Dailininkai kuria meną nuo seniausių laikų, tačiau dažnai jis skyrėsi dėl epochų bei socialinių aplinkybių. Nors daugelis meno rūšių turi vieną dalyką, kuris jas visas jungia, tai yra detalės. Detalės kūriniui gali suteikti ne tik daugiau jausmo, erdvės ir kontrasto, bet taip pat jos pasakoja istoriją ir padeda įsigilinti, ką paveikslo autorius norėjo pasakyti savo darbu. Menininkai savo kūrybai skiria labai daug laiko bei suteikia kūriniams labai daug detalių, kad jų darbas nenueitų perniek.
Tai – trečioji šio straipsnių ciklo dalis, kurioje pristatome 10 paveikslų, kuriuos norint perprasti, reikia labiau įsigilinti. Atidesnis žvilgsnis į kūrinius gali atskleisti ne tik pagrindinę mintį, bet ir dalelę istorijos, menininko išgyvenimus ir jo požiūrį į pasaulį. Šiuolaikiniame pasaulyje, kai dauguma žmonių skuba, todėl paveikslų smulkmenos būna nepastebimos. Kūriniai leidžia sustoti, pamiršti viską, kas vyksta aplinkui ir susitelkti į momentą, o žmogus kuo ilgiau išlikdamas akimirkoje pajaučia vis daugiau neatrastų jausmų, istorijų ir paslapčių.
10. Neregė mergaitė (angl. The Blind Girl, 1856) – John Everett Millais
Iš pirmo žvilgsnio kūrinyje matome dvi mergaites susiglaudusias, sėdinčias ant žolės. Viena iš jų stebi dangų, o kita jo negali matyti, nes yra neregė. Atidžiau įsigilinę galime pastebėti, jog John Everett Millais ant jos kaklo nutapė mažą ženklą su užrašu „Gailėkit nereginčių“, tai dar labiau pabrėžia merginos negalią. Tačiau pati mergina vaizduojama ramaus veido, ji nesijaučia atskirta nuo kitų dėl to kokia yra. Aklosios ranka liečia drėgną žolę, ant jos kelių guli armonika. Tai gali būti ženklas, kaip mergaitės gyvena kasdienybėje. Vaizduojamas ir drugelis ant jos skaros, galimai ji nežino, kad padarėlis ten nutūpęs. Kol mergina neregėdama susitelkia į aplinką, jaučia žolę ir saulės spindulius, krintančius jai ant veido, girdi bundančią gyvenvietę, jaunesnioji mergaitė stebi po lietaus atsiradusią dvigubą vaivorykštę.
Menininkas į kūrinį įtraukė ir susikibusias jų rankas, norėdamas parodyti, jog jos eina kartu, jaunesnioji rodo kelią, o vyresnioji mergina rūpinasi ir saugo mergaitę, jos sėdi susiglaudusios parodydamos, koks stiprus ryšys jas jungia. Dailininkas šią detalę pabrėžia kaip abiejų merginų priklausomybę viena nuo kitos, tačiau jos nėra silpnos. Tai parodo ir platesnę šio kūrinio mintį. Dauguma žmonių neregę mato kaip silpną mergaitę, kuri nemato gražių dalykų. Tačiau ji nelaukia gailesčio, paveiksle ji atsisukusi į saulę mėgaujasi spinduliais. Visai kitaip, nei rodo ženklas ant jos kaklo, ji yra visuomenės dalis, ji girdi, jaučia ir patiria aplinką. Akloji mėgaujasi saulės šviesa, negalvodama apie tamsą už jos. Aplinkiniai, žiūrėdami į vaivorykšte gaili jos, nes ji nemato tokio grožio. Tačiau pati mergina nesigaili ir priverčia susimąstyti ar mes tikrai ją suprantame?
John Everett Millais norėjo pavaizduoti Viktorijos laikų visuomenės realybę. Skurdas, vaikų darbas ir žmonių su negalia padėtis tuo metu buvo rimtos socialinės problemos. Paveiksle buvo siekiama parodyti ne tik tikrovišką Anglijos kaimo kraštovaizdį po lietaus, bet ir šias socialines problemas. Įdomu tai, jog pradžioje dviguba vaivorykštė buvo nutapyta moksliškai netaisyklinga spalvų tvarka, tačiau kadangi pats kūrinio autorius priklausė Prerafaelitams, dailininkams, siekusiams vaizduoti gamtą ir žmones ne akademiškai, o itin detaliai ir tikroviškai, menininkas išėmė kūrinį iš ekspozicijos ir jį pataisė.
9. Juodasis Brunsvikas (angl. The Black Brunswicker, 1860) – John Everett Millais
Paveiksle vaizduojama pora, vaikinas yra juodasis Brunsvikas, tai buvo vokiečių kariai, kovoję kartu su Napoleonu. Kaip pavaizduota kūrinyje, jie dėvėdavo juodą uniformą, kaip gedulingą spalvą, pagerbdami savo prarastas žemes. Tuo tarpu mergina dėvi baltą suknelę, simbolizuojančią pergalę. Dailininkas įsivaizduoja jų išsiskyrimą, jaunuoliui išvykstant į Vaterlo mūšį 1815 m. Atidžiau pažvelgus į kūrinį galima išvysti, jog karys turi įsisegęs kaukolės sagę, rodančią pasiaukojimą dėl savo šalies. Virš poros kabo į priekį jojančio Napoleono paveikslas, tai parodo kokią didelę įtaką turi jo karo veiksmai.
Paveiksle vaizduojama kaip stipriai moteris stengiasi išvengti išsiskyrimo su vaikinu. Jos viena ranka prispausta prie kario krūtinės, o kita stumia duris, ji visu svoriu bando sutrukdyti jaunuoliui išeiti. Tuo tarpu vaikinas laiko priglaudęs prie savęs merginą, tačiau su kita ranka veria duris. Jis nori pasilikti, tačiau jo pareigos šaliai jausmas yra stipresnis.
Net mažasis šuniukas, tarsi pritaria šeimininkei, norėdamas, kad vaikinas pasiliktų. Augintinis sėdi prie jaunuolio kojų, žvelgdamas į jo veidą. Raudonas kaspinėlis ant jo kaklo yra toks pats kaip ir ant merginos suknelės, parodydamas jų bendrą norą.
Kūrinio autorius neatskleidė ar karys grįžo pas savo šeimą. Jaunuolis turėjo pasirinkti tarp saugių ir šiltų namų ir tarp nenuspėjamo ir pavojingo karo. Tačiau jis jau buvo priėmęs savo sprendimą ir riziką, nors meilė galėjo jį pristabdyti, jo nuomonės nepakeitė.
Millais pasirinko momentą, kai asmeninė meilės istorija susiduria su didžiuliu istoriniu įvykiu. Šį kūrinį galima laikyti savotišku tęsiniu, kitam šio autoriaus kūriniui. Šis paveikslas iš kitų išsiskiria ir tuo, jog jame vaizduojamos merginos modeliu tapo Charleso Dickenso dukra. Tai suteikia paveikslui dar vieną įdomią literatūrinę sąsają su Viktorijos laikų kultūra. Dėl to meto moralės normų modeliai pozavo atskirai. Jie pozavo naudodami medinius manekenus ir atramas, todėl paveiksle atrodančios intymios poros iš tikrųjų niekada nebuvo kartu tokioje pozoje. Tai daro paveikslą išskirtinį, nes autorius jį sukonstravo iš atskirų pozavimo sesijų vos per tris mėnesius.
8. Pavydi liūtė (angl. The Jealous Lioness, 1885-1890) – Paul Friedrich Meyerheim
Pažvelgę į šį paveikslą matome cirko liūtų tramdytoją, įkišusią ranką į dviejų liūtų narvą, kuriame vienas iš gyvūnų leidžiasi glostomas, kol tuo tarpu liūtė pyksta. Paul Friedrich Meyerheim pavaizdavo sceną, kaip meilės trikampį. Per vidurį stovi liūtas, tramdytoja tiesia ranka link jo, kad pritrauktų gyvūno dėmesį. Tai matydama liūtė supyksta, pradeda riaumoti ir draskyti nagais narvą. Tačiau, kaip ir kituose paveiksluose, reikšmė slypi detalėse. Moters ranka lenda pro narvo grotas į vidų, tuo tarpu liūtės letena skverbiasi į lauką, abi jos bando peržengti savo ribas, savo teritoriją ir tik viena iš jų gali atsitraukti ir išeiti. Visa tai tik pasirodymas. Moteris apsirengusi kostiumu su papūga ant peties, ji bando parodyti auditorijai, kokia grėsmė tyko ir suerzinti liūtę, kad sudomintų žiūrovus.
Liūtė riaumoja, jos kūnas prispaustas prie narvo sienos, ji bando ištrūkti, kaip ir pavadinimas nusako ji kupina įniršio ir jėgos. Tačiau, pavadinimas mums iš karto pasako ką turėtume galvoti. Gal ji nepavydi, gal tai bandymas apsaugoti savo teritoriją, kai ranka įsiveržė į jos teritorija, galbūt liūtas nėra prizas, o kaip tik dar vienas kalinys.
Paul Friedrich Meyerheim savo kūrinyje norėjo perteikti žmonių santykius ir visuomenę, jis tai labai kruopščiai padarė per gyvūnus. Šis dailininkas garsėja gyvūnų tapyba, o liūtai buvo viena populiariausių jo mūzų. Taip pat tuo metu, kaip didelė pramoga garsėjo cirko pasirodymai su laukiniais gyvūnais, todėl menininkas norėdamas labiau pritraukti žmones, atvaizdavo aplinką, kuri jiems buvo pažįstama ir suteikė malonių prisiminimų.
7. Moteris, laikanti svarstykles (angl. Woman Holding a Balance, 1664) – Johannes Vermeer
Kaip ir pavadinimas sako paveiksle vaizduojama moteris, laikanti svarstykles ir sverianti perlus. Giliau įsižiūrėjus galima pastebėti, kad ant svarstyklių nieko nėra uždėta, o ant stalo nematyti išardytų perlų karolių. Taigi paveiksle matoma mergina laiko tuščias svarstykles, bet jos yra tobulai subalansuotos, kas būtų idealiai subalancuotos.
Atkreipkime dėmesį, kas yra aplinkui moterį, ant stalo stovi atidaryta papuošalų dėžutė, joje sudėti perlai, auksiniai papuošalai bei grandinėlė. Visos žemiškos brangenybės išsipylusios ant stalo. Kitoje pusėje, už moters, nutapytas didelis tamsus paveikslas, kuriame vaizduojamas „Paskutinis teismas“, kai sprendžiamas žmonių sielų likimas. Ši detalė svarbi ir tuo, jog moters galva yra per vidurį paskutiniojo teismo dienos paveikslo, kaip tik uždengdama teisėją sprendžiantį sielų likimą. Johannes Vermeer moterį nutapė kaip teisėją, sprendžiantį kas yra gera, o kas bloga. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į moters akis, ji nežiūri į paveikslą ar į brangenybes, jos žvilgsnis nukreiptas į tuščias svarstykles. Tačiau svarstyklėse ji sveria save, savo sielos tyrumą. Viena iš svarbiausių detalių būtų, moters kūnas, ji laukiasi. Nauja gyvybė pavaizduota paveikslo centre, tarp turtų, religijos ir dvasinio skaidrumo.
Dauguma žmonių praeina šį paveikslą ir nepastebi detalių, todėl mato tik moterį, sveriančia turtus, tačiau įsigilinus į detales suprantame, jog ji sveria visą savo gyvenimą.
Johannes Vermeer garsėjo tuo, jog iš paprastos situacijos sukurdavo labai ramią, apgalvotą sceną. Kaip ir šiame kūrinyje vaizdas yra labai subtilus ir paprastas, moteris ramiai žiūri į svarstykles ir laukia kol jos nurims. Įdomu ir tai, jog tuo pačiu metu buvo nutapytas dar vienas labai panašus paveikslas, jo autorius buvo Pieteris de Hoochas. Tačiau kūrinys „Moteris, laikanti svarstykles“ išsiskyrė ramybe, nes Vermeer labai domėjosi tyla, akimirka ir žmogaus vidine būsena, o ne veiksmu.
6. Juan de Pareja portretas (angl. Portrait of Juan de Pareja, 1650) – Diego Velazquez
Šis paveikslas iš pirmo žvilgsnio atrodo, kaip paprastas, niekuo neišsiskiriantis portretas, tačiau jo istorija daug gilesnė. Jame matome paprastą vergą, atplaukusį su savo šeimininku, garsiausiu Ispanijos dalininku, Diego Velazquez’u į Romą nutapyti popiežiaus portreto. Jo šeimininkas kelis mėnesius nebuvo tapęs, todėl liepė Juan’ui de Pareja būti modeliu jo bandomajam portretui.
Portretas išėjo toks nuostabus, jog dauguma menininkų išvadino Diego sukčiumi. Šis kūrinys pavaizdavo vergo emocijas visiškai nebūdingas tokio socialinio statuso asmeniui. Dailininkas veide pavaizdavo skvarbų žvilgsnį ir ramų, nesunaikinamą pasitikėjimą savimi. Juan de Pareja pavaizduotas su balta nėrinių apykakle, būdinga laisviems visuomenės nariams. Kūrinyje Juan de Pareja visai nepriminė tarno vaidmens. Paveikslas tapo toks nuostabus dėl to, jog menininkas nežiūrėjo į modelio socialinį statusą, o matė tik vyrą. Tai parodo, jog socialinis statusas nenurodo, kas žmogus yra iš tikrųjų.
Po kelių mėnesių Diego pasirašė dokumentus, kuriuo Juan’ą de Pareja pavertė laisvu žmogumi. Pasirodo, pats tarnas buvo dailininkas, tapęs slaptai, nes dėl savo socialinės padėties negalėjo puoselėti šios karjeros. Gavęs laisvę, jis toliau tapė, o jo kūriniai dabar kabo „Prado“ muziejuje.
Diego Velazquez’o kūrinys nutapytas kaip praktinis darbas, buvo pirmasis paveikslas, aukcione parduotas už daugiau nei milijoną dolerių. „Metropoliteno“ muziejus nupirko šį šedevrą 1970 m. už 5,5 milijono dolerių.
5. Magiškasis ratas (angl. The Magic Circle, 1886) – J. W. Waterhouse
Šiame paveiksle vaizduojama moteris, primenanti pasakų raganą. Ji stovi prie katilo ir su pagaliu brėžia skritulį žemėje. Fone matosi kalnai. Tačiau, viskas ne taip paprasta kaip atrodo.
Moteris vaikšto basa, aplink ją nėra nei pastatų, nei namų, nei kitų žmonių ar ją supančių sienų, tik ji ir gamta, bet moteris nėra bejėgė aplink ją nubrėžtas ratas tarsi saugo ją nuo pavojų. Nei varnai tupintys aplinkui, nei varlė nebando patekti į skritulį. Netgi kaukolė ant kurios stovi varnas išlieka apskritimo išorėje. Kerėtoja jaučiasi rami ir saugi, nesimato jokio išgąsčio jos veide, ji žino, kad galia jos rankose, ji žino ką daro. Viena moters ranka laiko lazdą, o kita pusrutulio formos pjautuvą. Pjautuvas buvo skirtas ritualams, žolelėms, šaknims ir kitiems augalams pjauti. Tie augalai su skara pririšti prie merginos juosmens, didesnė puokštė padėta prie laužo. Ragana viską atrinko, kas jai yra naudinga, nė vienas augalas nėra be reikalo. Taip pat didelę reikšmę turi ir garai kylantys iš katilo. Jie juda tiesiai į viršų, nekeičia savo krypties, neišeina iš rato. Atrodo, jog ne tik aplinkinė gyvybė, bet net ir oras nedrįsta nepaklusti kerėtojai. Aplink jos kaklą apsivijusi gyvatė, beveik susiliejusi su auksiniais nėriniais, bet moteris tai žino ir visiškai nebijo.
Už moters esantys kalnai ir griuvėsiai pasakoja kitokią, ne tokią ramią istoriją. Pasaulis už skritulio rato lūžta ir griūva. Tačiau mergina nuo jo nesislepia. Ji stovi dykynėje, apsupta gamtos, tačiau lazdos pagalba nurodo kur ta gamta turi sustoti, jog viską griaunantis pasaulis nepasiektų jos.
Skritulys gali apsaugoti mergina nuo išorės pavojų, bet tai sunkus sprendimas kurį ji priėmė. Ji galėjo pasirinkti arba likti su pavojinga gamta ir gyvūnais, arba užsidaryti saugioje aplinkoje. Ratas atskiria du pasaulius, jo viduje moteris ir gėlės simbolizuojančios grožį, gyvybę ir saugumą. Tuo tarpu, išorėje, varnos ir varlės, siejamos su magija ir tamsa.
Šis paveikslas buvo sukurtas iš karto po kitų J. W. Waterhouse paveikslų serijos, kuriuose buvo vaizduojamos antgamtinės ar paslaptingos moterys. Dailininkas labai mėgo senovės pasaulio, mitologijos ir literatūros tematiką. Tuo metu Waterhouse taip pat domėjosi naujesne prancūzų tapyba ir impresionizmo įtaka, todėl šis kūrinys nėra tik tradicinis Viktorijos laikų paveikslas, jame jau galima pastebėti modernesnį požiūrį į atmosferą.
4. Laboratorijoje (angl. The Laboratory, 1895) – John Collier
Šis paveikslas slepia negailestingą istoriją, tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodo nekaltas. Tik pažvelgus matome moterį vienoje rankoje laikančią kaukę, o su kita ranka imančią iš mokslininko kvepalus, kuriuos jis ką tik pagamino. Mokslininkas vaizduojamas dar vis pasilenkęs virš savo darbo stalo. Tačiau už šio paveikslo slypi gilesnė mintis. Iš tikrųjų šis piešinys vaizduoja moterį imančią iš mokslininko nuodus, kuriuos ketina sugirdyti moteriai, dėl kurios jos vyras ją paliko.
Šis paveikslas buvo nutapytas remiantis Robert Browning poema, joje apgauta aukštuomenės atstovė nusiperka nuodus ir laukia progos, kada galėtų juos panaudoti.
Įdėmiau pažiūrėjus matome po mokslininko ranka matomas perlų vėrinys, tai buvo moters užmokestis už gautą progą atkeršyti. Atrodo tiek nedaug vienas perlų vėrinys iškeistas į mirties dozę, tačiau poniai tai sąžiningas užmokestis. Apgautoji dama nejaučia panikos ar kaltės, jos veide matosi tik tylus susižavėjimas gauta galimybe. Šį buteliuką ji galėtų nusinešti į puotą ir sugirdyti, jos buvusio vyro mylimajai. Prieš ją atsiveria tiek daug galimybių ir toks saldus kerštas.
Kūrinys užima vietą laboratorijoje ir tai yra labai svarbi detalė, nes 1890-aisiais mokslas Viktorijos laikų visuomenėje buvo labai svarbi ir greitai besivystanti sritis. Laboratorija paveiksle tampa tarsi paslaptinga vieta, kur žmogus gali peržengti įprastas moralines ribas.
Kūrinys taip pat turi ir labai įdomią atsiradimo istoriją. John Collier buvo susijęs su prerafaelitų tradicija ir mėgo vadinamas problemines scenas, kūrinius, kuriuose vaizduojama paslaptinga situacija, tačiau žiūrovui nepasakoma visa istorija. Taip žmogus priverčiamas pats spėlioti, kas vyksta. Šis paveikslas būtent toks, iš pirmo žvilgsnio matome moterį ir laboratorijoje dirbantį vyrą, tačiau iš jų veiksmų ir aplinkos galima suprasti, kad vyksta kažkas neįprasto.
3. Groso klinika (angl. The Gross Clinic, 1875) – Thomas Eakins
Paveiksle vaizduojama kraupi scena, operacija ir paskaita. Visi susitelkia žiūri į dėstytojo darbą. Daktaras Samuelis Grosas darbo viduryje sustojo žiūrovams papasakoti, ką daro. Pacientas vis dar guli ant operacinio stalo, jo žaizda atvira. Gydytojas neskuba, jis ramiai moko klausytojus. Ši scena yra kraupi ir stulbinanti dėl būtent šio sustabdyto momento.
Pažvelkite ką dėvi daktaras. Jis apsivilkęs aksominį apsiaustą, kurio viduje įdėtas kišeninis laikrodis atpažįstamas tik iš grandinės, prisegtos prie liemenės. Tai buvo kasdieniai drabužiai. Dėstytojas nedėvi pirštinių ar operacinio chalato, kuris padarytų visą erdvę švaresnę, neužkrečiamą. Tuo metu visi žinojo apie mikrobus ir bakterijas, tačiau kaip rodo paveikslas, sterilumas dar nebuvo plačiai paplitęs praktikoje.
Kitame paveikslo kampe matome verkiančią moterį, ji negali žiūrėti į operuojamą pacientą. Vienoje pusėje regime išgąstį, baimę ir žinojimą ką netinkama operacija gali reikšti – mirtį. Tačiau kitoje pusėje gydytojas išlieka ramus, jis yra tvirtas, pasitikintis savimi. Tarp šių dviejų emocinių polių vaizduojamas jaunuolis aprašantis visą operaciją.
Dėl stebinčių ir kiekvieną detalę užsirašančių žiūrovų, tai tampa ne paprasta operacija, o vieša demonstracija. Jaunoji gydytojų karta stebi ir mokosi iš patyrusio Samuelio Groso.
Šis kūrinys vaizduoja ne tik operacija, bet ir paskutinį tamsų kambarį, prieš medicinai ištobulėjant ir procedūroms tampant higieniškesnėms, saugančia pacientus nuo bakterijų ir užkrėtimų. Daktaro kruvina ranka ir purvini pirštai parodo, kaip medicina buvo menkinama, kasdienė ir niekuo neišsiskirianti nuo kitų tų laikų darbų.
Nors aplinka nebuvo apsaugota nuo bakterijų, paveikslas rodo pažanga. Jis vaizduoja ne kojos amputaciją, kas buvo būdinga ankstesniais laikais, bet gydymą bandant išsaugoti patį kaulą. Šis momentas rodo medicinos pažengimą į priekį, bet laukiančio didesnio žingsnio ateityje. Tokia operacija rodo, jog daktaras demonstravo drąsą, tikslumą ir nenaikino kūno, o kaip tik ryžosi praverti kūną, kad išspręstų problemą, deja, nepakankamai švariai ir saugiai, kad jį apsaugotų.
Šio kūrinio autorius norėjo pavaizduoti modernėjantį, tobulėjantį pasaulį. Ne kovas ar karališkąją šeimą, o mokslo žingsnį į priekį. Šis kūrinys buvo svarbus kūrėjui, nes jis norėjo parodyti ne tik medicininę procedūrą, bet ir žmogaus žinių bei mokslo galią. Deja, šis darbas sulaukė daug pasipiktinimo, dėl neįprastai tikroviškai pavaizduotos operacijos. XIX a. menininkai dažnai vaizduodavo gydytojus ar chirurgus, bet tokios scenos dažnai būdavo idealizuotos. Tuo tarpu Eakins pasirinko parodyti tų laikų mediciną ir tikrą operaciją.
Įdomu tai, jog pats autorius įtraukė save į paveikslą. Jis sėdi dešinėje pusėje, prie įėjimo, ir stebi sceną. Taip dailininkas tapo ne tik kūrėju, bet ir liudininku to, kas vyksta.
2. Louise de Kéroualle, 1682 – Pierre Mignard
Portrete pavaizduotos dvi figūros, graži kilmingoji moteris ir maža juodaodė mergaitė. Kilmingoji ponia yra Louise de Kéroualle, Portsmuto kunigaikštienė, Čarlzo II peancūzė meilužė. Ši moteris buvo tokia ypatinga ir tokia galinga dėl to, kad ji buvo slapta politinė agentė, Prancūzijos vyriausybės pasiūsta į Anglijos dvarą. Ji turėjo savo apartamentus, didingesnius už pačios Anglijos karalienės. Ji buvo galinga, aukštinama ir gerbiama, nes karaliui pagimdė sūnų.
Mergaitė pavaizduota šalia buvo afrikietė, paversta verge. jos tapatybė niekada nebuvo atskleista. Sprendžiant iš kūrinio, galima teigti, jog ji buvo nupirkta arba pasamdyta tam, kad pozuotų šiam paveikslui.
Kaip matyti paveiksle, Louise de Kéroualle mėgo auksą ir perlus. Portrete matoma, kaip mergina duoda jai auksinę kriauklę pripildytą perlų. Kriauklė ir perlai taip pat simbolizuoja jūrų prekybos tarp Prancūzijos bei Anglijos ir kolonijų turtus.
XVII a. kilmingosios moterys mėgo savo portretuose pavaizduoti juodaodžius vaikus. Labiausiai tai mėgo Pierre Mignard paveiksle pavaizduota moteris. Kaip ir daugelis kitų, ji laikė juodaodžius vaikus, kaip gyvus madingus aksesuarus. Jie būdavo aprengiami ir demonstruojami kaip lėlės dvaruose, netgi dovanojami kaip dovanos.
Juodaodė mergaitė buvo šiame portrete vaizduojama siekiant išryškinti kunigaikštienės bruožus, jos išblyškusią odą padaryti dar šviesesnę. Ji čia pateikiama tarsi papuošalas. Tuo tarpu Louise čia vaizduojama ne tiesiog kaip graži moteris. Ji pristatoma kaip galingo karališkojo pasaulio dalis.
1. Ledi Džeinės Grėj egzekucija (angl. The Execution of Lady Jane Grey, 1833) – Paul Delaroche
Paskutiniajame paveiksle vaizduojama tragiško likimo sulaukusi Džeinė Grėj prieš pat jos mirtį. Kairėje nuo jos yra dvi persigandusio ir sukrėstos moterys, ją prilaiko leitenantas, o dešiniajame kampe stovi budelis laukiantis kada galės atlikti savo darbą.
Ledi vaizduojama užrištomis akimis, todėl negali surasti rąsto galvai padėti. Visi aplinkui žino kur jis yra, bet niekas dėl to nesidžiaugia. Ji klupi apsirengusi baltais drabužiais, kurie netrukus bus sutepti jos krauju. Ta pati suknelė simbolizuoja moters tyrą ir nekaltą sielą.
Sukrėstos moterys vaizduojamos persigandusios, viena iš jų nusisukusi į sieną, jos rankos priremtos prie akmens. Ji vengia stebėti bausmę bijodama, kad ją ištiks toks pats likimas, kaip jos palydovę, kad ji nualps.
Leitenantas ranka bando padėti Ledi Džeinei Grėj surasti rąstą. Dailininkas pavaizduoja tai kaip vyro gailestį. Kitas, tolėliau laukiantis vyras laiko paruoštą kirvį, nerodydamas nei gailesčio, nei kaltės jausmo dėl to, ką po kelių minučių padarys damai.
Kiekvienas žmogus kambaryje turi pareigą, viskas yra nutapyta atsargiai ir tvarkingai. Vienintelė Džeinė negali matyti ir nežino kur yra jos vieta. Jos rankos neranda už ko užsikabinti.
Įdomu tai, jog menininkas šį kūrinį nutapė praėjus 3 šimtmečiams po tikrosios egzekucijos. Jis visiškai pakeitė įvykio aplinką. Tikroji bausmė įvyko aikštėje, stebint gausiai miniai, tačiau dailininkas savo kūrinyje atsisakė vaizduoti minią ir visiškai pakeičia egzekucijos vietą, pavaizduodamas įvykį viduje. Kūrinio autorius apšvietė kambarį taip, jog suteiktų Ledi pagrindinį vaidmenį, kurio ji taip ir nesulaukė, nes savo karalystę ji valdė tik devynias dienas.
Delaroche labai domėjosi teatru. Dėl to, žiūrint į paveikslą, atrodo lyg sėdėtume pirmoje teatro eilėje, o priešais mus būtų sustingusi spektaklio scena. Tamsus kambarys leidžia kūrinio autoriui sutapatinti žiūrovus su pagrindine veikėja. Auditorija labiau gailisi ir liūdi dėl merginos, laukiančios bausmės. Tačiau, jeigu neliktų tamsaus kambario, vaizdas nebūtų toks įtraukiantis ir jautrus.
