Khaledas Hosseini tapo literatūros įvykiu vos tik pasirodžius jo pirmam romanui „Bėgantis paskui aitvarą“. Tai buvo keistas, labai originalus ir jautrus darbas apie draugystę, išdavystę ir trapų žmonių tarpusavio ryšį atšiauriame Afganistane. Romaną drąsiai galima vadinti šedevru.
Naujausiame romane „Ir aidėjo kalnai“ autorius nesistengė daryti to, ką daro visi Vakaruose gyvenantys rytiečių autoriai, rašantys apie islamo pasaulį: vaizduoti tik siaubo, moterų užmėtymo akmenimis, neteisybės ir daugybės beprasmių mirčių. Priešingai – K. Hosseini atskleidė kaip blogiu užkrėstame pasaulyje skleidžiasi pats tyriausias žmogiškumo grožis.
Antrasis romanas „Tūkstantis saulių skaisčių“, deja, neturėjo to gyvumo, kuriuo alsavo pirmasis romanas. Akivaizdžiai, pasakojant apie sunkią moterų dalią Afganistane, pataikaujama vakariečių norui „matyti tokią padėtį“.
Trečiajame romane „Ir aidėjo kalnai“ tarsi bandoma sujungi pirmą ir antrą romaną – čia vėl randame dviejų vaikų, o vėliau dviejų moterų gyvenimo istorijas. Brolis ir sesuo, Pari ir Abdula, jau nuo pirmų knygos puslapių įtraukia į savo pasaulį, kuriame jie turi tik vienas. Skaudi seserų Parvanos ir Masumos istorija primena, kad tuomet, kai prarandi vienintelį turėtą dalyką, netenki ir dalies savęs.
Sklandus, skaudus ir retkarčiais perdėm žiaurus pasakojimas rutuliojasi lengvai ir niekur nepersistengta su dramatizmu. Pasakojama su tikru pasakotojo talentu: be dirbtinos patetikos ir familiarumo.
Toks yra gyvenimas: žmones išskiria nuo jų nepriklausantys įvykiai, nieko neįmanoma pakeisti, neįmanoma nusiraminti, reikia tai išgyventi. Ir viskas.
K. Hosseini turi unikalų talentą rašyti taip, kad išnyktų terminas „tikslinė auditorija“. Nes tikslinė auditorija aiški – visi, kas moka skaityti. Ir jausti. Nežinau, ar egzistuoja žmonių grupė, kuriai tai būtų per paprasta, ar per sudėtinga, nes šis autorius daro būtent tai, ką turi daryti kiekvienas geras romanistas: pasakoti įdomias istorijas. Taip, čia esama ideologizuotos istorijos, taip, kartais jauti, kad autorius žavisi Vakarais, bet tai nesumažina tų istorijų, kurias jis supina vertės.
Siužetai, kurie čia suraizgomi skirtingų pasakotojų lūpomis, tampa antraplaniai. Pirmiausia svarbu jausmai, konkrečių situacijų sukeltos emocijos.
Tai literatūriškai labai kokybiškas romanas, kuris paneigia mitą, kad bestseleriais negali tapti geri kūriniai. Gali. Tiesiog jie turi būti parašyti be to idiotiško siekio atskleisti kuo didesnį autoriaus intelektą.
Gal dėl to K. Hosseini dažnai savo personažais pasirenka vaikus: jie dar neišmokę daug įmantrių terminų, už kurių galėtų paslėpti emocijų trūkumą. Jie gyvai pasakoja apie jausmus, o tai labiausiai ir žavi skaitytoją.
Ir jei reikėtų rekomenduoti kokį nors populiarų autorių bet kuriai žmonių grupei, juo be abejo taptų „Ir aidėjo kalnai“ autorius Khaledas Hosseini, kalbantis visų pasaulio žmonių kalba.
