Šiemet be jau įprastų Scanoramos programų – Pagrindinio konkurso, Trumpametražių filmų konkurso, Naujienų iš Šiaurės, Kertant Europą ir Naktinių būtybių – žiūrovai turės galimybės plačiau susipažinti su seniai klasike tapusios italų kino režisierės Lilianos Cavani (jai sausio dvyliktąją sukako 92 metai) aštuonių filmų retrospektyva.
Šioje Scanoramos dešimties filmų apžvalgoje norėjome aprėpti skirtingas programas, parankiodami iš jų tikrai išskirtinius kūrinius. Pasnašu, kad pavyko 😊
10. „KĄ PALIEKA MEILĖ“ (Ástin sem eftir er / The Love That Remains, 2025)
Šių metų „Scanoramos“ atidarymo filmu parinktas naujausias, jau ketvirtas islandų režisierius Hlynuro Pálmasono filmas „Ką palieka meilė?“.
Matėme visus ankstesnius jo darbus: du pirmuosius filmus – „Žiemos brolius“ (Vinterbrødre, 2017) ir „Baltą baltą dieną“ (Hvítur, Hvítur Dagur, 2019) – parodė „Kino pavasaris“, trečią – „Prakeikta žemė“ (2022, Vanskabte land / Godland) ir naujausią – Scanorama.
Beveik visi šio jauno menininko darbai startavo Kanų kino festivaliuose. Ne išimtis ir „Ką palieka meilė“ – švelnus ir siurrealus vienos yrančios šeimos portretas, kuriame rudens spalvos ir laiko tėkmė liudija amžiną tiesą – didžiausia išliekanti gyvenimo vertybė yra meilė…
Magnusas gyvena atskirai nuo Anos, bet vis dar lankosi jų bendruose namuose, kur liko trys poros vaikai. Kartu jie žaidžia krepšinį, eina į žygius, renka uogas, grybauja. Laiko tėkmę liudija tik rūdžių žymės, įsispaudusios Anos drobėse ir besikeičiantys metų laikai Islandijos kraštovaizdyje. Ar visa tai realybė, o gal tik vienišo, meilės pasiilgusio vyro sapnas?
Trijuose pilnametražiuose filmuose, kurių veiksmas vyksta jo gimtojoje Islandijoje, Hlynuras Pálmasonas suformavo savitą peizažų ir išryškino stichinių jėgų galios žmonių santykiams pojūtį. Toks intymus jausmas kaip izoliacija gali įgauti epinius matmenis scenaristo ir režisieriaus žvilgsnyje, ypač jo 2022 m. įspūdingame filme „Prakeikta žemė“ – griežtai gražioje žmogaus ir gamtos studijoje, kurios dvasingumą persmelkia gudraus humoro ir rūsčios gamtos pagimdytų psichologinių deformacijų derinys.
Panašios savybės pastebimos ir filme „Ką palieka meilė“, nors čia nėra „Prakeiktai žemei“ būdingo pesimizmo ir finalinės išvados, kad, anot „7 meno dienų“, „susidūręs su žiauria gamtos galia ir istorijos prievarta, žmogaus gyvenimas nieko nevertas“.
Filmų apie byrančias santuokas pasauliniame kine apstu – nuo penkiais Oskarais apdovanotos dramos „Kramer prieš Kramerį“ (1979, rež. Robertas Bentonas) iki iraniečio režisieriaus Asgharo Farhadi filmo „Išsiskyrimas“ (2011) ar dar naujesnių pavyzdžių.
Anot „The Hollywood reporter“ apžvalgininko, mačiusio filmą „Ką palieka meilė“ Kanų kino festivalyje, „Pálmasono, įprastai filmuojančio 35 mm kino juostos formatu, platus kompozicijos pojūtis išlieka ryškus šioje iširusios santuokos dramoje, kuri visada žavi net ir labiausiai frustruojančiomis aplinkybėmis. Jo laisva vaizduotė sukuria vaizdus, kurie gali funkcionuoti kaip vizualinės metaforos arba abstrakčios mįslės. Tačiau filmui virstant vis labiau fragmentišku sugretintų siurrealistinių ir kasdienių vinječių koliažu, bet koks emocinis ryšys su veikėjais pradeda blėsti“.
P.S. Scanorama programoje „Naujienos iš šiaurės“ parodys dar vieną šiemet sukurtą Pálmasono filmą „Žaną d‘Ark“ (Jóhanna af örk), pratęsiančią viena centrinių filmo „Ką palieka meilė“ scenų. Filme vaidina režisieriaus vaikai – du broliai ir jų sesuo, kurie stato ir griauna iš senovinių šarvų pasigamintą karžygį, šaudydami į jį iš lanko. Keičiantis metų laikams, greta šio neįprasto strėlių taikinio teka ir vaikų gyvenimai, o tarytum gyvas, bet sužeistas karžygys suteikia Islandijos kraštovaizdžiui melancholijos…
Tradicijos ir laiko ryšys nenutrūksta!
9. „DRAKULA“ (Dracula, 2025)
Vargu ar airių rašytojas bei žurnalistas Bramas Stokeris (tikr. Abraham Stoker, 1847–1912) galėjo tikėtis, kad jo 1897-aisiais metais parašytas romanas „Drakulą“ taps toks populiarus ir tam tikra prasme nemirtingas, kaip knygoje pavaizduotas Tamsos kunigaikštis, kurio prototipas yra žiaurusis Transilvanijos valdovas Vladas Cepešas.
Šis gotikinis siaubo romanas apie grafą – vampyrą ir kine atgijo begalėje pavidalų. Pirmasis šią knygą Vengrijoje ekranizavo rež. Károly Lajthay (Drakulos mirtis, 1921).
1922-aisiais negavęs iš rašytojo našlės sutikimo savaip knygą interpretavo vokietis F.W. Murnau: jo „Nosferatu. Siaubo simfonija“ šiemet per „Kino pavasario“ atidarymą buvo parodytas Vilniaus Akademiniame Operos ir baleto teatre su gyvai atliekama muzika.
1931 m. pagr. vaidmenį f. Drakula (rež. Todas Browningas) suvaidino vengrų akt. Bela Lugosi, romantizavęs šį personažą ir vėliau dar daug kartų jį vaidinęs.
Didingiausią romano ekranizaciją 1992-aisiais sukūrė rež. F. F. Coppola. O šiemet didžiuosiuose ekranuose pamatėme dar vieną, pačią naujausią „Nosferatu“ versiją (rež. Robertas Eggersas) – holivudiškąi didingą, bet jau ir gerokai monotonišką siaubo trilerį.
Atrodytų, ką dar nežinomo ir naujo galima būtų išspausti iš šio siužeto, regis nublizginto taip, kaip kartais grobuonys nupoliruoja savo aukos kaulą?
Populiarus ir pasaulio kino festivaliuose vis dar madingas rumunų kino režisierius Radu Jude visai nepretenduoja stoti į ilgą B. Stokerio romano ekranizuotojų eilę. Jis Lokarno kino festivalyje pristatytame filme „Drakula“ pasiūlo savo interpretaciją apie žiūrovams iki skausmo pažįstamą personažą.
Kaip rašoma „Scanoramos“ kataloge, „režisierius kanda pačiam Drakulos mitui, į keistą popuri jungdamas nebyliojo kino, tiktoko, pornografijos estetikas. „Drakuloje“ vampyriškumas tyrinėjamas nuo sociopolitinio iki erotinio lygmens, o žiaurusis Vladas Drakula, įkvėpęs garsaus romano herojų, filme pasirodo esantis ne mažesnis kraujasiurbys nei šių dienų vampyras dirbtinis intelektas.
Ar Drakula, gyvas tik kitų energija, pats nėra tapęs išnaudojimo auka, klausia kino pankas Radu Jude?“
Iš tokio sinopsio jau darosi aišku, kas tai nebus dar viena romano siužetui artima interpretacija, o tik originalaus kino meistro darbas, išnaudojantis tik kai kuriuos knygos motyvus.
Jei reikėtų trumpai reziumuoti, ką žiūrovai pamatys šio „Drakulos“ seanso metu, tai geriausiai tiktų toks vieno pastovaus kino festivalių piligrimo apibudinimas: „tai nepaprastai pašėlęs ir chuliganiškas reginys. Jis tiesiog prifarširuotas įvairiausių vizualinių šiukšlių – nuo rumuniškų dešrelių reklamos ir įvairių privatizavimo schemų iki tiktoko vaizdelių ir pornografinių tinklapių spamų. Eklektiškoje didesnių ir mažesnių siužetų maišalynėje kiek išsiskiria pasaka apie įsimylėjusią merginą, kuri iššoko iš važiuojančio automobilio ir buvo persmeigta geležiniu strypu. Taip pat groteskiškas epizodas, kuriame kukurūzų lauke vietoj burbuolių išauga vyriški lytiniai organai, turintys didelę paklausą tarp vietinių gyventojų, įskaitant ir popą. Derama vieta čia atsiranda ir Drakulos mitologijai, pavaizduotai pabrėžtinai groteskiškomis ir kičinėmis priemonėmis“.
Režisieriaus Radu Jude‘s gerbėjus visa tai neturėtų šokiruoti. Ypač po to, kai jie matė ankstesnį šio kūrėjo darbą, kuris vadinosi „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“, ir kuriame išties netrūko „X“ kategorijos vaizdų, nufilmuotų mėgėjiška kamera. O štai kai kuriuos „Drakulos“ epizodus akivaizdžiai sugeneravo dirbtinis intelektas. Akivaizdžiai matosi, kad nemažai šio nedidelio biudžeto, bet ilgo (2 val. 50 min.) filmo scenų čia nufilmuota išmaniuoju telefonu.
Filmo sumanymą režisierius per premjerą paaiškino taip. Neva jis ieškojo rimtų investuotojų dideliam projektui, o kai derybos atsidūrė aklavietėje, pasakė: „Jūs, tikriausiai iš manęs laukiate filmo apie Drakulą, juk aš esu iš Transilvanijos?“ Anot režisieriaus, investuotojai iš karto pareiškė susidomėjimą, taigi teko šią idėją realizuoti. Ir tai nulėmė filmo estetiką…
8. „NAUJOJI BANGA“ (Nouvelle Vague, 2025)
Prancūzų kino režisierius Jeanas-Lucas Godard‘as ir Naujosios bangos klasikas pats ne pirmą kartą tampa filmo personažu.
Prieš keletą metų žiūrėjome biografinį filmą „Manasis Godard‘as“ (Le Redoutable, 2017), kurį režisavo mums gerai žinomas režisierius Michelis Hazanavicius, o pagrindinį vaidmenį suvaidino į jauną Godard‘ą tikrai panašus Louis Garrelis.
„Manasis Godard‘as“ pasakojo apie tą režisieriaus gyvenimo ir kūrybos laikotarpį, kai septintojo dešimtmečio antroje pusėje pasinėrė į politinio gyvenimo sūkurius.
Filmo siužetas užsimezga 1967-ųjų Paryžiuje, kuriame jaunojo kino lyderis Godard‘as filmuoja savo garsiąją „Kinė“, persmelktą revoliucinių nuotaikų ir anuomet jaunimo protus užvaldžiusią maoizmo ideologiją. Louis Garrelis suvaidino nuo šlovės pavargusį egoistą bei didybės manijos apsėstą kino genijų.
Kitokį Godard‘ą filme „Naujoji banga“ dabar pasiryžo pavaizduoti amerikietis režisierius Richardas Linklateris. Jo optikos centre gerokai ankstesni įvykai, kai Godard‘as suko savo pirmąjį pilnametražį filmą „Iki paskutinio atodūsio“ (À bout de souffle), po kurio premjeros Berlyno kino festivalyje (kur filmas buvo apdovanotas Sidabro lokiu už geriausią režisūrą) pats filmas buvo pavadintas Naujosios bangos manifestu, o pagrindinio vaidmens atlikėjas Jeanas-Paulis Belmondo tapo radikalių kino permainų simboliu.
Istorija apie egzistencialistinio nerimo į susinaikinimą genamą vaikiną Mišelį Puakarą ir dabar imponuoja nesumeluota gyvenimo tiesa ir giliais (bet ne tiesmukiškais) apibendrinimais.
Per keturias savaites Paryžiuje ir Marselyje nufilmuota istorija buvo tokia emocinga ir kupina hiperrealistinio dramatizmo, kad Henri Langlois pareiškė, jog „nuo šiol visą kino istoriją teks skirstyti į du periodus – iki Godard‘o ir po jo“.
Amerikietis režisierius Richardas Linklateris šiemet Kanuose pristatytame filme „Naujoji banga“ (beje, jis sukurtas Prancūzijoje prancūzų kalba ir dalyvaujant prancūzų prodiuseriams) prisipažino, kad būtent pažiūrėjęs „Iki paskutinio atodūsio“ nusprendė palikti jau sėkmingai prasidėjusią literato karjerą ir tapti kino režisieriumi.
Trumpiausias filmo „Naujoji banga“ sinopsis telpa lakoniškame sakinyje: „Tai filmas apie tai, kaip Godard‘as kūrė „Iki paskutinio atodūsio“.
Kinomanų ir kino estetų seanso metu laukia begalė sinefiliškų emocijų ir užuominų į mėgiamus filmus. Visa tai puikiai kuria šiltą, romantišką ir nostalgišką atmosferą. Dar labiau prie jos prisideda kolektyvinis kūrėjų portretas, kuriame vieniems kinematografininkams tenka truputėlį daugiau dėmesio, kitiems – mažiau. Daugumą jų sinefilai lengvai atpažins iš taiklių detalių arba posakių. O kino klasikos mažai žinančiam jaunimui ekrane pasirodančius žmones padeda identifikuoti titras.
Kaip personažai pasirodo bemaž visi tuomet permainų orbitoje sukęsi prancūzų kinematografininkai, kuriuos suvaidino mažai žinomi aktoriai: patį Jeaną-Lucą Godard‘ą – Guillaume‘as Marbeckas, Jeaną-Paulį Belmondo – Aubry Dullinas, Jean Seberg – Zoey Deutch, dainininkę Juliette Greco – Alix Bénézech, prodiuserį Georges‘ą de Beauregard‘ą – Bruno Dreyfürstas, poetą Jeaną Cocteau – Jeanas-Jacques Le Vessier, operatorių Raoulį Coutard‘ą – Matthieu Penchinat, italų režisierių Roberto Rossellini – Laurent‘as Mothe, prancūzų režisierių François Truffaut – Adrienas Rouyardmas, Ericą Rohmerą – Côme Thieulinas, Jacquesą Rivette‘ą – Jonas Marmy, Claude‘ą Chabrolį – Antoine‘as Bessonas, Jeaną-Pierre‘ą Melville‘į – Tomas Novembre‘as, Robertą Bressoną – Aurélienas Lorgnier, o Agnès Varda – Roxane Rivière.
P.S. Dauguma recenzentų parašė, kad mažiausiai į savo prototipą Jeaną-Paulį Belmondo panašus debiutantas Aubry Dullinas.
Labai keista, kad niekam neatėjo mintis legendinį aktorių įkūnyti jo anūkui Victoriui Belmondo, kuris kine tikrai ne naujokas, jau suvaidino per dvi dešimtis vaidmenų ir – svarbiausia – labai panašus į savo senelį jaunystėje.
7. „NUTIKIMAS SU FORTEPIJONU“ (L’accident de piano, 2025 )
„Scanorama“ žiūrovams jau anksčiau pristatė du prancūzų režisieriaus Quentino Dupieux filmus – „Janiką“ ir „Antrąjį veiksmą“. Praėjusių metų Kanų festivalį atidaręs „Antrasis veiksmas“ pernai tapo ir „Scanoramos“ atidarymo filmu.
Matėme ir kitus šio originaliai mąstančio režisieriaus kūrinius, todėl jau žinome, ko iš šio menininko galima laukti.
Nenuvilia tokių vilčių ir „Nutikimas su fortepijonu“, anot Scanoramos, „penkioliktas ir, ko gero, ciniškiausias Dupieux filmas, kuris kritikuoja meno industrijos pasaulį ir spektaklių ištroškusią, vienišumo kamuojamą visuomenę“.
Quentinas Dupieux nuo paauglystės kūrė trumpametražius filmus, o būdamas devyniolikos pardavė vieną savo filmų „Canal+“. Tuo pat metu jis pradėjo kurti elektroninę muziką pasivadinęs Mr Oizo slapyvardžiu ir 1996 m. išleido savo pirmąjį įrašą. Nuo 2007 m. kuria ilgametražius filmus, iš kurių daugelis buvo atrinkti į didžiuosius pasaulio kino festivalius, įskaitant Kanus, Veneciją ir Sandansą.
Quentinas Dupieux ne kartą įrodė, kad visada stengiasi būti ištikimas siurrealistinei pasaulėžiūrai. Puikiai šią režisieriaus pasaulėžiūrą atspindi ir naujausias režisieriaus darbas „Nutikimas su fortepijonu“, kuris jau savo pavadinimu formuoja apgaulingą nuomonę. Filmas visai ne apie muziką. Arba beveik visai ne. Greičiau tai absurdiška satyra, kurios smaigalys nukreiptas į dabar populiarią internetinę veiklą. Konkrečiau, tik-tokų turinį ir šios srities personalijas.
Filmo centrinė figūra – žinomos aktorės Adèle‘s Exarchopoulos suvaidinta trisdešimtmetė prancūzė Magali Moro, kuri visiškai nejautri fiziniam skausmui, ir savo karjerą tik-toko gerbėjų tarpe (ir milijonus laikų) užsitarnavo dėdama vaizdo įrašus, kuriuose žaloja savo kūną itin šokiruojančiais būdais. Tokia vieša veikla pelnė jai milžinišką auditoriją, bet ir fantastiškus pelnus.
Bet kartą po nelaime pasibaigusio filmavimo interneto žvaigždė su asmeniniu asistentu Patriku (akt. Jérôme‘as Commandeur) apsistoja kalnų namelyje. Tačiau jos poilsį nutraukia apsukri žurnalistė Simona Hercog (akt. Sandrine Kiberlain), šantažo būdu reikalaujanti iš garsenybės interviu.
Ši trijulė ir yra pagrindiniai filmo personažai, o foninį chorą“ suformuoja aktyvių gerbėjų minia, kurios atstovams svarbiausias gyvenimo tikslas – pasidaryti asmenukę su žvaigžde.
6. „ODA“ (La pelle, 1981)
Programoje „Iš arčiau“ šiemet Scanorama plačiau pristato italų kino režisierę Lilianą Cavani, kuriai sausio dvyliktąją sukako 92 metai ir kuriai 2023-aisiais Venecijos kino festivalyje po filmo „Laiko tvarka“ premjeros (jį Scanorama taip pat parodys) buvo įteiktas apdovanojimas už gyvenimo nuopelnus.
Aštuonių filmų retrospektyvą prezentavo Italų kultūros institutas Vilniuje (Istituto Italiano di Cultura di Vilnius).
Luchino Visconti mokinė L. Cavani kūrė dokumentinius ir vaidybinius filmus, statė operas ir teatro spektaklius. Anksti susiformavo jos meninių interesų ratas, apimantis tragiškus XX a. įvykius ir jų veikėjus: Taip gimė dok. ciklai „Trečiojo reicho istorija“ (1963–1964) ir „Stalino epocha“ (1964).
Baigiantis sovietmečiui į mūsų didžiuosius ekranus visgi atėjo jos skandalingai išgarsėjęs filmas „Naktinis portjė“ (Il portiere di notte, 1974), pasakojęs istoriją apie tai, kaip 1957 metais Vienoje susitinka budelis ir auka – buvęs aukšto rango esesininkas Maksas (Dirkas Bogarde’as) ir koncentracijos stovyklos kalinė Liucija (Charlotte Rampling). Jau anksčiau juodu buvo susiejusi kankinanti aistra vienas kitam. Dabar iš pasąmonės gelmių iškilę gaivalai vėl paima viršų.
Programoje „Iš arčiau“ pamatysime ir šį filmą, ir dokumentinį pasakojimą apie tai, kaip jis buvo kuriamas – „Naktinis portjė: legendinio filmo skandalas“ (Il portiere di notte: nascita e scandalo di un film leggendario, 2024, rež. Adolfo Conti).
Fašizmo tematiką nagrinėjančią „Odą“ Liliana Cavani sukūrė jau būdama viena garsiausių kino pasaulyje moterų režisierių. Ir čia ji liko ištikima savo kontraversiškos menininkės įvaizdžiui – filmo pagrindu pasirinkusi skandalingos reputacijos rašytojo Curzio Malaparte’s romaną, lietuviškai išleistą 2021-aisiais metais.
Curzio Malaparte išties buvo spalvingos biografijos žmogus, net savo literatūriniam slapyvardžiui pasirinkęs naują pavardę: Malaparte itališkai reiškia „atsidūręs blogojoje pusėje“. Galima būtų net patikslinti, kad skandalingasis rašytojas buvo atsidūręs DVEJOSE „blogose pusėse“ – pradžioje jis aktyviai propagavo fašizmą, vėliau jį aistringai kritikavo (vienos jo antifašistinės knygos buvo uždraustos Italijoje, kitos sudegintos nacistinėje Vokietijoje), persimetė į komunistų stovyklą, buvo ne kartą suimtas, galiausiai ištremtas į Suomiją, iš kurios į Italiją grįžo tik nuvertus B. Mussolini (1943).
Asmeniniais prisiminimais paremta knyga „Oda“, kurios paantraštė, beje, labai iškalbinga – „Mažoji Neapolio apokalipsė“ yra labai tikroviška ir kraupi (sakyčiau, net hiperrealistiškai pavaizduota) Antrojo pasaulinio karo apokalipsės kronika, virstanti žmonijos egzistencijos alegorija.
Veiksmas ir knygoje, ir filme plėtojasi 1943-iųjų rudenį, kai į Neapolį įžengia Sąjungininkai. Taip ilgai laukta laisvė, regis, turėtų prikelti bado ir skurdo nukamuotą miestą, tačiau žmonės priversti suvokti skaudžią tiesą – neapoliečiai tėra pralaimėtojai, ir su jais bus elgiamasi kaip su pralaimėtojais. Euforija ir iliuzijos išsisklaido, miestą apima moralinė epidemija. Nyksta etinės ribos ir žmogiškumas, miesto gyventojai ima rūpintis vien fiziniu išlikimu, ta „šlykščia oda“.
Į šį visuotinį nuopuolio siautulį įsitraukia ir gamta, grasinanti pabaigti naikinti tai, ko neįveikė karas. Karo ir gamtos stichijų siautulyje apnuoginama pirmykštė žmogaus prigimtis, ją valdančios baimės ir instinktai. Autorius negaili kritikos nei savo tėvynainiams, nei Sąjungininkams, nei fanatikams ir prisitaikėliams, nei „rytdienos didvyriams“, nei sau, nei krikščioniškajai moralei ir europietiškajam išpuikimui, atvedusiam prie masinių aukų kapų ir naikinimo stovyklų.
Cavani nevengia kontroversijos ir drąsiai pasakoja apie JAV okupacijos laiką Italijoje bei italų visuomenės desperatiškas pastangas išgyventi.
Rašytojas Malapartė, kurį filme suvaidino Marcelo Mastroianni, čia yra savotiškas XX amžiaus Dantė, lydintis amerikiečius po karo iškankintą šalį ir supažindindamas svetimšalius su visuotinio degradavimo apraiškomis.
Neseniai mirusi Claudia Cardinale suvaidino princesę Konsuelą Karačiolo. Burtas Lancasteris – liguistai savo įvaizdžiu besirūpinantį penktosios armijos vadą amerikietį generolą Marką Klarką, o dar vieną generolą Gijomą suvaidino mūsų tautietis Jacques Sernas.
5. „LEDO BOKŠTAS“ (La tour de glace, 2025)
Bosnių šeimoje Prancūzijoje 1961 metais gimusi ir Maroke užaugusi Lucile Hadžihalilović kino pasaulyje žinoma ir kaip savo sutuoktinio Gaspard‘o Noé (jis neatpažįstamai nugrimuotas „Ledo bokšte“ vaidina italų režisierių, vardu Dino) filmų scenaristė, ir kaip savarankiška režisierė.
Šiemet Scanorama pristato jos filmą „Ledo bokštas“, savaip interpretuojantį chrestomatinę Hanso Christiano Anderseno pasaką „Sniego karalienė“. Šioje pamokančioje istorijoje apie amžiną gėrio ir blogio kovą gėrio pusei atstovauja iš vaikų namų Kalėdų išvakarėse pabėgusi našlaitė Žana, patenkanti į filmavimo aikštelę, kur kuriama pasakos ekranizacija, o blogio pusei – aktorė Kristina, vaidinanti šaltą ir valdingą Sniego karalienę (ją vaidina garsioji Marion Cotillard).
Bet tai nėra tradicinė pasakos adaptacija. Režisierei pasakos motyvai reikalingi kaip atspirties taškas papasakoti istorijai apie vienišumą ir artumo siekį. Kaip paaiškėja, vieniša yra ne tik motinos netekusi pagrindinė herojė, bet ir jos antagonistę vaidinanti aktorė. Ji taip pat užaugo vaikų namuose, yra savaip nelaiminga ir palūžusi, todėl Žanoje ima matyti artimą sielą.
Žanos ir Kristinos antagonizmas leidžia išbandyti joms skirtingas tarpusavio santykių poras – motinos ir dukros, šeimininkės ir tarnaitės, kino žvaigždės ir gerbėjos.
Vaikystės tema režisierei rūpi nuo pat karjeros pradžios – debiutinio filmo „Nekaltybė“ (2004). Tačiau vaikystės pasaulis jos filmuose anaiptol nėra šviesus. Kūrėjos žvilgsnis dažniausiai krypsta į kitą šio, atrodytų, nekalčiausio žmogaus gyvenimo tarpsnio pusę. Ji rodo, kad vaikystė gali būti pilna liūdesio ir tamsos, o kelias iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį – kupinas pavojų.
Berlyno kino festivalyje vienas pirmųjų filmą pamatęs kino kritikas Gediminas Kukta rašė: „Šis ambivalentiškumas skleidžiasi ir „Ledo rūme“. Viskas čia vienu metu gražu ir siaubinga, traukia akį ir stingdo žvilgsnį. Režisierė pakviečia mus į pasakišką pasaulį, užliūliuoja subtilia estetika, preciziškai sukomponuotais kadrais ir atmosferine muzika, bet galiausiai pati to nepastebėdama kadras po kadro įstumia pasakojimą į monotoniškumą. Žinoma, pastarąjį galima traktuoti kaip meninį sprendimą, kaip gi kitaip papasakosi apie kaustantį ledo pasaulį, jei ne lėtai ir statiškai, bet kai daugelis scenų nestumia siužeto į priekį, o yra, atrodytų, tik tam, kad jomis gėrėtumeisi, žodžiu, kai dviejų valandų pasakojimas būtų sutilpęs į ekologiškesnę trukmę ir nepraradęs paveikumo, monotoniškumas ima atrodyti veikiau ne priemonė, o pasekmė“.
Filmo veiksmas plėtojasi aštuntajame dešimtmetyje kažkur prancūziškose Alpėse. Žinantys Anderseno pasakos siužetą turėtų pasigesti svarbaus personažo – Kajaus. Užtai atsiranda parelelės su kita Anderseno pasaka „Mergaitė su degtukais“.
Kaip ir kituose Hadžihalilović filmuose, ir „Ledo bokšte“ nedaugžodžiaujamą, minimalizuojant dialogus ir atveriant galimybes spinduliuojančiam vizualumui. Operatorius Jonathanas Ricquebourgas filmuoja Marion Cotillard veidą stambiu planu taip, kaip anksčiau buvo portretuojamos klasikinio Holivudo divos Greta Garbo ar Marlene Dietrich ir sumaniai naikina ribas tarp realybės ir fantazijos.
4. „KELNAS, 1975-IEJI“ (Köln 75, 2025)
Šį vokiečių režisieriaus Ido Fluko filmą pavyko pamatyti vidurvasarį seniausiame Lenkijoje festivalyje jau pirmą viešnagės dieną. Nuotaikingai ir nostalgiškai papasakota istorija apie penkiasdešimties metų senumo įvykius pasirodė esanti tokia įtaigi, kad jos energijos užteko visai savaitei.
Prisiekę melomanai tikriausiai žino, kokiu įvykiu 1975-aisiais metais tapo talentingojo amerikiečio Keitho Jarretto dvigubas albumas „The Köln Concert“, įrašytas Kelno operos teatre, ir kurio įrašų buvo parduota daugiau nei keturi milijonai. Improvizacinis pasirodymas, kuris dėl kurioziškų aplinkybių galėjo ir neįvykti, tapo muzikiniu stebuklu – Jarretto įrašo albumas iki šiol laikomas perkamiausiu džiazo istorijoje.
Tikrieji kolekcininkai ne tik žino, bet ir turi šią vinilo plokštelę su įsimenamu nespalvotu viršeliu, kuriame užfiksuotas užsimerkęs amerikiečių džiazo pianistas, palinkęs virš fortepijono klavišų.
Daug gražių žodžių ne tik specializuotoje muzikinėje spaudoje parašyta apie šias klausytojus hipnotizavusias solines kompozicijas. Tą vakarą girdėta muzika buvo vadinama dvasinga ir transcendentine, muzika, kurioje lengva pasiklysti.
Kažko panašaus siekę šią istorija paversti filmu užsimojęs režisierius Ido Flukas, gerai įsigilinęs į anuometinę atmosferą ir vaizduojamų įvykių detales.
Sunkiai reklamuotas koncertas iš viso tą atmintiną vakarą galėjo neįvykti, net likus pusvalandžiui iki pradžios (teatro vadovai, nesitikėdami nieko gero, leido koncertuoti tik nuo 23 valandos, kai to vakaro spektaklis jau bus pasibaigęs). O ir pats virtuozas iki paskutinės akimirkos atsisakinėjo groti netinkamu instrumentu. Bet visos ekstremalios problemos buvo laiku pašalintos.
Dabar visa tai yra garsi muzikinio pasaulio legenda. Bet ji tikrai nebūtų įvykusi be… aštuoniolikmetės entuziastės Veros Brandes (ją suvaidino Mala Emde) užsispyrimo.
Ši mergina prieš tėvų valią tapo jauniausia tuometės Vokietijos koncertų vadybininke. Užsispyrusi ir tikinti savo svajone ji išsinuomojo Kelno operos teatrą ir pakvietę į Vokietiją legendinį Keithą Jarrettą, anksčiau grojusį Mileso Daviso grupėje, bet vėliau pasirinkusį savo tikrai sudėtingą muzikinį kelią.
Filmo pradžioje autoriai bando griauti vadinamąją „ketvirtąją sieną“, kai įvykius pradeda komentuoti ekrane vis pasirodantis džiazo kritikas Michaelis Wattsas (akt. Michaelis Chernusas), kuris legendinį koncertą jau pačioje pradžioje prilygina… Mikelandželo ištapytomis lubomis Vatikano Siksto koplyčioje.
O iš finalinio komentaro sužinome, kad Vera Brandes vėliau įkūrė įrašų kompaniją ir padarė sėkmingą muzikos prodiuserės ir leidėjos karjerą.
3. „ŠVIESA“ (Das Licht, 2025)
Šis žinomo vokiečių režisieriaus Tomo Tykwerio filmas šiemet atidarė Berlyno kino festivalį, kurio direktorė Tricia Tuttle toli už savo šalies ribų žinomą menininką apibudino taip: „Tomas Tykweris atranda grožį ir džiaugsmą mūsų dažnai lūžtančiame ir iššūkių kupiname pasaulyje ir ekrane stebuklingai užfiksuoja mūsų šiuolaikinio gyvenimo esmę“.
Tai buvo jau trečias kartas, kai Tykweris atidaro „Berlinalę“: 2002-aisiais jis pradėjo festivalį su „Rojumi“ (Heaven), o 2009 metais su „The International“.
Vienas pirmųjų Berlyne filmą pamatęs kritikas Gediminas Kukta rašė: „Šviesa“ pakviečia į kone apokaliptiško lietaus merkiamą Berlyną ir pasakoja apie vieną šeimą, kurią dukra pavadina eiline disfunkcine vokiečių šeima. Tėvas dirba didelėje reklamos agentūroje, kuriančioje kampanijas socialiai atsakingiems prekių ženklams, žodžiu, lyg ir turėtų būti jautrus pasaulyje vykstantiems procesams, bet iš tikrųjų yra viskam abejingas ir nelaimingas vidutinio amžiaus vyras. Motina bando prastumti meninį nekilnojamojo turto projektą Nairobyje, bet procesai stringa net neįsivažiavę. Sūnus paskendęs kompiuteriniuose žaidimuose, o kairiųjų pažiūrų paauglė dukra su draugais užsiima aktyvizmu ir trinasi klubuose. Apie vienas kito reikalus namiškiai nesidomi, yra nutolę ir susvetimėję. Vieną dieną šioje nelaimingoje šeimoje pasirodo nauja namų prižiūrėtoja iš Sirijos ir atsineša šviesą – tiesiogine ir perkeltine prasme. Ji praktikuoja keistą terapinį ritualą su lempomis, kurių šviesa, anot jos, padeda žmonėms nurimti, tapti sąmoningesniems ir pamatyti savo gyvenimą iš šalies. Tam tikra prasme – pagyti. Ketveriukės gyvenimas pamažu ima keistis“.
Pirmieji filmo vertintojai negailėjo pagyrų ir stengėsi žvelgti į filmą plačiau, nei leistų jame papasakota istorija. „Šviesa“ buvo vadinama ir konceptualiu pasisakymu ne tik apie dabartinę Vokietiją, bet ir krizės apimtą visą Europą, net savotišku moderniu manifestu.
Nors filme keliama visa eilė labai aktualių problemų, negalima nepastebėti pro rimtą gerai suręstos istorijos kevalą retsykiais prasikalančios autorių ironijos ir netgi sarkazmo. Velnias, kaip sakoma, slypi detalėse. Kai kurios jų itin simboliškos. Pavyzdžiui, šeimos narių pavardė – Engelsai – negali nesužadinti konkrečių politinių asociacijų, kurių šviesoje net asmeniniai pagrindinių herojų charakterio bruožai atrodo tarsi deformuoti kreivame veidrodyje ir atrodo bemaž siurrealistiškai.
Štai šeimos galva Timas Engelas (akt. Larsas Eidingeris) vadovaujasi savo principais, kurie atrodo kartu ir kaip iššūkis (važinėja į darbą tik dviračiu) ir kaip ekscentriška keistenybė (vaikščioja po miestą basas). Jis laiko save liberalu ir progreso šalininku, bet užmerkia akis į tai, kad jo medijų kompanijos tarnauja didžiajam kapitalui.
Timo žmona Milena (Nicolette Krebitz) – Berlyno teatro aktorė, režisierė ir elektroninės muzikos grupės „Terranova“ įkūrėja, sukasi tarptautinių meninių projektų pasaulyje, nemažai laiko skiria teatro Nairobyje statybai.
Nenuostabu, kad abiem nebelieka nei laiko, nei jėgų vienas kitam ir vaikams – jųdviejų dvyniams Friedai ir Jonui bei Milenos sūnui Dio. Trumpiau kalbant, Engelsai yra šeima, kuri gyvena daugiau šalia nei kartu ir niekas jų nelaiko kartu. Todėl visai nenuostabu, kad į jų gyvenimą be didelių pastangų įsitraukia namų šeimininkė Farrah (Tala Al-Deen). Paslaptinga moteris iš Sirijos netikėtai išbando šeimos pasaulio tvirtumą ir iškelia jausmus, kurie seniai buvo slepiami. Tuo metu ji laikosi savo plano, kuris iš esmės pakeis šeimos gyvenimą…
2. „PASKUTINIS VIKINGAS“ (The Last Viking, 2025)
Kokia gi Scanorama gali apsieiti be bemaž pačios garsiausios dabartinių laikų Skandinavijos regiono kino žvaigždės dano Madso Mikkelseno!
Anksčiau Scanorama jau pristatė ištisą galeriją šio aktoriaus vaidmenų, kurių tarpe netrūko ir visokiausio plauko keistuolių.
Ne išimtis ir „Paskutinis vikingas“, kuriame šį kartą karingų senovės vikingų tikrai nebus. Vieną tokį personažą Madsas Mikkelsenas jau vaidino režisieriaus Nicolaso Windingo Refno veiksmo trileryje „Valhalos iškilimas“ (2009 m.): ten jo suvaidintas nuožmios išvaizdos vikingas, pavadintas Vienaakiu, pirmojo tūkstantmečio pabaigoje pabėga iš vergijos ir drauge su kitais kariais keliauja į Jeruzalę.
„Paskutinis vikingas“ pasakoja apie mūsų laikus.
Visuose penkiuose ankstesniuose Anderso Thomaso Jenseno filmuose („Blyksinčios šviesos“, „Žalieji mėsininkai“, „Adomo obuoliai“, „Vyrai ir viščiukai“ bei „Teisingumo riteriai“) vaidino Madsas Mikkelsenas ir Nikolajus Lie Kaasas.
„Paskutiniajame vikinge“ abu vaidina brolius.
Iš patirties žinome, kad Anderso Thomaso Jenseno filmus dažnai galima vadinti tamsiomis komedijomis su ryškiais absurdo elementais. Šiuolaikiniame kine ne tiek daug režisierių, kurie moka taip gerai derinti žanrus ir valdyti skirtingų tonų pokyčius, derinti klasikinės veiksmo komedijos (amerikiečiai nuo seno jas vadina slapstick) galimybes su šeimos ryšių tema. Bet ir naujajame darbe yra šio režisieriaus filmams būdingo smurto scenų. O kaip gi be jų galima apsieiti tais atvejais, kai rodomas apiplėšimas, kurį suorganizuoja iš kalėjimo paleistas banko plėšikas Ankeris (jį suvaidino Nikolajus Lie Kaasas) ir paslepia pagrobtus pinigus sandėlyje .
Supratęs, kad policija lipa ant kulnų Ankeris paprašo nuolankiojo brolio Manfredo paslėpti raktą ten, kur vaikystėje jiedu rengdavo gimtadienio vakarėlius.
Madsas Mikkelsenas įkūnija jo brolį, psichologiškai sutrikusį vyrą, vardu Manfredas, kuris nori būti vadinamas Džonu, mat yra įsitikinęs, kad yra… Džonas Lenonas.
Recenzuodamas „Paskutinį vikingą“ leidinio „The Hollywood Reporter“ kino apžvalgininkas Scottas Roxborough savo rašinį pradėjo taip: „Jei per pastaruosius 20 metų pamėgote kokį nors danų filmą, tikėtina, kad jį sukūrė Andersas Thomasas Jensenas. Šis nepaprastai produktyvus danų scenaristas bei režisierius nuolat kuria tamsiai komiškus perlus“.
Jau šeštą kartą su Madsu dirbantis režisierius Andersas Thomas Jensenas interviu šiam leidinius prisipažino, kad „pastaruosius 15 metų kiekvienas pokalbis su mano vaikais ir visur žiniasklaidoje buvo apie tapatybę. Visa Vakarų civilizacija, užuot žvelgusi į kitus, nukreipė kamerą į save, nes staiga galėjo tai padaryti dėl socialinės žiniasklaidos ir kitų dalykų“.
O klausimą apie naują Mikkelseno „tapatybė“, kokios dar nesame matę, pakomentavo taip: „Nebūčiau išdrįsęs to daryti, jei ne Madsas. Tai, ką jis daro, nėra lengva. Visi konfliktai buvo susiję su tuo, kaip perteikti tikras emocijas tokiam neįprastam personažui ir vis tiek padaryti jį atpažįstamą. Manau, kad jam tai pavyksta. Madsas į šį vaidmenį žiūrėjo atsargiai. Žinau, kad tai jam buvo iššūkis. Bet jis atrodo tikras. Žiūrėdamas filmą patiki, kad šis žmogus egzistuoja“.
Andersas Thomas Jensenas nepraleidžia progos įtraukti į savo siužeto orbitą daugiau personažų, dažniausiai pavaizduojamų komiškai – abiejų brolių artimiausių giminaičių (Ankeris nuveža Manfredą į buvusius jų šeimos namus) ar šeimos gydytoją, kuris Manfredui diagnozavo disociacinį tapatybės sutrikimą. Būtent jis atsiveda iš psichiatrijos ligoninės išleistus du pacientus, kuriuos planuoja padaryti dar dviem „bitlais“, kad ištrauktų Manfredą iš jo kliedesių pasaulio.
Bet tai neturi nieko bendra su patyčiomis. Tiesiog režisierius dar kartą nori patvirtinti seną tiesą – „Nobody‘s Perfect“!
1. „SENIO KELIONĖS“ (2025)
Prieš dvejus metus „Kino pavasaryje“ aiškiai supratau esant vieną mano galva naują tendenciją lietuvių kine. Kažkaip aiškiai pajutau, kad jau pakankamai tvarkingai struktūruotame lietuvių dokumentiniame kine išryškėjo du nauji sparnai su kitokios kino dokumentikos pavyzdžiais. Viename sparne mokslininko ir antropologo Manto Kvedaravičiaus kinas, kitame – filosofo Nerijaus Mileriaus filmai. Pirmasis buvo kultūros antropologijos mokslų daktaras (apsigynęs Oksforde ir Kembridže), antrasis baigė filosofijos magistratūrą Prancūzijoje.
Keturis paskutinius Manto filmus „Mariupolis“ (2016 m.), „Partenonas“ (2019 m.), „Prologos“ ir „Mariupolis 2“ (abu 2022 m.) labiausiai vienija beveik fiziškai jaučiamas mirties artumas. O Nerijaus Mileriaus kūrinyje „Gyvenimas po mirties“ (2023 m.) pabandoma pasamprotauti apie tai, kaip „meilė ir mirtis kine, o ir apskritai mene, labai lengvai tampa klišėmis ir apauga įvairiais stereotipais“.
Kilniai pražilęs mūsų kino ir teatro riteris Juozas Budraitis filme „Gyvenimas po mirties“ yra vienas iš kalbinamų lietuvių aktorių. Šiemet Scanoramoje jį galima pamatyti ir Nerijaus Mileriaus režisuotose „Senio kelionėse“, ir dar vienoje dramoje „Smėlis tavo plaukuose“ (2025 m., rež. Mantas Verbiejus), kuriame vaidina dar du mūsų kino šviesuliai Liubomiras Laucevičius bei Jūratė Onaitytė.
Dokumentinėse „Senio kelionėse“ Juozas Budraitis yra svarbiausias herojus. Filmo turinys suregztas sekant ne biografinio filmo struktūrą, bet atminties fragmentiškumą. Sukurti vaidmenys įsirėžė aktoriaus atmintyje ne mažiau nei svarbiausi gyvenimo faktai, tad ir „Senio kelionės“ nuolat vedžioja žiūrovą tarp Budraičio jaunystės prisiminimų bei reikšmingiausių patirčių kine ir susipina į vieningą, nostalgišką atminties srautą.
Legendiniam kino aktoriui Juozui Budraičiui šiemet sukanka 85-eri. Jis suvaidino daugiau nei 120 filmų ne tik Rytų ir Vidurio Europoje, bet ir Šveicarijoje bei Italijoje. Kino aikštelės jam padovanojo artimas draugystes ir džiaugsmingas kūrybos akimirkas. Tačiau šiandien daugelis jo kino kolegų išėję anapilin, o aktorių vis dažniau aplanko apmaudas dėl nebaigtų darbų.
Grafikos lakštus primenančius pradinius juodai baltus kadrus keičianti neilga aktoriaus ankstyvų vaidmenų pynė „Senio kelionėse“ yra geras trumpas įvadas „į temą“ – Lietuvos kino patriarcho kelionę (kaimo vežimu, traukiniu ir automobiliu) „prarastojo laiko beieškant“.
Pirma stotelė – širdin giliai įstrigusios vaikystės vietos, dabar jau sunkiai atpažįstamos, žadina ne tik nostalgiškus prisiminimus („čia anksčiau buvo Marytės Melnikaitės gatvė, o dabar Kanto“) ir lengvą nuostabą, kad laisvai gatvėmis važinėtis trukdo kelio ženklai („Ot, velnias. Mano laikais tai buvo kitaip – kur nori, ten važiuoji…“).
Užtai keliauti atminties labirintais, regis, netrukdo niekas. Panašiu principu 2015 metais buvo sukomponuota aktoriaus prisiminimų knyga „Mano kinas“, kurios turinys sudarytas iš nuosekliai pristatytų J. Budraičio kūrybinį kelią kine ženklinančių vaidmenų ir juos lydinčios informacijos – programėlių, iškarpų iš spaudos, telegramų, net kruopščiai išsaugotų žiūrovų laiškų.
Vienoje „Senio kelionių“ scenoje šios knygos fragmentą aktorius skaito savo senų laikų bičiulio Vytauto Venckaus bute.
Labai šilta šviesa iš ekrano sklinda tose scenose, kur J. Budraičiui akivaizdžiai jaukiausia – savo bute tarp knygų.
Dar viena aktorių visą gyvenimą lydinti aistra fotografuoti filme perteikta didelėmis J. Budraičio darytų momentinių nuotraukų porcijomis, kuriuose dažnai neįprastais rakursais užfiksuotos filmavimų akimirkos ir aktoriaus kolegos.
Filme yra panaudota nemažai ištraukų iš filmų, kuriuose J. Budraitis vaidino. Juos daugmaž gerai žino tie, kas daugiau nei pusę amžiaus (šiemet filmui „Niekas nenorėjo mirti“ kaip tik sukanka 60 metų!) seka aktoriaus kūrybinį kelią. Kur kas yra mažiau žmonių, kuriems pavyko pamatyti J. Budraičio režisuotas kino noveles – „Atspindžiai“ (1978 m., pagal Ivano Bunino apsakymą „Kupriaus romanas“), „Meilė“ (pagal Jurijų Olešą) ir „Paukščių miestas“ (1982 m.).
„Senio kelionių“ ritmas neskubus. Filmo autoriai leidžia ramiai įsiklausyti ne tik į J. Budraičio prisiminimų žodžius, bet ir į intonacijas. Arba į vertingus patarimus: „kasdien tarsi režisierius ieškodamas medžiagą, stebėdamas gyvenimą tiesiog rūpimus dalykus bandau išaiškinti pats sau ekrano pagalba. Jeigu dabar kažką supranti, suvoki, tai reikia iš karto tai įgyvendinti, o ne laukti kažkiek tai laiko…“
Filmą vainikuoja bulgarų rašytojo Grigorijaus Gospodinovo žodžiai: Joks laikas tau nepriklauso, jokia vieta nėra tavo“. Puiki mintis. Taikliai surastas filmo kamertonas.
