Kai ekrane praded virpėt ors i kažkieno balsas tvinks it širdis, iškart supranti, ka čia bus kažkas keista, kažkas, kas netilps į sveika prota rėmus. „Bugonija“ („Bugonia“, 2025 m.) į salę įlek ne kaip koks eilinis films, o kaip svetimkūnis, norintis paveizėt mums į akis. Įsivaizduokit, du vyrai pagrob korporacijas direktorę, nes tik, ka ana yr ateivi, pasiruošus sunaikint Žemę. Skamb kaip sąmoksla teorijų balius? Gal. Bet čia toks balius, kur po pirmų kadrų i pats pradedi abejot, kas čia iš tikrųjų pamišęs.
Lanthimos, filma režisierius, čia vėl dara sava triukus: maiša juoką su siaubu, ironiją su tikėjimu, o realybę su tuo, kas gal visai i nebe realu. „Bugonija“ ne klausia, a mes da normalūs. Ana žiūr į mus i tyliai šyptel, lyg sakydama: „na, bent jau įdomūs tai tikrai.“
Kas čia per keists films?
„Bugonija“ yr tarsi koks kokteilis iš absurda, paranojas i tamsaus humora. Čia ne šiaip pasaka apie ateivius a mokslinę fantastiką. Čia istorija apie žmones, katrie taip giliai įlindę į sava tikėjimą, ka realybi praded jiems lūžti kaip leds po kojom. Films remias legendiniu Pietų Korėjos kūriniu „Save the Green Planet!“ (2003 m.), bet Lanthimos aną perdirba savaip: įpūti daugiau ironijas, daugiau civilizacinės beprotybės i to sava firminia graikiška „prieskonia“.
Rezultats? Tokia kina mišraini, kur žiūrovs tai juokias, tai susigūž, o kartais i pagaun savi galvojant: „palauk, a tik čia ne apie mus pačius?“ Nes kai films roda dviejų pamišėlių planą išgelbėt pasaulį nuo ateivių, tai sunku nepagalvot apie visus tuos, katrie internete šiandien irgi kur konspiracijas i šauk, ka reik garint actą i valyt mūsų dangų. Nu, o gal i reik?.. Žodžiu, šits films iššauk daug nuomonių i tikrai daug interpretacijų.
Lanthimos – maestro iš kita pasaulia
Režisierius Yorgos Lanthimos yr tikras kina keistuolis. I tai jam kompliments. Graiks, katras jau seniai įsitvirtina kaip viens įdomiausių šiuolaikinių kūrėjų, mėgst pasakot istorijas apie žmones, katriems kažkas šiek tiek ne taip su galva. Nu arba su visu pasauliu aplink. Ano sukurti filmai, tokie kaip „Prasti reikalai“ („Poor Things“, 2023 m.) i „ Malonės rūšys“ („Kinds of Kindness“, 2024 m.) balansuoj tarp absurda i genialuma. Vienu momentu žvengi iš keistų veikėjų, o kitą jau pats jauties kaip tas veikėjs, kliedintis apie prasmę. Nu i ne veltui ano filmai patenk į įvairių metų geriausiųjų sąrašus. Net i būdami keisti, anie prikausta dėmesį bei paliek gilų įspūdį.
Lanthimos mok paverst net banalų pokalbį į mini sprogimą. Ans stata aktorius taip, ka žiūrovs nežina, a juoktis, a šiek tiek bijot. Ans myl sava keistuolius, bet kartu i sugeb parodyt, kaip mes visi esam vos per žingsnį nuo to paties absurda. Filme „Bugonija“ tas jausmas da stipresnis. Čia visi veikėjai atroda lyg ką tik pabėgę iš kažkokia psichologinia eksperimenta. Nu, bet vis tiek juos kažkaip myli.
Siužets i aktoriu darbs
Filma šerdis paprasta kaip kavinės meniu, bet filma prieskoniai – labai aitrūs. Du vyrai, Tedis (Jesse‘is Plemonsas) i Dons (Aidans Delbis), pagrob galingą korporacijos direktorę Michelle Fullere (Emma Stone). Anie tiki, ka ana yr ateivi, katra planuoj sunaikint žmoniją. I viskas čia vykst ne kokiam kosminiam laive, o paprastam, dulkėtam namely, kur tikėjims virst ginklu.
Emma Stone čia vėl pasiroda taip, ka net sunku pasakyt, a ana vaidin, a tiesiog egzistuoj tame keistam pasauly. Anos Michelli Fuller yr nebe ta „graži i beprotiška“ moteris, kokią matėm, pavyzdžiui, „Prasti reikalai“ („Poor Things“, 2023 m.), bet šalta, apskaičiuota, i kartu paslaptinga kaip migla. Lanthimos vėl iš anos ištrauk ne tik aktorystę, o kažką gilesnia, kažkokį nepaaiškinamą žmogiškuma i dirbtinuma mišinį. Ana gali pasakyt paprasčiausią sakinį, o tu jauti, ka po juo da trys prasmės sluoksniai. Emma, rodos, i toliau tamp Lanthimosa mūza. Nuo „Favoritė“ („The Favourite“, 2018 m.) iki čia, ana vis keičias, bet niekada neprarand to, kas aną dara pavojingai įdomia.
Jesse‘is Plemonsas – toks aktorius, katras, rodos, net nieka nedarydams sugeb priverst tave nervuotis. Ano įkūnyts Tedis – ramus, net kiek miels iš šalies. Visgi, už tų ramių akių slepias visas audrų katalogs. Kai ans kalb, atroda, ka kiekviens žodis pasverts, o kai nutyl, ta tyla būn tokia tanki it galėtum ją rankom grabinėt. Plemonsas jau seniai įsitvirtinęs kaip viens stipriausių šiuolaikinių „tylios įtampas“ meistrų, o čia ans da i rand vietas ironijai. Lanthimosa pasauly ans taip pritamp, ka atroda, lyg būtų gimęs su ta pačia keistuma genetika. Ne veltui anie jau seniai rada bendrą kalbą kine.
O va Aidans Delbis čia visiškas naujoks. Nu, bet pasirodi taip, ka, rodos, iškart įsiraši į didžiųjų sąrašus. Ano Dons – emocingesnis, keistesnis, toks, katras visą laik balansuoj tarp vaikiška tikėjima i psichinia sprogima. Kai ans šalia Plemonsa, atroda, ka žiūri į dvi puses to paties prota: viens šalts, o kits deg. Delbia debiuts čia tikras atradims. Ans nebija būt keists, nebija klyst. I Lanthimos, kaip visada, tokius žmones myl. Tokius, katrie nevaidin tik „gražiai“, o i rizikuoj.
Stone, Plemonsas i Delbis filme susijung kaip trys skirtingi elementai: leds, ugnis i elektra. Lanthimos mok surinkt tokią komandą, ka net kai anie stov tyliai vienam kambary, įtampa ore kirbte kirb. I nors režisierius nuolat keičia žanrus, tonus a laikmečius, viens dalyks liek pastovus… Ano ištikimybi sava aktoriams. Ans juos ne šiaip naudoj, o stata ant jų visą pasaulį. Todėl „Bugonija“ i veik, nes už kiekviena kadra stov ne tik kamera, bet i tie, katrie žina, kaip iš beprotybės padaryt meną.
Kamera, garsas i tas keists gražums
Operatorius Robbis Ryans, katras dirba su Lanthimosu i filme „Prasti reikalai“ („Poor Things“, 2023 m.), čia vėl padari stebuklą. „Bugonija“ filmuota 35 mm juosta, o kadrai tokie, ka noris anuos kabint ant sienas. Kamera tai priartėj prie veida taip arti, ka jauti aktoriaus kvėpavimą, tai staiga atsitrauk i roda visą tą beprotybės teatrą iš viršaus lyg Dievs žiūrėtų per žiūronus.
Muzika, katrą sukūri Jerskins Fendrixas, pulsuoj kartu su filmu. Čia nėr melodijas a dainos, katrą niūniuotum, bet yr ritmas, katras krent į galvą kaip koks nervinis tiks. Tons – tamsiai juokings. Kartais baisu, kartais kvaila, kartais graudu. Bet, užtat, visur labai žmogiška.
Temas: tikėjims, beprotybi i mes patys
„Bugonija“ nėr films tik apie ateivius. Tai films apie žmones, katrie desperatiškai ieška prasmės pasauly, katras jau seniai išprotėja. Apie tai, kaip lengva pasimest tarp tiesos i fantazijas, tarp tikėjima i paranojas. Apie mūsų norą turėt priešą, net jei aną turim susikurt patys.
Pats pavadinims „Bugonia“ kilęs iš senovės mita apie bites, gimstančias iš negyva jaučia kūna. Kitaip tariant, tai simbolis, kaip iš mirties kyl gyvybi. I tas motyvs filme jaučiasi visur. Iš beprotybės gimst prasmė, o iš absurda tam tikras grožis.
Galų gale, „Bugonija“ kalb apie mus. Apie žmones, katrie įjung televizorių a internetą i mata pasaulį, kupiną baimės, informacijas i triukšma. I vis tiek kažkur viduj tiki, ka da galima išgelbėt planetą. Gal tik ne tokiu būdu, kaip Tedis i Dons nori.
Jeigu ieškai filma, po katro norisi pasiginčyt su savim, tai „Bugonija“ skirta tau. Čia ne tas films, kur atsiloši, kramsnoji spragėsius i žinai, kuo baigsis. Čia toks, kur sėdi i galvoji: „palauk, ką aš čia iš tikrųjų mačiau?“
Lanthimos vėl įrodi, ka ans yr viens tų, katrie kina salę pavert laboratorija. Kartais ten sproginėj neuronai, kartais kantrybi, bet vistiek visada įdomu. „Bugonija“ – films, katram reikia lašelia kantrybės, šlakelia ironijas i gera kibira smalsuma.
I kai išeini iš salės, vis da nesupranti, a čia pasaulis išprotėja, a tu. Liek tik apsispręst, kaip interpetuosi šitą filmą pats.
