Daugkartinis minutinių filmų festivalio „Pravda viena minutė“ laureatas, personažo Saulius Poška bei skandalingojo muzikinio klipo „Topless Girls“ kūrėjas, knygos „London in 3D“ (2012) autorius, žmogus savo rūbų spintoj „seno fotiko“ pagalba sugebantis nufilmuoti trumpametražį siaubo filmą. Ne veltui Jo ateities planuose Oskaro statulėlė.
Miesto pokalbiuose talentingasis režisierius, kino scenaristas, operatorius, reklamų kūrėjas Tadas Vidmantas. Važiuojam!
Kviesdamas Jūsų projektais besidominčius balsuoti už angliškąją Vytauto virusinę reklamą pridūrėte: “Balsų pirkti, kaip čia madinga pas mus, deja, dar negaliu.” Tikiu, kad skaičiusieji Jūsų komentarą palinksėjo galvom, šyptelėjo, nes tokia jau ta realybė ir visi apie tai žino, ir visi apie tai šneka, tačiau niekas nekinta. Kaip manote kodėl taip yra ir ko reikia, kad tai pasikeistų?
– Anksčiau buvau idealistas ir maniau, kad galima kažką pakeisti, kad pasikeitimai apskritai įmanomi. Paskui realybė stuktelėjo per galvą…
Kažką daranti, keičianti jėga turi būti didelė, stipri, protinga, ir jau turtinga. Bet tokie žmonės į politiką neina. O pavienius geradarius iš ten greitai išrūko. Kažkada su draugu svarstėm, kad į politiką eini tada, kai labai myli pinigus, bet nesugebi normaliais būdais jų užsidirbti. Geriausia ką galim padaryti, tai stengtis iš to daugiau juoktis. Tegul žino, kad matom, kad suprantam.
2010-ųjų metų pabaigoje pradėjote naują gyvenimo etapą Londone. Kodėl nusprendėte išvykti?
– Pajutau, kad galiu padaryti daugiau, nei Lietuvoje įmanoma. Ir supratau, kad nelabai beturiu su kuo konkuruoti. O kai neturi su kuo konkuruoti, neprogresuoji, negerėji, kaip specialistas. Londone konkurencija milžiniška, čia turi būti labai labai geras, kad būtum bent pastebėtas. Tai ko gero ir buvo pagrindinė priežastis kodėl išvažiavau. Čia jūros gilesnės, lubos aukštesnės, durys platesnės… Tik imk ir naudokis.
Vis dar nemažai dalykų darau klientams iš Lietuvos, bet būdamas Londone jaučiu, kad galiu juos padaryti geresnius. Pati miesto atmosfera labai teigiamai veikia.
Daugelis Jūsų kuriamų video – nuotaikingi, tačiau tuo pat metu paliečiantys aktualias visuomenės problemas. Rašydamas scenarijus, režisuodamas siekiate perteikti gilesnes idėjas, mėginate atkreipti žiūrovo dėmesį į socialinius, ekonominius ar politinius skaudulius. Kokios problemos šiuo metu aktualiausios, labiausiai veikiančios publiką?
– Rašydamas scenarijus niekad nepradedu nuo problemos pasirinkimo, todėl ir dabar sunku atsakyti į šį klausimą. Bet kad mano atsakymas nebūtų trumpesnis už Jūsų klausimą, dar pridėsiu tokį pastebėjimą: tos problemos (tos tikros, giliosios) nesikeičia ir niekur nedingsta šimtmečius. Dar prieš man pradėjus kurti filmus jos egzistavo ir esu tikras, egzistuos po manęs.
Viename iš animacinio serialo “Puiki pora” epizode mergina primigtinai reikalauja dar kartą pažiūrėti ispanų kino kūrėjo Pedro Almodovar filmą, nes jos nuomone jis vienas geriausių. Kuris režisierius (jei apskritai) imponuoja Jums?
– Turiu kelis mėgstamus, iš jų mokausi skirtingų dalykų. Michel Gondry, Danny Boyle, Stanley Kubrick, David Lynch, Wes Anderson, Christopher Nolan, David Fincher.
Kurdamas vaizdo klipą “Topless Girls” bendradarbiavote su humoro duetu “Muzikinė pauzė” (Timūras Augucevičius ir Andrius Grabauskas), o pastaruoju metu su Timūru Augucevičiumi kuriate savaitinius rimtus/ juokingus video reportažus “Važiavimai su Tadu ir Timūru”. Kada ir kaip susikirto Jūsų ir Timūro Augucevičiaus keliai? Ir ar ateityje galima tikėtis daugiau Jūsų bendrų projektų?
– Su Timūru susipažinom 2004-ais, kai kartu mokėmės paruošiamuosiuose kursuose dailės akademijoj (čia tokie kursai, be kurių sunku įstoti). Paskui, kai atsikėliau į gyventi į Vilnių, su juo dalinomės butą. Tada ir supratom, kad panašiai mąstom ir, kad panašūs dalykai mus džiugina ir piktina. Nors ir nebemadinga taip sakyti, bet Timūras yra mano geriausias draugas. A girdi Timūre, viešai prisipažinau tau draugystėj! Kartu padarėm ne vieną smagų dalyką ir dar tikrai daug padarysim.
Jūsų sukurto Sauliaus Poškos personažo kalboje neretai pasitaikydavo terminas “varguolis”. “varguolis”, kaip aiškinate pats“ yra proto būsena. Ir jei varguolis nervinasi girdėdamas, kad kažkam kažkur geriau sekasi, jis yra super varguolis”. Ne paslaptis, jog dabar gyvenate ir dirbate svečioje šalyje, jei tektų palyginti, kur visgi dažniau (jei apskritai) tenka susidurti su “varguoliais”, Lietuvoje ar Jungtinėje Karalystėje?
– Nežinau kur jų daugiau ar mažiau, bet susidurti dažniau tenka Lietuvoje. Jei kalbam konkrečiai apie lietuvius, Londone bendrauju tik su tais, su kuriais norisi bendrauti, ne su varguoliais. Čia užtenka tiesiog nevažiuoti į tam tikrus rajonus ir jau jų nesutiksi. Nei lietuvių, nei kitų tautybių. O Lietuvoj, deja, nepabėgsi niekaip. Bet išmokau jų “neišgyventi”, neimti į galvą.
Turint omenyje, jog nuo 2004-ųjų esate sukūręs net tik daugybę trumpametražių filmų, muzikinių klipų bei reklaminių vaizdo klipų, taip pat buvote pripažintas įvairiuose Lietuvos ir užsienio konkursuose, gal galėtumėte trumpai pakomentuoti dabartinę Lietuvos kino industrijos situaciją?
– Kiną kurti darosi vis lengviau ir pigiau. Kiekvienas turintis tam skirtą galvą gali imti ir daryti. Džiaugiuos, kad yra tų, kurie daro, bet liūdnoka, kad jie vos keli. Kita bėda – nėra normalių scenaristų. Būna, žiuri filmą ir jauti svetimą gėda už tą, kuris jį parašė… Jei nori daryti filmą, turi jį parašyti tokį, kad jis atrodytų, kaip trumpas kažkieno tikro gyvenimo epizodas. Personažai turi būti gyvi, gilūs, TIKRI. Kalbėti, taip kaip žmonės kalba. O tai mūsų kine nutinka labai retai… “Ai, ministerija jau davė pinigus, nesiplėšykim…”. Skystas mūsų kinas kol kas. Kiaušų, va ko jam trūksta.
Režisieriai po mokslų tampantys “puipomis”, “Legenda apie trolį Užkalnį”, “krivickiški verkšlenimai” tai tik keli pavyzdžiai, nuorodos į tam tikrus asmenis. Ar dėl šių ir panašių apibendrinimų teko sulaukti pastabų?
– Tiksliai žinau, kad “Legenda apie trolį Užkalnį” pačiam Užkalniui patiko. Pats feisbuke buvo pasidalinęs, man asmeniškai gerą žinutę parašęs. Iš kitų nesu nieko girdėjęs.
Kartą pusiau rimtai, pusiau juokais prisipažinote, jog būdamas diktatoriumi smarkiai apribotumėte interneto tiekimą. Ar tokią mintį įtakojo kažkoks konkretus nutikimas ar Jums tiesiog pabodo durnelių komentarai?
– Aišku, kad pabodo. Galų gale kiekvienas bitas ir baitas internete kažkam pinigus kainuoja, erzina, kai jie švaistomi kažkieno paistalams. Visiems nelaimingiems nevykėliams internetas yra terapija. Esi piktas, nelaimingas, mokykloj engia, namie nemyli – ateik į internetą! Už kiekvieno tulžingo komentaro slepiasi nelamingas žmogus. Gailėti jų nebėra prasmės, neužteks gailesčio visiems…
Esu beveik įsitikinęs, kad ir po šiuo interviu atsiras pasipiktinusių, kad išvažiavau, kad tą ar aną negerai padariau… Feisbuke tokius pradėjau trinti, o pačius kretinus blokuoti. Iškart šviesiau pasidarė, geresnis mikroklimatas normaliems žmonėms.
Viename savo tekste užduodate klausimą: Kiek feminisčių reikia pakeisti elektros lemputei? Į kurį gana sarkastiškai atsakote, kad nė vienos, nes feministės nieko pasaulyje nekeičia… Kas paskatino Jus taip skeptiškai žiūrėti į feministes? Kokia jūsų nuomonė apie kovą už moterų teises, lyčių lygybę?
– Tas įrašas “Ciniko Roberto Bloge” (http://roberto.blogas.lt/) atsirado po vieno ginčo su feministėm. Joms užkliuvo vienas mano trumpas filmas, kuriame per savo “mus vyrai skriaudžia” akinius sugebėjo tik tą ir įžvelgti. Bandė jos mane protinti, atvesti į tiesos kelią, bet supratau, kad ginčytis su jom yra tas pats, kas su religiniu fanatiku – logika jų nepaimsi… Vietoj to, kad tiesiog darytų ką nors pačios, baksnoja pirštu, kur ne taip (pagal jas) padaryta. Kol kažkuri lytis galvos, kad nėra lygi su kita ir bandys įrodinėti priešingai, tol taip ir bus. Mano manymu, tai tėra atskirų asmenų nepilnavertiškumo komplekso išraiška.
Šių metų pavasarį buvote pakviestas vesti atvirą ISM universiteto Studentų atstovybės suorganizuotą paskaitą/ diskusiją, kurioje kalbėjote tema “Kaip mąstyti kitaip”. Kaip pats apibrėžtumėte kitokį mąstymą? Ar galima išmoki mąstyti kitaip?
– Galima, bet reikia pradėti kuo anksčiau, nes su amžium protas stabarėja, darosi nelankstus. Labai sunku iš galvos išmesti visas taisykles ir kanonus, kuriuos mums taip ilgai į galvas kalė vidurinėse mokyklose. “Nepiešk žalios saulės, ne taip rašai, kuriais metais Žalgirio mūšis vyko?”. Mano paskaitos pavadinimas buvo labiau skambus, nei tikslus. Juk visi mes mąstome kitaip nei bet kuris kitas. Visi skirtingai.
Paskaitoje kalbėjau apie tai, kaip išsivaduoti nuo taisyklių, apie tai, kad vaikai dar jokių taisyklių nežino todėl yra patys kūrybingiausi. Taip pat apie technikas, kurias pats kartais naudoju ir kurios padeda priimti geresnius problemų sprendimus, sukurti įdomesnius dalykus, išlikti šviežiam, neatsibosti pačiam sau.
Tėvų auklėjimas taip pat labai svarbus faktorius. Siaurapročiai galvoja, kad kūrybingas žmogus save gali realizuoti tik mene. O jei jau menininkas, tai ir neturtingas… Ir alkoholikas dar greičiausiai. Kūrybingi žmonės reikalingi visur – versle, politikoj, medicinoj. Kuo tokių bus daugiau, tuo bus geriau, lengviau ir patogiau gyventi šitoj planetoj.
Taigi, jei patiems jau vėlu (o taip gali būti, tik reikia nebijoti pripažinti), tai bent savo vaikus auklėkim mąstančius, kuriančius, laisvus.
Gal šiek tiek nukrypsiu nuo klausimo, bet noriu pasisakyti, kad labai mėgstu smalsius ir išradingus žmones. Taip pat tuos, kurie daro ir padaro. Ne kalba apie darymą, ne aiškina, kaip daryti (patys nedarę), ne pradeda ir nebaigia, o pradeda, daro ir PADARO. Ir po vieno karto nesustoja. Jiems jaučiu didelę pagarbą ir džiaugiuos, kad tokių sutinku vis daugiau.
