Vieną kartą, kai lauke nelijo, sėdėjau, basomis kojomis įsispyręs į grindis, ant nepaklotos lovos krašto. Aš galvojau, kaip netapti niekingu šunsnukiu, kaip neparsiduoti pinigams, kaip nepalikti užmarštyje vertybių, kurias didelėmis injekcijomis skiepijo tėvai, tikėjimas ir, galiausiai, aš pats. Kaip išsaugoti imunitetą siaučiant visiško nutuštėjimo epidemijai?
Kartojantys, jog kritikuoti lengviausia (beje, patys kritikuodami kritiką), tegu prabunda iš letargo, išlenda iš Alisos urvo, užuot žaidę su stebuklingu kiškiu, jei dar nevėlu – plačiau atsimerkia – laikas keltis.
Skaudu, kai vos pieninius dantis po pagalve palikę, dantenas skalauja stipriais gėrimais, nori užaugti dar nesubrendę, tačiau taip niekad ir nebepavyksta.. Skaudu, kai šūkauja Lietuvos himną, pragertom kakarynėm, devynis kartus iš eilės, o po pusmečio kraunasi lagaminus į užsienį, laimės ieškoti, Tėvynės garsinti. Kita vertus, niekas čia jų nepasiges, nebent alkoholio gamintojai, sukurę dar vieną alaus rūšį. „Dera su maistu“. Neįtikėtinas pasiekimas, ar ne?
Bet juk gamintojai gamina tai, ko reikia vartotojams, juk taip? Nenustebčiau, jei greitai kinuose pasirodysiantis „Tadas Blinda“ vilkės violtetinį megztinį, o jo simpatija dalyvaus Carinės Rusijos šokių konkurse, kurį žinoma rems seksualiausi pasaulyje burbuliukai. Sproginėjantys smegeninių vakuume.
Be jokios abejonės, šiuolaikiniame pasaulyje lengviau pasiduoti pasroviui, atvykti į nematomą Mc‘drive‘ą ir pasiimti pilną maišą šlamšto. Dar lengviau verkti dėl pačiam nežinomų priežasčių, o paklausus, kas nutiko pirštu besti į ministrą pirmininką – visada sulauksi pritariančio galvos linksėjimo (šiek tiek primena arklį), o daugeliu atvejų dar ir revoliucionieriškų šūksnių.
Pamirškime patriotiškumą, kuris atsiranda toms porai savaičių, kurių metu Lietuvos vyrai gainioja kamuolį krepšinio (futbolo? Na jau..) aikštelėje, gyvenkime vaikiškų pasakų motyvais kurtomis istorijomis apie kažkieno pažįstamą, kuris sakė, jog užsienyje šimtą kartų geriau. O ten dar teka upės šokolado..
Bet tokių taip pat niekas nepasiges.
Čia visi vagys. Todėl ir aš slepiu mokesčius. Koks gi skirtumas, kas mokys mano vaikus, koks skirtumas, kas tikrins mano sveikatą, kai pasijusiu blogai? O jeigu jau savus vaikus auginame patys, perkam naują ir pataisytą „Daktarų istorijos“ leidimą, žinoma, juk niekada nesuklysi pirkdamas knygą iš TOP skyriaus..
Iš tikrųjų, tai Lietuvoje prekės su ženklu „Top – 10” turi velnišką pasisekimą, įsidėmėkite, dešrų ir pieno gamintojai. Dar didesni pardavimai garantuoti, jei prekės nugarėlėje bus atspausdintas trumpas, kokių tai visuomenės intelektualių pokalbių kuluaruose apkalbamų vyrų dialogas. Kandus, nešvankus, prieštaraujantis logikai, bet kažkodėl taip visus traukia. Lyg batoną žuvims prieš žvejybą pabarsto, o mes tik kimbam, kimbam..
Ne visur, bet daug kur pasisukęs, gali pamatyti nuprotėjimą, teka į kanalizacijos angas tautiečių protai, įdomios mintys. Bet argi tai kam rūpi?
Na, bent jau belieka džiaugtis, kad dar galima rinktis, nežiūrėti, neskaityti, bet kartais taip baugu pasidaro pagalvojus, jog vieną rytą atsikėlęs, gali staiga susivokti esąs vienas iš jų. Kita vertus, tada jau to nebesuvoktum, kaip ir to, kas tikra, o kas ne.
P.S. Nuo tokių pamąstymų, sušalo kojos. Greičiau įjunkite šildymą. „NE, tik ne tai!“ – šaukia didžiulė minia, o po poros savaičių prie vaistinių nusidriekia didžiulės eilės..
