekretorė teigia, kad jis greičiausiai turi dirbti virtuvėje, o vaikai mokykloje patiria savo kančias.
Kalbėdamas apie smurtą, parodytą seriale Little Marvin pripažino, kad smurtas gali šokiruoti, tačiau jis mano, kad tai būtina, norint iliustruoti liūdną rasizmo poveikį.
„Taip, yra rūpestis, tačiau galiausiai, kaip menininkas, turiu susikaupti ir kovoti su serialo autentiškumu. Jei galiu miegoti ramiai naktį, žinodamas, kad visas šitas kūrinys yra autentiškas ir sąžiningas, tuomet man viskas gerai.“
Serialas nėra paremtas tikrais įvykiais, tačiau neskaitant be galo natūralių elementų, kūrinyje vaizduojama Emorių šeimos situacija puikiai atspindi didžiosios migracijos paliestų JAV juodaodžių likimą, kuriems teko ieškoti būdų, kaip savo vaikams suteikti geresne ateiti, bet pasirinktame kelyje susidurti su sisteminiu rasizmu.
7. „Swarm“ (2023)
Dominique Fishback vaidina didžiausią ir pavojingiausią Beyoncé gerbėją seriale „Swarm“, kurį sukūrė Janine Nabers ir Donald Glover. Jos personažas Dre iš Hiustono yra pasiruošusi išnaudoti kreditines korteles dėl koncertų bilietų ir nužudyti interneto trolį, kad apgintų savo mylimą įžymybę. Teisiškai svarbu tik tai, kad seriale Dre dievinama dainininkė vadinama Ni’Jah (Nirine S. Brown), o ne Beyoncé. Tačiau kiekvienos serijos pradžioje pateikiamas įspėjimas sako daug: „Tai nėra išgalvotas kūrinys. Bet koks panašumas į tikrus žmones ar įvykius yra tyčinis. Nors ir protiškai atsiribojusiai Dre kyla klausimas – ar jai pavyks susitikti su moterimi, kuri ją įkvepia gyventi?
Iš pradžių Dre atidaro naują kreditinę kortelę, kad galėtų nusipirkti brangius koncertų bilietus, tačiau netrukus įvykiai tampa tragiški, ypač susiję su jos kambarioke ir Ni’Jah gerbėja Marissa (Chloe Bailey). Pirmas šiurpus nužudymas, nufilmuotas įspūdinga Drew Danielso kinematografija, prikausto žiūrovo dėmesį, o sulėtintai judanti kamera sukuria įtampą ir apsupties pojūtį.
Seriale yra įdomių cameo pasirodymų, pavyzdžiui, Paris Jackson kaip balta striptizo šokėja, kuri teigia esanti juodaodė, ir Billie Eilish kaip charizmatiška kulto lyderė. Taip pat yra veiksmingos satyros, ypač vėlesniuose epizoduose, kurie parodijuoja tikrą nusikaltimų tyrimą. Nors serijos vizualiai įdomios, „Swarm“ neturi gilios minties apie patį fanatizmą. Pagrindinė mintis, kad gerbėjų kultūra gali būti galinga ir toksiška, pateikiama per daug tiesmukai. Serialas parodo kraujo praliejimą, jei gerbėjų karai taptų tikri, tačiau tai nėra nei nauja, nei įtraukia.
„Swarm“ tikrai nėra kiekvienam, o žiūrovams, nesugadinant siužeto, verta pabrėžti, kad serialas yra tamsus, smurtinis ir kartais gali sukelti diskomfortą. Tačiau jo nagrinėjama tema yra pakankamai svarbi, kad būtų išgirsta šiuolaikiniame pasaulyje, kur žmonės susiburia į bendruomenes pagal savo internetines aistras. Fishback yra viena iš tų aktorių, kuri geba prikaustyti dėmesį net neištardama nei žodžio – jos akys išreiškia tiek daug skausmo ir ilgesio.
Dre požiūriu, didžiausias nusikaltimas yra nepagarba Ni’Jah. „Swarm“ svarsto, kur gali nuvesti toks mąstymas, ir nors ne visada sugeba pagrįsti savo ilgesnius momentus, serialas vis tiek sukelia pakankamai stiprų įspūdį, kad pelnytų žiūrovų pagarbą.
6. „The Terror“ (2018)
„AMC“ ir kūrėjų Davido Kajganich, Makso Borenstein ir Aleksandro Woo „The Terror“ iš tikrųjų nėra grynas siaubo serialas, bet tai nėra ir įprasta istorinė drama. Šis serialas yra pavadintas tikro laivo „HMS Terror“ vardu. Kartu su „HMS Erebus“ šis laivas dingo Šiaurės ašigalyje per ekspediciją, siekiant atrasti Šiaurės Vakarų kelią ir dingo kartu su 129 įgulos nariais 1845 metais, kai seras Johnas Franklinas vadovavo ekspedicijai.Tai istorija istorija apie du laivus ir jų vyrus, užstrigusius dviem žiemoms nepaklūstančiame lede – nuobodžius, izoliuotus ir vis labiau paranojiškus bei nestabilius dėl nežinios apie gelbėjimą – turi kur kas didesnę reikšmę, sakykime.
Dešimties dalių pirmasis sezonas paremtas to paties pavadinimo romanu, kurį parašė autorius Dan Simmons, geriausiai žinomas dėl savo epinės kosminės operos „Hyperion Cantos“. Seriale istoriniai įvykiai ir tikrų žmonių vardai labai gražiai susipina su išgalvota siužetine linija apie „monstrą“: milžinišką, ledinį, meškos pavidalo antgamtinį padarą, kuris labiau primena vaiduoklį nei gyvūną. Šis vaiduoklis vieną po kito medžioja ekspedicijos narius. Tai šventasis vaiduoklis, remiantis inuitų legendomis pasiglemžiantis žmonių sielas, nesilaikančius šios pasaulio dalies tradicijų ir taisyklių.
Iš pradžių optimizmas ir tikėjimas buvo vienintelė „Erebus“ ir „Terror“ įgulų stiprybė, ir jie išsilaikė stebėtinai ilgai. Skirtingai nuo kitų šio žanro serialų, tokių kaip „Bijokite vaikštančių numirėlių“, kuriuose veikėjai greitai pradeda konfliktuoti tarpusavyje, pabrėžiant, kad civilizacija yra trapi bendruomeninė iliuzija, lengvai pažeidžiama ir pakeičiama barbariškumu.
Be kelių užuominų apie smurtą, neviltį ir kanibalizmą, beveik nieko nežinoma apie tai, kas nutiko „Erebus“ ir „Terror“, todėl kurėjai galėjo laisvai kurti savo istoriją. Rezultatas – keistas, neraminantis ir kraupus tyrinėjimas, kaip vyrai stumiami iki ribų, derinantis psichologinį siaubą ir antgamtinį elementą su dėmesiu istoriniams faktams. Pradedant nuo laivų, įstrigusių lede, kurie iš pradžių po truputį krapšto ledą, o vėliau didinant savo grėsmingą pagreitį, kai įgulos nariai pamažu praranda savo protą ir yra pašalinami vienas po kito. Atmosferą papildo nuostabūs filmavimo darbai Budapešte ir Britų Kolumbijoje. Abi vietos perteikia įgulos šventumo nykimą.
Franklin’o ekspedicijos baigtis yra tragiška: palikti laivai ir gausybė mirčių. Tačiau „The Terror“ meistriškai atskleidžia tiek veikėjų sudėtingumą, tiek didžiulę Arkties grėsmę. Ekspedicija yra pasmerkta, tačiau serialas žaidžia su žiūrovų ir veikėjų viltimis, kad galbūt kam nors pavyks išgyventi.
5. „Evil“ (2019)
„Evil“ yra serialas, sukurtas Mišelės King ir Roberto King, kurie taip pat dirbo prie populiarių projektų „The Good Wife“ (liet. Geroji žmona) ir „The Good Fight“ (liet. Gera kova). Šis serialas išlaiko daugelį elementų, kurie padarė šiuos kitus du paminėtus kūrėjų kūrinius sėkmingus. Serialas meistriškai derina profesinius iššūkius su asmeniniais santykiais, svarbiais tiek nuolatiniams, tiek epizodiniams veikėjams, ir įtraukia aštraus humoro elementus, kurie puikiai kontrastuoja su rimtesniais įvykiais. Tai serialas, kuris supranta, kad geros istorijos ir personažai gali būti sudėtingi, juokingi ir baisūs, pažįstami ir keisti, seksualūs ir liūdni, geri ir netobuli.
Kai pasigirsta mintis, kad įtariamasis žudikas galbūt yra apsėstas, Kristina(Katja Herbers) susitinka su Davidu Acosta, kunigu, kurį vaidina Mike Colter ir staliumi Benu, kurį vaidina Aasifo Mandvi. Davidas ir Benas atstovauja katalikų bažnyčiai ir tiria, ar antgamtiniai reiškiniai tokie kaip apsėdimai, stebuklai ir vaiduokliai yra tikri ir ar gali būti paaiškinti moksliškai. Kristina, skeptikė ir buvusi katalikė, prisijungia prie jų, taikydama savo psichologines žinias naujame kontekste, kurios skiriasi nuo jos įprasto teismo ekspertės darbo.
Kristina nėra arši ateistė, tačiau ji yra liberali intelektualė, turinti pagrįstų abejonių dėl katalikybės: seksualinės prievartos epidemijų, vis dar nežmogiškos oficialios politikos homoseksualumui. Davidas yra maloniai pamaldus, tačiau nėra ortodoksas. Jis geria psichodelinę arbatą, kad pamatytų Dievą, ir yra skeptiškas tyrėjas, labiau panašus į Skali nei į Mulderį. Kai moteris sako, kad jos pykčio kamuojamas vadovas buvo apsėstas, Davidas siūlo kreiptis į personalo skyrių. Dar labiau jis įtikintas tėvų, kurie mano, kad jų sunkumų turintis sūnus reikalauja egzorcizmo. „Prieš tai kol galėsiu prašyti bažnyčios imtis veiksmų, turime atlikti savo pačių psichologinį vertinimą“ jis paaiškina.
Tačiau serialas rimtai vertino tikėjimą ir pateikė argumentą, kad jis yra ideali struktūra suprasti vis labiau chaotišką pasaulį. Galbūt nesuprantame ar nežinome, kaip įveikti paslaptingas jėgas, kurios stengiasi pabloginti gyvenimą daugeliui, kad pelnytųsi tik keletas. Galime tik pasitikėti artimaisiais ir, galbūt, aukštesne jėga, kad viskas galiausiai išsispręs geriau.
4. „All of Us Are Dead“ (2022)
Korėjiečių serialas „All of Us Are Dead“ „Netflix“ platformoje išsiskiria savo aplinka, įdomiais veikėjais ir įtikinamu bei jaudinančiu siužeto vystymu. Tačiau viena iš problemų, su kuriomis susiduria šis serialas, yra per didelis ambicijų lygis, dėl kurio kai kurie elementai gali pasirodyti nesėkmingi. Tačiau tai nereiškia, kad serialas neatskleidžia nieko originalaus ir jaudinančio, priešingai, jis suteikia naujoviškumo ir įdomumo.
Ankstyvose „All of Us Are Dead“ scenose mokinys Lee Cheong-san šaukia savo bendraamžiams, kai jie bando atsilaikyti prieš zombių bangą, užplūdusią jų priemiestį Hyosan vidurinę mokyklą: „Tai – „Traukinys į Busaną!“ Kitas atsako: „Kodėl jie mokykloje? Turėtų būti filmuose.“ Šis sarkastiškai į veiksmo vietą nurodantis pasakymas rodo, kad korėjiečių zombių subžanras tikrai įsitvirtino populiariosios kultūros vaizduotėje.
Dabar serialas „All of Us Are Dead“ seka grupės mokinių bandymus išgyventi zombių epidemijos metu, kai vis daugiau mokinių ir mokytojų tampa aukomis. Humoristinis dialogas ne tik prideda šiek tiek lengvumo prie įtemptos situacijos, bet ir parodo, kaip zombiai tapo neatsiejama šiuolaikinės kultūros dalimi.
„Jonas viruso“ idėja, kuri remiasi žmogaus baimės panaudojimu ir jos transformavimu į zombių pyktį, yra intriguojanti, tačiau seriale ji nepakankamai išplėtota. Yra daug kūrybinių galimybių, kuriomis tuo galėjo pasinaudoti, pavyzdžiui, tyrinėti, kaip tam tikri veikėjai, neturintys baimės, gali būti atsparūs virusui, arba ieškoti galimų „gydymų“. Vis dėlto „All of Us Are Dead“ remiasi nuolatiniu pasakojimu per neryškius vaizdo įrašus, kuriuos fiksuoja ponas Lee savo laboratorijoje ir silpnai apšviestame name. Šiuose įrašuose jis apmąsto žmonijos idealus, „Jonas viruso“ simbolizuojamą blogį ir „smurto sistemą“, kurio jam nepavyko įveikti, siekiant išgelbėti savo sūnų. Dėl to serialas virsta beviltišku išgyvenimo pasakojimu, o antroje dalyje, jam intensyviai persekiojant mokyklą, 12 serijų tempas pradeda lėtėti.
3. „From“ (2022)
Tai vienas iš geresnių mokslinės fantastikos ir siaubo elementų turinčių televizijos šou, kuriame veikėjams tenka susidurti su neišvengiamybe – kaip kiekvieną dieną išgyventi siaubą, jei nieko negali pakeisti?
Veiksmas vyksta mažame bevardžiame miestelyje, kuriame kasnakt siaučia visokios pabaisos ir mistinės būtybės, bandydamos pagriebti ir nužudyti gyventojus. Pirmas epizodas prasideda vienos šeimos namuose, kai mergaitė atidaro langą galvodama, kad už jo stovi jos močiutė, tačiau išaiškėja, kad tai tik dar viena pamėklė, kuri netrukus sudrasko į gabalus mergaitę bei jos mamą, o ryte į namus grįžusi šeimos galva atranda savo šeimos narius negyvus ir sumaitotus, kraujais nutaškytas sienas. Ko jau ko, bet „From“ kūrėjai nepašykštėjo šito elemento. Kodėl miestelio gyventojai nesprunka kiek kojos leidžia? Ogi jie yra įkalinti šioje gyvenvietėje ir negali jos palikti. Todėl visi kaip kas moka bando prisitaikyti prie savo naujosios realybės ir išgyventi.
Sunkiu keliu teko žengti Metjusų šeimai, kuri keliavo pro šalį ir netyčia pateko į miestelį. Kad ir kiek jie vadovavosi žemėlapiais ir navigacijos priemonėmis, vis tiek suko ratais. Panašiai nutiko ir visiems kitiems serialo veikėjams, kurie netikėtai užklydo į šį prakeiktą užkampį.
Toliau vieni bando elgtis pagal taisykles, kad išgyventų, ir tikisi kada nors sulauksiantys tos akimirkos, kai kažkokiu būdu pavyks pasprukti, o kiti jau nebegalvoja apie ateitį ir gyvena šia diena, nes niekas nežino, ar pavyks pamatyti rytojų. Būtent šis klausimas – ar žmonės paspruks, ar išgyvens kitą dieną, – bei ore tvyrantis smalsulys, tai iš kur visgi atsirado visos šios pabaisos ir kodėl jos tokios piktos, sulaiko mūsų dėmesį prie ekranų. O veikėjų yra tiek daug, kad siužetui neabejotinai nepritrūks medžiagos, nors kaip trūkumą galima kiek įžvelgti personažų paviršutiniškumą, kadangi norint aprėpti tiek daug siužeto linijų, neišeina kaip reikiant įsigilinti į personažus.
Džono Grifino sukurtoje dramoje siaubas pasireiškia itin akivaizdžiai ir galbūt antgamtiniu pavidalu: veikėjai yra miestelio gyventojai, kurie neturi galimybės jį palikti, nes naktimis juos terorizuoja alkani monstrai.
Serialas remiasi pažįstamomis schemomis, kurios, žinoma, gali būti laikomos trūkumais, tačiau vien tai, kad kažkas yra pažįstama, dar nereiškia, jog tai prasta. Šiame kūrinyje yra nemažai originalių idėjų, ir jis nėra toks nuspėjamas kaip daugelis kitų siaubo serialų, kuriuos galite pamatyti. Dėl to tampa sunku pasitikėti tiek personažais, tiek pačia siužeto eiga.
Kadangi serialą „From“ sukūrė tie patys vykdomieji prodiuseriai, kaip ir „Dingę“ (Jeffas Pinkneris ir Jackas Benderis), tarp šių dviejų serialų galima pastebėti nemažai panašumų. Abiejuose serialuose didžiausias dėmesys skiriamas veikėjams, o ne monstrams. Kiekvienas personažas turi savitą istoriją ir ypatybes, todėl išsiskiria tarpusavyje. Pirmiausia susipažįstame su Matthew šeima: Jimas Matthewsas (vaidina Eion Bailey), jo žmona Tabitha (Catalina Sandino Moreno), jauniausias sūnumi Ethanu (Simon Webster) ir paaugle dukra Julie (Hannah Cheramy).
Serialas „From“ lengvai palyginamas su „Dingę“. Abu pasakoja apie grupę veikėjų, įstrigusių paslaptingoje aplinkoje, kuri toli nutolusi nuo visuomenės. Tai yra paslapčių kupinas serialas, turintis protingą struktūrą ir lengvai virškinamą tempą. Nors šie panašumai šiek tiek sumažina nuobodulio jausmą, tačiau „From“ daug labiau pasineria į siaubo žanrą ir niekada neatsisako kraupių elementų bei išlaiko publikos dėmesį su Harroldo Perrineau vaidyba.
2. „The Haunting of Hill House“ (2018)
Maiko Flanagano sukurtas psichologinis trileris „The Haunting of Hill House“ atskleidžia baisų namą, kuris veikia kaip piktybiška jėga. Pasakojimas koncentruojasi į Eleanorą (vaidina Victoria Pedretti) , nevykėlę, kurios psichika palaipsniui pradeda silpti per tyrimą apie paranormalius reiškinius, vykstantį šiame baisiajame pastate. Serialo kūrėjas šiuos elementus sujungia su šeimos dinamika, panašia į populiarias dramas, tokioms kaip „tai mes“.
Ši „The Haunting of Hill House“ adaptacija toli gražu nėra gerai žinomos pasakos versija. Širli Džekson (Shirley Jackson) knyga „The Haunting of Hill House“ XX a. siaubo klasika yra puikus proto žaidimų pavyzdys. 1963 m. Roberto Wise’o ekranizacijoje „The Haunting“ tai daugiau psichologinio, o ne antgamtinio siaubo istorija – jei iš tiesų tamsiame, apgriuvusiame dvare, vadinamame „Hill House“, apskritai slypi kas nors vaiduokliško.
Naujoji versija, kurią režisavo ir parašė Mike’as Flanaganas („Hush“, „Ouija: blogio kilmė“ kūrėjas), iš tiesų labiau primena fanų pasakojimą apie šmėklų apsėstą namą. Tačiau, mūsų visų laimei, tai, ką jis praranda dėl ištikimybės siužetui, kompensuoja scenaristo Džeksono ištiki
Nors ir remiasi Širli Džekson knyga, kuri buvo pirmoji jos knyga pasiekusi aukštumų, serialas iš esmės neseka jos siužeto. Serialas nagrinėja priklausomybės, traumos ir psichinės ligos temas, taip pat liūdną siužetą apie gyvūnėlius. Joje nuolat pasitaiko savižudybės tema, rodomi lavonai, heroino vartojimo scenos bei suaugusiųjų elgesys, apimantis rūkymą ir gėrimą. Nors ne tokia kraupi kaip kai kurie modernūs siaubo projektai, ji vis tiek turi šokiruojančių ir bauginančių momentų, kurie gali trikdyti žiūrovus.
Po to, kai šeima kartu aplanko paslaptingą raudoną kambarį, matome idiliškos laimės vaizdą, kuriame Stivas (vaidina Michiel Huisman) ir jo žmona laukiasi pirmo vaiko. Teo (vaidina Kate Siegel) ir jos mergina šiltai vienas kitą apkabina, o Širli (vaidina Elizabeth Reaser) su savo vyru daro tą patį. Centre stovi Liukas (vaidina Oliver Jackson-Cohen)su tortu, kuris švenčia jo neseną bandymą atsikratyti priklausomybės. Tai akimirka, kuri atrodo tokia neįtikėtina kaip bet kuris iš Kreinų šeimos persekiojančių vaiduoklių, amžinos meilės fantazija, kuri nori ignoruoti logiką (šeima matė, kaip Liukas daugybę kartų bandė ir nesugebėjo mesti heroino) ir kuri taip pat atrodo ignoruoja faktą, kad psichinė liga suardė jų šeimą. Serialo pasaulyje atsidavimas šeimai yra švelni beprotybė, egzistuojanti už gedulo ribų, vaiduokliškas priminimas, kad meilė, kuri mus sieja, taip pat yra tai, kas mus verčia būti užsidariusiems.
Serialas vystosi kaip nuosekli vaiduoklių istorija, vaizduodamas praeities įvykius dabartyje – pavyzdžiui, durys Hill House atsidaro, o tuomet kažkas įžengia per atitinkamas duris dabartyje. Techniniu pasiekimu laikoma šeštoji serija, nufilmuota ilguose kadruose (po 20 minučių), kai Kreinų šeima pagaliau susirenka kartu, derindama dabartinę situaciją su praeitimi be pastebimų scenų pertraukų. Šią akimirką emocijos yra tokios apčiuopiamos, kad praeitis tampa dabartimi. Todėl dėl šių priežąsčių šis serialas gai būti laikomas vienu geriausių 2018 metais pasirodžiusių išleistų serialų.
1. „Teacup“ (2024)
Džeimso Wan kurtas serialas „Teacup“ yra paremtas vienu geriausiai parduodamu romanu. Oficialus aštuonių seriijų adaptacijos aprašymas neatskleidžia per daug apie serialą. Jame kalbama apie grupę žmonių, priverstų susivienyti, kad išgyventų, kas primena „Dingę“ ir „From“ siužetus. Tačiau jis įkvėptas Robert McCammon 1988 m. romano „Stinger“, kuris pasakoja apie būtybę, apibūdinamą kaip nesuvokiamas blogis. Santrauka teigia: „Grupė žmonių ūkyje Džordžijoje turi susivienyti prieš paslaptingą grėsmę, kad išgyventų.“.
Apie būsimą „Peacock“ serialą vis dar kyla daug klausimų. Anonsuose vėl matome paslaptingąjį McNabą (Rob Morgan), kuris piešia mėlyną liniją aplink Chenoweth šeimos ūkį ir laiko plakatą su užrašu „nepasitikėkite niekuo“.
Seriale vaidina „Tarnaitės pasakojimas“ žvaigždė Yvonne Strahovski ir „Grey anatomija“ aktorius Scott Speedman, o aktorių sąrašą papildo Chaske Spencer, Kathy Baker, Boris McGiver, Caleb Dolden, Emilie Bierre ir Luciano Leroux. Už kameros dirba „Yellowstone“ ir „Chicago Fire“ scenaristas Ian McCulloch, kuris yra serialo kūrėjas ir vykdantysis prodiuseris kartu su Jamesu Wan, Michael Clear ir Rob Hackett iš „Atomic Monster” studijos, taip pat Francisca X. Hu ir Kevin Tancharoen iš „Universal’s UCP“ studijos.
Serialo vykdantysis prodiuseris James Wan, garsėjantis savo darbu „Pjūklo“ franšizėje ir „Išvarime“ perskaitęs McCammon romaną,pastebėjo šio projekto potencialą, sakydamas: „Istorija apima visus elementus, reikalingus intriguojančioms serijoms, o Ian McCulloch turėjo viziją, kaip ją perteikti šviežiu, šokiruojančiu ir tamsiai atmosferiniu būdu, kartu praturtinant jausmais, kurių dažnai trūksta intensyviuose pasakojimuose.“
Wan pridūrė: „Teacup“ yra daugiau nei paprastas skerdynių serialas. Tai unikalus derinys, sujungiantis siaubą, paslaptingumą ir dramą, su sluoksniais, kurie atskleidžiami kaip intriguojantis galvosūkis. Jis neapsiriboja vien jauduliu, bet ir atspindi mūsų žmogiškumą, tyrinėdamas tamsą, kuri slypi kiekviename iš mūsų. Tikimės, kad jums patiks ši nuotykio kelionė taip kaip mums patiko ją kurti!“
„Teacup“ jau galima žiūrėti platformoje „Peacock“ nuo spalio 10 dienos.
