Pastebėjau tokį keistą paradoksą. Daugelis mūsų juokiamės iš visokių koučingo specialistų ir viso kito newage šakar makar, kurie iš esmės visi yra nutaikyti į vieną dalyką – priversti žmogų pasijusti geriau, pasijusti daug ką pasiekusiu, net jeigu jis nieko nepasiekė, susitaikyti su savo nesekmėm ir “pakeistus požiūrį” imti žiūrėti į jas teigiamai ir panašiai. Na tas kultinis “Problemos esmė yra ne problema, bet Tavo požiūris į problemą, o požiūrį gali pakeisti”
Politikoj iš tiesų egzistuoja tas pats dalykas. Jau labai seniai, turbūt nuo tada, kai politikai padidėjusį eksportą prilygino krizės pabaigai, ypač iš jaunų žmonių girdžiu kaip neįtikėtinai Lietuva juda į priekį. Bet tie patys sutinka, kad Kaunas jau baigia numirti, o Vilniaus skola tai mėgstamiausias ateinančių savivaldybių rinkimų raktažodis.
Keista vienok, ar ne? Valdančioji koalicija suformuota iš partijų, kurių visos žadėjo didinti minimalų atlyginimą. Ką tai sako apie situaciją Lietuvoje? Ok, pasakysit, kad žmonės kvaili, buki ir visokie kitokie. Tebūnie.
Bet tai kodėl tada tokių žmonių tiek daug? Įsijungi TV – matai kažkokią talentų laidą, o finale šalia gabių žmonių dar ir vyrukas iš vis neturintis balso, nes žavingas šiaip – močiutėm toks patinkantis. Ir dar pora vyrukų, kur visiški vestuviniai muzikantai. Bet ir vėl man atkirsit – TV žiūri tik idiotai. O dar ypač tokias laidas. Ir tebūnie.
Tada man sako, kad užsienyje (turtinguose vakaruose) gyvent jau taip pat kaip Lietuvoje. Ir vėlgi emigruoja daugiausiai idiotai (su išimtim studentų ir jaunimo, kurie tikrai grįš!). Aišku, dabar visur sunkiau nei prieš 7 metus, o į tas šalis bėga ne tik Lietuviai, bet ir visas pasaulis iš esmės. Bet kaip čia taip nutinka, kad iš pažįstamų subrendę žmonės su užaugusiais vaikais visi ten išvažiuoja, įsikuria ir net grįžt nelabai galvoja, o tie, kurie sugrįžta – tradiciškai po metų vėl važiuoja atgal, nes svetur užaugęs optimizmas išgaruoja. Bet sakysit, kad jų irgi mažuma, o dauguma – tai kaimiečiai ir idiotai. Na ir tebūnie.
Mūsų Prezidentė garsiai sako, kad didelių permainų iš šitos vyriausybės tikėtis gi negalėjom. Ir visi irgi choru pritaria. Bet nepaisant to, Lietuva visvien sparčiai juda į priekį! O jeigu bandai palygint, tai tik tada (ir tai tik pas tuos, kurie vedami nuoširdaus optimizmo, o ne visiškai praplautom smegenim) atsiranda tam tikri kontekstualūs niuansai kaip “tai mes dar jauni”, “tai čia sąlyginai gerai, kaip buvusios sovietų sąjungos bloko valstybės” ir panašiai.
Yra daug ir visokių idiotų. Ir netgi nevyniojant į vatą, galima gi pasižiūrėt į kokią Darbo Partija ir už juos balsavusių kiekį, ir pasakyt, kad kiekvienas iki paskutinio už ją balsavęs yra visiškas idiotas be jokių išimčių (nebent netyčia sumaišė – būna, pasitaiko, ypač senyvo amžiaus žmonėms). Ir nereikia to gėdytis.
Bet va tik klausimas, ar tikrai iš tokio spartaus judėjimo į priekį tiek idiotų? Ir dabar grįžtu į pradžią. Aš visada galvojau, kad tas žmonių nurašymas iš serijos “tai čia žinai, čia yra ta žmonių grupė X, Y arba Z” ir yra jaunatviškas maksimalizmas, tam tikras užsidegimas, tikėjimas, optimizmas.
Bet juk realiai tai… Čia yra tas pats koučingas. Tas pats pozityvus šakar makar. Tas pats mėginimas filtruoti realybę ir įteigti sau, kad čia viskas puiku, cherry pickinant smulkmenas, kurias siaurai interpretavus būtų galima pritempinėti (pvz koks nors politikas X pasakys, kad va kokiais 2012 atsidarė rekordinis įmonių kiekis – nutylės, kad Sodra pradėjo spausti žmones tas įmones atsidarinėdami siūlydama visokias nemokamas konsultacijas ir kitokį absoliučiai bevertį (bet kainuojantį) briedą (nes paprasčiausiai nėra darbo, o kažką daryt reikia) ir absoliuti dauguma tų įmonių turės 0 apyvartą (turi). Tai normalu. Taip yra ir kitose šalyse. Žmonės bando. Kai kurie pabando tik atsidaryt ir realiai net nieko nepadaro, bet į statistiką tai įeina.
Dar vienas pavyzdys – vėl koks nors politikas X pasakys, kad eksportas tendencingai auga, todėl ekonomika atsigauna. Vėlgi tai pavyzdys iš mūsų realybės. O ką tai pasako? Nelabai ką. Dar keisčiau tada atrodys, kai pridurs, kad dėl Rusijos embargų Lietuvai nieko nebus. Aišku, kad bus. Ir. Jau. Yra. Tiesiog tie nuostoliai turi ir milžinišką pridėtinę vertę – t.y. šlapiu skuduru trenkia žmonėm per veidą, pasiūlo atsipeikėt ir pergalvot savo prekybos kryptis. Bet pirma yra gerai, o antra – blogai. Pirma sako protingas jaunimas, o antrą – išsigandę idiotai (arba mintys kyla įvairios).
Čia aš nei bandau moralizuot, nei siūlau keistis, nei dar kažką. Tiesiog turbūt yra labai reta dešiniųjų tarpe (bent jau iš tų aktyvesnių ir ypač jaunimo) nesijuokiančių iš visokių koučingų ir panašaus briedo, bet turbūt dar rečiau yra nenaudojančių tų pačių primityvių saviapgaulės ir pigaus pozityvo tų pačių žmonių tarpe.
Tai mes, kolegos, reikia pripažinti, esam veidmainiai. Skirtumas tik toks, kad tas perdėtai saldžias kalbas (ypač apie Lietuvos ekonomiką) pateisinam įsitikinimu, jog pats tas tuščias kalbėjimas yra naudingas visuomenei ir jos moralei. Nors iš tikrųjų tai elementariai koučinam save.
Just saying. Donatas buvo mano mūza jau kelintą kartą matant, kaip jis visur ir visada mato, kaip Lietuvoje yra gerai. Ir tikriausiai visi šiti koučinantys veikėjai daro gerą darbą, nors taip gerai pagalvojus – tiek iš moralinės pusės, tiek šiaip sveiko proto, turbūt būtų nuosekliau kurti viešąjį naratyvą, kuris paaiškina, kodėl Lietuvoje per daug gerai nėra ir kodėl tikrai gerai dar ilgai būti negalės. Nes negalės. Tiesą pasakius, greičiausiai viskas bus kur kas blogiau. Ir nėra ko slėptis nuo problemų. Šitoj vietoj vos dviejų žodžių užtenka: SoDra, demografija.
O labai norint paieškoti pozityvo, tai galim save su Liberija palygint. Tokių žmonių irgi būna.
