Kolumbariumas (N-18)

Paskelbė: Data: 2013-10-01 12:38

Spausdinti | Komentarai

Dalykas prasidėjo, kai gavom tą užsakymą. Visada siūlydavau atsisakyti mažagabaričių „pašūdaliojimų“ ir imtis rimtesnės gamybos: kolonų, cokolių, sieninių plokščių. Kad ir kaip ten, žiemą kažkaip pragyventi reikia, tad versdavomės ir nepelningų, laiko ir energijos gręžimu pasižyminčių produktų gamyba.

Nors už kolumbariumą niekas mums aukso kalnų nemokėjo, jo gamybai ruošėmės atsakingai: įdėmiai klausėmės užsieniečių statomo krematoriumo sąlygų (nors bendravome su vokiečiais, ėjo gandai, kad viskam vadovauja paslaptingas siauraakių būrys), taip pat ir „pylimo“ formą dailinome tartum kūdikį prieš krikštynas. Tokie užsakymai mūsų krašte reti, ir tikrai nesinorėjo pasišiukšlinti.

Pirmas darbuotojas dingo prieš pat bandomojo kolumbariumo užpylimą. Edvinas, kaip visada prieš betono drėbimą ateidavęs perbraukti ranka per būsimojo gelžbetoniuko karkasą, nelyginant pernelyg mielas tėvas, savo keturiolikmetei dukrai glostantis užpakalį, tą ketvirtadienio vakarą taip ir nepasirodė. Galbūt dėl to kolumbariumui pritrūko geometrijos, paviršiaus lygumo, o užpiltas betonas vietom buvo suskeldėjęs, įtrūkęs. Bet nėra to, ko nesutvarkytų „špakliuotojas“ Rimukas, savo auksinėmis rankomis reabilitavęs ne vieno produkto „snukutį“. Kolumbariumą, anot sargų, Rimas gražino iki pat nakties.

Savaitgalį tingiai leidau žiūrėdamas parsisiųstų japoniškų laidų popuri. Dievaž, tie japonai tikra iškrypėlių tauta: mėtosi žuvimis, rengiasi kaip robotai, o kur dar visi tie voražmogių atliekami „fistingai“… Sekmadienio vakarą, atsibodus žiūrėti japoškių nesąmones, prieš veidrodį sukau už tris litus neseniai įsigytą šleivą kreivą kriketo lazdą, o prieš miegą išgėriau daug pieno. Miegojau neramiai, lyg kažką nujausdamas.

Mūsų tipo kompanijose žmonių dingimas – dažnas reiškinys. Ypač jei algas sumoki vidury savaitės. Vis dėlto pagalbiniai lieka pagalbiniai, o Edvino ir ką tik dingusio Rimo taip lengvai nepakeisi. Teko jų ieškoti, o tai – tiesioginė mano, Restono Ipolito, personalo vadovo, pareiga.

Važinėti pas dingusius žmones, tiksliau – prisistatyti jų CV nurodytu adresu, nedrąsu, net pavojinga. Niekada nežinai, į kokias šeimos dramas gali patekti. O imtis teisėjo vaidmens jų metu, patikėkite, dalia dar sudėtingesnė.

Keista (nors ne, tikriausiai ne), nei Edvino, nei Rimo namų durys man nebuvo atvertos. It musę kandęs (o iš tikrųjų – džiūgaudamas, kad nereiks terliotis), sėdau į „Kia“ važiuoti namo. Per radiją, nors jo nebuvau įjungęs, grojo kažkokią šlykščią, vidurius į išorę varančią melodiją, lyg laidotuvių maršą, paskui prasidėjo traškėjimas ir radijas užstrigo Mamontovui šaukiant: „Laužo šviesa.“ Nutariau mašiną „varyti“ pas meistrą.

Trečiadienį administracijos pastatas buvo pustuštis, o visų dingusiųjų telefonai išjungti. Paskambinus vos girdėjosi kažkokia liūdna tyli melodija. Pasižymėjau, kad reikia peržiūrėti sutartį su ryšio teikėjais. Su direktoriumi gūžčiodami pečiais patraukėme į gamyklą.

Sustojome prie greta sustatytų trijų gražuolių kolumbariumų. Akis užkliuvo už angų urnoms. Kiekvienas kolumbariumas jų turėjo po dvylika, ir į kiekvieną tų angų buvo įdėtas pailgas akmenukas. Akmenukuose buvo išgraviruota po raidę. Jos kartojosi. Nusprendėme, kad kolumbariumą popietinio šėlo pagauti gamybininkai naudojo ne pagal paskirtį: žaidimams ar šiaip dėl linksmumo.

Priėjęs prie bandomojo kolumbariumo, prieš kurio gamybą dingo pirmasis darbuotojas, garsiai surikau į vieną iš angų. Keista, bet nepasigirdo jokio garso. Turiu galvoje, neišgirdau ne tik aido, bet ir pats savęs. Ne pirmą kartą tomis dienomis nutariau esąs pervargęs.

Grįžęs namo ir trokšdamas atsipūsti, nusprendžiau pachichenti, bet savo linksmųjų laidų kompiuteryje neberadau. Tiksliau, radau, bet jų piktogramos buvo virtusios į vienos galingos bombos iš žaidimo „Worms“ atvaizdą ir nepasileido. „Aleliuja“, – tariau sau mintyse ir nuėjau miegoti. Į sapnus žengiau atžagariomis kojomis (jei tik taip žengti įmanoma), siaubingai plėšė vidurius.

Kitą dieną į darbą eiti jau nebereikėjo. Aš puikiai jaučiuosi ir čia. Nors kartais keista save tokį matyti: tokį didelį ir stiprų, bet jausmas nepalyginti geresnis.

Štai mes keturiese susikabinę einame į už kalno pasislėpusį Kachio miestelį. Ten gyvena gražuolė Natsuko. Jau dabar tariamės, kurios angos kam priklausys, kaip vyks rotacija, būsim atlaidūs ar negailestingi. Kai turi tiek galūnių, planavimas – itin svarbus.

Bus nuostabus fistingas.

Pats nuostabiausias, kokį tik Natsuko patyrė per savo dvylika vasarų.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt