Visai neseniai pateiktas naujas pasiūlymas dėl maksimalių antkainių maisto produktams nustatymo susilaukė dviprasmiškų nuomonių. „Swedbank” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis pateikia savo argumentus, kurie neigia tokio pasiūlymo naudą galutiniams vartotojams.
Nustačius maksimalų antkainį maisto produktams didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje, tos lubos gali tapti kainų gravitacijos centru ir sudaryti sąlygas „legalaus kartelio” susidarymui. Įstatymuose fiksavus antkainių ribą, rinkos dalyviams nebereikia susitarti, iki kokio lygio jie sutartinai pakels kainas – tai bus reglamentuota kainų įstatyme.
Tarkime, kad dabar kai kurių produktų antkainiai mažmeninėje prekyboje viršija 25 proc. – tam gali būti ir objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, produktas yra greitai gendantis, jo paklausa sunkiai prognozuojama ir dėl to dažnai didelė jo dalis neparduodama ir turi būti sunaikinta. Tokiu atveju antkainių reguliavimas sumažintų šių produktų galutinę kainą, tačiau gali atsitikti taip, kad kai kurių produktų pasiūla rinkoje sumažės – nustačius per žemą maksimalią antkainio ribą prekybininkams gali būti nuostolinga tuo produktu prekiauti.
Kita vertus, daugumos maisto produktų antkainiai dabar yra žemiau nei 25 proc. Šios ribos nustatymas signalizuotų rinkos dalyviams, kad toks antkainis yra leistinas, gal net rekomenduotinas. Be to, tokia siūloma įstatymo pataisa neužkirs kelio gamybinių ir didmeninės ar mažmeninės prekybos įmonių susitarimams – juk kol kas nekalbame apie maisto produkto gamintojo antkainius. Gali būti, kad rinkoje atsirastų daug vertikalių susijungimų, kai didmenininkai ar mažmeninės prekybos tinklai įsigytų gamintojus, tam, kad antkainius didintų kitoje pridėtinės vertės kūrimo grandyje.
Taip galime atsidurti situacijoje, kai teks reguliuoti nebe žemdirbių, gamintojų ir prekybininkų antkainius, o galutinės produkcijos kainas. O valstybės suplanuotas kainų lygis, tikėtina, bus arba per aukštas, arba per žemas – toks prie kurio tam tikrų produktų niekas nebegamins ir nepardavinės.
Peršasi išvada, kad labai sunku nustatyti optimalią antkainio ribą nepakenkiant galutiniam vartotojui – nepadidinat produkto kainos arba nesumažinant jo prieinamumo. Geriau neeksperimentuoti, o pastangas nukreipti į konkurencijos didinimą ir negrįžti nuo rinkos link planinės ekonomikos.
