Paminklas „Žuvusiems už Tėvynę“ Ramybės parke.
1944 m. Lietuvoje sugrįžusi sovietinė valdžia ketino sugriauti ir diametraliai pakeisti tradicinę lietuvių vertybinę ir pasaulėžiūrinę sistemą. Imtos drausti Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918-1940 m.) metu švęstos valstybinės šventės (ypač Vasario 16-oji), taip pat draustos ir religinės šventės. Tačiau daugelis nenorėjo eiti konformistiniu keliu ir susitaikyti su sovietų įvestu režimu. Nuo pat okupacijos pradžios sovietinei tvarkai nepritariantys kauniečiai siekė išreikšti savo protestą prieš gniuždantį sovietų režimą ir jo ideologiją. Tokio taikaus pasipriešinimo vienu iš simbolių tapo Vėlinės – nuo seno Lietuvoje švenčiama šventė, mirusiųjų pagerbimo diena. Jos metu kauniečiai eidavo į miesto kapines Vytauto prospekte (dabar Ramybės parkas) ir lankydavo žymių lietuvių kapus, dėjo gėles prie paminklo „Žuvusiems už Tėvynę“, kapinėse buvo giedamos religinės giesmės, dainuojamos tautinės dainos, kurios reiškė, jog tautinės vertybės buvo gyvos žmonių širdyse.
Kauno istorijoje išsiskiria 1956-ųjų Vėlinės, kurių metu įvyko viena didžiausių pasipriešinimo sovietinei sistemai demonstracijų. Prie šių Vėlinių masiškumo prisidėjo ir tai, jog tomis dienomis socialistinio lagerio žmonėms sužibo viltis, jog galbūt sovietinį režimą galima įveikti – Vengrijoje kilo antisovietinis sukilimas, tačiau jį sovietai netruko žiauriai numalšinti. 1956 m. rudenį sovietų valdžia nujautė, kad gali kilti neramumai Kaune. Tad jiems buvo ruošiamasi: buvo suintensyvintas kunigų sekimas, agentų verbavimas, parengti saugumiečių (KGB), milicijos bei kariuomenės būriai. Vėlinių dieną buvo sustiprintas kariuomenės ir milicijos patruliavimas. Tačiau viso to nepaisydami lapkričio 2-osios vakare į kapines Vytauto pr. susirinko apie 10 tūkst. žmonių, kurių nemažą dalį sudarė vyresniųjų klasių moksleiviai ir studentai. Minia rinkosi prie paminklo „Žuvusiems už Tėvynę“, imta giedoti „Marija, Marija“, Lietuvos himną bei įvairias patriotines dainas. Žmonės susikibo rankomis ir keliomis eilėmis apjuosė paminklą, prie kryžiaus pridėjo daug degančių žvakučių. Susirinkusieji skandavo šūkius „Laisvę Lietuvai“, „Šalin rankas nuo Vengrijos“. Minėjimo dalyviai, apimti pakilaus patriotinių jausmų proveržio, sugebėjo iš šalikų bei skarelių sudaryti bent dvi Lietuvos vėliavas.
Susirinkusiųjų į minėjimą entuziazmas ėmė įgauti pagreitį ir jie pradėjo plūsti į gatves. Kareiviai ir milicininkai bandė pastoti kelią, tačiau gausingai miniai pavyko prasiveržti. Kareiviai ir milicija gaudė aktyviausius šio minėjimo dalyvius ir juos grūdo į specialius automobilius. Galinga demonstrantų eisena pasuko į Laisvės alėją ir judėjo link Komunistų partijos ir Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto rūmų (dabar jame įsikūrusi Kauno miesto savivaldybė). Laisvės alėjoje prie Centrinio pašto buvo parengtos užtvaros iš sustatytų automobilių bei išsirikiavusių kareivių eilių. Daugelis eisenos dalyvių nesiryžo stoti į kruviną kovą su ginkluotais režimo talkininkais, todėl minia pamažu menko. Tačiau kiek galėdami saugumiečiai ir policininkai gaudė aktyvius demonstrantus ir juos suimdavo. Iš viso buvo sulaikyti 85 demonstracijos dalyviai (daugiausia studentai), o kai kuriems iš jų – J. Budrevičiui, G. Piskunovui, J. Starkauskui, A. Virbalui – teko už savo patriotinį nusistatymą praleisti kalėjime.
Sovietinė valdžia suvokė, jog jaunimas yra jai pavojingiausia tautos dalis, nes ji turi ryžto ir valios veikti, todėl valdžia ėmėsi intensyvinti sovietinį indoktrinavimą mokyklose ir institutuose. Vytauto prospekto kapinės kaip potencialus antisovietinių neramumų židinys buvo likviduotos 1959 m. Tačiau kauniečiai nenuslopino antipatijos sovietiniam režimui, kuri vėl prasiveržė 1972 m. pavasarį, bet apie tai jau kitame straipsnyje.
Mindaugas Balkus
