Andrius Mamontovas po 22-jų metų pertraukos vėl išleidžia vinilo plokštelę. Tiražas nedidelis, skirtas tik didžiausiems plokštelių entuziastams ir kolekcionieriams – 250 vienetų. Plokštelė spausta Prancūzijoje, o jos vokas – Taivanyje. Nuoroda į vinilo plokštelės video yra čia.
Paskutinis atlikėjo vinilas – grupės Fojė “Aš Čia Esu (Pica)” buvo pristatytas 1994-ais metais ir šiuo metu yra vienas labiausiai kolekcionierių “medžiojamų” lietuviškų albumų.
Jau šios savaitės antroje pusėje, plokštelę galės įsigyti apsilankiusieji Vilniaus Knygų Mugėje. Joje, kaip ir pernai, veiks Muzikos Salė, kurioje rasite Andriaus Mamontovo stendą.
Jau auksiniu tiražu parduotas albumas “Degančios Akys” susilaukė didelio gerbėjų susidomėjimo ir pritarimo, todėl dalinamės keliais klausytojų atsiliepimais apie albumą ir jo dainas:
“Pats stipriausias albumas po albumo “Pabėgimas”. Toks šiltas, jaukus ir užlieja geromis emocijomis. Jei po sunkios dienos noriu nusiimti stresą ir nukelti mintis kažkur toli, visada klausau kažkurio iš šių dviejų albumų. Ačiū už nuostabią muziką ir tekstus. Muzika gydo.”
Remigijus.
“Pirmą kartą klausau. Paprastai, man reikia prispratint prie naujų dainų. Todėl galiu parašyt tik emociją, kuri apėmė klausantis šią saulėtą rudens dieną – kažkas labai pažįstamo iš tų senų 1990-ųjų, kai per stojamuosius egzaminus Vilniuje klausydavom FOJE…”
Kristina.
“Ryte įsikėliau dainas į USB, kad galėčiau klausytis traktoriuje, nes šiandien ariau lauką. Iš tikrųjų buvau jau iš ankščiau girdėjęs “Degančios akys” ir “Šypsena”, tad jas ir norėjau pasiklausyti, bet kai paleidau visą albumą ir pirmiausia pradėjo groti “Raudonas ruduo”, užkabino iš pirmo karto, bet taip smagiai užkabino. Pakėlė nuotaiką iš karto. Kadangi esu sąlyginai jaunas (25), todėl visada labai liūdėjau, kad geriausios Foje dainos mane pasiekė jau po Foje šlovės metų ir didžiojo piko. Visada vyresnėliams broliams pavydėjau galimybės gyventi tuo metu, kai į koncertus ateidavo neįsivaizduojami žmonių kiekiai. Kartais kai žiūriu senus Foje koncertus, labiausiai to ir pasigendu šiandien. Žmonių nuoširdžiai įsimylėjusių dainas ir dainininkus. Tuose įrašuose žmonės atrodo paprastesni, atviresni ir visi mylintys vieną ir tą patį – Andriaus dainas. To labiausiai pasigendu, nes nėra tokios grupės ar atlikėjo apie kurio koncertą sužinojęs galėčiau pulti skambinti draugams ir sakyti “Eik tu sau ta grupė atvaro į mūsų miestą perkam bilietus greičiau!”. Tiesiog visų skoniai gan skirtingi ir tiesą sakant, nebėra tokių ir atlikėjų, kurie savo muzika sugebėtų suformuoti dešimtmečio atmosferą, ką padarė Andrius 1985-2000 metais. Tad iš tikro pajutau, kad ši daina galbūt yra tokia pati gera kaip senosios Foje dainos. Lygiai gera kaip “Paskutinis traukinys” ar “Geltoni krantai”. Ir ji tokia teigiama ir priverčia į rudenį žiūrėti pozityviai pamatyti tą raudonumą rudens ir jo grožį. Ir net nežinau galbūt šią dainą aš prisiminsiu po 15 metų kaip tą dalyką, kuris man primena 2015 metus? Tikrai to norėčiau. Be to, ši diena buvo kaip reta graži ir net savotiškai raudona. Buvo gera dirbti klausant šią dainą. Ačiū, Andriau už ją.”
Gintaras.
“Puikus albumas. To skambesio neįmanoma supainioti su niekuo kitu. Ypač tiems, kurie augo su Foje, o vėliau ir su soline kūryba. Nežinau, ar tai kuriamos muzikos tikslas, ar šalutinis poveikis, bet pasiklausiusi AM dainų aš užsimanau būti geresnis žmogus.”
Vilija.
“Kuo daugiau klausau, tuo labiau patinka, kuo garsiau – tuo kokybiškiau. Kažkoks šiltas ir šviesus, teigiamas ir pozityvus albumas gavosi. Ir daug naujų negirdėtų spalvų pas Andrių atsirado. Labai sveikinu, jėga!”
Audrius.
“Buvo labai ankstus rytas, kai pirmą kartą perklausiau šį albumą. Kelionė autobusu Raseiniai-Vilnius ir žinojimas, jog vėl keliauju ir grįžtu į abejonių kupiną atmosferą.
Ir tada išgirdau albumą. Ir tada išgirdau dainą “Mėnulis danguje”. Po pirmų garsų aš net sutrikau – “Tikrai?? Nejaugi?”, o po to klausiau išplėstomis akimis. Tada į kūną sugrįžo meilė muzikai, tartum vienas koncentruotas smūgis, pilnas laisvės ir meilės. Ši daina skamba naujausiai iš viso albumo, tartum duotumėt mums visiškai naujo skonio, tartum tokį tektų ragauti pirmą kartą, tačiau apie jį siela labai svajojo. O tokios muzikos norisi dar.”
Donatas.
“Klausydamas prisiminiau mergaitę iš vaikystės dienų, kurią mylėjau tyliai, be atsako. Vasaros naktis, kada žvaigždėtame danguje matydavau Ją. Paskutini mūsų atsisveikinimą… Ir daugiau jos nebemačiau. Kur ji dabar? Ar prisimena mane?”
Brolis.
“Kartais atrodo, kad dainos, kurios sukrutina mintis, pakeičia jausmų temperatūrą, dažniausiai lieka kažkur praeityje. Todėl, kai išgirstu kažką naujo, jaučiuosi tarsi gavusi dovaną. Dėkoju.”
Sigita.
“Kaip dabar madinga sakyti – “tobula”! Aš Jūsų fanė daugiau nei 20 metų, buvusi daugybėje koncertų. Nors ir “Laužo šviesa” legendinė daina, bet šitas albumas kol kas Nr.1”
Agnė.
“Bloškia 25-erius metus atgal, ten kur liko idealios svajonės ir išgrynintos spalvos, be jokių atspalvių. Ir norisi mylėt visą gražų pasaulį.”
Kristina.
“Bet vistiek aš myliu gyvenimą..” Labai tikra, išjausta. Negaliu nustoti klausyti.”
Gintarė.
“Neina išskirti nei vienos dainos. Nuostabus albumas, giliai paliečiantis. Super.”
Raimonda.
“Labai nuoširdus, brandus albumas. Labai artimas širdžiai. Ačiū Andriau.”
Rasa.
“Fantastiškas albumas! Pataikė tiesiai ten, kur skauda ir gera.”
Laura.
“Primena vaikystės gimtadienius ir vyšnių kompotą…:)”
Vilma.
Taip pat skaitykite: Premjera: Andriaus Mamontovo ir Vilijos Vitkutės „Tolimų žvaigždžių šviesa“ [VIDEO]
