Miestų ir mikrorajonų istorijos pažinimas yra svarbus kiekvienam tos vietos gyventojui. Tiek didieji miestai, tiek maži miesteliai ar kaimai dažnai susideda iš kelių skirtingų gyvenviečių. Geresnis jų pažinimas leidžia pajausti to miesto urbanistines raidos tendencijas ir perprasti jo gyventojus, kurie dalyvavo kuriant savo gyvenamąją vietą. Kauno istorijos draugija, pradėdama šį straipsnių ciklą, siekia miestiečius, miesto svečius ar istorijos mėgėjus pakviesti kelionei į praeitį po įvairias miesto dalis. Šiame rašinyje prisiminsime Aleksoto istoriją bei turbūt, vieną paslaptingiausių įvykių, nutikusių ten – lakūno Jurgio Dobkevičiaus žūtį.
Trumpai apie Aleksotą
Aleksotas – viena iš Kauno miesto dalių, kairiajame Nemuno krante. Užimanti apie 2200 ha plotą. Vakarų pusėje Aleksotą supa Marvelė, pietuose – Kazliškiai, rytuose – Freda. Vietovės istorija siekia dar XV a. pr., kai ten buvusią girią Vytautas Didysis padovanojo Kaunui. Manoma, kad ten buvusi senovės lietuvių alka. XVI–XVII a. gyvenvietė plėtėsi, atsirado pirmieji tiltai, kurie sujungė su Kaunu. 1791 m. žemėlapyje vietovė įvardijama kaip priemiestis. 1795 m. po III-ojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, Aleksotas kartu su visa Užnemune atiteko Prūsijos karalystei. 1807–1815 m. priklausė Varšuvos Kunigaikštystei, vėliau – Lenkijos Karalystei. Prasidėjus 1831 m. sukilimui, sukilėliai nuo Aleksoto kalvų apšaudė Kauną ir jį užėmė. Puolimas pasikartojo po trijų dešimtmečių – 1863 m. gruodžio 26–28 d., tačiau tada kovojusiems nepavyko pakartoti ankstesnės sėkmės ir vienas sukilimo vadų – Antanas Mackevičius, pateko į nelaisvę. Nors Vytautas Didysis dar XV a. padovanojo girią Kaunui, bet dalis vietovės (senoji Aleksoto dalis – 54 ha.) buvo įtraukta į Kauno miesto sudėtį tik 1919 m. Likusi dalis prijungta dar vėliau – 1931 m. (573 ha.).
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos tarybai paskelbus nepriklausomybę, prasidėjo sudėtingas, tačiau laisvos valstybės, kelias. 1919 metų sausio mėnesio pradžioje, Lenkams užgrobus Vilniaus kraštą, Kaunas de facto tapo Lietuvos laikinąja sostine, o Aleksotas – Lietuvos aviacijos gimtine. Dar 1915 m. vokiečiai karo tikslams buvo įkūrę prie Aleksoto aerodromą ir ten laikė dirižablius. 1918–1920 m. vykstant nepriklausomybės kovoms iš ten kilo į padanges ir Lietuvos kariuomenės lakūnai tarp jų – Jurgis Dobkevičius.
Vėjas kyla[1] – lakūno Jurgio Dobkevičiaus žūtis prieš 90 metų
Jurgis Dobkevičius gimė 1900 m. kovo 23 d. Sankt Peterburge (Rusija). 1917 m. baigęs Vyborge (Rusija) mokyklą buvo mobilizuotas į kariuomenę ir išsiųstas į Baku (Kazachstanas), kur mokėsi aviacijos mechanikos kursuose. Prasidėjus nepriklausomybės kovoms, 1919 m. su tėvais grįžo į Lietuvą. Nieko nelaukęs įstojo į karo aviacijos mokyklą, kur tais pačiais metais įgijo inžinieriaus leitenanto laipsnį (dab. leitenantas su inžinerios specializacija). 1920 m. balandį paskirtas į pirmąją oro eskadrilę. Vasarą atliko 24 kovinius skrydžius iš Aleksoto aerodromo į frontą kovoje prieš lenkus.
1921 m. Jurgis Dobkevičius savo lėšomis pradėjo konstruoti, o 1922 m. vasarą išbandė, pirmąjį lietuvišką lėktuvą DOBI I. Lėktuvas buvo tobulinamas ir 1924 m. pasirodė antras jo prototipas – DOBI II. Dėl įvykusių nesklandumų, šių orlaivių serijinė gamyba nebuvo pradėta, tačiau J. Dobkevičius rankų nenuleido ir 1924 m. sukonstravo DOBI III. Po pirmo skrydžio lėktuvas buvo apgadintas, o suremontuotas tik 1926 m. Nekantraudamas antrą kartą išbandyti lėktuvą, J. Dobkevičius 1926 m. birželio 8 d. rytą, palikęs miegančius tėvus, išėjo į aerodromą. Sekančią dieną Lietuvos žiniose pasirodė toks trumpas pranešimas: ,,Birželio 8 d. 7 val. rytą žinomas mūsų lakūnas inž. Dobkevičius, mėginęs naujai pastatytą savo konstrukcijos vienavietį lėktuvą „Dobi III. nusileisdamas ties naujais universiteto rūmais užkliuvo už medžio. Lėktuvas nukrito ir sudužo į skeveldras. Lakūnas Dobkevičius buvo sunkiai sužeistas ir nugabentas į karo ligoninę, kurioje nustatytas dešinės kojos lūžis, dideli krūtinės ir galvos sutrenkimai. Yra vilties, kad p. Dobkevičius pasveiks.“[2]?. Kitame laikraštyje pranešama, kad nelaimė įvyko dėl variklio gedimo“[3]. Po kelių savaičių spauda pranešė (galimai dėl žūties aplinkybių tyrimo buvo nenorėta atskleisti lakūno mirties fakto) kad J. Dobkevičius nugabentas į karo ligoninę iki vidudienio neatgavęs sąmonės tą pat dieną mirė[4]. J. Dobkevičius buvo pilnai atsidavęs savo darbui, apie jo atsidavimą aviacijai, to meto garsus konstruktorius Antanas Gustaitis rašė: ,,Lakūnas inžin. J.Dobkevičius buvo didelės drąsos ir stebėtinos energijos žmogus, visas savo mintis, svajones ir pasiryžimus atidavęs lekiojimo problemoms. Nerūpėjo jam įvairios gyvenimo smulkmenos, — jis buvo aukščiau viso to. Jo mintys dažniausia buvo užimtos ieškojimu naujų būdų, naujų kelių oro lekiojimo srity. Atsimenu jį savo kambary A. Fredoje projektuojant „Dobi I” ir vėliaus „Dobi II”. Įsigilinęs darban, jis užmiršdavo apie visokius patogumus, net apie tai, kad jo kambary šalta, kelinta diena nekūrenta“[5].
Mirus lakūnui J. Dobkevičiui planai tobulinti DOBI III modelį subliuško. Šiuo kariniu orlaiviu buvo susidomėjusios didžios vakarų Europos valstybės Prancūzija ir Didžioji Britanija. Pastarosios valstybės pareiškė užuojautą dėl perspektyvaus lakūno ir konstruktoriaus žūties[6]. Sunku nuspėti, kokia būtų buvusi Lietuvos aviacijos ateitis, J. Dobkevičiui likus gyvam dėl šios katastrofos Lietuvos aviacija patyrė didėlį sukrėtimą.
Katastrofa įvyko netoli tos vietos, kurią žino kiekvienas kaunietis – Aleksoto apžvalgos aikštelės Tik ar dažnas katastrofos vietą yra aplankęs, padėjęs gėlę, uždegęs žvakutę ar tiesiog susimąstęs? Atsakymą, žinote. Nuostabos tai nekelia, nes Lietuvoje prisimenami tik du lakūnai, perskridę Atlanto vandenyną. Kiti yra nustumti į užmarštį.
Deimantas Ramanauskas, istorikas, Kauno istorikų draugijos narys
[1] „Vėjas kyla“ (jap. 風立ちぬ = Kaze Tachinu, angl. The Wind Rises), japonų režisieriaus Hayao Miyazaki filmas sukurtas 2008 m., kuriame pasakojamas garsaus Japonijos aviacijoa konstruktoriaus Jiro Horikoshi gyvenimas
[2] „Lietuvos žinios“, nr. 129 (2150) birželio 9 d., 1926, p. 4
[3] „Kardas“, nr. 19 (43), 1926, p. 311
[4] „Kardas“, nr. 17 (41), 1926, p. 267
[5] „Lietuvos žinios“, nr. 153 (2174) , liepos 8 d., 1926, p. 3
[6] „Lietuvos žinios“, nr. 163 (2184), liepos 20 d. 1926, p. 3
Taip pat skaitykite: 1984-ųjų Kaunas: devynaukščiai dangoraižiai ir pirtis Meilės ministerijoje
