Turbūt nedaugelis galėtų pagalvoti, kad kažkada vienas charizmatiškiausių Kauno valstybinio Muzikinio teatro solistų galėjo pasukti visai priešingu – sporto – keliu. Arba kad galima nelaukti vasaros ir atostogų. Šeima, teatras, muzika, atostogos ir dar šis tas – dar viename Kauno menininkų portrete. Šį kartą „piešiame“ Raimondą Baranauską.
Tarp dviejų kelių…
Nors vaikystėje šis artistas buvo ramus ir aktyvus vaikas, kuriuo mokytojai nelabai galėjo skųstis, visgi būtent dėl aktyvumo mokslai kiek nukentėdavo: „Drausmės atžvilgiu nebuvau pats blogiausias, o su mokslais buvo kiek kitaip. Turėjau baisiai didelį užimtumo krūvį, ko aš tik nedariau: šokau tautinius šokius, žaidžiau krepšinį už dvi komandas, triatlonas, bėgimas… Tad po 10-15 kilometrų bėgimo laiko tom pamokom gal kiek ir pritrūkdavo.“ Muzika tuo metu nebuvo pagrindinis laisvalaikio užsiėmimas – nemažą laiko dalį atimdavo sportas. R. Baranauskas mėgo ištvermės reikalaujančias sporto šakas: maratoną, triatloną, tad kaip atsitiko, kad likimas atvedė prie muzikos? „Kartą, po vienų varžybų, prabėgęs maratoną, smarkiai sirgau. Skaudėjo kaulus, raumenis ir pagalvojau: „Kas čia per užsiėmimas, jeigu žmogų taip stipriai išsunkia..?“ Gal tai nebuvo pagrindinė priežastis, bet smarkiai įtakojo mano pasirinkimą. Supratau, kad dainavimas yra daug smagiau ir maloniau, tuo labiau, kad man tai visada buvo artima ir labai patiko – džiaugiausi tuo dalyku.“
Šakiai-Vilnius-Kaunas
Iš savo gimtųjų namų Šakių rajone R.Baranauskas Kaune atsidūrė ne iš karto. Tik studijuodamas Vilniuje jis sudalyvavo perklausoje Kauno Valstybiniame muzikiniame teatre, kur jam ir pasiūlė Bonio vaidmenį I. Kalman operetėje „Silva“: „Esu labai dėkingas už šitą galimybę. Vaidmuo pavyko, tada atsirado kitas pasiūlymas, vėliau jų buvo dar daugiau – taip ir likau Kaune.“ Štai dabar, praėjus ne vieneriems darbo teatre metams, maestro teigia suradęs savo vietą: „Aišku niekada nereikia sakyt, kad kažką išmainytum ar neišmainytum dėl kažko, bet jei taip atsitiktų, kad negalėčiau dirbti čia, Kaune, aš turbūt nesijausčiau visiškai laimingas. Jeigu kada nors taip atsitiktų, kad karjera nueitų į dar didesnes aukštumas, vis tiek norėčiau bent truputėlį, bent retkarčiais, dainuoti ir čia.“
Kauno Valstybinis Muzikinis teatras ir jo dvasia
Paklaustas, kuo skiriasi šis teatras nuo kitų, R. Baranauskas nedvejodamas atsako: „Beveik visi, kurie pas mus padainuoja lieka sužavėti teigia, kad čia likus ta aura… Labai labai gera tikro teatro aura. Kituose teatruose tai juntama ne taip, arba netgi išvis nejuntama. Ir kolektyvas toks tikras, einantis iš kartos į kartą. Nėra pavydo, dėl gautų ar negautų vaidmenų – niekada nesu girdėjęs, kad kas nors skųstųsi, kokį vaidmenį gavo, arba kodėl būtent tam žmogui buvo paskirta vieta. Man čia tikrai labai gera.“ Kaip pats artistas teigia, dainuojant čia net dingsta noras atostogaut: „Aš turbūt dar per mažai dirbu, kad įgristų darbas. Man dabar liūdna, nes sezonas pasibaigė ir vėl reikia laukti rugsėjo. Laimė, kad dar yra kitų projektų ir spektaklių, nes aš niekada nelaukiu vasaros vien dėl atostogų.“
Muzikantas teigia neturintis nei mėgstamiausio vaidmens, nei žanro: „Viena geriausių mūsų teatro savybių, kad čia yra atliekami visi trys žanrai – opera, operetė ir miuziklas. Tačiau įvardinti mėgstamiausią būtų labai sunku – žinau tik vieną: jei atlikčiau tik vieną žanrą nepasiekčiau tokios pilnatvės, kokia yra dabar. Aišku yra labai sunku dainuoti tris skirtingus žanrus, o dar reikia suderinti šokį su dainavimu, išlavinti kvėpavimą, kad neuždustume. Todėl kartais būna skaudu, kai žmonės dainuoja pagal pilnas fonogramas, kai tuo tarpu mes mokomės ilgai ir dirbam sunkiau, o susidomėjimas nėra toks, koks galėtų būti.“ Žinoma, yra šioje srityje ir dalykų, kurių nerasi jokiame pop projekte. Vienas tokių – premjeros. Tai dar vienas energijos pliūpsnis: „Apie tai, koks aš būnu prieš premjeras, reikėtų žmonos paklaust – ji geriausiai žino… Kelios dienos prieš šį įvykį prasideda, kaip mes vadinam, „premjerinė psichozė“ – tampu nervingesnis, mažiau sukalbamas – ne per geriausias jausmas. Teatre viskas gerai, kol dirbu, viskas vyksta įprastai, bet grįžus namo mintys apie tai vis tiek nepalieka. Žinoma, mes vis tiek jos laukiam, ypač jei koks sudėtingesnis vaidmuo ar pastatymas.“ Tačiau atlikėjams viską atperka jausmas po spektaklio: „Aišku, kad geras jausmas. Bet man svarbiau ne gėlės ar plojimai po spektaklio. Labai svarbu yra pats santykis su žiūrovu viso spektaklio metu. Visada norisi, kad ne tik atiduotum žiūrovams viską, bet kažką dar ir gautum.“
Už teatro sienų
Žinoma, išėjus iš teatro muzika nepalieka šio atlikėjo: „Ką klausau, labai priklauso nuo situacijos. Klasika vis tiek užima pirmąją vietą mano klausomiausiuose, taip pat labai patinka senos gers grupės, tokios kaip “Queen“ ar „Scorpions“. Tačiau kartais, kai pernelyg ilgai užsibūnu viename žanre ir ta pati muzika skamba galvoj kelias savaites ar mėnesį, galiu kad ir vidury nakties įsijungti kompiuterį ir pasileisti visiškai priešingą žanrą – tai gali būti netgi pop muzika. O kai būnu pervargęs nuo bet kokios muzikos arba pasitaiko labai intensyvus periodas, neklausau nieko – tuomet ir tyla būna nuostabi muzika.“
Kauno Valstybiniame Muzikiniame teatre taip pat dirba ir R. Baranausko žmona, tačiau artistas teigia, kad jokios trinties neatsiranda: „Ji čia dirba dar tik metus. O ir šiaip – dirba ir smagu.“ Menininkų, teatralų, grafikas visą laiką būna labai intensyvus – sezono įkarštyje spektakliai rodomi kone kasdien, o kur dar papildomi darbai ir projektai. Kaip tai išgyvena šeima, ar nereikalauja papildomo dėmesio? „Iš esmės aš net nelabai žinau, kiek reikėtų to dėmesio skirti šeimai. Kiek galiu – tiek ir skiriu. Ir jie žino, kad negalėsiu skirti daugiau dėmesio nei dabar. Būna, kad nemato kelias dienas, betgi ne visada. O po tų kelių parų paprastai galiu visą dieną dėmesį skirti tik šeimai. Manau, kad nenuskriaudžiu. Tikiuosi.“ – šypteli artistas.
