Lietuvių rašytojos Vandos Juknaitės knyga „Tariamas iš tamsos: pokalbiai su vaikais“ pirmą kartą išleista 2007 metais.

Jau praėjo daugiau kaip penki metai, tačiau ši knyga vis dar dažnai atverčiama. Knyga populiari, įtraukta į mokymo programą, išleista Izraelyje. Mylintys savo vaikus tėvai taip pat ją mėgsta perversti, nes ji padeda geriau pažinti vaiką suprasti jo mąstymą, norus, svajones. Pagal ją režisierė Giedrė Beinoriūtė sukūrė filmą „Pokalbiai rimtomis temomis“. Taigi ši knyga turi ne vieną priežastį būti atversta tarp įvairaus amžiaus skaitytojų.

Knyga yra kitokia. Kitokia, nes turi net kelis bruožus, kurie nebūdingi tradiciniam knygos turiniui. Joje nėra įvykio, pagrindinio veikėjo, kulminacijos. Įdomu yra tai, kad knygoje egzistuoja daug veikėjų. Veikėjai dar vaikai, tačiau kiekvienas iš jų mąsto apie gyvenimą, jo trūkumus ir privalumus, žmogiškas vertybes, savaip. Mąsto labai individualiai, nes turi kitokią gyvenimišką patirtį, skiriasi amžius, intelektas. Į klausimą apie meilę, kiekvienas vaikas sugalvojo kitokį atsakymą. Elzė „Meilės vaikas išmoksta, jei yra jį mylinčių žmonių. Aš meilės išmokau“ (31 psl.), Liudas „Į meilę sueina daug jausmų. Įeina ir užuojauta, ir gailestis, ir gal net pyktis – visi jausmai. Meilė tai yra visi jausmai“ (153 psl), Jonas „Meilė yra bendravimas gal. Atsidavimas kitam“ (164 psl.). Šie vaikai supranta, kad meilė yra svarbi, ypač jeigu ji egzistuoja šeimoje. Ši vertybė ypač būtina bendraujant su kitais, todėl svarbu, kad kiekvienas žmogus per gyvenimą jos patirtų kuo daugiau, ypač vaikas. Meilė turi būti abipusė ir šeimoje, tik tada ji bus pilnavertė.

Janušas, Deividas, Rimvydas, Loreta yra akli. Jų gyvenimą supa tamsa. Tačiau šie vaikai vis tiek juo džiaugiasi, turi svajonių, nejaučia nuoskaudos ar nusivylimo, kad nemato pasaulyje esančių spalvų. „Aš matantiems pavydo na… tikrai… nejaučiu… tikrai. Yra tokia patarlė, tiksliai aš jos neprisimenu, – kad pavydas žmones sugraužia. Jeigu jau tu gimei toks, išėjai į gyvenimą toks, tai nereikia nei gailėtis, nei pavydėti“ – mąsto Janušas (40 psl.). Šeštos klasės vaikas supranta, kad gyvenime yra dalykų, kurių žmogus pakeisti tiesiog negali. Galbūt vaiko yra toks likimas, tačiau dėlto juk verta siekti užsibrėžtų tikslų ir turėti gyvenime norų. Dažnas suaugęs prie tokių gyvenimo iškeltų užduočių taip niekada ir nepripranta. Tačiau šie vaikai gyvenimą bando priimti tokį, koks yra. Tada kančia ar negalia atrodo paprastesnė. Vaikai yra trapūs, juos lengva įskaudinti, tačiau jie stengiasi išmokti džiaugtis gyvenimu tokiu, kokį turi. Tai labai ryžtinga, drąsu. Džiaugsmą gali sukelti mokėjimas prisitaikyti prie gyvenimo nuopuolių. Verta pamatyti tą žmogų, kuris yra šalia, mokytis kuo daugiau bendrauti su artimaisiais. Tai ir gali suteikti laimę, kurios reikia vaikams ir suaugusiems.

Šiek tiek vyresni vaikai – Aurimas, Aivaras, Laimis. Jie dėl gyvenime susiklosčiusių aplinkybių, buvo priversti kartais pažeisti įstatymus. Juk kiekvienas žmogus stengiasi išgyventi, apginti savo artimą, ne išimtis ir jie. Šie vaikai atvirai kalba, apie savo gyvenimo istorijas. Keturiolikmetis Aurimas atvirauja, kad į specializuotus globos namus pateko, nes pradėjo vogti. Kyla klausimas, kas jį paskatino tai daryti? Pokalbyje berniukas mini draugus, kad jie išmokė tuo verstis. Vaikas jau nuo mažens yra priverstas gyvenime matyti daug liūdesio, nusivylimo ir visa tai turi išgyventi vienas. Aivaras į specializuotus globos namus pateko po muštynių, kai jo nugara buvo subadyta peiliais. Incidentas įvyko, nes gynė savo mamą. Kitoks likimas ištiko Laimį. Jis į specializuotus globos namus atvyko, nes motina jo atsisakė. Priežastis – taip liepė patėvis. Berniukai savo gyvenimo istorijas pasakoja konkrečiai, nieko neslėpdami, daug atviraudami. Vyresni vaikai gyvenime pastebi mažiau šviesių dalykų, bet yra labiau savarankiški. Tokiais tapti privertė gyvenimas. Laimis į Vandos Juknaitės klausimą, „Ar tavo gyvenime buvo kažkas gero, džiugaus? – atsakė, – nežinau.“

Knygos herojus galima apibūdinti, kaip mūsų visuomenės, socialinių vertybių krizės atspindžius. Gyvenimo tamsa jiems atrodo suaugę žmonės, kurie yra daug kuo nepatenkinti, nusivylę, o ne jų ligos, problemos, vienatvės jausmas. Jie – mažieji žmonės, per savo gyvenimą priversti žengti dideliais ir savarankiškais žingsniais, jau patyrę įvairių akimirkų, tačiau galiausiai stengiasi prisiminti tik gerus momentus. To reikėtų mokytis iš vaikų kiekvienam suaugusiam.

Šią knygą linkiu perskaityti kiekvienam žmogui dėlto, kad ji priverčia susimąstyti apie gyvenimą. Skaudžios, niūrios vaikų istorijos gali pastūmėti geriau suprasti kitus, išsiugdyti pagalbos jausmą. Tuo pačiu suaugęs gali bent šiek tiek pakeisti vaiko ir savo likimo istorijos puslapį.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: