„Aš čia atėjau, kai internetui, vienai iš mano gyvenimo erdvių, imta grasinti“, – apie atėjimą į Vokietijos Piratų partiją sakė Alexanderis Morlangas, iki 2013 m. buvęs vienu iš jos atstovų Berlyno miesto taryboje. Išties, „piratai“ pastaraisiais metais sulaukė netikėtos sėkmės rinkimuose ne vienoje Europos šalyje, tačiau pastaruoju metu jų populiarumas slūgsta. Iš kur jie atsirado, kokios jų idėjos ir ar jie vis dar aktualūs?
Vadinamųjų piratų ir anti-piratų fenomenas prasidėjo prieš pat dvidešimtojo amžiaus pabaigą Švedijoje, kuri jau tuomet atsidūrė tarp pirmaujančių pasaulio valstybių pagal interneto pralaidumą ir paplitimą. Kompiuteriai tarpusavyje jungti į vietinius tinklus, tinkluose imta dalintis failais, ypač muzika, tuo tarpu pasaulyje ėmė kurtis tokios platformos kaip „Napster“, leidusios dainas siųstis iš viso interneto.
Tai, be abejo, kirtosi su autorines teises saugojančių kompanijų interesais, todėl 2001 m. įkurtas „Svenska Antipiratbyran“ – Švedijos „antipiratų“ biuras, savo užduotimi laikęs kovą su piratavimu didžiausioje Skandinavijos šalyje. Tačiau jau 2003 m., iš dalies rimtai, iš dalies šaipydamasis iš „antipiratų“, toje pačioje Švedijoje įsikūrė „Piratbyran“ – „piratų“ biuras, lygiai taip pat savo užduotimi laikęs kovą su „antipiratais“: dalyvauta radijo ir televizijos debatuose agituojant už „laisvą dalinimasi informacija“. Dar po kelių metų, 2006 m., jaunas švedų programuotojas Rick Falkvinge įregistravo ir partiją.
Kova prieš autorines teises?
„Geros idėjos skirtos tam, kad jas kopijuotum“ – skelbia vienas iš piratų šūkių. Daugumai žmonių tai skamba absurdiškai. Daugelis nelegaliai besisiunčiančių filmus, muziką, žaidimus ar programinę įrangą iš interneto, tai daro suvokdami, kad nusikalsta. Ne dėl „kvailų įstatymų“, o per se: plačiai priimta, kad autorinės teisės yra praktiškai tarp prigimtinių žmogaus teisių, o intelektinio turinio kūrėjai, savaime suprantama, turi iš savo pastangų užsidirbti.
Tačiau idėjiniai „piratai“ su dabartinės autorinių teisių sistemos natūralumu nesutinka. Iš kitos pusės, jie nesiekia ir visiško atsikratymo pačia koncepcija: tai nebūtų nei produktyvu, nei logiška. Labiau siekiama lankstumo ir interneto amžiui geriau pritaikytos interpretacijos. Pavyzdžiui, viena iš Piratų partijos staigaus išpopuliarėjimo tarp Švedijos jaunimo priežasčių buvo ta, kad jie stojo ginti garsiąją dalinimosi failais platformą „PirateBay“ nuo teisinių pasekmių.
Kadangi šis vienas iš populiariausių pasaulyje „torrent“ serverių buvo įkurtas Švedijoje, o dauguma Piratų partijos įkūrėjų, įskaitant ir patį Rick Falkvinge, buvo patyrę programuotojai, tuo metu dar niekam nežinoma partija sugalvojo įkurti savo interneto paslaugų tiekimo serverį, turėjusį aptarnauti „PirateBay“. Iki tol visi interneto paslaugų tiekėjai, aptarnavę populiarųjį puslapį, sulaukdavo grasinančio skambučio iš autorines teises ginančių kompanijų, ir „PirateBay“ vis likdavo be tiekėjų. Taip neatsitiko, kai puslapį ėmė aptarnauti Piratų partijos sukurtas tiekėjas – kaip sako patys piratai, niekas nenorėjo tokiai partijai suteikti nemokamo populiarumo prieš rinkimus, todėl kvietimas į teismą nebuvo išsiųstas.
© Wikimedia Commons archyvo nuotr.
Klausiate, kokiu idėjiniu pagrindu puslapis gintas? Rick Falkvinge „PirateBay“ ir kitas panašias platformas lygina su pašto paslaugų kompanijomis: jei kas paštu siunčia, pavyzdžiui, narkotikus, už tai nėra atsakinga pati pašto įstaiga. „Kūrėjo užduotis užsidirbti pinigus nėra nepriklausoma nuo visuomenės ir technologijos konteksto. Jie neturi teisės riboti pilietinių laisvių, nerasdami kelių užsidirbti pinigų kitu būdu“ – sako R. Falkvinge. Autorinių teisių gynėjai jam ir kitiems piratų aktyvistams yra pasenusios tvarkos sergėtojai, dėl savo nesugebėjimo prisitaikyti prie naujo konteksto ribojantys technologinę pažangą, naujoves ir visuomenės atvirumą.
Piratų pavasaris, pergalė prieš „ACTA“ ir ruduo
2009 metų Europos Parlamento rinkimuose Švedijos Piratų partija surinko jaunai ir iki tol mažai kam žinomai partijai neįtikėtinus 7,1% balsų, ir gavo dvi vietas reprezentuoti Švediją Briuselyje. Švedijos pavyzdžiu oficialios partijos užsiregistravo Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje, o 2011 m. Berlyno federalinės savivaldos rinkimuose piratai gavo 8,9% balsų, partijos narių skaičius Vokietijoje pasiekė 35 000. Prasidėjo piratų pavasaris.
Iš vienos pusės, tokį staigų visiškai naujų politikoje partijų iškilimą paskatino jų idėjų aktualumas: 2011 ir 2012 m. aštri debatų tema Vakarų politikoje buvo vadinamoji „ACTA“ – tarptautinė sutartis, turėjusi standartizuoti autorinių teisių apsaugos įstatymus ir kovą su jų pažeidimais, taip pat reiškusi griežtesnę internetinės erdvės kontrolę. Daugelio, ne vien „piratų“ nuomone, siūlomos priemonės buvo neadekvačios ir potencialiai varžančios interneto laisvę ir pažeidžiančios piliečių privatumą.
Tokiu būdu „piratai“ ir jų partijos visoje Europoje netapo abstrakčiais, nežinia su kuo būtent kovojančiais ir ką siūlančiais protesto jūdėjimais, tokiais kaip „Occupy Wall Street“ ar net „Anonymous“. „ACTA“ sukonkretino politinę „piratų“ egzistenciją platesniųjų masių akyse ir jiems neteko įsiprasminti dėvint baltas besišypsančias kaukes, taip paplitusias „Occupy“ judėjimuose ir iš tikrųjų simbolizuojančias protestantų nekentusį kataliką, nesėkmingai mėginųsi susprogdinti britų parlamentą XVII a. ir netyčia nusisukusį sprandą prieš mirties bausmės jam įvykdymą.
Europos Parlamentas atmetė „ACTA“ jau prieš du metus, pergalė buvo pasiekta. Ką daryti toliau, norint nepradėti banalios kovos tiesiog „prieš sistemą“, dėvint plastikinę nesuprasto herojaus kaukę? Išties, 2014 m. Europos Parlamento rinkimai rodo, kad „piratai“ ima prarasti populiarumą savo idėjinėje tėvyneje – Švedijoje, kur surinko 2% balsų, taigi ženkliai mažiau nei 2009 metais.
Kas sieja „piratus“, E. Snowdeną ir „Spotify“
Nėpraėjus nė metams nuo „ACTA“ atmetimo, pasaulis vėl gavo progą karštai diskutuoti apie teises į privatumą internete: 2013 m. Edwardas Snowdenas spaudai nutekino dokumentus, liudijančius apie JAV ir kitų Vakarų vyriausybių vykdomą plataus masto šnipinėjimą ir privačių duomenų rinkimą internete. Galima išvesti paralelę: daugeliu atvejų tie, kurie aktyviai kovojo prieš „ACTA“, mobilizavosi išgirdę ir E. Snowdeno skelbiamą žinią – abiem atvejais iš esmės kalbama apie privatumo teisę internete.
Tačiau „piratai“ neužčiuopė šios potencialiai naujos savo politinės egzistencijos prasmės ir ėmė prarasti savo rinkėjų nišą. Vokietiją, apimtą Snowdeno karštinės ir susirūpinimo savo privatumu, griežta „prieš privačių duomenų rinkimą internete“ retorika ėmė raminti senosios kairiosos vokiškos partijos, o kiek vėliau ir konservatoriai, spaudoje pasirodžius žinioms, kad JAV specialiosios tarnybos klausėsi A. Merkel mobiliojo telefono. Iš to kilus dideliam diplomatiniam skandalui, tema tapo dar platesnė nei savo laiku „ACTA“ ir „piratai“ joje liko nereikšmingi.
Tuo tarpu švedai, iškėlę į paviršių autorinių teisių įstatymų įgyvendinimo atsilikimą ir taip davę pasauliui politiškai sąmoningus „piratus“, patys ieško sprendimų ir, atrodo, patys juos ir randa: „Spotify“ juk sukurtas būtent Švedijoje. Galima sakyti, kad tai yra tobulesnis „PirateBay“, skirtas muzikos siuntimuisi, tačiau visiškai legalus: rastas patogus kompromisas tarp vartotojų ir autorinių teisių. Tam tikra prasme tai yra žingsnis link sprendimo klausimų, kuriuos kėlė Rick Falkvinge.
Nenuostabu, kad potencialiems „piratų“ rinkėjams vis sunkiau rasti priežasčių, kodėl balsuoti būtent už juos, ypač turint galvoje, kad dauguma likusiųjų Piratų partijų programų punktų yra išpildyti ir kitų progresyvių, jaunų kairiųjų partijų programose. Taigi ar šis politinis projektas ir visuomeninis judėjimas sugebės iš naujo atrasti savo išskirtinumą ir vėl imti sparčiai augti, parodys tik ateitis.
