Lietuvos rašytojų sąjungos narys, 2004-aisiais išleidęs kritikų bei literatūrologų išliaupsintą intelektualiosios poezijos knygą Metareligija;
poetas, kurio kūryba ne sykį publikuota poezijos almanachuose bei kultūros leidiniuose „Nemunas“, „Šiaurės Atėnai“, „Katalikų pasaulis“, „Dienovidinis“, „XXI amžius“. Anarchistinių pažiūrų kunigas, feministas, buvęs Marijos radijo bendradarbis. Žmogus pažinęs anglų kalbos, dailės mokytojo, lektoriaus, socialinio vadovo amatus. Miesto pokalbiuose apie religiją, politiką, žmogaus teises, švietimą, kultūrą bei šį tą daugiau šnekamės su Paberžės parapijos klebonu- Skaidriumi Kandratavičiumi.
Poetas ir kunigas, turbūt tikslingiausios sąvokos apibūdinančios Jūsų veiklą. Viename interviu Jūs prisipažįstate, kad kūryba neatsiejama nuo Jūsų asmens, tačiau kunigo kelią pasirinkote pats. Religija itin slidi tema, tačiau kiekvieno gyvenime būna momentų, kai tenka persvarstyti savo vertybes, tada ir iškyla klausimas kodėl tikime ir kuo? Ar pačiam pažįstama tokia būsena? Kas Jums yra tikėjimas?
– „Šviežiai“ šyptelėjau internete radęs tarp įvairiausių išvadų, esą analitiškai mąstantys mažiau (menkiau ir/ar rečiau) tiki. Sekant ja, galima apverčiant teigti, kad sintetiškai (jun gimo, vientisumo, o ne dirbtinumo, nenatūralumo reikšme) mąstantys turbūt daugiau (dažniau, stipriau) tiki? Priekabiai imant, kiekvienam teiginiui, net tyrimui, galima priešpastatyti, netgi atrasti jame pačiame begalę kontroversijų. Mąstančiam gyvūnui žmogui neretai kyla daugiau klausimų negu atsakymų, visada vedančių prie naujų, didesnių už ankstesnius ir net už patį save. Taip ir šiuo atveju, imi galvoti, ar/ką, kiek/kaip tiki, pavyzdžiui, tegu analitiški, bet nemąstantys (giliai, visumiškai)? „Slidžiai“ pokštauju, bet ir rimtai svarstau, mat tiek religinis tikėjimas, tiek poezija paremta paradoksais, metaforomis, simboliais, perkeltine kalba. Sutikčiau su teze, kad protas ir tikėjimas santykiauja kaip forma ir turinys, tarsi svar(b)us papildomumas pažinimo pilnatvei, gal net pačiai jo galimybei. Gali būti, kad sausas racionalumas kaip metodas, net kaip būdas tikėti šaukiasi pasitikėjimo juo, ir atvirkščiai. Idant neišvestų iš proto, netaptų fantazmu, fanatizmu, ideologija, tiek tikėjimui, tiek mokslui reikia vienas kito. Tikėtina, kad bendradarbiaudami, o ne kovodami, jie randa kažkokį trečiąjį galimą kelią gyventi, būti (labiau) žmogumi. Man tikėjimas Aukštesniu Intelektu bei niekad nepaliaujančios sąmoningos tikėjimo paieškos reiškia humanizaciją. Ši veikla, kaip įvardijote kūrybą ir maldą, būties apmąstymą ir ap-eigą teikia tikslingumą. Įsisąmoninta abejonė visada yra tobulėjimo, tik(s)ėjimo virš jos, savęs, ego, ribos įveikos Kito link. Abejonė (perdėta ar abejinga tiesai) gali – kaip ir nedvejojantis įtikėjimas prigimtimi ir/ar antgamtimi – stabdyti, kaustyti, varžyti. Todėl tenka be perstojo persvarstyti ir pasirinkti, kad surinktum save, vienytum savo ir pasaulio daugybiškumą. Tai ne tik nuolatinė būsena, bet ir būtinybė, etinė ir estetinė kategorija, moralinės esybės savastis. Beje, perrinkimas, at(si)rinkimas, su(si)rinkimas yra dar antikoje suprastos religijos sąvokos, jos kilmės, prasmės aiškinimo versijos.
Vienoje publikacijų Jūs rašote, kad norėdami būti sąmoningais sveikais žmonėmis, o ne mechaniniais visuomenės sraigteliais, žmonės turėtų laužyti taisykles. Kokias taisykles derėtų sulaužyti Lietuvos žmogui?
– Greičiausiai galėjau turėti omenyje, jog laužytini, t. y., diskutuotini, pervertintini išoriškai, automatiškai, „iš aukščiau“ primesti stereotipai. Išankstiniai, neva tradiciniai vien dėl to, kad sustabarėję, individualion ar kolektyvinėn pasąmonėn nugrimzdę prietarai. Nesuvidujintos, neapmąstytos, sąmoningai nepasirinktos normos, anot Evangelijų, valdžiažmogių sugalvoti gudrūs priesakai. Smulkmeniškos, neautentiškos, neadekvačios patirčiai, Tradicijai didžiąja raide taisyklės, besikėsinančios užimti esmingesnių vertybių vietą, laiką, energiją. Klišės, matricos, patogios „liaudiškos“ patarlės, neigiančios sąžinėje ir Dekaloge įrašytus dėsnius, netgi meilės įstatymą – vadinamąją aukso Taisyklę. Galop, krikščioniškajam mentalitetui turėtų būti akivaizdu, jog „tiesa pati svarbiausia, bet prieš meilę ir ji suklumpa“, pasak šventojo. Tai etiniai principai, kertinės tiesos, kurioms skirta kurti ir keisti praktinius nuostatus, asmenines ir sutartines dorines taisykles. Kalbėti konkrečiai apie „Lietuvos žmogų“ sudėtingiau, nes skiriasi žmonės ir jų žmogaus bei Lietuvos sampratos, laikysenos, patirtys kaime ir mieste, pagal amžių, išsilavinimą, lytį, socialinę padėtį. Man imponuoja T. Venclovos išmintis, skatinanti mus, lietuvius, saugoti savo tapatybes, bet atsiverti kitoniškumui, kratytis provincialumo kompleksų. Tikiuosi, kituose klausimuose ir atsakymuose išsiskleis, aiškės, kas manyje ir mumyse keistina, tobulintina siauresnėse, apčiuopiamesnėse plotmėse. Tačiau nesu ir nenoriu, nesiekiu būti susireikšminęs pranašas, visažinis mokytojas, kas neretai būdinga iš šalies ar viršaus „matantiems“ politikieriams, apsukriems ego kulto biznieriams. Jaučiuosi labiau linkęs, gal jau brandos lenkiamas tik keistis, dalytis nuomonėmis, kartu ieškoti ne tiek skaldančių, kiek žmogų bendrinančių atsakymų.
Dar prieš keletą metų Marijos radijas transliavo Jūsų vedamą laidą „Kultūros ir religijos paribiai“, kuri konkurse „Pragiedruliai“ pretendavo tapti geriausia 2008-ųjų metų laida. Kodėl nutilote?
– Man artima paribių, net užribių tema, sankirtų, kryžkelių, paralelinių juostų paieška, dialogo, polilogo, kalbėjimosi ir mėginimo susikalbėti kelias, kitaip, negu teisuoliško negirdėjimo, strutiško metodo, tvirtovės mentaliteto, sienų, o ne tiltų statymo akligatviai. Tačiau daliai tikėjimo Bendrijos, įtakojusiai radijo ir Bažnyčios Vyresnybę, atrodė, kad kunigui, pašauktam „mokyti, vesti/vadovauti ir pašventinti“ tikinčiuosius, nedera paribiai. Tad laidą bendru sutarimu teko keisti arba naikinti, kaip netinkančią kunigo ir Marijos radijo formatui, o tuo metu aš jos kitokios nepajėgiau įsivaizduoti, nebuvau pasirengęs keisti(s). Esu ir šiandien įsitikinęs, kad nieko nedoro ar priešingo tikėjimui neskelbiau, subtiliai ir atsargiai supažindindavau brolius, seseris su iškiliausia filosofine, literatūrine, sociopolitine mintimi pas mus ir pasaulyje. Apžvelgdamas kultūrraščius, siedavau su aktualijomis, su religiniu kalendoriumi, renginiais Bažnyčioje ir Paberžėje, su asmeninėmis ir evangelinėmis patirtimis. Tačiau davęs vienuoliško klusnumo Vadovybei pažadą, priimdamas dvasininko šventimus, stengiausi bendrai ieškoti sau Dievo valios, „širdžių ir protų vienybės“ su savo Ganytoju bei likusia Dievo Tauta. Viešpaties Apvaizda maloninga, kantri, ir reikia laiko, nuotolio, kad suvoktum, kur ir kodėl Jo valia, ką prarandi ir ką gauni, kur veikia Jis, o kur gal tik tu pats, ar net piktoji dvasia kiša koją per nelankstų užsikirtimą. Jaunatviška, maksimalistiška laužyti galvą, nagus, ietis į mūro sieną neretai nerezultatyviai, bet ramybę, tikrumą, pokytį labiau teikia išmintingas išlaukimas, kliūčių apėjimas, durų, bent lango radimas. Neskatinu apatijos, konformizmo, prisitaikymo, „konservatyvumo|“, anaiptol, tik akinu save ir kitus drįsti siekti evoliucijos ar net revoliucijos pradedant nuo savęs, nuo sąmonės raidos, kaitos.
Interneto enciklopedijos „Wikipedia“ įkūrėjas Jimmy Walesas, viename iš interviu pastebi, kad įvairių valstybių valdžios imasi vis įmantresnių veiksmų slopinant kritiką. Naršydama internete pastebėjau, kad vienas Jūsų dar 2007-aisiais rašytų straipsnių, kuriame apžvelgiate politines realijas, taip pat – nebeprieinamas skaitytojui. Kokie Jūsų apmąstymai cenzūros Lietuvoje tema? Ar galima pasitikėti Lietuvos žiniasklaida?
– Tiesa turbūt slypi kažkur per vidurį, tarp kraštutinumų, ne sąmokslo teorijose ar naiviame ideologijų sekime. Ne apgaulingoje drąsoje, t.y., baimėje apsimetančioje drąsa, visur, visus, viską matyti juodai, sutirštintai, įtariai, ir ne baimėje drįsti kritiškai mąstyti, pasisakyti, veikti. Nesu tikras, kad absoliučiai viskas tiesiogiai ar virtualiai kontroliuojama, slopinama, valdoma, bet yra nemaža pagrindo tokioms tendencijoms nūdienėse visuomeninėse struktūrose. Nuoseklus kritinis stebėjimas, faktų ir nuojautų, tyrimų ir įžvalgų analizavimas bei sintetinimas teikia pakankamai medžiagos tokioms drąsioms, toli siekiančioms išvadoms. Kaip menininkas ir visuomenininkas esu labiau už autorinę savicenzūrą, negu išorinę kontrolę, už bendruomeninę, vietos lygmens atsakomybę, už tikrą, o ne vaidinamą, žaidžiamą savivaldą. Esu įsitikinęs, kad akis ir sielas, kartais ir kūnus badančią valdomą demokratiją, policinę valstybę, individų masę būtina keisti bendruomene „iš apačios“, pačia, o ne per ekspertus, elitus darančia sprendimus. Nesu tikras, kas pajėgtų geriau, greičiau žmoniją ir mus humanizuoti, pakeisti padoresne, idealesne, tačiau ne utopine, o čia ir dabar kuriama ir kuriančia komuna – Komunijos, darnos, santarvės su Kūrėju ir tarpusavyje liaudimi. Žiniasklaidos, kaip ir gamybos, priemonės, deja, nepriklauso liaudžiai, daugumai žmonių, tad ir nėra demokratiškai veikiančios, bet transliuoja ir formuoja savininkų mažumos interesus, tikslus. Kartais tai daroma atvirai, ciniškai, akivaizdžiai, dar dažniau pridengtai, gudriai, naudojant vadinamąją dozuotos informacijos propagandą, maskuojantis, pasitelkiant minios psichologiją. H. Ibseno „Visuomenės prieše“, aktualizuotame J. Vaitkaus, ta valdžios atstovavimo ir žmogaus korumpuotumo – teologiškai tariant, „įgimto nuodėmingumo“ – problema šiuolaikiškai atveriama, nors irgi neišsprendžiama. Lieka neaišku, kas, kokiom priemonėm likimiškai veiksmingiau ir kokia kryptimi galėtų (iš)vesti iš esamos negatyvios būklės į „šviesesnį rytojų“, atpirkti, išganyti iš to egzistencinio pasmerkimo (su)gedimui. Viena vizija kaip išeitį siūlo atsiduoti individualių ar grupinių elitų, išrinktųjų, ypatingesnių asmenų ar kastų val(dž)iai, kita – palaikyti bei plėtoti egzistuojantį netobulą atstovaujamosios demokratijos modelį. Trečioji matytų revoliucinį senojo pasaulio (ne)tvarkos sugriovimą, panaikinimą, ir visuomenės steigtį iš naujo, tik ar įmanoma pabėgti nuo senųjų ydų? Ar tikrai žmogaus prigimtyje nėra amžino ne tik gėrio, bet ir blogio prado, kaip laisvo pasirinkimo kainos, neišvengiamybės? Man norisi tikėti, Biblijos apreiškimu, o ir kitomis religinėmis sistemomis remiantis, kad žmogus kaip kūrinys yra iš esmės geras, tik gendantis, kad jis tegu ribotas, bet ne robotas, o laisvas. Čia katalikybė panašesnė su anarchistų bei komunistų negu su liberalų ir kapitalistų vertybėmis, nes žmogus pašauktas kurti ne vien sau ar savo klanui privatų gėrį, bet viešąjį gėrį visiems. Žmogus, atrodo, turi potencijos realizuoti gyvenimą kaip bendruomeniškas, besidalijantis, galios bei kovos už būvį instinktus peržengiantis sąmoningas, tuo nemirtingas, gyvūnas.
Vos prieš keletą savaičių Tarptautinio Vilniaus teatro festivalio “Sirenos 2012” programa sukėlė neįtikėtiną šurmulį. Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ tapo ažiotažo priežastimi. Kas Jūsų manymu įtakojo tokią visuomenės reakciją? Kokia Jūsų, kaip teologijos magistro, nuomonė apie situaciją ir garsųjį spektaklį?
– Teko betarpiškai būti minimų dalykų liudininku, matyti spektaklį – teatro meno reginį, ir spektaklį – visuomeninį reginį, kaip gyvenimo teatrą, kai kam – kaip politinį šou, kaip cirką be pinigų. Nepublikavau apie tai savo įspūdžių tik dėl to, kad nenorėjau kartotis, mat daug kuo sutinku su ganytojų kunigo J. Sasnausko bei pastoriaus G. Saulyčio išsamiais, nuosaikiais, išmintingais vertinimais bernardinai.lt portale. Nesinorėjo ir susireikšminti, žūtbūt atkreipiant dėmesį į save, savo nuomonę, nors socialiniame tinkle atvirai ir angažuotai pasisakiau, pasirašiau inteligentijos kreipimąsi už men(inink)o laisvę. Trečia priežastis – nenoras dalyvauti internetinėje laikinybėje, turinčioje menką išliekamąją vertę, apsčią konfliktuojančių pusių emocijų perviršio, tendencingumo, paviršiaus putų. Tačiau žiūrėdamas, dalyvaudamas, apmąstydamas minimą kūrinį bei jį supusią konjunktūrą, susidariau ir savo nuomonę, užėmiau neabejingą poziciją. Menas savo prigimtimi, užduotimi – nors yra skirtingų meno teorijų, kaip ir visame kame – neišvengiamai yra klausimus (s)keliantis, patogų buržuazinį būvį provokojuontis reiškinys. Manau, kad režisierius sąmoningai ar ne pats intencionaliai siekė tam tikro kūrinio suaktualinimo, nepaliekančio jo uždaroje estetinėje plotmėje, negludindamas aštresnių kampų. Tačiau tas publikos užsistovėjusio kraujo kaitinimas, kvietimas reagavimui, abipusiškumui tikrai nebuvo tokio laipsnio, kaip kitų šiuolaikinių autorių, kad ir slovėnų bei kroatų socialinio teatro laboratorijoje „Tebūnie prakeiktas tautos išdavikas“ , kur gyvai draskomi psichologiniai pūliniai. Nesakau, kad nėra tiesos – mano požiūriu, žinoma – ir išimtinai angažuotuose, subjektyviuose, nors į objektyvumą pretenduojančiuose nemačiusiųjų nuogąstavimuose ar, pavyzdžiui, N. Vasiliauskaitės išimtinai racionaliose, sekuliariose svarstybose. Yra, tačiau tiek kaip modernaus meno vertintojas, tiek kaip religinės pasaulėjautos atstovas, manau, kad konfliktą čia žiebė ne tiek amžinų dalykų turiniai spektaklyje, kiek ikimodernios ir postmodernios meno bei religijos raiškos formos. Asmeniškai šią dramą priėmiau natūraliai, kaip mums skirto laiko kontempliaciją, kaip mistikų išgyventą „tamsiąją sielos naktį“, po kurios ateina arba ne nušvitimas, dvasinė ramybė, priklausomai nuo pačių įdedamų pastangų. Tiek meno, tiek maldos „terapijoje“ visada veikia bendradarbiaudamos Malonė, kurios negali apskaičiuoti, numatyti, ir asmeniškas pasirengimas, nusiteikimas, įdirbis. „Tyram viskas tyra“, anot šventojo, ir „šis tonas rizikuoja papiktinti blogesnes, o ne geresnes sielas“, pasak J. Genet. Tačiau nesinori, nesiekiama papiktinti ir tų blogesnių „mažutėlių“, bet nuo to niekad nesam apsaugoti, kol dar žemėje, o ne danguje. Man didelį įspūdį, solidžius, visą asmenį, visą gyvenimą su skirtingomis pusėmis įtraukiančius išgyvenimus paliko meistriškai sukonstruoti kontrastai akims, ausims, minčiai, širdžiai. Ypatingai pabrėžčiau tylos vaidmenį, laiko ir saiko vaidmenį, ne iškart suvokiamą, suderinamą su subtilia, neperspausta vaidyba, gan neįprasta lietuviško ar apskritai modernaus teatro stereotipams, nekritiškai priimamiems kaip gero, kokybiško teatro įprastybėms.
Praėjusiais metais Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovas parlamentaras Jaroslavas Narkevičius Seimui pateikė pasiūlymą dėl privalomų tikybos pamokų įvedimo pagrindinį ugdymą vykdančiose mokyklose. Jei Jums tektų balsuoti dėl naujos redakcijos Švietimo įstatymo straipsnių priimamo, pasisakytumėte už ar prieš? Ir kodėl?
– Kaip kunigas, tarnaujantis konkrečiai tikėjimo bendrijai – Romos katalikų Bažnyčiai Lietuvoje, negaliu ir negalėčiau dalyvauti konkrečioje politinėje veikloje, nesustabdęs įgaliojimų, eidamas pareigas, nebent esant išimtinėms aplinkybėms ir specialiam Vyskupų leidimui/siuntimui. Dvasininkas skelbia, liudija Bažnyčios, o ne savo asmeninį mokymą tikėjimo ir doros srityse, tačiau kitose sferose gali ir turi kaip pilietis, kaip asmuo turėti savo nuomonę, derintiną, kiek tai leidžia jo sąžinė, su savo vyresniųjų teisėtu autoritetu. Laikausi nuomonės, kuriai, mano žiniomis, pritaria ir Lietuvos vyskupų konferencija, kad dabar nustatytoji tvarka dėl privalomojo dorinio ugdymo su pasirenkamomis tikybos ar etikos disciplinomis yra tinkama. Patirtis rodo, kaip antai man pavestose parapijose, jog tinkamas, geras tikybos pedagogas savaime suburia apie save daugumą ar net visus mokinius, tačiau tai nereiškia, kad lankydami tikybą, vaikai negauna etikos pagrindų. Atvirkščiai, abiejų disciplinų programos, nors skirtingos, turi pagrindinį uždavinį – ugdyti atsakingą, dorą, kilnią, taurią, didžiadvasišką asmenybę, ir tik nuo pedagogo priklauso, kokiomis priemonėmis – tradicinio muštro ar inovatyvaus į(si)traukimo, vien žodžiais ar ir pavyzdžiais – to (pa)siekiama. Ne tik teoriškai, bet ir iš keleto metų mokytojavimo patirties žinau, kad tikybos mokymas remiasi religijotyriniu, filosofiniu, kritiniu profiliu, bendraedukaciniais metodais. O sakramentiniam gyvenimui parapijoje, tikėjimo šventimui ir išgyvenimui Bažnyčioje jaunimas ruošiamas atskirai parapijos katechetų drauge su kunigais. Tad visiems skirtingų tautinių, religinių mažumų ar daugumų valstybėje atstovams primesti vieną, kad ir vyraujančią, konfesiją būtų nei tikslinga, nei teisinga. Ir ne tik pilietinės, daugiaplanės, multikultūrinės visuomenės, bet ir pačių bažnytinių Bendrijų atžvilgiu bei požiūriu, jų atvirumo kitoniškumui, vienybės įvairovėje, gilesnio bei adekvatesnio tikėjimo labui. Žinoma, atskiras ir labai sudėtingas amžinas klausimas lieka, kaip ugdytina ne tik tikėjimas, bet ir kiti bręstančios asmenybės aspektai ne tik mokykloje, bet ir šeimoje, valstybėje. Kiek liberalaus individualizmo ir kiek privalomo kolektyvizmo d(oz)uoti jaunam bendruomenės nariui, kaip mokytis mokyti ir mokyti mokytis. Bet to negali abstrakčiai nustatyti kad ir teisingiausiais – kas būtų tik idealiu atveju – įstatymais, tai su sėkmėmis ir klaidomis patiriama daugiau ar mažiau vykusioje praktikoje.
Viename iš internetinių tinklapių Jūs prisistatote kaip „lietuvių kilmės pasaulio pilietis”, kitais žodžiais, pasaulio lietuvis. Ką Jums reiškia šis, nuo šiandieninės visuomenės sunkiai atsiejamas, žodžių junginys?
Na, pasaulio lietuvis šiandien, kai migracija pasiekusi neregėtą istorijoje mastą, įgauna ir kitokių prasmių rinkinį, negu tą, kurį turėjau omenyje, taip andai teigdamas. Dabartinėje situacijoje pasaulio lietuvis reiškia tiek neigiamus, tiek teigiamus tapatinimosi su tautine bendrija, net joje nebereziduojant, niuansus. Anot jau cituoto mano mėgstamo T. Venclovos, pasaulio lietuvis yra ne savaime, kažkaip gamtiškai priklausydamas, bet labiau kultūriškai tapdamas, laisvu apsisprendimu ir sąmoninga veikla, įsipareigojęs Lietuvos tautai, lietuvių kalbai, literatūrai, kultūrai. Tačiau pasaulio lietuvis gali reikšti ir tautinį bei kitokį reliatyvizmą, net abejingumą, atsainumą, savo egzistencijos tik nominalų saistymą su Tėvyne ir/ar gimtine. Man irgi, kaip Venclovai, atrodo, kad buvimas, norėtas ar ne, lietuviu pasaulyje, net įpareigoja, o gal ir įgalina jausti dar tvirtesnį solidarumą su likusiais bendrapiliečiais. Vis dėlto man pasaulio lietuvio sąvoka skiriasi nuo lietuvių kilmės pasaulio piliečio, ši pastaroji išreiškia ne tiek tai, kas skiria, kiek tai, kas vienija žmoniją. Tai ne tiek etninė, nacionalinė skirtis, kiek humanistinė, bendražmogiškoji jungtis, kurioje ištikimybė savajai tautinei, kalbinei, kultūrinei, religinei, etc. tapatybei ne mažiau, o net labiau, autentiškiau daro lietuvį, kataliką sykiu ir europiečiu, krikščioniu, plačiau imant – žemiečiu, monoteistu, ir t.t. Panašiai ir individą įsisąmonintas tapatybių rinkinys daro labiau asmeniu, o asmenį – labiau bendruomenių nariu, man tai regisi papildomumas, o ne priešprieša. Tačiau kas nori konflikto savyje ar aplinkoje, tas jį ras, net ten, kur jo galimai nėra, ypač tai būdinga menžmogiams – neslėpsiu – mat konflikto išgyvenimas, kitaip nei komfortas, yra paskata kūrybai. Ir manding, čia religinis tikėjimas, dvasinės harmonijos paieška, savojo ego apmažinimas, bent apvaldymas dvasinėmis pratybomis gali padėti visavertei, nesavigrioviškai savipildai bei sambūviui, beje, deja, ne visuomet.
Lietuvoje religija yra atskirta nuo valstybės, tačiau pastarųjų metų įvykiai rodo, kad Katalikų bažnyčios vaidmuo šalies valdyme ir socialiniame diskurse tampa vis aktyvesnis. Krikščionių homofobija, pasisakymai prieš globalinę ekonomiką, bei dirbtinio apvaisinimo dilema- tik keli pavyzdžiai. Kaip pats reaguojate į tokią situaciją?
Na, mano žiniomis, bet galiu klysti, tai ne religija, kaip fenomenas, kaip transcendentinė, prašokanti siaurą vartotojišką, vien funkcinę egzistenciją, kartu ir konfesinę priklausomybę, buvimo forma, atskir(t)a nuo valstybės, bet konkreti bažnytinė struktūra. Kaip ten bebuvę, gana natūralu, jei piliečių grupė savo įsitikinimus apie žmogaus prigimtį, paskirtį, teises ir pareigas aktyviai reiškia įvairiuose diskursuose, drąsiai juos gina, atvirai dalinasi su kitaminčiais. Problema, žinoma, atsiranda, bet tai neišvengiama pliuralistinėje, daugialytėje, pilietinėje visuomenėje, jei/kai tegu daugumą turinti ir švenčiausiai kažkuo tikinti grupė ima spausti, primesti likusiai visuomenės daliai per valdžios struktūras. Nors apie minėtus ir neminėtus konkrečius prieštaringai vertinamus dalykus didesnė ar mažesnė dalis krikščionių turi savitą, brangintiną tikėjimą, vien tai neleidžia, neįgalina mūsų ignoruoti ar net diskriminuoti kitaminčius. Savąsias vertybes tikintieji pirmiausia turėtume įtikinamai demonstruoti savo gyvenimu, pirmųjų krikščionių pavyzdžiu nebijančiu net kankinystės, liudijant, pasak Biblijos, „kaip jie vienas kitą myli“, kitoje vietoje – „jie visa turėjo bendra“. Natūralu, kad tikintįjį skaudina jo artimo nemoralus, neišmintingas, nepriimtinas gyvenimo būdas, bet nėra kito paveikaus, adekvataus, visaverčio būdo, kaip pakanta, gailestingumas, atjauta, malda ir parama. Žinoma, kažkiek kitas dalykas, kai kalba eina apie ne privatų, o viešą interesą, socialinį, ekonominį, kultūrinį, politinį sutarimą, ekologines, taikos, gyvybės, sveikatos, orumo apsaugos problemas. Tačiau ir čia daugiau gali diskusijos, atvirumas, ugdymas, negu prievarta, sankcijos, baudžiamieji kodeksai, demonstratyvus teisuoliškumas, etikečių klijavimas. Liūdniausia, kad tokių neautentiškų, dehumanizuojančių, žmogaus teisėms prieštaraujančių žodinių, rašytinių ar net kumščio teisės dominavimo apraiškų stebima iš skirtingų barikadų pusių.
Konservatorių noras pagerinti šalies demografinę padėtį dangstantis katalikiška šeimos samprata sukėlė dar vieną ginčų bangą. Dauguma įvertino tai, kaip žmogaus teisių ir laisvių suvaržymą, dirbtinai primestą viduramžišką koncepciją turinčią atvirkštinį efektą spartinantį tautos nykimą. Ar pritariate valdžios paklusnumui Bažnyčiai sprendžiant visuomenės gerovės klausimus?
Drįstu – kaip ir visa kuo šiame pokalbyje, ne tik klausimų, bet ir atsakymų formulavime – paabejoti pirmojoje klausimo dalyje dėstomais teiginiais, ar vien minima politinė jėga sukėlė ginčus, ar tikrai jos tikrieji motyvai buvo/yra tokie, kaip įvardinta. Juo labiau neskubėčiau nedvejojančiai sieti santuokinės šeimos koncepcijos su viduramžiais, panašių institucinių sampratų galima rasti įvairiomis epochomis, nors kaip vienintelė, ypatinga ji įsigali nesenu istorijos laikotarpiu. Bet kadangi nesu politikas, istorikas, nors intensyviai domiuosi politika, ne visada turiu vienareikšmius atsakymus į minėtas prielaidas, kad vienokia ar kitokia, tradiciškesnė ar modernesnė šeimos samprata gerina ar blogina minėtą ar kitas padėtis. Nėra man pirmenybinė problema, kaip aiškėja iš ankstesnių atsakymų, nė tautos – ar kito darinio, koks natūralus jis beatrodytų ar bebūtų – didumas ar mažumas, spartus ar lėtas augimas ar nykimas. Ką tikrai manau esant svarbu ir teisinga, tai jau minėtą daugialypės visuomenės vienybės įvairovėje principą, kai nei mažuma, nei dauguma, nei juo labiau elitai – rinktiniai ar šauktiniai, skirtiniai ar eiliniai – nesistengia kaitalioti, įpiršti savąją sampratą kaip vienintelę privalomą visiems. Neteisinga pagal svyruojančią politinę švytuoklę, parlamentinę kintančią proporciją nustatinėti, kėsintis įsakais į esmines žmogaus ir jo partnerystės savastis. Kas kita – bendruomenės gerovė, viešasis gerbūvis, kaip sakote, nepaisant, kad šito suvoktis bei kriterijai vėlgi įvairuoja nuo liberalų iki socialistų, nuo konservatorių iki radikalų. Žinoma, atstovaujamoje demokratijoje, neišvengiamai įtakojamoje, lobistiškai veikiamoje skirtingų interesų grupių, kurioje liūto dalį turi finansiškai, ideologiškai stipresni, dažniausiai tampa moralu tai, kas legalu. Idealistams, kairiesiems ar dešiniesiems, norėtųsi, kad tai, kas, jų tikėjimu, moralu, taptų legalu, vis dėlto, mokantis iš istorijos klaidų, dera priimti, jog bet koks tikėjimas, puikiausia filosofija, doriausia mintis, įgavę galią kitiems, gali virsti ideologija, utopija, fanatizmu. Cezaropapizmas (civilinės ir dvasinės valdžios suliejimas) ar teokratija, kokia bebūtų gundanti, dėl žmogiškojo faktoriaus niekada nėra Dievo karalystė žemėje, neretai dėl tos pat priežasties ji net tampa savo pačios priešingybe. Vengti tiesos monopolizavimo, tiesos be meilės ar meilės be tiesos įsigalėjimo, leidžiančio piktosios dvasios pinklėms apgaulingai vėl supančioti Kristaus išlaisvintus (iš nuodėmės, ne iš mąstymo) žmones – turėtų būti tiek tikinčiųjų, tiek netikinčiųjų siekinys. Ne iš baimės, o iš meilės, ne iš aklo paklusnumo, o iš sąmoningo įsitik(r)inimo derėtų nūdienos žmonėms, save laikantiems moderniems, įsiklausyti į šventraščių, tradicinių bendrijų teisėtą autoritetą. Kantriai ir ryžtingai derinti požiūrius ir dalytis patirtimis, siekti kuo platesnio skirtingų visuomenės dedamųjų įtraukimo į sprendimų priėmimą – įstatymdavystę bei jų vykdymą valdžios svertais. Panašiai siektina visų narių, o ne vien įtakingų, turtingų, profesionalų, įtraukimo į visų lygių institucijų, įmonių valdymą, bendrą atsakomybę, pridėtinės vertės – paprastai nusavinamos elitų – kuo tolygesnį paskirstymą dirbantiesiems. Kūryba, o ne gamyba, buvimas su Kitu, o ne vartojimas, dalinimasis, o ne tur(t)ėjimas yra tikrieji žmoginantys, Žmogaus verti tikslai, mažinantys susvetimėjimą su darbu, savimi ir kitais. Bažnyčios bei valstybės galvos, paimti iš žmonių tarnauti žmonėms, kaip ir patys šių bendrijų nariai, neretai esantys kaip „du viename“, yra atsakingi, atskaitingi už tai, kokia yra mūsų visų ir kiekvieno ateitis, rojus, pragaras ar skaistykla, kuriama čia ir dabar.
