Rudenį Saudo Arabijos sostinė Riadhas virto neįprastu pasaulinės pramogų scenos epicentru. „Didžiausiu komedijos festivaliu pasaulyje“ pasivadinęs Riyadh Comedy Festival subūrė keliasdešimt garsių JAV komikų – nuo Dave’o Chappelle’o, Louis C.K., Billo Burro ir Kevino Harto, iki Pete’o Davidsono, Whitney Cummings ir Jo Koy. Renginio organizatoriai pažadėjo, jog renginys taps istoriniu įvykiu.
Tačiau šį kartą žodžio laisvė, regis, turėjo aiškią kainą. Festivalį finansavo Saudo Arabijos suverenaus turto fondas ir General Entertainment Authority, tiesiogiai valdoma karališkosios šeimos. Honorarai buvo išmokėti, komikams, tiesiai iš valstybės, kurios reputacija dėl žmogaus teisių pažeidimų, žiniasklaidos kontrolės ir brutalių bausmių protestuotojams kelia pasipiktinimą visame pasaulyje.
Kai buvo paskelbta programa ir pateikti kontraktai, pasipylė klausimai: kaip galima juokauti už autoritarinio rėžimo pinigus? Ir kaip tai gali būti „žodžio laisvė“, kai sutartyje parašyta, kad draudžiama juokauti apie valdžią, religija ir karališkąją šeima?
Tokia sutartis iš tiesų egzistavo – ją paviešino amerikiečių komikė Atsuko Okatsuka, kuri atsisakė kvietimo dalyvauti. Joje rašoma: „Dalyvis sutinka neskelbti jokios informacijos, kuri menkintų Saudo Arabijos Karalystę, jos vadovybę, visuomenę ar religiją.“ Kitaip tariant, juoktis leidžiama – bet tik tiek, kiek leidžia valdžia.
Tačiau daugelis garsiausių komikų į tai žiūrėjo gana lengvabūdiškai. Tim Dillon, tinklalaidžių kūrėjas, žinomas dėl savo sarkazmo, paskelbė savo tinklalaidėje: „Na ir kas, kad jie turi vergų? Jie man moka tiek, kad galiu pažiūrėti į kitą pusę.“. Šis komentaras tarsi patapo simboliniu, kadangi po jo Dillon buvo pašalintas iš festivalio programos, bet frazė išliko kaip atviras prisipažinimas, kad vis dėl to komikai dalyvauja dėl didelio siūlomo honoraro.
Pete’as Davidsonas, kurio tėvas žuvo per 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolį, į klausimą, kodėl sutiko priimti pasiūlymą iš šalies, kurios piliečiai buvo tarp teroristų, atsakė trumpai: „Aš tiesiog pamatau maršrutą, pamatau skaičių ir sakau – važiuojam.“
Kiti komikai savo pasirinkimą dalyvauti taip pat bandė pateisinti, vadino savo dalyvavimą „kultūrine misija“. Louis C.K., pasirodęs laidoje „Real Time with Bill Maher“, sakė: „Tai pozityvus dalykas. Žinau, kad ten yra tabu temų – religija, valdžia – bet aš apie jas ir taip nejuokauju. O jei žmonės ten nori juoktis, kodėl jiems to nesuteikti?“. Jo nuomone, buvimas tokioje scenoje gali būti „geras būdas pradėti pokalbį“. Tačiau daugeliui toks pasiteisinimas pasirodė menkai įtikinamas.
Aktorius, bei komikas David Cross atsakė viešu laišku, kuriame rašė: „Visi tie, kurie metus kalbėjo apie ‘cancel culture’, apie žodžio laisvę ir drąsą, dabar parduoda tuos principus už ketvirtą namą ar jachtą. Nuo šiol jūs nebegalite kalbėti apie laisvę – jūs ją iškeitėte į tylą.“. Cross buvo pasišlykštėjęs, kad žmonės kuriuos jis palaikė, dalyvautų tokiame renginyje.
Panašiai suregavo ir kitas kolega Marc Maron, kuris viename iš savo pasirodymų pasakė: „Tas pats žmogus, kuris jiems moka, yra tas pats, kuris apmokėjo Khashoggio ‘išardymą’ į lagaminą. Bet, matyt, jei čekis pakankamas, galima nusijuokti ir iš to.“
Šie komentarai atskleidė skausmingą komedijos pasaulio skilimą, vieni, kurie tiki, kad humoras privalo išlikti laisvas ir nepriklausomas, ir kiti, kurie laiko jį tiesiog verslu, kurio taisyklės priklauso nuo užsakovo.
Dar daugiau ironijos į šią situaciją įnešė Dave’as Chappelle’as, vienas garsiausių festivalyje dalyvaujančių vardų. Savo pasirodymo metu Riadhe jis pareiškė: „Šiuo metu Amerikoje sakoma, kad jei pasijuoksi iš Charlie Kirk, būsi atšauktas. Čia kalbėti lengviau nei ten‘‘. Salė plojo, bet komentaras daug kam pasirodė keistas. Chappelle’as, kuris Vakaruose dažnai kaltinamas transfobija ir pyksta dėl „cenzūros“, dabar giria šalį, kur moterys ir aktyvistai sodinami į kalėjimus už dalykus ką jie skelbia socialinėje medijoje.Saudo Arabija
Festivalyje pasirodęs Billas Burras iš pradžių atrodė susijaudinęs – dar prieš kelerius metus jis viešai sakė, kad „niekada nevažiuos į Saudo Arabiją, nes nenori, kad jam nukirstų galvą“. Tačiau po pasirodymo jo tonas visiškai pasikeitė: „Tai buvo vienas iš trijų geriausių dalykų mano gyvenime,“ – sakė jis savo „Monday Morning Podcast“. – „Karališkieji buvo sužavėti, publika šilta, visi laimingi. Jie tokie patys kaip mes.“
Toks optimizmas gal ir skamba gražiai, bet žmogaus teisių aktyvistams jis primena paviršutinišką keliautojo įspūdį, kuris neįžvelgia to, kas vyksta už dekoracijų. „Jie sako, kad šalis atsiveria, bet tuo pat metu žmonės ten kalėjimuose sėdi už komentarus. Tai ne pokyčiai – tai spektaklis“, – sako Democracy for the Arab World Now vadovė Sarah Leah Whitson.
Festivalio laikas tik dar labiau išryškino moralinį disonansą. Jis vyko būtent tuo metu, kai sukako septyneri metai nuo Washington Post žurnalisto Jamalo Khashoggio nužudymo Stambule. Tą patį mėnesį tarptautinės organizacijos pranešė apie naują atvejį – Saudo žurnalistą Turki al-Jasserį, kuris, pasak žmogaus teisių stebėtojų, buvo nužudytas už kritiką valdžiai internete.
Tuo pat metu Saudo Arabijos valdžia viešai šventė savo „modernizaciją“ – festivaliai, koncertai, sporto renginiai, Formulės-1 lenktynės, net golfas. Visa tai – dalis vadinamosios „minkštosios galios“ strategijos, kuria siekiama pakeisti šalies įvaizdį ir parodyti pasauliui „naują, šviesų veidą“.
Tačiau šviesa dažnai apakina. Dauguma komikų, atvykusių į Riadha, stengėsi ignoruoti klausimus apie žmogaus teises. Kai kurie net piktinosi, kad jiems primenami politiniai faktai. „Aš nesu diplomatas,“ – sakė vienas dalyvis. – „Aš tiesiog darau savo darbą. Žmonės nori juoktis.“
Tačiau kai „darbas“ vyksta vietoje, kur žmonės negali juokauti apie valdžią, pats juokas praranda dalį savo esmės. Komedija visada buvo erdvė sakyti tai, ko kiti bijo. Nuo Lenny Bruce’o, kurį areštavo už nepadorumą, iki George’o Carlin’o, kurio bylos pasiekė JAV Aukščiausiąjį teismą, humoras veikė kaip atsvara valdžios galios struktūroms. Šiandien tie, kurie vadina save jų įpėdiniais, juokiasi pagal valdžios užsakymą.
Kai kurie festivalio dalyviai privačiai pripažino, kad „jautėsi nepatogiai“, tačiau viešai niekas to nepripažino. „Jie buvo nuostabūs su mumis, mus vežė, maitino, viskas buvo penkių žvaigždučių,“ – pasakojo viena komikė, pridurdama, kad „nejuokautų apie gėjus ar žydus“. Ji, lesbietė ir žydė, šmaikštavo, kad „Saudo Arabijoje tiesiog būtina atsargiai rinktis žodžius“.
Situacija tapo beveik tragikomiška: komikai, kurie Vakaruose drąsiai tyčiojasi iš politikų, juokauja apie religijas ir visuomenės normas, čia juokauja tik saugiomis temomis – santykiai, kasdienybė ir amerikietiškus įpročius.
Dalis, jei ne visi, žiūrovai net nepastebi problemos. Jie mato garsias žvaigždės, juokingus pokštus, vakarietišką kultūrą. Aišku, be abejonės, tai žingsnis į prieki, lyginant su šalies praeitimi. Bet kiekvienas toks žingsnis turi dvi puses, viena iš jų, atvirumas ir pramogos, kita, tai tylos kaina.
Kai kurie žmogaus teisių aktyvistai sako, kad šis festivalis, tai klasikinis būdas padėti žmonėm pamiršti tikras problemas, valdžia, kuri pasitelkia vakarietiškas žvaigždes tam, kad atrodytų moderni, nors realybėje, represijos tik stiprėja. Tačiau pačių komikų reakcijos rodo, kad jiems tai nesvarbu. „Vienas žurnalistas buvo nužudytas – gaila, bet tai ne ta kalva, ant kurios mirsiu,“ – sakė Jim Jefferies, tarsi reziumuodamas bendrą nuotaiką.
Galbūt tai nuoširdus cinizmas, o gal pavargimas nuo moralinių dilemų. Bet klausimas lieka tas pats: ar menininkas turi moralinę atsakomybę už tai, kam tarnauja jo menas? Kai vienas komikas sako „jie tiesiog kaip mes“, sunku neprisiminti, kad „mes“ ir „jie“ šiuo atveju reiškia du pasaulius – vieną, kuriame juokas yra teisė, ir kitą, kuriame jis – privilegija.
Saudo Arabijos komedijos festivalis, nors ir buvo išparduotas, atskleidė ne juoko vienijančią galią, o jo trapumą. Laisvė, pasirodo, nėra universalus produktas – ją galima eksportuoti, importuoti, riboti ar supakuoti į kontraktą.
Galiausiai lieka tik paradoksalus vaizdas: vakarietiški komikai scenoje šalyje, kurioje žurnalistai kalėjime, sako, kad čia jiems „lengviau kalbėti nei Amerikoje“. Salėje žmonės juokiasi, už scenos – tylu.
