Kai man suėjo šešiolika metų, į rankas pakliuvo Viktoro Hugo penkiatomis romanas „Vargdieniai“. Leidimas buvo senas, apipelijęs, radau jį savo senelio bibliotekėlėje. Rijau knygą naktimis, tai drebančiomis rankomis skubiai versdama puslapius, tai užgniauždama nenumaldomą raudą į pagalvę. Ilgai netruko, kol perskaičiau visus penkis tomus.
Visai netrukus pradėjau skaityti ir Dostojevskį. Dostojevskis tuomet mane veikdavo labai panašiai kaip ir Hugo: širdį lyg peiliais raižydavo personažų patiriama neteisybė, jų dvasinės kančios, ištinkančių nelaimių gausa. Jaučiausi labai panašiai kaip tie knygos veikėjai, nes man buvo šešiolika, namuose tėtis daug gėrė, mama verkdavo, o aš užsidariusi savo kambaryje viską girdėdavau.
Ir dar buvo Diuma, bet jam jau buvau per sena… Hugo, Dostojevskis ir Diuma – žymiausi romantikai literatūros istorijoje.
„Grafas Montekristas“ – vienas iš geriausių Aleksandro Diuma romanų, priklausančių romantizmo epochai. Romantizmas daug kuo panašus į paauglystę – dar nemoki visai realiai vertinti situacijos, manai, kad esi pasaulio centras, o jausmai dažnai užgniaužia gebėjimą mąstyti.
Žinoma, dar beribis idealizmas – būtinai reikia ką nors garbinti ar nekęsti, būtinai kovoti su vėjo malūnais. Vėjo malūnai jau iš kitos operos, tačiau principas lieka toks pat – priešintis jėgoms, kurios atrodo didesnės už mus, bet jei atsisėstum ir atidžiau pagalvotum, suprastum, kad tos jėgos daugiau slypi vaizduotėje nei tikrovėje. Visai kaip šešiolikmečiui paaugliui, romantikams vaizduotės spalvos visada labai ryškios. Viskas arba nieko!
Tačiau… kad ir kaip juokingai tragiška atrodytų paauglystė žvelgiant suaugusiojo akimis, sunku paneigti, kad ji vis tiek savotiškai žavinga. Pirmoji meilė, pirmieji tikri draugai, svajonės apie ateitį, nes ta ateitis dar atrodo tokia neaprėpiama. O kokie stiprūs jausmai apima, jei svajonės žlunga, jei pirmoji meilė sudaužo širdį, jei draugai išduoda! Argi visa tai ne žavinga?
Taigi ir prancūzų šiais metais išleistas filmas apie grafą Montekristą („Grafas Montekristas“ (The Count of Monte Cristo, 2024, rež. Alexadre de La Patelliere, Matthieu Delaporte), nepabijokime šios nuvalkiotos frazės, nepalieka abejingų. Meniniu atžvilgiu tai nėra šedevras – kinematografiniai sprendimai priimti gan paprasti, neorginalūs, tačiau istorija – verta milijono! Netgi per pirmas scenas nusivylus filmo primityvumu, netrukus Diuma reabilituoja kino juostą prikaustydamas žiūrovą visas tris valandas! Taip, jūs visiškai teisūs – aš esu šventai įsitikinusi, kad tai amžiną jam atilsį Diuma nuopelnas.
Filmui papildomų balų duoda ir aktorių vaidyba. Per savo amžių man teko matyti, kaip geriausią epą, genialų pasakojimą sugadina prasta aktorių vaidyba – jų išpūstos akys, perkreipti antakiai, kaip buožgalvių pražiotos burnos, žodžiu, suprask, „mes kuriame dramą, netrukdykite mums“. Tuo tarpu 2024 metų filme apie grafą Montekristą vaidyba tiek santūri ir tiek dramatiška, kiek reikia, kiek pritinka.
Netgi sprendimas nežongliruoti įmantriomis menininėmis priemonėmis, atrodo, priimtas tikslingai. Režisieriai Aleksandras Pateljeras ir Matju Delaportas nusprendė nepažeisti romantizmo epochos kanono ir romantiškam filmui parinkti romantiškas priemones – dramatišką muziką, šėlstančias stichijas ir vaizdingus peizažus, taip pat ir realistišką vaizdavimo būdą (jokių fantasmagoriškų inkliuzų kaip, tarkim, filme „Prasti reikalai“ (Poor Things, 2023), kuriame vaizduojamas laikotarpis irgi panašus į XIX amžių, tačiau kuriame įtraukiami pasąmonės vaizdiniai). Vis dėlto romantizmas ėjo koja kojon su realizmu, savo broliu nuo kito tėvo.
Matyt, šie filmo aspektai man įstrigo labiausiai, nes labai norėjosi apie juos pakalbėti, pamirštant patį siužetą. Siužeto tyčia nenoriu itin išplėtoti, kadangi tai garsi istorija, turbūt jos prielaidas žino visi – Edmondas Dantesas buvo jaunuolis, kurį neteisingai uždarė į kalėjimą. Iš jo jis sugebėjo ištrūkti tik po keturiolikos metų, o grįžęs namo suprato, kad per tą laiką prarado viską – tėvą, sužadėtinę, draugus… Vienintelis likęs troškimas – atkeršyti visiems, kas jį nuskriaudė, t. y., jo žodžiais tariant, įvykdyti teisingumą. Taip atsiranda grafas Montekristas
Bandant nustatyti tematinius pasakojimo rėmus, taip, visų pirma, tai keršto istorija, kurioje konfliktuoja neapykanta ir meilė, jaunystė ir senatvė, tačiau pažvelgus giliau, tai pasakojimas apie atpirkimą. Ne tik Montekristo priešai turi atpirkti savo kaltes, tačiau ir pats herojus – grafas Montekristas. Mat neapykanta, kaip išmintingai įžvelgia ir Diuma, gali sužaloti žmogų neatitaisomai – tik meilė išgydo žaizdas.
Edmondas Dantesas atsisako savo asmenybės ir persikūnija į grafą Montekristą, turintį daug veidų. Ir tik vienas Edmondas težino, kas yra meilė, o grafas yra neapykantos ir keršto angelas. Šioje vietoje jaunystė atstovauja meilei, o didesnė patirtis – nuoskaudoms. Būtent iš nuoskaudų ir atsiranda tamsa. Ir vis dėlto Dantesas, tas vaikas, kuris tikėjo kilniais idealais ir dorumu, visada buvo gyvas po grafo kaukėmis. Jis tiesiog labai gailėjosi savęs ir ilgą laiką negebėjo priimti skausmo, kurį norėdamas pasveikti privalėjo iškęsti.
Pradėjusi savo pirmuosius suaugusiojo gyvenimo metus (ar tiksliau, pereidama į brandesnę paauglystę), lygiai taip pat, kaip pradžioj dievinau romantizmą, aš pradėjau jo nekęsti. Net rašiau bakalauro darbą apie Džordžą Baironą vien tam, kad galėčiau jį ir visus romantikus išdėti į šuns dienas. Turėjau prikaupusi pykčio. Net ne žmogui, o visai pasaulėžiūrai! Ji buvo mane nuvedusi visiškais šunkeliais ir negalėjau jai to atleisti.
Po kurio laiko supratau, kad tikrovė visada yra geresnė, nei mes ją įsivaizduojame. Kad romantikai neša sunkų kryžių, kurio aš nenoriu. O grafas Montekristas… telieka mums įdomus pasakojimas, į kurį be galo malonu įsitraukti tas tris filmo žiūrėjimo valandas.
