Niekas niekada neatliko tiek daug ir tokių žiaurių eksperimentų su žmonėmis kaip nacistinės Vokietijos gydytojai. II-ojo pasaulinio karo metais nacistinė Vokietija turėjo ne vieną koncentracijos stovyklą, tad ten gydytojai nieko nedraudžiami galėjo dirbti ir atlikinėti protu nesuvokiamus eksperimentus.
Prieš jūsų labiausiai bauginančių bei žiauriausių nacių gydytojų bei jų niekšiškų darbų dešimtukas.
10. Carl Peter Værnet
Puikiai žinoma, jog moterų ar vyrų homoseksualumą nacistinė ideologija laikė baisia liga. Homoseksualius asmenis buvo bandoma naikinti, dažnai bene žiauriausi eksperimentai būdavo atlikinėjami būtent su jais. Danų nacių daktaras Carlas Peteris Værnet bandė „išgydyti“ homoseksualumą. Buchenvaldo koncentracijos stovykloje šis gydytojas eksperimentavo su homoseksualiais kaliniais. Daktaras specializavosi hormonų tyrimuose bei gydyme, tad iškėlė hipotezę, jog homoseksualumą galima pagydyti pacientui įsodinus dirbtinę liauką. Stovykloje daktaras 17-likai vyrų priverstinai įsodino savo kūrybos liauką, kuri turėjo organizmui suteikti vyriškų hormonų. Eksperimentas nepavyko ir ne vienas kalinys mirė.
9. Erwin Ding-Schuler
Vokiečių chirurgas Erwinas Ding-Schuleris savo žiaurius eksperimentus vykdė Buchenvaldo koncentracijos stovykloje. Iki II-ojo pasaulinio karo pabaigos jis atliko išsamius medicininius eksperimentus su beveik 1000 kalinių. Tyrimų stotyje „Block 46“ Schuleris bandymams naudojo įvarius nuodus, o taip pat infekcines geltonojo drugio, raupų, šiltinės ir choleros injekcijas. Dauguma Schulerio eksperimentų dalyvių žuvo.
8. Kurt Heissmeyer
1944 metais 10-šimt žydų kilmės mergaičių ir 10-šimt berniukų iš Aušvico koncentracijos stovyklos buvo pervežti į Neuengamo koncentracijos stovyklą – ten jie turėjo tapti nacių daktaro Kurto Heissmeyerio bandymų triušiukais. Norėdamas gauti profesoriaus laipsnį, daktaras Heissmeyeris turėjo pristatyti originalių medicininių tyrimų. Anksčiau daktaras buvo iškėlęs hipotezę, kad gyvų tuberkuliozės bakterijų injekcija tiriamajam veiktų kaip skiepai, tad norėdamas ją patvirtinti Heissmeyeris pradėjo eksperimentą. Vaikams daktaras tiesiai į plaučius bei venas suleido gyvos tuberkuliozės bakterijų, norėdamas nustatyti, ar vaikai turi natūralų imunitetą tuberkuliozei. Tuomet pašalino vaikų pažasties limfmazgius ir nusiuntė juos tyrimams. Heissmeyeris atidžiai stebėdavo, nagrinėdavo ir fotografuodavo vaikus, nustatinėdamas kaip liga progresuoja. Visų vaikų būklė labai greitai pablogėjo. Likus kelioms dienoms iki II-ojo pasaulio karo pabaigos, siekiant nuslėpti eksperimento įrodymus, vaikus buvo nuspęsta nužudyti. Jie buvo pervežti į buvusią „Bullenhuser Damm“ mokyklą ir mokyklos rūsyje negailestingai pakarti.
7. Horst Schumann
1941 metais daktaras Horst Schumann atvyko į Aušvico koncentracijos stovyklą Lenkijoje. Stovykloje jis dirbo moterų ligoninėje, kur greitai įsteigė rentgeno stotį. Ten vyrai ir moterys buvo priverstinai sterilizuojami naudojant rentgeno spindulius. Schumanas moterų kiaušidėms bei vyrų sėklidėms taikydavo įvairaus intensyvumo ir skirtingų intervalų švitinimą rentgeno spinduliais. Taip jis ieškodavo optimalios rentgeno spinduliuotės dozės sterilizacijai. Spinduliuotė kaliniams dažnai palikdavo didžiulius, negyjančius nudegimus ant pilvo, kirkšnių bei sėdmenų. Po rentgeno spindulių procedūrų vyrų sėklidės būdavo nupjaunamos ir siunčiamos tirti į Vroclavą Lenkijoje. Ar radiacija suveikė, Schumannas tikrindavo taip vadinama spermos patikra. Lazda, padengta gumine žarna, būdavo įstatoma į aukos tiesiąją žarną. Tuomet daktaras stimuliuodavo liaukas tol, kol kaliniui įvykdavo ejakuliacija. Spermos mėginiai būdavo siunčiami į Vroslovo universitetą. Dauguma eksperimento dalyvių mirdavo nuo komplikacijų. Daktaras Horst Schumann stovykloje taip pat atlikinėdavo ir šiltinės eksperimentus. Sveikiems kaliniams jis suleisdavo vidurių šiltine sergančių žmonių kraujo ir tuomet bandydavo išgydyti naujai infekuotus kalinius.
6. Carl Clauberg
Kartu su Horstu Schumannu Aušvico koncentracijos stovykloje dirbo ir daktaras Carlas Claubergas. Ieškodamas pigaus ir efektyvaus metodo sterilizuoti moteris, daktaras be anestetikų švirkšdavo rūgščių injekcijas į moterų gimdas. Daktaras šį „gydymą“ atliko tūkstančiai žydų bei romų kilmės moterų. Injekcijos moterims sukeldavo siaubingą skausmą, kiaušidžių uždegimus, draskančius skausmus skrandyje bei kraujavimą. Rūgštys labai rimtai pakenkė moterų kiaušidėms. Jas daktaras dažnai pašalindavo ir siųsdavo tyrimams į Berlyną. Claubergo tyrimai nužudė dalį eksperimento dalyvių, o likusias daktaras pats nužudydavo, norėdamas joms atlikti skrodimą.
5. Daktaras Karl Brandt
Vokietis Karlas Brandtas buvo asmeninis Adolfo Hitlerio gydytojas bei Reicho komisaras, vadovaujantis sveikatos bei sanitarijos klausimams. Karlas buvo atsakingas už eutanaziją, vykdomą nacistinėje Vokietijoje. Vokiečiai, sergantys psichine negalia, šizofrenija ir kitomis ligomis ar turintys fizinę negalią, turėdavo būti pašalinami – juos laikydavo Vokietijos silpnosiomis grandimis. Tokiems žmonėms ar net kūdikiams būdavo suteikiama “gailestingoji mirtis” – nužudymas nuodingomis dujomis.
4. Aribert Ferdinand Heim
„Daktaras mirtis“ – taip Mauthauzeno koncentracijos stovyklos kaliniai praminė nepaprastu žiaurumu pagarsėjusį Austrijos nacių gydytoją Aribertą Ferdinandą Heimą. Daktaras Heimas stovyklos kaliniams atlikdavo operacijas be anestezijos. Iš sveikų kalinių jis išpjaudavo organus ir palikdavo juos mirti ant operacinio stalo. Ebensee koncentracijos stovykloje daktaras žydų kalinius kankindavo suleisdamas jiems į širdį vandens, nuodų ar netgi benzino injekcijas. Žinomas įvykis, kai kartą į Heimą su pėdos uždegimu kreipėsi 18-likos metų žydų sportininkas. Vietoje to, kad išgydytų koją, daktaras supjaustė kalinį, pašalino jam vieną inkstą bei iškastravo jį. Heimas vyrui nukirto galvą, nuvirė mėsą nuo jos ir vėliau naudojo kaukolę eksponavimui. Visa tai buvo padaryta tik todėl, kad kalinys turėjo idealius dantis.
3. Sigmund Rascher
Nacių gydytojas Sigmund Rascher dirbo Dachau koncentracijos stovykloje Vokietijoje. Jo mirtini eksperimentai su žmonėmis buvo pasibaisėtini. Sigmundas norėjo išsiaiškinti iš kokio maksimalaus aukščio su parašiutu iššokęs žmogus liktų gyvas, tad kalinius daktaras užrakindavo nešiojamoje slėgio kameroje ir mažindavo salono slėgį iki labai minimalaus – tokio, kuris atitiktų atmosferos slėgį 20-ties tūkstančių metrų aukštyje. Šiame eksperimente priverstinai dalyvavo 200 kalinių, 70 iš jų neišgyveno. Sigmundas Rascheris taip pat eksperimentavo su šalčio poveikiu žmonėms ir sušalusiųjų gaivinimo metodais. Kalinius daktaras išvarydavo į stingdantį šaltį nuogus ir versdavo lauke išbūti iki 14-likos valandų arba paguldydavo į ledinio vandens cisterną 3-joms ar daugiau valandų. Sušalusius kalinius daktaras reanimuodavo paguldydamas juos į vonią, prileistą 40-ties laipsnių temperatūros vandens arba sušalusįjį pasodindamas tarp dviejų nuogų moterų. Taip pat Rascheris eksperimentavo ir su POLYGAL tabletėmis. Vaistai, pagaminti iš cukrinių runkelių ir obuolių pektino, žmogui turėdavo pastiprinti kraujo krešėjimą. Tiriamiesiems kaliniams daktaras pirmiausia sumaitindavo POLYGAL tabletę ir tuomet peršaudavo kaklą ar krutinę arba amputuodavo jų galūnes be narkozės.
2. Herta Oberheuser
Vokietė Herta Oberheuser buvo vienintelė moteris teista Niurnbergo medicinos teisme. Už savo žiaurius nusikaltimus medicinos srityje II-rojo pasaulinio karo metais ji buvo nuteista 20-čiai metų kalėjimo. Herta buvo daktarė Ravensbrück‘o koncentracijos stovykloje. Sveikiems vaikams ji suleisdavo benzino arba alyvos injekcijas ir žiūrėdavo, kaip jie miršta lėta mirtimi. Po injekcijos vaikai mirdavo praėjus tik trims ar net penkioms minutėms. Iki paskutinio momento vaikai būdavo visiškai sąmoningi, tad patirdavo nežmoniškus skausmus. Po mirties ji pati pašalindavo vaikų galūnes bei gyvybiškai svarbius organus ir juos tirdavo. Taip pat stovykloje ji vykdė ir vieną iš skausmingiausių bei žiauriausių medicininių eksperimentų. Norėdama imituoti Vokietijos karių žaizdas, ji kalinius sužeisdavo ir į žaizdas įtrindavo įvairių svetimkūnių: medienos, surūdijusių vinių, stiklo, purvo ar pjuvenų. Tiriamieji būdavo agonijoje iki tol, kol pati Oberhauser nuspęsdavo, jog jų mirtis neišvengiama.
1. Josef Mengele
Daktaras Josefas Mengele buvo vokiečių SS pareigūnas ir gydytojas Aušvico koncentracijos stovykloje. Dėl savo žiauraus elgesio su kaliniais Josefas gavo „Mirties angelo“ pravardę. Naujiems žydų kaliniams atvykus į stovyklą, daktaras atsistodavo ant platformos peržiūrėti atvykėlių ir nurodydavo, kam eiti į dešinę, o kam į kairę. Su baltu chalatu ir ištiestomis rankomis Josefas atrodydavo kaip baltas angelas. Nuspręsti, kam teks mirti, o kam gyventi, buvo vienas iš daktaro mėgstamiausių užsiėmimų. Tiesa, veiklos stovykloje Josefas turėdavo iš daugiau. Pavyzdžiui, tęsti savo tyrimus paveldimumo srityje. Labiausiai tirti jis mėgo identiškus dvynius. Po eksperimentų dvyniai, jei ir likdavo gyvi, dažniausiai būdavo nužudomi, o jų kūnai išskrodžiami. Kartą, vadovaujant Josefui, romų tautybės vaikai buvo susiūti, siekiant sukurti Siamo dvynius. Šalinant rankų venas vaikai buvo užkrėsti ir užkratas sukėlė gangreną. Mengele taip dažnai imdavo identiškų dvynių kraują tyrimams, kad kartais juos ir numarindavo. Apskritai, Josefas Mengele daug laiko praleido atlikdamas žiaurius veiksmus. Jis leisdavo chemikalus į vaikų akis, taip norėdamas pakeisti jų spalvą, skrosdavo gyvus kūdikius bei be anestezijos atlikinėdavo operacijas, šalindavo organus žmonėms bei kastruodavo vyrus bei berniukus. Taip pat jis dažnai krėsdavo moteris elektra teigdamas, kad toks bandymas nustato jų ištvermę. Žinomas atvejis, kai Josefas rentgeno spinduliais sterilizavo lenkų vienuolių (moterų) grupę, palikdamas baisius nudegimus.
