Atgal į ateitį. Spėjimai apie tai kas laukia tarpukario Lietuvos spaudoje

Nuo pat seniausių laikų žmogus domėjosi savo aplinka, o jo smalsumas vedė prie didžiųjų geografinių bei mokslinių atradimų. Tačiau domėtasi ne tik mokslu, technika ar tolimųjų kraštų gyventojais – nuolatos smalsumą kėlė ir ateitis. Apie ateitį spėta iš įvairių gamtos ženklų, žvaigždžių, sudarinėti horoskopai, pranašystes skelbė įvairiausio plauko ir išsilavinimo žyniai. Kažkada tikėta Rasputino pranašavimais, po to atėjo eilė aiškiaregei Vangai, tada prisimintos Nostradamo pranašystės, o dar vėliau – ir Majų kalendorius. Spėliojimai apie ateitį buvo populiarūs XX a. pirmosios pusės Lietuvos spaudoje – kam gi nebuvo įdomu ko laukti ir tikėtis ne tik artimiausiais metais, bet ir tolimesnėje ateityje, XXI-ame amžiuje? Žinoma, spėjimai apie ateitį sulaukė nemažai skaitytojų. Tačiau dar įdomiau XX a. ketvirto dešimtmečio pranašystes skaityti po aštuoniasdešimt metų. Kurios iš jų išsipildė? O kurios teliko tik svajonėmis apie ateitį?..

1930-ieisiems laikraštis „Diena“ pranašavo ekonomikos sulėtėjimą, taip pat žadėjo balsavimo teises prancūzėms, suirutes Europoje ir Azijoje, karą tolimuosiuose rytuose ir naują gripo epidemiją.[1] Ispaniško gripo baisumai, laimei, nepasikartojo. Tačiau neišsipildė ir džiugesnė pranašystė apie balso teisės suteikimą Prancūzijos moterims – tas nutiko tik po II pasaulinio karo. Europoje didesnių suiručių neįvyko, tačiau Azijoje jų būta į valias: Indijos nepriklausomybės idėją savo pilietinio nepaklusnumo aktais skleidė Gandis. 1930-aisiais tolimuose rytuose karas neprasidėjo, tačiau „pranašai“ apsiriko tik vieneriais metais – 1931-aisiais prasidėję kariniai incidentai tarp Kinijos ir Japonijos atvedė į daugiau nei 8 metus trukusį karą.

1932-iesiems vėl žadėtas ekonomikos smukimas, taip pat revoliucija Amerikoje, karo tarp Kinijos ir Japonijos pabaiga – šis karas turėjo būti paskutiniu kariniu konfliktu pasaulio istorijoje.[2] Amerika revoliucijos nesulaukė, karas tolimuosiuose rytuose nesibaigė ir toli gražu nebuvo paskutiniu žinomu karu.

1935-aisiais turėjo baigtis ekonominė krizė, įvykti perversmas Prancūzijoje, mirti vienas Europos politinis veikėjas, o medicina turėjo smarkiai pažengti priekin ir imti gydytos tokios ligos kaip vėžys. Artimiausias karas prognozuotas tik po 60-ies metų.[3] Pasaulis nei krizės galo, nei perversmo Prancūzijoje nesulaukė (na, nebent žiūrėti į 1936-uosius, kuomet kairiąsias politines jėgas suvienijęs socialistas Leonas Blumas tapo Prancūzijos Premjeru bei pirmuoju žydu, valdžiusiu šią šalį). Medicinos istorijoje išties įvyko šuolis – atrastas efektyvus antibiotikas Prontozilis, tačiau juo ar kuo kitu vėžys stebuklingai nebuvo pradėtas gydyti. 1935-ieji atnešė ir žadėtą žymaus politinio veikėjo mirtį – gegužės 12 d. mirė pačius blogiausius jausmus dėl Vilniaus krašto okupacijos lietuviams kėlęs Juzefas Pilsudskis.

Pranašystės 1936-iesiems skelbė Italijos-Abisinijos karo pabaigą ir naujos nervų ligos atsiradimą, kurios pagrindiniai simptomai – prislėgtumas ir bejėgiškumo pojūtis.[4] Kaip ir buvo pranašauta, gegužę minėtas karas baigėsi Italijos pergale. O įvardintais simptomais pasižyminti liga buvo jau kurį laiką žinoma depresijos pavadinimu.

1937 m. žadėta daug svarbių mokslinių atradimų: plaukiančiais tankais turėjo būti ištyrinėta Amazonė, taip pat atrastos naujos gyvūnų rūšys: Indijos liūtai, balti orangutangai, baltos gorilos, gyvūnas, panašus į šikšnosparnį ir beždžionę, taip pat paslaptingas juoda nugara ir baltu pilvu gyvulys, spinduliuojantis karštus spindulius – viskas, prie ko jis prisiartina, sudega.[5] Deja, iki pat šių dienų dar yra neištyrinėtų Amazonės džiunglių plotų. Balti orangutangai ir baltos gorilos egzistavo visais laikais – tiesiog jos pasižymėjo albinizmu. Gyvūnas, panašus į šikšnosparnį ir beždžionę – voverė skrajūnė – buvo žinoma gerokai anksčiau. Tačiau iki šiol dar niekam nepavyko rasti to paslaptingojo spindulius skleidžiančio ir visa deginančio gyvio.

1938-iesiems prognozuota keliolika laivininkystės katastrofų, Britanijos ir Vokietijos suartėjimas ir ministrų kabinetų atsistatydinimas, problemos Anglijos kolonijose. Sunkumai Belgijos vidaus politikoje, popiežiaus mirtis, JAV ir Prancūzija suartės ir bus vaistas nuo galimo karo.[6] O anot vienos knygos, 1938-07-09 karo metu turėjo būti sugriautas Paryžius.[7] Laimei, šie metai nepasižymėjo didelėmis laivų katastrofomis. Popiežius Pijus XI išgyveno visais metais ilgiau ilgiau ir mirė 1939-aisiais. JAV ir Prancūzija nesuartėjo taip, kad karo būtų išvengta. Tačiau vaistu nuo karo šios valstybės tapo 1944-aisiais, kai sąjungininkų pajėgos išsilaipino Prancūzijoje ir atidarė antrąjį frontą. Paryžius nebuvo sugriautas nei 1938-aisiais, nei vėliau.

Paskutiniai ketvirtojo dešimtmečio metai buvo gana įtempti, todėl ir pranašystės 1939-iesiems buvo susiję su tarptautiniais santykiais ir karais. „Diena“ išspausdino visą rinkinį skirtingų pranašų teiginių apie ateitį. Indų žynė tikino, jog karo nebus ir laimės taika, tačiau liepa ir rugpjūtis bus pilni baimės. Taip pat turėjo baigtis karas Ispanijoje. Prancūzų astrologė žvaigždėse įskaitė būsimus Prancūzijos finansinius sunkumus, tačiau karo nenumatė. „Juodasis magas“ spėjo, jog karas Ispanijoje baigsis generolo Franko ir sukilėlių pergale, o Grenoblį spalį sudrebins galingas žemės drebėjimas. Kitas prancūzų astrologas skelbė apie būsimą karaliaus Jurgio VI ligą, atrastus vaistus nuo vėžio. Taip pat tikino, jog pasaulinio karo dar nebus, tačiau ateityje vis tiek teks jo sulaukti. Jo kolega Lasson’as prisidėjo prie kompanijos pranašaudamas, jog karo bus išvengta.[8] Pranašavusieji apie Ispanijos pilietinio karo pabaigą neklydo – iš tiesų konfliktas baigėsi Franko pergale. Žemės drebėjimo Grenoblis nesulaukė, tačiau kiek vėliau – gruodį – žemė drebėjo Turkijoje ir pareikalavo net ~30 000 aukų. Likusios pranašystės taip pat neišsipildė: vaistai nuo vėžio atrasti nebuvo, karalius nesusirgo, o svarbiausia, nors visi pranašai tikino, jog karas nekils, 1939-ieji atnešė didžiausią karinį konfliktą – II-ąjį pasaulinį karą.

Pranašystės tarpukario Lietuvos spaudoje neapsiribojo tik spėjimais apie artimiausius metus. Kai kurie „pranašautojai“ spėjo apie daug tolimesnę ateitį. Štai „Dienos naujienos“ žadėjo, jog kariniai konfliktai ir revoliucijos vyks tik iki 1940-ųjų, po to pasaulyje įsigalės gerovės ir taikos metai. Žadėta, jog Rusija atsisakys bolševizmo pamačiusi, jog tai neįgyvendinama utopija. Taip pat prognozuota, jog susikurs nauja organizacija, panaši į Tautų Sąjungą. 1987-aisiais sudaryta visos Europos valstybių sąjunga „taip sujungsianti valstybes, kad sugyvenimas valdžių ir piliečių būsiąs panašus kaip kad visoj Europoj būtų viena valstybė.“ JAV turėjo išaugti į gigantišką ir galingiausią pasaulio valstybę, kai prie jos prisijungs Kanada, Meksika, Centrinė Amerika, Australija. Prognozuota, kad Afrika ir Indija išsivaduos iš svetimų jungo ir bus nepriklausomos. Skelbta, jog 2000 metais bus išrastos mašinos su keturiais milijardais arklio jėgų, o 2200 metais susisiekimas bus toks greitas, kad aplink pasaulį bus galima per parą apvažiuoti. 1950 m. raketomis bus pasiektos planetos, 1960 m. lėktuvai galės pakilti nuo žemės į 20 km aukštį, o 2700 metais bus susisiekiama su mėnuliu.[9]

Deja, kariniai konfliktai 1940-aisiais nesibaigė, ir iki šių dienų pasaulyje nevyrauja taika, ir Sovietų Sąjunga taip lengvai savo idėjų neišsižadėjo. Tačiau vizijos apie naują valstybių sąjungą buvo labai arti tiesos – šeštame dešimtmetyje ėmė kurtis Europos Sąjunga, suartinusi visas valstybes nares. Visai netoli žadėtų 1987-ųjų – pora metų anksčiau – 1985-aisiais pasirašytas Šengeno susitarimas, palengvinęs judėjimą tarp Europos valstybių (Šengeno zonos narių). Po II pasaulinio karo iš tiesų prasidėjo dekolonizacija, Indija nepriklausomybę paskelbė 1947-aisiais, ilgainiui nepriklausomomis tapo ir Afrikos valstybės. Spėjimai apie technikos ir mokslo pažangą išsipildė dalinai: galingiausios šių dienų mašinos nesiekia 1500 BHP, bet lėktuvas pirmą kartą aukščiau nei 20 km pakilo dar 1951-aisiais (šiandieniniai raketiniai lėktuvai gali pakilti į daugiau nei 100 km aukštį). Pirmieji zondai į planetas paleisti dešimtmečiu vėliau, tačiau Mėnulis tapo žmonėms pasiekiamu anksčiau visu tūkstančiu metų – pirmieji žmonės Mėnulyje išsilaipino 1969-aisiais. Ar per pasaulį bus galima apvažiuoti per parą – dar neaišku – matyt, teks sulaukti žadėtųjų 2200-ųjų.

Futuristiniame 1933-iųjų metų apsakyme apie pasaulį 2033-aisiais svajota, jog 2012-aisias bus pakeistas kalendorius ir mėnesiai bus pervadinti pagal mokslininkus – Edisonu, Enšteinu, Marconi, Piccardu ir t.t. Namai bus statomi iš betono ir stiklo, žmonės galės grožėtis saulėlydžiu sėdėdami mechaniniuose metalo krėsluose, kurie besisukiodami seks saule. Giminaičiai galės plepėtis tolimais atstumais per video telefonus, o ir aplankyti vieni kitus nebus taip sunku – raketa iš Niujorko į Euraziją keleivius nugabens per kiek daugiau nei 3 valandas. Taip pat bus atidarytas tunelis po La Manšu, palengvinsiąs susisiekimą Europoje.[10] Daugelis šių literatūrinių pranašysčių išsipildė – „Skype“ video pokalbiai tapo mūsų įprasta kasdienybe, tunelis tarp Anglijos ir Prancūzijos buvo atidarytas 1994 m. Na, tik kelionė iš Amerikos į Europą vis dar trunka trigubai ilgiau. Mėnesiai pervadinti nebuvo (nors tokia idėja – tikrai smagi!).

Paštininkai taip pat buvo išradingi savo spėjimuose apie ateitį: „Pašto pasaulio“ pranašystės buvo skirtos mokslui. Viena jų priminė sceną iš S. Kubrick’o filmo „Dr. Strangelove“: „Žmogus nuo kariško laivo kapitono tiltelio, valdo jėgą, lygią šimtų tūkstančių žmonių jėgai. Vienu piršto paspaudimu jis gali pasiųsti miną, galinčią sunaikinti tūkstančio žmonių kelių metų darbą.“  Prognozuota ir apie naujus metodus žemės turtams išgauti, geriau išnaudojamą molekulių energija. Per penkiasdešimt metų turėjo būti imta naudoti vandenilio atomų sujungimo energija, temperatūros ir spaudimo pagalba kuriami mineralai, dėl ko teks perkainuoti brangakmenius. Taip pat bus galima kiekvienu momentu „susijungti su vienodai suderintais imtuvais tolimiausiose vietose ir klausytis kalbų bei kalbėtis su kitais, lyg jie būtų čia pat mūsų kambary.“ Naujovių žadėta ir ūkyje: „žemdirbystėje saulės energiją pakeis dirbtiniai spinduliai ir javų laukams ir daržams užleis vietą didžiuliai požemiai, kur dirbtiniu būdu bus auginami javai ir daržovės“. Atradimų turėjo būti ir biologijoje – sukurta dirbtinė gyvybė.[11]

Vizija apie vieną mygtuką ir miną išsipildė dar 1939-aisiais, kuomet įvyko proveržis branduolinių ginklų kūrime. Ne visai molekulių, bet atomų energija sėkmingai naudojama elektros jėgainėse – pirmą kartą elektra branduoliniame reaktoriuje išgauta dar 1951 m. Nors vandenilio izotopų jungimosi energiją iš tiesų išmokta panaudoti (vandenilinės bombos), tačiau jos pažaboti ir kiek rimčiau panaudoti nedestrukciniams tikslams iki šiol nepavyko niekam; pirmoji energija iš reakcijos išgauta 1991 m., o pirmieji eksperimentiniai reaktoriai turėtų pradėti veikti 2017-2020 m. Dirbtiniai deimantai atsirado šeštajame dešimtmetyje, tačiau natūralūs brangakmeniai vis tiek savo verte lenkia dirbtinius iki šių dienų. Konferenciniai pokalbiai, kurie prieš aštuonias dešimtis metų atrodė tarsi stebuklas, dabar yra tiek įprasti, jog net nesusimąstome, kad kadaise tokios galimybės tebuvo tik svajonėmis apie ateitį… Pasitvirtino ir spėjimas apie naują būdą naudingosioms iškasenoms išgauti: 1947 m. sukurta hidraulinio ardymo technologija, lietuviams geriau pažįstama skalūnų vardu. 1937 metais sukurtas terminas „hidroponika“ – augalų auginimas be dirvožemio. Įvairios hidroponikos technologijos vystomos iki šiol, tačiau jau keliasdešimt metų įmanoma užsiauginti augalų po žeme, su dirbtine šviesa (tą ypač gerai išmano marihuanos augintojai:) – daržovių galima užsiauginti kosmose, planuojama, jog panašūs ūkiai galės veikti būsimose Marso kolonijose. Vos po metų nuo „Pašto pasaulio“ pranašysčių – 1935-aisiais – Hansas Spemannas gavo Nobelio premiją už savo tyrimus medicinoje – mėginimus iš ląstelių užauginti audinius ar organus. Arčiausiai dirbtinės gyvybės sukūrimo šiuo metu yra 1996 m. klonuotas pirmasis žinduolis – avis Dolly. Tačiau ar bus sukuriama ir užauginama gyvybė nuo-iki – visai kaip „Matricoje“ ar kituose distopiniuose filmuose – nežinia. Tam, kad sužinotumėme, teks palaukti ateities (o gal geriau, jei ji bus tokia, ir nesulaukti…).