Vasario 17-ąją Budapešte oficialiu, strateginiu vizitu lankysis V. Putinas. Vasario 13-ąją Maskvoje susitiko Graikijos ir Rusijos užsienio reikalų ministrai N. Kotzias ir S. Lavrovas. Maskvoje Rusijos finansinė pagalba Graikijai nebuvo aptarta, todėl tai – tik parodomoji pavojingo flirto, kuriam dar galima užkirsti kelią, pradžia; tuo tarpu Budapešte bus aukščiausiu lygmeniu įtvirtinta strateginė ir ekonominė partnerystė.
Ar Graikija – tikrai didžiausia problema?
Ryte sakoma: Graikija grįžta prie dykaduoniavimo, ir bet kokios nuolaidos jos neatsakingumui yra dar didesnis neatsakingumas. Dinkite iš ES, jei tik norite, tingūs išlaikytiniai – mes jūsų nepasiilgsime. Vakare sakoma: pažiūrėkit, graikai dar ir flirtuoja su Rusija.
Iš tiesų, naujoji Graikijos vyriausybė yra kritikuotina dėl daugelio dalykų – tačiau absoliučiame Graikijos demonizavime, dabar matomame Lietuvos viešojoje erdvėje, ir, beje, tokiu lygiu nepasireiškiančiame net Vokietijos žiniasklaidoje, galima rasti dvi silpnas vietas. Pirma: du įtakingiausi žmonės ES ir Eurozonoje – EK pirmininkas J. C. Junckeris ir ECB prezidentas Mario Draghi – savo veiksmais dabar de facto pripažįsta, kad vien taupymo naujam tvariam augimui Europoje sukurti neužtenka. Tą patvirtina ir JAV pavyzdys – priešingą Europai krizės įveikimo taktiką pasirinkusi didžiausia pasaulio ekonomika jau pilnai atsigavo ir savo augimu ženkliai pralenkė tą pačią Vokietiją.
Taigi, naujosios Graikijos vyriausybės politikos atveju galima kabinėtis prie formos ir turinio, bet ne pačio noro persiderėti paskolų gavimo sąlygas ir laisvinti diržus – jų suveržimas iki pamėlynavimo norimo rezultato neduoda jau penkis metus.
Antra: Graikija flirtuoja su Rusija, tačiau kol kas tai yra tik parodomasis, nors akiai ir labai bjaurus, žaidimas – naujoji Atėnų vyriausybė kol kas nežengia jokio žingsnio dėl paskolų ėmimo iš Maskvos. Nežengia, nes vis dar tikisi susiderėti su ES – jeigu ES politika šiuo atžvilgiu taptų lankstesne ir ji sutiktų su tokiomis ilguoju laikotarpiu galbūt ir sau pačiai naudingomis nuolaidomis kaip skolų grąžinimo surišimas su Graikijos BVP augimu, galima manyti, kad Rusijai būtų užkirstas kelias į savo pusę prisivilioti dar vieną potencialų partnerį ES.
Strateginį ir ekonominį partnerį, kokiu jau senokai yra Vengrija – tikrasis Rusijos trojos arklys pačioje Europos Sąjungos širdyje.
Galų gale, ne dėl turinio, o dėl nors ir menkiausio persiderėjimo idėjos Graikiją nuolat užsipuola tik Vokietijos finansų ministras W. Schäuble, kurio finansine prasme ultrakonservatyvi pozicija jau seniai kelia nuostabą: taip pat aršiai jis priešinosi ir ECB prezidento Mario Draghi planui supirkinėti eurozonos valstybių obligacijas, tokiu būdu stimuliuojant į defliaciją besiritančią valiutą. Trumpuoju laikotarpiu tai reiškia kainų mažėjimą Lietuvos „Maximose“, bet ilguoju – tik dusinančią virvę Europos ekonomikai ant kaklo, augančią realią valstybių skolų vertę ir galų gale mažėjantį vartojimą.
Kitaip sakant, kai W. Schäuble kaltina Graikiją neatsakingumu, jis neatsakingumu kaltina ir M. Draghi, nors griežtas ilgamečio Vokietijos finansų ministro „atsakingumo“ idėjos laikymasis privedė tik prie to, kad ES vis dar pilnai neišlipo iš krizės duobės, o šiuo atžvilgiu „neatsakinga“, priešingą kelią pasirinkusi JAV – tai jau padarė.
Taigi, tiesiog logiška manyti, kad atėjo laikas keisti taktiką ir Graikijos atžvilgiu – leisti atsilaisvinti diržus po penkių metų taupymo vis dar krauju kosėjančiai Graikijai, savo principingumą perkeliant į kitas sritis – verčiant Atėnus aršiau kovoti su korupcija ir didinti skaidrumą viešajame sektoriuje. Skolų išmokėjimo atidėjimas ir naujų paskolų suteikimo sąlygų koregavimas nepaveiks eurozonos nė iš tolo taip neigiamai, kaip ją paveiktų Graikijos išstojimas iš monetarinės sąjungos dėl religinio užsispyrimo. Nes jeigu kažkam atrodo, kad Graikijos kančios yra paprasčiausiai teisingos dėl jos vyriausybių klaidų ir korupcijos praeityje – tai būtent ir yra religinis užsispyrimas, su rytietiškais „karmos“ koncepcijos prieskoniais.
V. Orbano Vengrija – tikrasis trojos arklys ES
Kada Europos Sąjungos valstybės vyriausybė save šios sąjungos kontekste diskredituoja? Yra daug nuomonių, tačiau pritraukiant iki 2015-ųjų pasaulio realijų, galima išskirti du universalius kriterijus.
Pirma: Rusija per pastaruosius metus pilnai nukrypo prie tikro, ir tuo pačiu XXI-ajam amžiui savo geopolitinio svorio kategorijoje visiškai surrealaus, militarizmu ir agresyvia propaganda paremto kvazi-fašizmo. Rusija visomis prasmėmis – nuo savo atstovaujamų vertybių iki valdymo formos – dabar yra ES, ir Vakarų apskritai, antipodas. Todėl bet kuri ES valstybė, aukščiausiame lygmenyje aktyviai ir geranoriškai bendradarbiaudama su V. Putino Rusija, save diskredituoja.
Antra: dėl tolesnės Europos federalizacijos ir integracijos formos ir laipsnio galima diskutuoti, tačiau jei ES šalies vyriausybė teigia, kad jau dabartinės integracijos fundamentali problema yra demokratijos suponuojamos laisvės, tai tada galima diskutuoti, ką ta šalis apskritai veikia ES.
Abiem atvejais ta šalis yra Vengrija. Graikija pavojaus zonoje yra tik ties pirmuoju kriterijumi (kaip ir Slovakija su Čekija), tačiau ties antruoju jai klausimų nekyla, ir todėl tikras strateginis bendradarbiavimas su Rusija, peržengiantis parėkavimo dėl sankcijų ribas, šiuo metu neatrodo tikėtinas, nebent ten įvyks dideli sukrėtimai, tokie kaip šalies išstojimas iš euro zonos ar ES apskritai.
O kas liečia Vengriją, kaip jau minėta, rytoj Budapešte lankysis Viktoro Orbano idėjinis „neliberalios demokratijos“ bendražygis Vladimiras Putinas. Negana to, visai neseniai – gruodį – Vengrija pasirašė beveik 10 mlrd. eurų vertės susitarimą su Kremliaus valdoma kompanija „Rosatom“, kuri netoli Budapešto statys, o vėliau ir prižiūrės, du atominius reaktorius. Vyšnia ant torto: Maskva pasižadėjo finansuoti iki 80% projekto kaštų.
Kalbame apie tiesiogines, milijardus eurų siekiančias Maskvos investicijas į Vengriją, su daugybe neviešinamų sutarties punktų.
Be to, sutartis pasirašyta praėjus vos savaitei po to, kai Rusija paskelbė vienašališkai nutraukianti „South Stream“ dujotiekio statybas Juodosios jūros dugnu. Žodžiu, kai ES ir Rusija viena kitai užtrenkia vartus, Budapeštas draugiškai atidaro duris iš sodo pusės, ir įsitempia rublių prikimštą medinį arklį.
Būtent rublių, nes jei viduje būtų eurai, Orbaną remiantys vengrai sušuktų – žiūrėkite, trojos arklys!
Todėl ne nuolaidų prašymai iš Graikijos pusės ir jos keliami klausimai dėl iki šiol Atėnams taikytų reikalavimų efektyvumo, o V. Orbano veiksmai yra tai, kas šiuo metu ardo Europą iš vidaus. V. Putinas rytoj visam pasauliui demonstruos, kad jo tikri sąjungininkai yra ne vien Šiaurės Korėja su Baltarusija, bet ir visateisė ES narė. Kad su S. Lavrovu flirtuoja N. Kotzias, dar nėra V. Putino laimėjimas – su jo aplinkos žmonėmis krepšinį neseniai žaidė ir V. Ušackas. Tačiau V. Orbanas – tikra Rusijos pergalė, nes šiuo atveju bendradarbiavimas vyksta ne žodžiais, o darbais.
Visa laimė, kad V. Orbano vyriausybė iššaukia vis daugiau aktyvaus nepasitenkinimo, kaip rodo neseni protestai Budapešte, nukreipti prieš absurdiškus vyriausybės planus apmokestinti internetą. Vis dėlto, Vengrijos politika neiššaukia nė pusės tiek nepasitenkinimo Lietuvoje, kiek Graikija, ir būtent čia yra tikrasis bendrų Europos Sąjungos, kurios dalimi esame ir kuri mums dabar yra svarbesnė nei bet kada, interesų nematymas ir paradoksas.
